Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-10-30 · Civilinė byla Nr. 2A-1372-881/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-10-30
Bylos Nr.
2A-1372-881/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-15679-2014-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
Ieškovas
V. V.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1372-881/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15679-2014-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.16.11.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-23057-863/2014 pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo sumažinti nuomos mokestį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. V. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją papildyti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 2002 m. kovo 21 d. nuomos sutartį Nr. 04-01-66 GP, nustatant, kad šio buto nuomos mokesčio mėnesinis dydis visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį yra 0,20 Lt už 1 kv. m. Nurodė, kad iki 2002 m. kovo 29 d. jai nuosavybės teise priklausė 17,1 kv. m ploto butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Šio buto plotas ir būklė buvo nepakankami normalioms gyvenimo sąlygoms, todėl ieškovė buvo įrašyta į asmenų, siekiančių gauti valstybės paramą, aprūpinant gyvenamosiomis patalpomis, sąrašą. 2002 metais atsakovas pasiūlė jai turimą vieno kambario butą bendrabutyje perduoti atsakovo nuosavybėn mainais už palankesnes kito buto nuomos sąlygas. Buvo sutarta išnuomoti vieno kambario butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už 0,20 Lt už kv. m nuomos mokestį, ir atsakovas patikino, kad šis mokestis nekis visą nuomos laiką. 2002 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 527V nuspręsta sudaryti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį ir buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, nustatytas 0,20 Lt už 1 kv. m nuomos mokestis. 2002 m. kovo 20 d. ieškovė sudarė buto dovanojimo sutartį, o 2002 m. kovo 21 d. su UAB „Fabeta“ – gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 04-01-66 GP. 2007 m. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu nuomos mokestis padidintas iki 1,70 Lt už 1 kv. m., o 2009 m. – iki 3,18 Lt už 1 kv. m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 30 d. sprendimu asmenims, padovanojusiems savivaldybei savo gyvenamąsias patalpas, nuomos mokestis sumažintas iki 1,25 Lt už 1 kv. m. Ieškovės manymu, jai visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį turėjo būti taikomas 0,20 Lt už 1 kv. m nuomos mokesčio dydis ir jis negalėjo kisti, nes toks dydis buvo nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 14 d. sprendime Nr. 527V.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2011), sudarydamos socialinio būsto nuomos sutartį šalys nėra laisvos savo apsisprendimu nusistatyti konkrečius nuompinigių ir (ar) mokesčių už komunalines paslaugas dydžius. Šie dydžiai nustatomi teisės aktuose ir socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo atvejais šalys teisės aktuose nustatytų nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių dydžių yra saistomos, dėl to negali jų savavališkai didinti ar mažinti, priešingu atveju taip būtų vieni socialinio būsto nuomininkai privilegijuojami, o kiti diskriminuojami. Nuompinigių ir mokesčių už komunalines paslaugas dydžiai nėra privaloma fiksuoti sutartyje sąlyga (kai tai nėra komercinė gyvenamosios patalpos nuoma), nes šie dydžiai nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka ir yra kintantys (CK 6.583 str. 2 d., Paramos būstui įstatymo 10 str. 1, 2 d.). Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 14 d. sprendime Nr. 527V nurodytas 0,20 Lt už 1 kv. m pagrįstas tuometiniu teisiniu reglamentavimu, o konkrečiai, sprendimo priėmimo metu galiojusiu 1998 m. sausio 22 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 10V (b. l. 20), kuris numatė tokį nuomos mokestį už butus priimtus eksploatuoti iki 1997 metų. Keičiantis nuomos mokesčio apskaičiavimui, keitėsi ir ieškovei taikomo nuomos mokesčio dydis. Teismas pabrėžė, kad ieškovės nurodomos aplinkybės apie tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnai ją įtikino, jog nuomos mokestis niekuomet nekis, nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais ir mažai tikėtinos byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste: teikdama prašymą – sutikimą dėl jai nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų dovanojimo, ieškovė nurodė, kokį konkretų butą norėtų nuomotis (jo adresą ir dydį), tačiau apie nuomos mokesčio dydį prašyme nieko nepaminėjo, Nuomos sutartyje šalys taip pat nenumatė jokio fiksuoto nuomos dydžio, nes, kaip jau buvo minėta, šis dydis yra kintamas ir apskaičiuojamas įstatymo nustatyta tvarka. Be to, Nuomos sutartyje, jos 4.5 punkte numatyta, jog padidėjus ar sumažėjus buto (...) mokesčių tarifams, nuomotojas nedelsiant perskaičiuos mokesčius. Todėl atsižvelgiant tiek į šalių ikisutartinius santykius, tiek į pasirašytų sutarčių – Dovanojimo ir Nuomos sutarčių nuostatas, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovė negali remtis teisėtų, savivaldybės pareigūnų jai sukeltų, lūkesčių principu. Ieškovei taikytas nuomos mokestis nuo pat nuomos santykių pradžios buvo skaičiuojamas vadovaujantis galiojančių teisės aktų reglamentavimu, fiksuotas nuomos mokestis socialinio būsto nuomos sutartyje negalėjo būti numatytas, nes šis mokestis yra kintamas ir apskaičiuojamas bendrai visiems socialinio buto nuomininkams pagal įstatymo nustatytą tvarką (CK 6.583 str. 2 d.), todėl ieškovės reikalavimas dėl Nuomos sutarties papildymo nuomos sutarties sudarymo metu galiojusiu fiksuotu nuomos mokesčiu nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė V. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad šioje byloje nagrinėjama situacija skiriasi nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2011. Ieškovė prašė teismo atsižvelgti į tai, kad ji mainais į socialinio būsto nuomą padovanojo atsakovui savo turėtą nekilnojamąjį turtą. Nors CK 6.583 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, pastarojoje nėra numatyta situacija, kuomet socialinio būsto nuomininkas perduoda nuomotojui tam tikrą turtą; nėra numatyta, kaip šis turtas įskaitomas į nuomos mokestį. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad neįrodė, jog buvo įtikinta atsakovo darbuotojų, kad būsto nuomos mokestis nekis. Atsakovo sprendime išnuomoti ieškovei socialinį būstą aiškiai įvardyta, kad atsakovas priima ieškovės nekilnojamąjį turtą ir išnuomoja ieškovei socialinį būstą už 0,20 Lt/kv. m nuomos mokestį. Sprendime nėra nurodyta, kad nuomos mokestis didės ar bus perskaičiuojamas. Priešingai, iš atsakovo sprendimo turinio ir ankstesnių veiksmų (buvo atsisakęs išnuomoti būstą, kol negavo dovanojamo turto) matyti tikroji šalių valia – mainais į dovanojamą turtą ieškovei suteiktos tam tikros lengvatos dėl socialinio būsto nuomos mokesčio dydžio. Teismas, nurodydamas, kad nuomos mokestis yra nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka, neatsižvelgė į tai, kad atsakovo sprendimai dėl nuomos mokesčio dydžio perskaičiavimo yra nesusiję su šioje tvarkoje numatytais kriterijais. Nuomos mokesčio dydis 2007, 2009, 2010 metais keitėsi nepriklausomai nuo būsto nusidėvėjimo, kainų lygio ir kitų objektyvių kriterijų. Ieškovė yra silpnesnė sandorio šalis, todėl būtent atsakovas turėjo įrodyti, kad tinkamai išaiškino ieškovei sudaromų sandorių esmę (kad ateityje nuomos kaina kils). Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. sprendimas Nr. 527V galioja iki šiol. Šis sprendimas yra nuomos sutarties atsiradimo pagrindas, todėl vienašališkai nuomos mokesčio dydis negalėjo būti pakeistas. Vienašališkas nuomos mokesčio dydžio keitimas yra neteisėtas ir prieštaraujantis nei tik CK XXXI skyriaus nuostatoms, bet ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimams.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje Nr. 3K-3-387/2011, buvo pasisakoma dėl socialinio būsto nuomos sutarties specifikos ir tik į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus atsižvelgė pirmosios instancijos teismas. Be to, ieškovė tik nurodo, kad jos situacija skiriasi nuo LAT nagrinėtos, tačiau tokių savo teiginių ieškovė nedetalizuoja ir nepagrindžia, todėl jie nepagrįsti ir atmestini. Kita vertus, teismas pats analizavo visus į bylą pateiktus dokumentus bei pasisakė dėl socialinio būsto nuomą reglamentuojančių teisės aktų, todėl apeliantės teiginys, kad teismo sprendime paminėta LAT nutartis nėra identiška jos situacijai, neturi teisinės reikšmės šioje byloje. Apeliantei nuomos mokestis buvo perskaičiuojamas atsižvelgiant į galiojančių Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų nuostatas. Aplinkybę, kad apeliantė žinojo visas buto dovanojimo teisines pasekmes patvirtina tai, jog buto dovanojimo sutartis yra notarinės formos, joje pažymėta, kad sutarties tekstas yra suprastas, o dovanojimo pasekmės išaiškintos, taip pat nuomos sutartį pasirašė pati apeliantė, todėl visos sutarčių sudarymo pasekmės jai buvo žinomos, ir apeliantės teiginiai, jog jai nebuvo išaiškinta sudaromų sandorių esmė, yra visiškai nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovės ieškinį atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl socialinio būsto nuomos mokesčio dydžio nustatymo.

Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, aiškindamas socialinio būsto suteikimo teisinį reglamentavimą, asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turintiems asmenims (šeimoms) forma. Socialinis būstas apibrėžiamas kaip nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal sąlygas, kurios nustatytos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-473/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-5001/2009; 2010 m. vasario 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-51/2010). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad socialinio būsto nuomos šalys nėra laisvos savo apsisprendimu nusistatyti konkrečius nuompinigių ir (ar) mokesčių už komunalines paslaugas dydžius. Šie dydžiai nustatomi teisės aktuose ir socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo atvejais šalys teisės aktuose nustatytų nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių dydžių yra saistomos, dėl to negali jų savavališkai didinti ar mažinti, priešingu atveju taip būtų vieni socialinio būsto nuomininkai privilegijuojami, o kiti diskriminuojami. Nuompinigių ir mokesčių už komunalines paslaugas dydžiai nėra privaloma fiksuoti sutartyje sąlyga (kai tai nėra komercinė gyvenamosios patalpos nuoma), nes šie dydžiai nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka ir yra kintantys (CK 6.583 str. 2 d., Paramos būstui įstatymo 10 str. 1, 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2011). Priešingai nei tvirtina apeliantė, šis kasacinio teismo išaiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje, kadangi tiek kasacinio teismo nagrinėtoje, tiek šioje byloje buvo sprendžiama dėl nuomos mokesčio dydžio nustatymo tais atvejais, kai tai yra socialinio būsto, t. y. ne komercinė, nuoma.

Byloje nustatyta, kad apeliantei taikytas nuomos mokesčio dydis visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį buvo apskaičiuojamas pagal konkrečiu laikotarpiu galiojusius kompetentingų Vilniaus miesto savivaldybės organų priimtus teisės aktus. Pavyzdžiui, pasirašant nuomos sutartį, 0,20 Lt už 1 kv. m nuomos mokesčio dydis buvo nustatytas remiantis tuo metu galiojusiu Vilniaus miesto valdybos 1998 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 10V (Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 527V dalyje dėl nuomos mokesčio dydžio tik atkartojo šio sprendimo nuostatas), o 2010 metais nuomos mokesčio dydis buvo pakeistas pagal specialųjį Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 30 d. sprendimą, nustatantį nuomos mokesčio dydį asmenims, padovanojusiems savivaldybei savo gyvenamąsias patalpas. Apeliantės argumentai, kad šalys susitarė dėl fiksuoto 0,20 Lt už 1 kv. m nuomos mokesčio dydžio, kad šis negalėjo būti keičiamas, neatitinka nei nustatyto teisinio reglamentavimo, nei anksčiau nurodytos teismų praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė neginčijo sudarytos socialinio būsto nuomos sutarties sandorių negaliojimo pagrindais (neprašė sutarties pripažinti negaliojančia), todėl jos argumentai dėl galimo suklaidinimo sudarant sutartį, išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų.

Be to, apeliantė neginčijo Vilniaus miesto savivaldybės sprendimų, kurių pagrindu buvo keičiamas nuomos mokestis, teisėtumo, o ieškinio reikalavimus grindė kitomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl dėl apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovo sprendimai dėl nuomos mokesčio dydžio perskaičiavimo yra nesusiję su Vyriausybės nustatytoje tvarkoje numatytais kriterijais, teisėjų kolegija taip pat nepasisako (CPK 306 str. 2 d.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėVilija MikuckienėAntanas Rudzinskas