Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam skirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Taip pat D. V. pripažintas kaltu pagal BK 243 straipsnį ir jam skirta keturiasdešimt penkių parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir D. V. skirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. V. skirta galutinė subendrinta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, D. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones septynerius metus, šį terminą skaičiuojant nuo dienos, kai nuteistasis atliks bausmę arba bus lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos.

Vadovaujantis BK 72 (nurodyta – 75) straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti iš D. V. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 9 200 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. D. V. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus: 2025 m. birželio 29 d., apie 15.15 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,28 promilės etilo alkoholio koncentracija.

2. D. V. pagal BK 243 straipsnį nuteistas už tai, kad vengė atlikti baudžiamojo poveikio priemonę: žinodamas, kad 2023 m. lapkričio 30 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu, kuriuo pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones ketveriems metams šešiems mėnesiams, būdamas supažindintas su šia teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemone ir jos nevykdymo teisinėmis pasekmėmis, piktybiškai vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, nes 2025 m. birželio 29 d., apie 15.15 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) esant nustatytam 2,28 promilių neblaivumui.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 14 d. nuosprendį ir skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, netenkinus pirmojo prašymo – sutrumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą.

3.1. Apelianto manymu, teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, skyrė jam per griežtą bausmę.

3.2. Pripažįsta, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, tuo šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles, tačiau tvirtina, kad teismas neištyrė ir teisingai neįvertino priežastinio ryšio, t. y. neištyrė ir neįvertino visų priežasčių, kurios sukėlė žalingas pasekmes.

3.2.1. Nurodo, jog policijos pareigūnai dar iki inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo žinojo, kad automobilį „BMW“ galėjo vairuoti neblaivus, tame automobilyje sėdėjęs asmuo, tačiau atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai laukė, kol jis (apeliantas) pradės važiuoti, tai yra nusprendė leisti jam padaryti nusikaltimą. Teigia, jog policijos pareigūnai nevykdė policijos uždavinių, numatytų Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose.

3.2.2. Pasak apelianto, nebuvo paneigti ir jo teiginiai, jog jis vartojo alkoholinius gėrimus aikštelėje stovinčiame automobilyje. Šią aplinkybę patvirtina ir 2025 m. birželio 29 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad ant automobilio galinės sėdynės, dešinės pusės kilimėlio yra padėtas tuščias stiklinis butelis „999 Devynerios“ ir dvi tuščios skardinės „Grimbergen“. Todėl, jeigu policijos pareigūnai būtų patikrinę jo blaivumą nedelsiant, kai tik pamatė jį sėdintį automobilyje, kurį liudytojas nurodė, kaip vairuojamą galimai neblaivaus vairuotojo, ir būtų apeliantą sulaikę, kaip įtariamą vairavus automobilį būnant neblaiviam, tai jis nebūtų padaręs nusikalstamos veikos, už kurią buvo nuteistas.

3.2.3. Teigia, kad jei pareigūnai būtų patikrinę jo blaivumą nedelsiant, kai tik pamatė sėdintį automobilyje, ir būtų jį sulaikę, apeliantas galimai nebūtų pasiekęs tokio neblaivumo lygio, kuris BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje apibūdinamas kaip nusikalstamas. Tuomet galimai jis būtų padaręs tik administracinį nusižengimą, o ne nusikaltimą, už kurį paskirta itin griežta bausmė.

3.3. Pasak apelianto, netinkami pareigūnų veiksmai turėjo žymiai švelninti jo teisinę atsakomybę, o atitinkamai – ir bausmę. Pirmosios instancijos teismas policijos pareigūnų netinkamą veikimą nepagrįstai nepripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroras Gaudentas Balčiūnas prašo nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam D. V. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Pritaria pirmosios instancijos teismo aktualių aplinkybių, skirtų bausmei individualizuoti, vertinimui tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį nuteistajam.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Nuteistasis neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. V. nesutinka su jam paskirtos bausmės individualizavimu, prašo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba sutrumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-142/2012, 2K-492/2014, 2K-232-942/2018). Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, teismas atsižvelgia į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

7. Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu D. V. už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 243 straipsnyje, skirta keturiasdešimt penkių parų arešto bausmė, už nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, skirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo subendrintos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punkto nuostatomis, ir nuteistajam skirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir D. V. skirta galutinė aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, reikšmingus bausmės individualizavimui, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. V., BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmių skyrimo bei bendrinimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties. Pritarti skunde dėstomiems argumentams dėl per griežtos bausmės teisėjų kolegija neturi pagrindo.

9. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltės formą – padarytas vienas tyčinis baigtas baudžiamasis nusižengimas (numatytas BK 243 straipsnyje (BK 12 straipsnis)) ir vienas nesunkus tyčinis baigtas nusikaltimas (numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje (BK 11 straipsnio 3 dalis)). Apylinkės teismas atsižvelgė į apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei į tai, kad nagrinėtinu atveju nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, teismas vertino ir D. V. asmenybę – anksčiau teistas tris kartus už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą (b. l. 62–64), per pastaruosius penkerius metus administracine tvarka baustas aštuonis kartus, taip pat ir už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, ne visos paskirtos baudos yra sumokėtos (b. l. 66–70), yra vedęs (b. l. 104), auginantis mažametį vaiką (b. l. 105), dirbantis (b. l. 60). Pirmosios instancijos teismas, tiek parinkdamas bausmių rūšis, tiek nustatydamas jų dydžius, atkreipė dėmesį ir į tai, kad D. V. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kuomet alkoholio koncentracija jo iškvėptame ore buvo penkis kartus didesnė už ribą, nuo kurios yra draudžiama vairuoti kelių transporto priemones. Teismas, be kita ko, pažymėjo ir tai, kad vairavimas esant neblaiviam iškreipia vairuojančiojo aplinkos suvokimą bei pailgina reakcijos laiką, todėl D. V., Vilniaus mieste dienos metu vairuodamas transporto priemonę būdamas neblaivus, sukėlė didelį pavojų tiek transporto eismo saugumui, tiek žmonių sveikatai ir gyvybei. Teismas, įvertinęs ankstesnius D. V. teistumus už analogiškas nusikalstamas veikas, darė išvadą, kad jis nepadarė tinkamų išvadų ir visiškai ignoruodamas teisės aktų reikalavimus vėl pakartotinai nusikalto, vairavo automobilį būdamas neblaivus, kuomet jam ankstesniu teismo sprendimu buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, draudžianti tai daryti, tokiu būdu padarydamas dar vieną nusikalstamą veiką. Su tokiu argumentavimu teisėjų kolegija sutinka. Pažymėtina, jog anksčiau skirtos bausmės – bauda, areštas ir terminuotas laisvės atėmimas trims mėnesiams – reikiamo poveikio nuteistajam nepadarė ir nesulaikė jo nuo pakartotinio nusikalstamo elgesio. Spręstina, jog pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino iš esmės teisingai, atsižvelgdamas į anksčiau aptartas nuteistojo asmenybę ir jo padarytas nusikalstamas veikas apibūdinančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, pagrįstai parinko nuteistajam griežčiausias iš sankcijose numatytų bausmių rūšių – areštą (BK 243 straipsnis) bei laisvės atėmimą (BK 281¹ straipsnio 1 dalis), ir jų dydį nustatė maksimaliam terminui. Bausmes bendrindamas apėmimo būdu, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punkto nuostatomis, bei subendrintą bausmę sumažinęs vienu trečdaliu, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepadarė.

10. Teisėjų kolegija pritaria atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomai pozicijai, kad D. V. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinis jo poelgis, priešingai, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. D. V. kritiškai nevertina netinkamo savo elgesio, jo pavojingumo ir pažeidžiamų vertybių svarbos, o tai atskleidžia tikrąjį kaltininko psichinį santykį su jo padaryta veika ir parodo, kad tokiam nesavikritiškam asmeniui švelnesnės bausmės paskyrimas neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam D. V. paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 243 straipsnyje ir 281¹ straipsnio 1 dalyje, bei galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos, bausmės paskirtį atitinka. Šios išvados apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nekeičia.

11. Apeliantas teigia, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai nepripažinti pareigūnų netinkami veiksmai, neužkirtę kelio jo nusikalstamos veikos padarymui. Su tokiu interpretavimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

12. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Apeliaciniame skunde tuo tarpu dėstomi išvedžiojimai apie tai, kad nuteistasis galėjo būti sustabdytas išgėręs tiek, kad neblaivumas būtų siekęs tik ribą, nuo kurios kyla administracinė atsakomybė, pasvarstymai apie tai, kad pareigūnai iš viso neturėjo leisti jam pradėti vairuoti, vertintini kaip mėginimas perkelti atsakomybę už savo neteisėtą elgesį. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis, būdamas tris kartus teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių bei žinodamas, kad šia teise naudotis jam uždrausta, vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas neblaivumas ženkliai viršijo ribą, nuo kurios numatyta baudžiamoji atsakomybė. Pareigūnų veiksmų neteisėtumo nagrinėjamoje situacijoje teisėjų kolegija neįžvelgia. Pagrindo nustatyti apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nenurodytos BK 59 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas neturėjo. Tokios aplinkybės nenustato ir apeliacinės instancijos teismas.

13. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamo nuosprendžio keisti ir tenkinti apeliacinio skundo nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo D. V. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.