Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. A. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Prokuratūra) 2020 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. BV-15; 2) įpareigoti Prokuratūrą pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradėti tyrimą dėl J. A. 2020 m. sausio 24 d. pranešime apie pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą nurodytos informacijos arba nedelsdama persiųsti pranešimą institucijai pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus ir apie tai pranešti pareiškėjui; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškina, jog 2020 m. sausio 24 d. raštu kreipėsi į atsakovę, pranešdamas apie daromus jam žinomus teisės aktų pažeidimus ir prašydamas jam taikyti pranešėjo apsaugą pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą. Atsakovė 2020 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. BV-15 nutarė nepripažinti pareiškėjo pranešėju pagal minėtą įstatymą. Pareiškėjas nesutikdamas su minėtu sprendimu ir atsakovės neveikimu, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą ir įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus.

Nurodo, jog neginčija to, jog jis nėra susijęs su pažeidimus darančiais subjektais Pareiškėjų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies prasme, tačiau šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimą vertinimą ir nustačiusi, kad asmens pranešime pateikta informacija neatitinka šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu iš pranešime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbūt buvo padarytas kitas, šio Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimą pati arba nedelsdama persiunčia pranešimą institucijai, pagal Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneša asmeniui. Atitinkamai šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad jeigu kompetentinga institucija yra įgaliota tirti pranešime nurodytus pažeidimus, ji nustato pažeidimo buvimo ar nebuvimo faktą ir traukia atsakomybėn pažeidimą padariusius asmenis arba inicijuoja pažeidimą padariusių asmenų patraukimą atsakomybėn, vadovaudamasi atitinkamą atsakomybę reglamentuojančiais teisės aktais. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovei pateiktoje medžiagoje buvo pakankamai pagrįstos informacijos, kad buvo padaryti teisės aktų pažeidimai, kurių tyrimas priskiriamas atsakovei, kaip kompetentingai institucijai, todėl atsakovė turėjo teisės aktuose nustatyta tvarka pradėti tyrimą pati arba nedelsdama persiųsti pranešimą institucijai, įgaliotai tirti tokius pažeidimus ir apie tai pranešti pareiškėjui. Tačiau pareiškėjo vertinimu, atsakovė Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos nevykdė.

Pareiškėjas nurodo, jog atsakovė, gavusi pareiškėjo pranešimą apie galimai daromus pažeidimus, esminės pranešime nurodytos informacijos nevertino, jos netyrė, neatliko jokių veiksmų, tačiau kartu nepateikė ir jokių argumentų ar motyvų dėl jos atmetimo. Pareiškėjo vertinimu, atsakovė sprendime apsiribojo tik tam tikros fragmentiškos informacijos analize, tuo tarpu esminę informaciją apie galimą pranešime nurodytų asmenų protegavimą ir neliečiamumą ignoravo. Todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovė nagrinėjamu atveju netinkamai vykdė Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nustatytą pareigą pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradėti tyrimą pati arba nedelsiant persiųsti pranešimą institucijai, pagal Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai pranešti asmeniui.

Pareiškėjas skunde cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, jog teismų praktikoje viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą, neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Teismas reikalavimą įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus gali tenkinti tik tokiu atveju, kai atsakovas jų yra neatlikęs. Pareiškėjo teigimu, atsakovė nagrinėjamu atveju neatliko Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų, todėl yra pagrindas konstatuoti jos neveikimą ir įpareigoti atlikti šiame straipsnyje nurodytus veiksmus.

Atsakovė Prokuratūra su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.