Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų E. R. ir P. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7906-545/2018 pagal ieškovo UAB „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams E. R. ir P. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 23 d. sprendimu nusprendė patenkinti ieškinį visiškai ir priteisti solidariai iš atsakovų E. R. ir P. P. ieškovo UAB „Jurisdictus“ naudai 2 623,14 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (2 623,14 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017 m. gegužės 26 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei lygiomis dalimis 65,72 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 32,86 Eur.

5. Teismas nustatė, kad 2014 m. vasario 9 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte, kurį pasirašė atsakovas P. P. ir nurodė savo gyvenamąją vietą, nurodyta, kad automobilis buvo paliktas po eismo įvykio ir kėlė grėsmę eismo saugumui, todėl buvo pristatytas į transporto priemonių saugojimo aikštelę. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos rašte apie priverstinai nuvežtų transporto priemonių savininkus ir valdytojus nurodyta, kad automobilį pažeidimo metu vairavo P. P. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A2.6.-2323-754/2014 nurodyta, kad 2014 m. vasario 9 d. P. P. vairavo automobilį Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatytas 2,78 promilių girtumas), neturėdamas teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemonės, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį, įvykio metu buvo apgadinti du automobiliai. Administracinėje byloje nustatyta, kad P. P. buvo bedarbis ir vairavo kitam asmeniui (S. Č.) priklausančią transporto priemonę. 2017 m. vasario 10 d. tarp UAB „Sauda“ ir UAB „Jurisdictus“ buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria UAB „Sauda“ perleido naujajam kreditoriui UAB „Jurisdictus“ skolos išieškojimą iš transporto priemonės Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą. 2 623,14 Eur įsiskolinimas už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas paskaičiuotas nuo automobilio priverstinio nuvežimo 2014 m. vasario 9 d. iki reikalavimo teisės perleidimo ieškovui dienos (60 Eur už nuvežimą, už pirmąsias 30 saugojimo dienas – 130,33 Eur, vėliau po 69,51 Eur už mėnesį).

6. Teismas nurodė, kad pradinį kreditorių ir atsakovus sieja pasaugos pagal įstatymą teisiniai santykiai, o pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 d. išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.

7. Teismas padarė išvadą, kad tarp atsakovų veiksmų ir kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl yra nustatytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos ir atsakovai turi pareigą solidariai atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

8. Teismas nustatė, kad antstolės B. P. 2015 m. spalio 28 d. pranešimą apie neapmokėtą įsiskolinimą (1 511 Eur) P. P. gavo 2015 m. lapkričio 16 d. 2017 m. vasario 28 d. tuo pačiu adresu atsakovas P. P. gavo pranešimą iš UAB „Jurisdictus“. 2017 m. vasario 20 d. UAB „Jurisdictus“ užklausė VĮ Registrų centrą apie E. R. deklaruotą gyvenamąją vietą. 2018 m. balandžio 12 d. teismo posėdžio metu atsakovas E. R. nurodė, kad 2013 m. gruodžio 7 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytu adresu jis negyveno pusmetį, todėl iš policijos, kuri nurodytu adresu siuntė pranešimą, nieko negavo.

9. Teismas nurodė, kad nors atsakovai šiuo metu yra informuoti apie automobilio sulaikymą ir saugojimą mokamoje automobilių aikštelėje, iki šiol automobilio iš saugojimo aikštelės neatsiėmė. Teismas atsakovų ginčijimąsi dėl automobilio priklausomybės vertino, kaip neatitinkantį rūpestingo ir atidaus transporto priemonės valdyto ir savininko elgesio standartą, nes kiekvienas rūpestingas ir apdairus turto savininkas privalo žinoti ir domėtis, kur yra jam nuosavybės teisė priklausantis turtas.

10. Teismo vertinimu, atsakovas E. R. neįrodė, kad automobilį pardavė P. P., nes neturi šio automobilio pirkimo–pardavimo sutarties. E. R., turėjęs transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su P. P., kol neprarado, nesiėmė priemonių šios sutarties išviešinti, nors galėjo kreiptis į VĮ Regitrą ir pranešti, taip pat, kaip ir P. P., apie sudarytą sandorį, prašant registruoti naują šios transporto priemonės savininką, tačiau to laiku nepadarė. Atsižvelgdamas į tai, kad P. P. neigia transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties buvimą, nurodo, kad E. R. nepažįsta, arba pirkimo–pardavimo sutarties neteikia, teismas automobilio savininku laikė E. R., o valdytoju – P. P. Teismas nurodė, kad atsakovai atsako ieškovui solidariai dėl jų nerūpestingo ir neatidaus pareigų vykdymo, atsisakymo pasiimti automobilį iš saugomos aikštelės iki šiol, tarpusavio ginčo, todėl nenustatė pagrindo mažinti įsiskolinimo dydį.

11. Teismas pažymėjo, kad mokamos automobilių aikštelės įkainiai nepriklauso nuo saugomo automobilio kainos, todėl atsakovų argumentus, kad automobilis yra bevertis, atmetė, kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, kad bet kuris atsakovas gali automobilį atsiimti iš mokamos automobilių aikštelės, todėl nesutiko su P. P. argumentais, kad jis turi prievolę mokėti už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą tik 45 dienas, t. y. iki teismo nutarimo administracinėje byloje įsiteisėjimo, o toliau automobiliu turi rūpintis savininkas E. R.. Atsakovas P. P., būdamas transporto priemonės valdytoju, privalėjo pats atsiimti transporto priemonę iš mokamos aikštelės, o jei neturi teisės vairuoti – privalėjo imtis priemonių organizuoti, kad automobilį atsiimtų savininkas, t. y. atsakovas E. R. (CK 6.38 str., 6.107 str. 1 d., 6.246–6.249 str., 6.263 str. 1 d., 2 d., 6.276 str., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

12. Atsakovas E. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas nepagrįstai neįvertino atsakovo argumentų, kad jis nėra transporto priemonės savininkas. Transporto priemonę 2013 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu jis įsigijo iš S. Č. už 28,96 Eur. Atsakovo E. R. veikla, susijusi su automobilių supirkimu ir perpardavimu, todėl įsigytą transporto priemonę savo vardu VĮ Regitroje neįregistravo ir po dviejų savaičių automobilį perpardavė atsakovui P. P. Atsakovai dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo susitiko aikštelėje. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2 egzemplioriais, po vieną sandorio šaliai. Automobilis neturėjo galiojančio techninės apžiūros dokumento, todėl atsakovai žodžiu susitarė, kad P. P., praėjęs automobilio techninę apžiūrą, nedelsdamas jį įregistruos savo vardu. E. R. atsakovu P. P. neabejojo, kadangi kiekvienas asmuo, įgijęs nuosavybės teisę į turtą, yra suinteresuotas jį įforminti savo vardu. Atsakovas P. P. neigė, kad jis yra automobilio savininkas, tačiau teismas nepripažino atsakovo dalyvavimo teismo posėdyje būtinu. P. P. atstovas teismo posėdyje negalėjo patikslinti konkrečių aplinkybių (kokiu pagrindu valdė automobilį; kodėl, padaręs eismo įvykį, nesusisiekė su gimtadienyje dalyvavusiais asmenimis ir nesistengė surasti ir informuoti tariamą savininką apie automobilio atsiėmimą ir susidariusį įsiskolinimą) dėl P. P. nurodytų argumentų, t. y. kad jis didelėje kompanijoje šventė pažįstamo gimtadienį ir kažkas paprašė pavairuoti automobilį. Teismas nurodė, kad iš esmės ginčas yra kilęs dėl automobilio priklausomybės, tačiau nesiekė objektyviai įvertinti šalių išdėstytų pozicijų ir iš esmės išsiaiškinti, kas yra automobilio savininkas.

12.2. Visi atsakovo P. P. veiksmai patvirtina, kad jis yra tikrasis automobilio savininkas. 2014 m. vasario 9 d. eismo įvykio metu automobilį vairavo jis. 2015 m. lapkričio 16 d. jam buvo įteiktas antstolės B. P. pranešimas apie neapmokėtą skolą už automobilio saugojimą, tačiau atsakovas į pranešimą nereagavo. 2015 m. lapkričio 30 d. atsakovas atsiėmė leidimą dėl priverstinai nuvežto automobilio. 2017 m. vasario 28 d. atsakovui buvo įteiktas ieškovo UAB „Jurisdictus“ pranešimas apie neapmokėtą skolą, į kurį 2017 m. kovo 9 d. atsakovas atsakė, kad galėtų būti svarstomas klausimas dėl išlaidų atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 9 d. iki 2014 m. kovo 26 d., tačiau vėliau vėl persigalvojo, telefonu pranešdamas, kad neketina mokėti už svetimą automobilį. Atsakovo atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad P. P. niekada neieškojo kitų asmenų, kuriems galimai galėtų priklausyti jo valdytas automobilis. E. R. pozicija, kad automobilis jam nepriklauso, yra labiau tikėtina nei P. P., kadangi E. R. neatliko jokio veiksmo, kuris pagrįstų, kad automobilis priklauso jam nuosavybės teise.

12.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad E. R. galėjo pranešti VĮ Regitrai apie automobilio savininko pasikeitimą, kadangi teisės aktai nenumato privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo. Tokia pirkimo–pardavimo sutartis gali būti ir nerašytinės formos. Kadangi rašytinė sutartis neišliko, atsakovų konkliudentiniai veiksmai patvirtina, kad automobilio savininkas yra P. P.

12.4. Ieškovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad informuotų atsakovą apie automobilio saugojimą. Atsakovas vykdo veiklą, susijusią su automobilių prekyba, todėl jo telefono numeris yra viešai skelbiamas internete. Ieškovo neatidus elgesys lėmė, kad šiuo metu reikalaujama neadekvati 2 623,14 Eur suma už 28,96 Eur vertės automobilio saugojimą. Teismas dėl ieškovo nesąžiningumo, nepranešant apie automobili saugojimą, nepasisakė (CK 4.47 str., 6.229 str., 6.305 str.).

13. Atsakovas P. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priteisti solidariai iš atsakovų E. R. ir P. P. ieškovo UAB „Jurisdictus" naudai 225,08 Eur skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir už transporto priemonės saugojimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017 m. gegužės 26 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atsakovo P. P. atžvilgiu atmesti. Netenkinus pirmųjų dviejų reikalavimų, sumažinti priteistiną skolos sumą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Atsakovas negalėjo atsiimti automobilio, nes pagal Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ sudarytos sutarties nuostatas transporto priemonė iš saugojimo aikštelės galima grąžinti tik jos savininkui ar jo įgaliotam asmeniui. Automobilio savininkas yra E. R., kuris nėra davęs P. P. įgaliojimo. Aplinkybė, kad 2015 m. lapkričio 30 d. P. P. buvo išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, nepaneigia policijos ir saugojimo bendrovės sutarties bei įgaliojimo formai teisės aktų keliamų reikalavimų. P. P. nuo pat automobilio priverstinio nuvežimo dienos nebegalėjo ir nebegali atsiimti transporto priemonės ir tokiu būdu nutraukti automobilio saugojimo išlaidų didėjimo, todėl nesąžininga iš atsakovo P. P. reikalauti atlyginti automobilio saugojimo išlaidas nuo 2014 m. kovo 26 d.

13.2. Automobilį atsiimti turi teisę tik jo savininkas E. R., kuris nesiima jokių aktyvių veiksmų, siekiant atsiimti automobilį. Tai reiškia, kad net ir P. P. vienam sumokėjus už automobilio pasaugą, P. P. ir toliau turės mokėti už automobilio pasaugą. P. P. sutinka sumokėti 60 Eur už automobilio nuvežimą ir už 45 dienas saugojimo, t. y. iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nutarimo, kuriam atsakovui paskirta bauda už eismo įvykį, įsiteisėjimo 2014 m. kovo 26 d. Už likusį laikotarpį yra atsakingas atsakovas E. R.

13.3. Ieškovas pirmą kartą pranešimą apie automobilio saugojimą ir įsiskolinimą už saugojimą atsakovui P. P. 2015 m. spalio 28 d., t. y. praėjus beveik dviem metams nuo automobilio priverstinio nuvežimo dienos, o antrą – praėjus 3 metams (2017 m. vasario 10 d.). Toks delsimas yra nepateisinamas, todėl teismas turėjo sumažinti priteistiną sumą (CK 2.137 str., 6.229 str., 6.233 str.).

14. Ieškovas UAB „Jurisdictus“ pateikė atsiliepimą į atsakovų E. R. ir P. P. apeliacinius skundus, prašydamas juos atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Atsakovas E. R. nepateikė įrodymų, kad nėra automobilio savininkas. Aplinkybė, kad kitas atsakovas pateikė neišsamius paaiškinimus, nepatvirtina, kad P. P. yra automobilio savininkas.

14.2. Atsakovai, siekdami sumažinti solidarios prievolės didėjimą, turėjo imtis veiksmų, kad atsiimti automobilį iš aikštelės, tačiau byloje ginčas tarp jų kilo dėl automobilio nuosavybės.

14.3. Atsakovas P. P. nepagrįstai nurodė, kad jis negalėjo atsiimti automobilio, nes neturėjo savininko įgaliojimo. Sprendimą dėl leidimo atsiimti automobilį duoda policija savininkui arba valdytojui. Atsakovui 2015 m. lapkričio 30 d. buvo išduotas leidimas, tačiau atsakovas automobilio neatsiėmė.

14.4. Atsakovai buvo tinkamai informuoti apie susidariusį įsiskolinimą, tačiau automobilio neatsiėmė iki šiol, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nemažino priteistinos sumos (CPK 178 str.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

16. Apeliantas E. R. apeliaciniame skunde pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 321 str. 1 d. apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, kadangi byloje pakanka duomenų tinkamam klausimo dėl ginčo dalyko išsprendimui.

17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovų pareigos solidariai atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Atsakovo E. R. teigimu, jis neturėtų būti laikomas teisėtu automobilio savininku, nes automobilį pardavė atsakovui P. P., kuris šią aplinkybę neigia.

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai. Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos CK 6.830 str. nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013).

19. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 str. 1 d. nurodyta, kad transporto priemonių vairuotojai privalo žinoti ir vykdyti eismo dalyvių pareigas, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis, vykdyti policijos, muitinės ir kitų reguliuotojų nurodymus dėl eismo tvarkos. Tais atvejais, kai transporto priemonės valdytojas nesilaiko nurodytų įpareigojimų, jam gali kilti tiek administracinė atsakomybė, tiek turtinė prievolė atlyginti savo veiksmais ar neveikimu padarytą žalą.

20. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 d. nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus. To paties straipsnio 6 d. nurodyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Tai reiškia, kad už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas atsako transporto priemonės savininkas ir valdytojas.

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi S. Č. pardavė E. R. automobilį Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad E. R. adresas yra. 2014 m. vasario 9 d. atsakovas P. P., būdamas neblaivus (nustatytas 2,78 promilių girtumas) ir neturėdamas teisės vairuoti, vairavo automobilį Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padarė eismo įvykį. Tą pačią dieną buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, kurį pasirašė atsakovas P. P., nurodydamas savo gyvenamąją vietą, ir transporto priemonė dėl kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo priverstinai nuvežta ir saugoma UAB „Sauda“ aikštelėje. 2014 m. vasario 9 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių valdyba išsiuntė E. R., adresu pranešimą dėl priverstinio nuvežimo. 2015 m. lapkričio 26 d. P. P. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, įteiktas antstolės B. P. 2015 m. spalio 28 d. pranešimas apie neapmokėtą įsiskolinimą (1 511 Eur). 2015 m. lapkričio 30 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba išdavė P. P. leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. 2017 m. vasario 10 d. tarp UAB „Sauda“ ir UAB „Jurisdictus“ buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria UAB „Sauda“ perleido naujajam kreditoriui UAB „Jurisdictus“ skolos išieškojimą iš transporto priemonės Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą. 2 623,14 Eur įsiskolinimas už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas, paskaičiuotas nuo automobilio priverstinio nuvežimo 2014 m. vasario 9 d. iki reikalavimo teisės perleidimo ieškovui dienos (60 Eur už nuvežimą, už pirmąsias 30 saugojimo dienas – 130,33 Eur, vėliau po 69,51 Eur už mėnesį). 2017 m. vasario 20 d. VĮ Registrų centro Gyventojų registro duomenimis E. R. nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos nuo 2006 m. liepos 21 d. 2017 m. vasario 28 d. P. P. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu įteiktas UAB „Jurisdictus“ pranešimas apie skolos sumokėjimą.

22. Pagal CPK 185 str. 1 d., 2 d. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtinas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 str. nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

24. Apeliantas E. R. apeliaciniu skundu ginčija, kad jis nėra priverstinai nuvežto automobilio savininkas, o pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp abiejų atsakovo paaiškinimų ir prioritetą teikė kito atsakovo P. P. paaiškinimams. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka. 2013 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad S. Č. pardavė E. R. automobilį Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) E. R. nepateikė teismui įrodymų, kad automobilį po dviejų savaičių pardavė atsakovui P. P., nors nurodė, kad verčiasi automobilių prekyba. Vadinasi, pirkimo–pardavimo sutarčių išsaugojimas ir pardavimo fakto išviešinimas yra tiesiogiai susijęs su atsakovo vykdoma profesine veikla. P. P. ginčija, kad automobilį įsigijo iš E. R., nurodydamas, jog automobilį vairavo po vakarėlio. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra skolos už privertinai nuvežto automobilio saugojimą priteisimas, todėl, esant priešingai atsakovų pozicijai dėl transporto priemonės pardavimo ir įsigijimo, ir nesant byloje neginčijamų įrodymų, patvirtinančių vieno ar kito atsakovo nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo vadovautis nei vieno iš atsakovų pozicija (CPK 178 str.). Atsakomybė už priverstinai nuvežto ir saugomo automobilio tenka tiek automobilio savininkui, tiek valdytojui, todėl P. P. veiksmai (leidimo dėl automobilio išsiėmimas, sutikimas ieškovui sumokėti dalį sumos ir pan.) nesudaro pagrindo spręsti, kad jis yra ginčo automobilio savininkas. Priešingai, P. P. pasyvūs veiksmai iš karto po eismo įvykio ir transporto priemonės nuvežimo į saugomą transporto priemonių stovėjimo aikštelę, suprantant, kad nuvežimas ir saugojimas nėra nemokamas, labiau pagrindžia aplinkybę, kad jis nėra transporto priemonės savininkas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų, todėl tokia sutartis gali būti sudaroma žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.), tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad tarp atsakovų ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais. 2001 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 260 „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) 75.1 punktas numato, jog įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenys keičiami pasikeitus transporto priemonės valdytojui (kai transporto priemonė perduodama valdyti Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui arba Lietuvos Respublikoje įregistruotai įmonei, įstaigai, organizacijai) arba transporto priemonės savininkui, kuris nėra transporto priemonės valdytojas. Vadinasi, kliūčių pakeisti duomenis apie automobilio savininką nebuvo nei vienam iš atsakovų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nebuvo paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo transporto priemonės savininkas yra E. R., o valdytojas – P. P., todėl apelianto R. R. argumentai dėl pirmos instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo atmestini.

25. Apeliantas P. P. ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies, nurodydamas, kad iš jo, kaip transporto priemonės valdytojo, turėjo būti priteista tik už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą iki 2014 m. kovo 26 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimo, kuriuo atsakovas pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo ir jam paskirta bauda. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais ir pažymi, kad atsakovui apie transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą buvo žinoma nuo pat pradžių, kadangi būtent atsakovo padarytas administracinio teisės pažeidimas lėmė transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą į transporto priemonių saugojimo aikštelę. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. aiškiai nurodyta, kad už išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 1 d.). Pagal CK 6.6 str. 5 d. jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 str. 6 d.). Lietuvos Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutarime byloje Nr. 30/2011 pasisakė, kad išlaidos, susijusios su priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimu, turi būti atlygintos už visą jos saugojimo laikotarpį. Vadinasi, pareiga atsiimti automobilį ir sumokėti už jo nuvežimą ir saugojimą tenka tiek savininkui, tiek valdytojui, kuriems nurodyta pareiga galioja iki visiško jos įvykdymo, t. y. transporto priemonės atsiėmimo ir susidariusio įsiskolinimo už visą saugojimo laikotarpį sumokėjimo. Atsiimti transporto priemonę turėjo teisę abu atsakovai, tačiau iki šiol transporto priemonės neatsiėmė. Akivaizdu, kad jei atsakovai elgtųsi atidžiai ir rūpestingai, klausimas dėl saugojimo išlaidų mažinimo net nebūtų kilęs, nes ieškovo reikalaujamas priteisti įsiskolinimo dydis nebūtų susidaręs. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo automobilio vertė neturi reikšmės jo nuvežimo ir saugojimo išlaidoms, kadangi jos paskaičiuotos tarp policijos ir saugojimo aikštelės sudarytos sutarties, kurioje įkainiai pagal automobilio vertę nėra diferencijuoti, pagrindu. Nuvežimo ir saugojimo išlaidos atsirado ne dėl policijos ir saugotojo, o dėl atsakovų pasyvių veiksmų, t. y. laiku neatsiėmus transporto priemonės. Apelianto E. R. argumentai, kad jeigu jis žinotų apie ginčo transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, tai iš karto jį atsiimtų, yra nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio, nes šios pareigos nei vienas iš apeliantų neįvykdė iki šiol. Vadinasi, tinkamas informavimas apie pareigą atsiimti automobilį neturėjo esminės reikšmės atsakovų elgesiui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas E. R. savo gyvenamosios vietos nebuvo deklaravęs daugiau nei 10 metų, kitų duomenų saugotojui, ieškovui ir policijai apie atsakovo dokumentų įteikimo vietą nebuvo žinoma, todėl neigiamas dokumentų neįteikimo pasekmes turi prisiimti pats atsakovas E. R.

26. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Aptartais apeliacinių skundų argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nenustatyta, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti apeliantų argumentai neturi teisinės reikšmės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina (CK 6.246–6.249 str., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 str., 20 str., 33 str.; CPK 178 str., 185 str.).

27. CPK 98 str. 1 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

28. Atmestus apeliacinius skundus, apeliantams nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prašoma priteisti suma neviršija Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 p. nurodyto dydžio, todėl, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, apimtį, nemažina priteistinų išlaidų už advokato pagalbą dydžio, nes jis neviršija nustatytų maksimalių dydžių. Bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš atsakovų ieškovo naudai lygiomis dalimis, t. y. po 200 Eur (LR CPK 93 str., 98 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų P. P. ir E. R. ieškovo UAB „Jurisdictus“ naudai po 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.