Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Linos Lesinskienės, Aurelijaus Rauckio, Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnyje ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 284 straipsnį – 35 (trisdešimt penkių) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę nustatyta atlikti pataisos įstaigoje.

Kauno teritorinei ligonių kasai 166,65 Eur (šimtas šešiasdešimt šeši eurai 65 ct) žalos atlyginimo, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie SAM PSDF biudžetui padarytos žalos surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, įstaigos kodas 188677437, buveinės adresas A. Mickevičiaus g. 42, Kaunas, naudai 675,84 Eur (šeši šimtai septyniasdešimt penki eurai ir 84 ct) žalos atlyginimui regreso tvarka už išmokėtą ligos pašalpą.

L. Č. 600,00 Eur (šeši šimtai eurų), pinigus pavedant tvarkyti uzufrukto teise B. F..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. R. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2024 m. rugpjūčio 24 d., apie 21.00 val., prie (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu, tyčia sudavė kumščiu ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam I. C. į galvą – tuo padarė jam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, pereinančias į dešinį žandą, pasmakrėje, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, dešinio žando sumušimą, kraujosruvą dešinio žando minkštuosiuose audiniuose – tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo I. C. sveikatą.

2. Be to jis, nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2025 m. sausio 5 d. apie 20.20 val., automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), atvirai – matant nukentėjusiajai B. F., pagrobė nuo žemės iš nukentėjusiosios drabužių iškritusį 600 eurų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S22“ su dėklu 10 eurų vertės ir už jo užkištais pinigais – 100 eurų, bei ignoruodamas nukentėjusiosios prašymą grąžinti jos daiktus, iš įvykio vietos pasišalino.

3. Be to jis, nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2025 m. sausio 5 d. apie 20.20 val., viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje priešais parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu rodydamas aiškų žmogaus negerbimą, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, mažametės L. Č., gim. 2020 m. sausio 3 d., akivaizdoje, necenzūriniais žodžiais iškeikė jos motiną B. F., po ko, pastarajai siekiant apsaugoti mažametę nuo agresyvaus ir bauginančio jo (A. R.) elgesio ir įsodinus dukrą į savo automobilį, jis (A. R.) spyrė į šio automobilio galinį langą ir rankomis pastūmė nukentėjusiąją B. F., siekusią apsaugoti savo automobilį nuo apgadinimų – tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, sukėlė išgąstį ir baimę nukentėjusiosioms B. F. ir automobilyje sėdėjusiai mažametei L. Č..

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nesutikdama su apelianto pozicija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pripažino juos įrodymais bei jais vadovavosi motyvuodamas savo sprendimą A. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje bei BK 284 straipsnyje. Taip pat nuteistajam už kiekvieną nusikalstamą veiką buvo paskirta proporcinga bei teisinga bausmės rūšis, tinkamai įvertinus tiek nuteistojo asmenybės, tiek jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tuo tarpu atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokio teisinio pagrindo.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies ir BK 284 straipsnio

10. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus bei patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog nuteistojo veiksmuose buvo nustatyti visi BK 178 straipsnio 2 dalyje bei BK 284 straipsnyje įtvirtintų nusikalstamų veikų požymiai. Apelianto pateikiama įvykių versija šiuo atveju laikytina jo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

15. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, šie nukentėjusiosios parodymai iš esmės patvirtina tik jo nurodytas aplinkybės dėl jų susitikimo, žodinio konflikto kilimo bei apsistumdymo, spyrimo į nukentėjusiosios automobilio dureles, bei fakto, kad nuteistasis paėmė ant žemės iškritusį nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną ir pabėgo. Vis tik tolimesnių nuteistojo parodymų dėl mobiliojo ryšio telefono grąžinimo aplinkybių, bei 100 Eur kupiūros nebuvimo telefono dėkliuke, šie nukentėjusiosios parodymai nepatvirtina. Iš Policijoje registruojamų įvykių registro duomenų matyti, kad nukentėjusioji įvykio metu pranešė policijai, jog draugas iš jos atėmė telefoną ir pasišalino, tuo tarpu atvykę policijos pareigūnai užfiksavo, kad A. R. nukentėjusiajai grąžino mobiliojo ryšio telefoną, tačiau be dėkliuko ir be jame buvusių 100 Eur (2 t., b. l. 89), tad akivaizdu, kad apie pinigų buvimą mobiliojo ryšio telefono dėkliuke nukentėjusioji policijos pareigūnams nurodė iš karto po įvykio. Tai, kad nuteistasis žinojo apie nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefone buvusius pinigus patvirtina ir nukentėjusiosios byloje pateikti susirašinėjimai su asmeniu Facebook paskyroje pasivadinusiu K. C., iš kurių matyti, kad K. C. nurodo, jog už brolį A. R. grąžins B. F. 100 Eur, susirašinėjimo metu buvo tariamasi dėl susitikimo ir pinigų grąžinimo (3 t., b. l. 46–57, 59–70).

16. Be kita ko, teisėjų kolegija negali sutikti ir su apelianto skundo argumentais, jog nukentėjusioji nemanė, kad jos atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, nes į policijos įstaigą kreipėsi ne iš karto po įvykio. Kaip jau minėta aukščiau, iš karto po to kai A. R. paėmė nukentėjusiosios ant žemės iškritusį mobiliojo ryšio telefoną su dėkliuku ir jame buvusiais pinigais, nukentėjusiajai prašant grąžinti telefoną, o A. R. jo dar negrąžinus, nukentėjusioji paskambino bendruoju pagalbos centro numeriu ir pranešė apie iš jos pavogtą mobiliojo ryšio telefoną bei tai, jog A. R. apspardė jos automobilį (2 t., b. l. 91–92). Be to, kaip matyti iš byloje esančių susirašinėjimų, kurie nukentėjusiosios teigimu vyko tarp jos sesers ir A. R., nuteistasis tą pačią dieną po mobiliojo ryšio telefono pagrobimo buvo raginamas grąžinti nukentėjusiajai mobiliojo ryšio telefoną, o pastarasis rašė, kad mobiliojo ryšio telefoną grąžins, jeigu nukentėjusioji nepraneš policijos pareigūnams (3 t., b. l. 5–7). Nors į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams mobiliojo ryšio telefonas jau buvo grąžintas nukentėjusiajai, tačiau iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad jis nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną po jo pagrobimo parsinešė į netoli įvykio vietos esančius savo namus, nuėmė jo dėkliuką, pasiėmė dėkliuke buvusius 100 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad vagystė objektyviai pasireiškia kaltininkui neteisėtai užvaldant svetimą turtą, t. y. įgyjant galimybę su turtu elgtis kaip su savu, tuo tarpu vagystės baigtumo momentas siejamas su kaltininko galimybe pagrobtą turtą valdyti, naudotis ir disponuoti pagal savo valią. Šiuo atveju tą nuteistasis ir darė – pagrobęs nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, nusinešė jį į savo namus, nuėmė jo dėkliuką, pagrobė jame buvusius 100 Eur, tad galėjo laisvai juo disponuoti. Mobiliojo ryšio telefoną nuteistasis atidavė tik tuomet, kai buvo informuotas, jog bus iškviesti policijos pareigūnai, juolab, mobiliojo ryšio telefono dėkliuką nukentėjusiajai grąžino tik po keleto dienų, o pinigų – 100 Eur apskritai negrąžino.

18. Kartu apygardos teismui nekyla abejonių ir dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą, BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-239-697/2022, 2K-73-654/2024, 2K-144-511/2025).

19. Šiuo atveju pats nuteistasis patvirtino, kad viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kaime esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kur stovėjo papuošta miestelio eglė, susitiko su nukentėjusiąja, kuri į susitikimą atvažiavo kartu su savo mažamete dukra L. Č.. Jiems susitikus, tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios kilo žodinis konfliktas, kuris peraugo į fizinius veiksmus – apsistumdymą. Tuomet nukentėjusioji išsigandusi A. R. įsodino savo mažametę dukrą L. Č. į automobilį, o tuo tarpu nuteistasis vieną kartą koja spyrė į jos automobilio galines dureles, pataikė į langą. Nukentėjusioji nurodė, kad A. R. jos atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, jos mažametė dukra šiuos žodžius girdėjo bei išsigando, kuomet A. R. spyrė į nukentėjusiosios automobilio dureles. Spyrio metu B. F. dukra jau sėdėjo automobilyje. Fakto, kad spyrė į nukentėjusiosios automobilio dureles neneigė ir pats nuteistasis savo apeliaciniame skunde, nurodydamas, kad šį veiksmą atliko neapgalvotai.

20. Apygardos teismo vertinimu, toks nuteistojo elgesys, kuomet jis mažametės akivaizdoje, vaiko mamos B. F. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, o nukentėjusiajai išsigandus ir savo dukrą L. Č. įsodinus į automobilį, spyrė į nukentėjusiosios automobilio galines dureles bei pastūmė nukentėjusiąją, buvo neabejotinai įžūlus, nepriimtinas, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams. Tokiais savo veiksmais A. R. rodė ne tik nepagarbą aplinkiniams, amoraliai elgėsi su nukentėjusiąja jos atžvilgiu vartodamas necenzūrinius žodžius, ją stumdamas ir koja spirdamas į jos automobilio dureles, tačiau neabejotina, kad tokie jo veiksmai sukėlė baimę, stresą ir išgąstį nukentėjusiosios mažamečiam vaikui.

21. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie ir kiti pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad priešingai nei teigiama apelianto skunde, A. R. veiksmuose buvo nustatyti visi nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnyje, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje apelianto skundas atmetamas.

Dėl A. R. paskirtos bausmės

22. Teismas, skirdamas asmeniui bausmę vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje įtvirtintomis bausmėmis bei BK bendrosios dalies nuostatomis, kurios detalizuoja sankcijos taikymą. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę, teismas turi įvertinti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Be to, teismas, skirdamas bausmę privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį, ir įvertinti ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs siekiant asmenį sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta, ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

23. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. R. už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymą buvo paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje padarymą – 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, tuo tarpu už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje padarymą – 35 (trisdešimt penkių) parų arešto bausmė.

24. Apylinkės teismas skirdamas bausmes nuteistajam nurodė, kad jis padarė tris nesunkius nusikaltimus. Vis tik A. R. padarė tris tyčines nusikalstamas veikas, atitinkamai priskiriamas apysunkių (BK 178 straipsnio 2 dalis) ir nesunkių (BK 138 straipsnio 1 dalis, 284 straipsnis) nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3, 4 dalys). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, skunde teigia, jog jis pripažino kaltę dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, gailisi, bei davė nuoseklius parodymus dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje bei 284 straipsnyje. Nors apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, aptardamas visas nusikalstamas veikas, įvardino, jog nuteistasis pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nuteistojo duotų parodymų turiniu apylinkės teisme 2025 m. spalio 14 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu sprendžia, kad nuteistasis savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pripažino tik iš dalies.

25. Apklausiamas dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybių nuteistasis teigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tačiau dėl to, kad nuo jo gynėsi, pats buvo sužalotas be jokios priežasties, tuo tarpu apklausiamas dėl nusikalstamų veikų, įvykdytų nukentėjusiosios B. F. atžvilgiu nepripažino dalies vagystės įvykdymo aplinkybių, iš esmės pripažindamas savo kaltę tik dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo parodymų turinys neleidžia daryti išvados, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi ar padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas, tad pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra. Juolab, šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažino ir pats apylinkės teismas.

26. Taip pat nuteistojo apeliaciniame skunde prašoma pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas ribotai pakaltinamas (BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Visgi, apygardos teismas pagrindo pripažinti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę taip pat nenustatė. Iš baudžiamojoje byloje esančių nuteistąjį charakterizuojančių duomenų matyti, kad Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro duomenimis, A. R. VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centre gydytojo psichiatro konsultacijoms dėl psichikos ir priklausomybės ligų nesilankė, nesigydė (4 t., b. l. 53). Tuo tarpu iš (duomenys neskelbtini) rašto matyti, kad A. R. atliekant arešto bausmę (duomenys neskelbtini) kalėjime buvo teiktos ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos, konsultuotas gydytojo psichiatro, nustatytos diagnozės susijusios su priklausomybe alkoholiui bei narkotinėms ir kitoms psichoaktyvioms medžiagoms, impulsyvus tipas (4 t., b. l. 57). Šios (duomenys neskelbtini) rašte pateiktos aplinkybės dėl ambulatorinio apsilankymo pas gydytoją psichiatrą savaime nepatvirtina nuteistojo riboto pakaltinamumo būsenos. Taigi, jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis būtų ribotai pakaltinamas baudžiamojoje byloje nėra, tokių duomenų kartu su apeliaciniu skundu nepateikė ir pats nuteistasis.

27. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmių skyrimo nuteistajam, nustatė ir dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, jis padarė mažamečiui (BK 60 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Iš baudžiamojoje byloje esančių liudytojos J. T. parodymų, matyti, kad įvykio dieną, t. y. 2024 m. rugpjūčio 24 d. jai atvykus pas A. R. į namus, ji matė, jog jis yra apsvaigęs bei toliau vartojo alkoholinius gėrimus (2 t., b. l. 48–52), tuo tarpu pats nuteistasis apklausiamas teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme pripažino, jog įvykio metu buvo neblaivus (5 t., b. l. 2), taigi ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nustatyta pagrįstai. Be to, nors nuteistasis teigia, kad viešosios tvarkos pažeidimas nebuvo nukreiptas prieš mažametę, tačiau šią nusikalstamą veiką jis padarė mažametės L. Č. akivaizdoje, sukėlė jai išgąstį. Nuteistasis įvykio metu mažametės akivaizdoje jos mamos B. F. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, ją stumdė, spyrė į automobilio, kuriame jau sėdėjo mažametė, dureles, tad neabejotina, kad tokie nuteistojo veiksmai neigiamai paveikė mažametę L. Č.. Be kita ko, ikiteisminio tyrimo metu ši mažametė buvo pripažinta nukentėjusiąja (3 t., b. l. 120). Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti ir su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nusikalstamas veikas nuteistasis padarė vedamas žemų smurtinių paskatų, nes jo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, neabejotinai yra smurtinė, tuo tarpu įvykdydamas BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nuteistasis taip pat atliko fizinio pobūdžio veiksmus – kilus žodiniam konfliktui jis pastūmė nukentėjusiąją B. F., koja spyrė į jos automobilio dureles.

28. Vertinant nuteistojo asmenybę, matyti, kad apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, jog A. R. praeityje yra teistas du kartus (4 t., b. l. 28–32), už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Be to, iš Administracinių nusižengimų registro duomenų matyti, kad nuteistasis penkerių metų laikotarpiu eilę kartų baustas administracine tvarka už įvairius administracinius nusižengimus, tame tarpe už tyčinį svetimo turto sugadinimą ar sunaikinimą, Smurto artimoje aplinkoje orderio sąlygų nesilaikymą, vagystes ir kitus administracinius nusižengimus, nėra sumokėjęs jam paskirtų baudų (4 t., b. l. 62–77). Ankstesniais teismų procesiniais sprendimais nuteistajam už padarytas nusikalstamas veikas buvo skirtos laisvės apribojimo bausmės, iš kurių paskutinioji buvo pakeista arešto bausme, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šios bausmės nepaskatino nuteistojo teigiamų elgesio pokyčių, dėl savo teisei priešingų veiksmų jis išvadų nepadarė ir nusikalto pakartotinai. Tai, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje be terminuoto laisvės atėmimo bausmės yra numatytos ir kitos – laisvės apribojimo ir arešto bausmės, savaime nėra argumentas švelnesnės bausmės paskyrimui. Juolab, kad kaip jau minėta būtent šios ankščiau skirtos bausmės rūšys BK41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų nepasiekė. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo gynėjas pateikė A. R. charakteristiką, iš kurios matyti, kad pastarasis gyvena kartu su tėvais, neturi šeimos, o seniūnija nusiskundimų dėl A. R. netinkamo ar agresyvaus elgesio ir gyvenimo būdo niekada neturėjo (5 t., b. l. 116–117), tačiau šios aplinkybės nekeičia fakto, kad nuteistasis skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas net už tris nusikalstamas veikas, kurių pobūdis leidžia daryti priešingas išvadas apie nuteistojo elgesį nei nurodoma nuteistojo charakteristikoje.

29. Visos šios aukščiau įvardintos nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės pirmosios instancijos teismui sudarė pakankamą pagrindą spręsti, kad A. R. už kiekvieną nusikalstamą veiką turi būti skiriamos griežtesnės – terminuoto laisvės atėmimo bei arešto bausmės. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, visos šioje nutartyje ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo nuteistajam taikyti ir BK 75 straipsnio nuostatas, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad nuteistasis jau ne pirmą kartą teisiamas už smurtinio pobūdžio nusikalstamus veiksmus, šiuo atveju buvo nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ankstesnės paskirtos švelnesnės bausmės jo elgesio korekcijos neskatina, todėl tik realus galutinės paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimas šiuo atveju gali padėti pasiekti bausmės tikslus.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

30. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta 2026 m. vasario 4 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pirminė pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant A. R. sudaro 237 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai.

31. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į šį imperatyvą, gynėją nuteistajam savo iniciatyva paskiria valstybė, siekdama užtikrinti jo procesines teises. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis).

32. Nagrinėjamu atveju šioje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą pateikė nuteistasis, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo tenkinti nuteistojo skundą. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad nuteistasis turėtų oficialią darbo vietą, iš Sodra registro matyti, kad jis vykdo individualią veiklą (4 t., b. l. 59), tačiau jo gynėjas nurodė, kad A. R. dirba pagalbinius darbus (5 t., b. l. 115). Taigi, iš esmės nuteistasis neturi pastovaus pajamų šaltinio ar turto, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam ne tik paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, tačiau priteista atlyginti ir civilinius ieškinius. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir tai, kad antrinė teisinė pagalba A. R. buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, spręstina, jog valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos neišieškotinos iš nuteistojo A. R..

33. Skundžiamo Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, paskyrus nuteistajam terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nustatyta, kad ji turi būti atliekama pataisos įstaigoje. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (įsigaliojusiu nuo 2020 m. liepos 1 d.) atsisakyta teismui nebūdingos funkcijos – nustatyti, kokioje įstaigoje asmuo atliks bausmę. Iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusioje BK 50 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad bausmės atlikimo įstaigą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Visgi šioje byloje nuosprendis priimtas šiai įstatymo nuostatai jau nebegaliojant. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad konkrečią bausmės atlikimo vietą, kurioje nuteistasis turės atlikti laisvės atėmimo bausmę, <...>, parenka laisvės atėmimo vietų įstaiga. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį ir jame nurodydamas bausmės atlikimo įstaigą, neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Toks pirmosios instancijos teismo netinkamas BK ir BVK normų taikymas iš esmės nedaro įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant pašalinti bet kokių neaiškumų atsiradimą nuosprendžio vykdymo stadijoje, ši nuosprendžio dalis turi būti patikslinta – iš Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinant dalį, kuria nuspręsta A. R. laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos įstaigoje, nes to BK nuostatos nereglamentuoja.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Neišieškoti iš A. R. valstybės naudai 237 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. vasario 4 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinti nuorodą, kad A. R. bausmę paskirta atlikti pataisos įstaigoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.