Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-7-177/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-01-20
Bylos Nr.: 1A-7-177/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-40-1-00159-2011-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Žukauskas, Violeta Ražinskaitė (pran.), Regina Gaudutienė
Nuteistasis: A. O., S. M., K. R., A. P.
Nukentėjusysis: A., G., A. P., E. P.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-7-177/2017Proceso Nr. 1-40-1-00159-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1; 1.2.4.1.2.8; 2.1.14; 2.1.7.4; 2.4.6.3.3

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Lino Žukausko,sekretoriaujant: Agatai Minkel, R. M., Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

gynėjams: Vandai Laukevičienei, Ramūnui Dobrovolskiui, Egidijui Bičkauskui, Erikai Jasiūtei,

nuteistiesiems: A. O., S. M., K. R., A. P.,nukentėjusiųjų A., G. ir E. P. atstovei E. P.,specialistui Gregoire Abi Chakerui (Gregoire Abi Chaker),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. O., S. M., K. R. ir A. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. O. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 5 metams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 1 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

S. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 5 metams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 1 metams ir 6 mėnesiams;

K. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 5 metams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 1 metams ir 6 mėnesiams;

A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 5 metams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 1 metams ir 6 mėnesiams;

Iš A. O., A. P., K. R. ir S. M. solidariai priteista: nukentėjusiajam A. P. 8 208,34 Lt (2 377,30 Eur) turtinei žalai ir 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai E. P. 21 797,07 Lt (6 312,87 Eur) turtinei žalai ir 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam G. P. 5 090,62 Lt (1 474,35 Eur) turtinei žalai ir 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. O., A. P., K. R. ir S. M. priteista: po 5 554,39 Lt (1 608,66 Eur) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos apmokėtų nukentėjusiųjų A. P., E. Z., E. K. ir P. Z. gydymo išlaidų; po 16,92 Lt (4,90 Eur) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos A. P. išmokėtos ligos pašalpos; po 668,25 Lt (193,54 Eur) A. P. proceso išlaidų ir išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Iš A. O. išieškota 5 577,40 Lt (1 615,33 Eur) valstybei proceso išlaidų dėl ekstradicijos.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. Š. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir išteisintas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. O., S. M., K. R. bei A. P. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai su M. Š. bei asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2011 m. balandžio 16 d. apie 16.30 val. Šiaulių m., (duomenys neskelbtini) g., ties 12 namu, dėl chuliganiškų paskatų įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, A. O., S. M., K. R., A. P., veikdami bendrai su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius rankomis ir kojomis A. P. į galvos ir kitas kūno sritis, padarydami nukentėjusiajam muštinę žaizdą pakaušio dešinėje, dešinio smilkinkaulio lūžį, kraujosruvą virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, kraujosruvą kairėje smilkininėje skiltyje, o tai sukėlė kraujavimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, dešinio skruostikaulio lūžį, nubrozdinimą alkūnių srityse, t. y. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam A. P., be to, bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius P. Z. į galvos ir veido sritis, padarydami nukentėjusiajam kraujosruvas kairės akies obuolio odenoje, kairės akies vokuose, kaktoje, kairiame skruoste ir viršutinėje lūpoje, viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties dalies vainiko lūžį, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam P. Z., be to, bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip 12 smūgių rankomis ir kojomis E. K. į galvos ir kitas kūno sritis, padarydami nukentėjusiajam kraujosruvas dešiniame momenyje, dešiniame skruoste, dešinės akies vokuose, kairės ausies kaušelyje, dešiniame žaste, krūtinės kairiame šone, nubrozdinimus dešiniame momenyje, dešinėje alkūnėje ir dešiniame rieše, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam E. K., be to, sudavė ne mažiau kaip 1 smūgį E. Z. į galvą ir padarė muštinę žaizdą pakaušio kairėje, ir asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, panaudojus ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą šaunamąjį ginklą, padarė nukentėjusiajam šautinį kulkinį sėdmenų sužalojimą, pasireiškusį žaizdomis sėdmenų srityse, kulkos buvimu kairio sėdmens didžiajame raumenyje, t. y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam E. Z., o M. Š., pasivijęs nuo nukentėjusiųjų automobilio „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bėgantį nukentėjusįjį E. Z., jam sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, sukeldamas E. Z. fizinį skausmą.

Šalies argumentai

2. Nuteistasis A. O. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neteisingai aiškino bei taikė materialinės baudžiamosios teisės normas.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas rėmėsi nukentėjusiojo E. K. parodymais, kuris, teismo nuomone, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino teisme, tačiau teismas nesivadovavo skundžiamo nuosprendžio šeštame lape išdėstytais E. K. parodymais, bet rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teismas nurodė, kad nukentėjusysis E. K. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas ir akistatos metu parodė, jog A. O. bei dar vienas vaikinas iš automobilio ištempė A. P., sudavė jam smūgius, iš jų ir į galvą, A. P. nugriuvo ant žemės. Teismas padarė išvadą, kad E. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės nėra prieštaringi, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

3.1. Liudytoja A. M. parodė, kad ji per langą matė muštynes, gulintį spardė dviese ar trise, jie buvo juodai apsirengę, vienas su balta ,,maikute“, nematė, kad jis muštų gulintį. Liudytojas D. L. parodė, kad vienas ar dviese traukė tą, kuris spardė. Liudytojas negalėjo pasakyti, ar šviesiai apsirengęs vaikinas spardė gulintį.

3.2. Liudytoja R. G. parodė nemačiusi, ką darė vaikinas baltu bliuzonu, ji įvykį stebėjo iš 100 m atstumo.

Šalies argumentai

3.3. E. K. galėjo suklysti, nurodydamas apeliantą kaip vieną iš asmenų, kurie tempė A. P. iš automobilio. Jei nukentėjusysis būtų jį atpažinęs ir įvardijęs jo veiksmus, būtų nurodęs esminę aplinkybę, jog jis buvo apsirengęs šviesiu bliuzonu, t. y. skirtinga apranga, nei kiti asmenys. Tuo metu tai buvo į akis krentanti detalė. E. K. tokios aplinkybės nenurodė, todėl jo parodymai kelia abejonių, juo labiau kad daugiau nė vienas iš įvykį mačiusių asmenų tokios aplinkybės, jog apeliantas tempė iš automobilio A. P., nenurodė.

3.4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir rėmėsi ne teisme patikrintais, bet ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais. Be to, nukentėjusysis E. K. ikiteisminio tyrimo teisėjo nebuvo apklaustas, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis jo ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme duotais parodymais.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo išvadas dėl apelianto kaltės sužalojus A. P. paneigia ne tik nenuoseklūs E. K. parodymai, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai.

4.1. Tyrimo pradžioje apeliantas pats atvyko pas tyrėją ir viską nuoširdžiai papasakojo. Nurodė, kad jis vienintelis buvo apsirengęs šviesiai ir tuo išsiskyrė iš kitų asmenų. Tikėjo, jog bus nustatyti kiekvieno padaryti veiksmai. Iš surinktų įrodymų matyti, kad visi vaikinai buvo apsirengę tamsiai, dėmesį atkreipiančių detalių nebuvo nustatyta, todėl tyrimo metu buvo galima nustatyti, kokius konkrečiai veiksmus atliko apeliantas ir prieš kurį asmenį.

4.2. Jau ikiteisminio tyrimo metu buvo smulkiai aiškinamasi, kaip asmenys buvo apsirengę, kuo galėjo išsiskirti, ir pagal nustatytus požymius buvo atkuriamos įvykio detalės. Nei nukentėjusieji, nei liudytojai nenurodė, kad asmuo šviesiu bliuzonu būtų tempęs iš automobilio, spardęs ar sudavęs smūgius gulinčiam ant žemės A. P.. Teismas savo išvadą dėl jo kaltės grindė vienintelio nukentėjusiojo E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tuo teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatą. Be to, draudžiama kaltę grįsti vienintelio nukentėjusiojo parodymais.

5. Kilus sunkiausiems padariniams nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas, nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį. A. P. sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė ne apelianto, bet kitų asmenų veiksmai. Padariniai atsirado ne dėl bendrininkų smurtinių veiksmų visumos, o dėl konkretaus asmens padarytų smurtinių veiksmų prieš A. P..

6. Teismo išvada, jog visi kaltinamieji veikė bendrai ir pritarė vienas kito veiksmams, numatė savo bendrų veiksmų įvairias pasekmes ir kiekviena iš jų juos tenkino, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Išteisindamas M. Š. teismas nurodė, kad jis nematė, kaip prieš P. Z., E. K. ir A. P. buvo smurtaujama, pats prieš juos nesmurtavo, todėl nėra pagrindo pripažinti jį veikus bendrai su kitais kaltinamaisiais. Tačiau teismas pamiršo nurodyti, kad patys pirmieji smurtiniai veiksmai buvo atlikti prieš E. Z., į jį buvo šauta ir jis buvo sužalotas. Veiksmas vyko toliau, jau sužalotam E. Z. bėgant, jį vijosi M. Š., todėl jis taip pat turėjo numatyti pasekmes ir jų norėjo bei siekė, kad jos tokios atsirastų. Taigi M. Š. veikė vieninga tyčia, bet teismas to neįžvelgė ir konkretizavo tik vienintelio apelianto atliktus veiksmus. Apelianto nuomone, toks pat įrodymų vertinimas turėjo būti ir dėl M. Š.. Vertindamas įrodymus, teismas taikė skirtingus standartus.

Šalies argumentai

7. Nuteistasis A. O. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį pakeisti: pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą jį išteisinti, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

8. Nuteistasis S. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad nuosprendis dėl nukentėjusiajam A. P. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo neteisingas, nepagrįstas, neteisėtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies kontekste, esmingai pažeidžia BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

9. Pripažindamas apeliantą kaltu, teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes byloje esančius prieštaravimus nepagrįstai vertino jo nenaudai. Teismas tyrė ir analizavo iš esmės tik apeliantą kaltinančius įrodymus. Taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus, teismas ignoravo faktines aplinkybes, suteikė įrodymams kitokią teisinę reikšmę ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

10. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam A. P. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau šis faktas nereiškia, jog už tai atsakingas apeliantas, nes jis prieš A. P. neatliko nė vieno smurtinio veiksmo. Teismas didžiausią dėmesį kreipė į įvykio padarinius, tačiau neįsigilino į įvykio situaciją, kitas galimas nukentėjusiojo susižalojimo versijas, galimus kitus šios veikos subjektus, neišsiaiškino, ar nuo vieno konkretaus smūgio, ar jų visumos sunkiai sutrikdyta sveikata. Nei specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) surašęs specialistas, nei galintis nurodyti svarbias bylai aplinkybes apie nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus (sužalojimą) ekspertas nebuvo apklausti. Tai neabejotinai viena iš priežasčių, galėjusių lemti nepagrįstas teismo išvadas dėl apelianto kaltės.

11. Teismo išvadas, kad apeliantas kokiais nors veiksmais prisidėjo prie nukentėjusiajam A. P. kilusių padarinių, paneigia jo paties bei kitų nuteistųjų parodymai, patvirtinantys, jog tuo metu, kai nukentėjusįjį mušė S. K., apeliantas buvo visai kitoje automobilio pusėje ir traukė iš automobilio P. Z., kuris sėdėjo priekinėje keleivio pusėje, o A. P. gulėjo viduryje gatvės už „Audi“ automobilio galo, vairuotojo pusėje, taigi visai kitoje pusėje, nei buvo apeliantas. Be to, K. R. parodymai patvirtina, kad nukentėjusįjį A. P., jam būnant automobilyje, mušė A. O..

11.1. Nukentėjusiųjų P. Z. ir E. K. parodymai patvirtina, kad, kai buvo mušamas A. P., kurį iš automobilio ištraukė A. P. ir S. K., tuo metu nukentėjusįjį P. Z. mušė kitu du kaltinamieji, vienas iš jų buvo S. M.. Tai reiškia, jog apeliantas vienu metu niekaip negalėjo būti skirtingose vietose – ir vienoje automobilio pusėje, ir kitoje. Be to, nė vienas iš nukentėjusiųjų nenurodė, kad apeliantas būtų mušęs A. P.. Nukentėjusysis E. Z. parodė nematęs, kas vyko prie automobilio, neatpažino nė vieno kaltinamojo. To nepagrindė ir nukentėjusiojo E. K. parodymai. Šio nukentėjusiojo parodymai prieštaringi, kadangi pradžioje nurodęs, kad nematė, kas mušė A. P., ir tik matė aplink jį laksčiusius keturis žmones, vėliau jau teigė, kad mažiausiai trys asmenys galėjo suduoti smūgius A. P..

11.2. Liudytojų K. K., D. L., D. A. bei A. M. parodymai, priešingai nei konstatavo teismas, nepatvirtino apeliantą naudojus smurtą prieš A. P.. Iš liudytojų parodymų matyti, kad P. Z. iš automobilio traukė du asmenys ir, kaip nustatyta anksčiau, vienas iš jų buvo apeliantas. Vaikiną, kurį ištraukė iš vairuotojo pusės, pagal vienų liudytojų parodymus mušė du, o pagal kitų – trys asmenys. Byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamieji buvo šešiese. Nors liudytojas D. L. parodė, kad du vaikinai, kurie traukė vaikiną iš automobilio keleivio pusės, buvo atbėgę ir prie gulinčio spardomo vaikino, tačiau jis neparodė, kad gulintį vaikiną – A. P. – būtų mušę keturi ar penki asmenys. Priešingai, jis teigė, kad spardė du asmenys, bet buvo momentas, kai spardė ir trise, tačiau ne keturiese, penkiese ar šešiese. Taip pat šis liudytojas neparodė, kad kitoje automobilio pusėje (iš keleivio pusės) buvę vaikinai abu būtų atbėgę mušti gulinčio A. P.. Liudytojas parodė tik tai, kad jie buvo atbėgę, bet ne tai, kad jie būtų mušę. Tai reiškia, jog vienas iš jų, net jei ir kitas būtų atbėgęs A. P. mušti, vis tiek buvo likęs prie P. Z., vadinasi, jis niekaip negalėjo vienu metu mušti P. Z. ir A. P.. Tai buvo apeliantas. Dėl liudytojų D. A. bei A. M. parodymų atkreiptinas dėmesys jas teigus, kad vaikiną, kuris iš automobilio buvo ištrauktas ir numestas automobilio vairuotojo pusėje (A. P.) gatvės viduryje, iš pradžių mušė vienas, paskui lyg du vaikinai iš stovėjusių aplink „Audi“ automobilį, bet jos nematė, ką tuo metu veikė kiti vaikinai. Taigi liudytojų parodymai ne tik prieštaringi savo esme, kiek asmenų mušė nukentėjusįjį A. P. – vienas, du ar trys, bet ir patvirtina aplinkybę, jog kiti kaltinamieji, kurių šios liudytojos nematė, A. P. nemušė, nes jos matė tik vieną ar du nukentėjusįjį mušančius vaikinus. Tai reiškia, jei nukentėjusįjį A. P. būtų mušę daugiau vaikinų, liudytojos būtų neabejotinai mačiusios.

11.3. Visos išdėstytos bei išanalizuotos aplinkybės patvirtina, kad teismo išvada dėl apelianto panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį A. P. neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ir rodo tokią išvadą lėmus tai, jog teismas rėmėsi nepatikimais, tarpusavyje iš esmės prieštaraujančiais įrodymais. Teismas nutylėjo kai kuriuos bylos duomenis, t. y. liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų dalis, patvirtinančias apelianto nekaltumą.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismas padarė prieštaringą išvadą. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavęs, jog „visuma aptartų įrodymų patvirtina, kad ant žemės gulintį A. P. spardė ne mažiau kaip 3 asmenys“, vėliau jau nusprendė, kad nukentėjusįjį mušė iš viso penki asmenys. Esant tokioms aplinkybėms, lieka visiškai neaišku ir nesuprantama, kokiais duomenimis vadovaudamasis teismas padarė tokią prieštaringą išvadą. Tokia nemotyvuota teismo galutinė ir esminė išvada, kuria remiantis apeliantas pripažintas kaltu ir nuteistas už veiką, kurios nepadarė, ne tik prasilenkia su BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, bet ir rodo BPK 303–307 straipsnių reikalavimų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (byla Nr. 2K-7-544/2005), Konvencijos pažeidimus.

12.1. Tinkamas nuosprendžio nemotyvavimas, kuo paremta teismo išvada dėl apelianto kaltės, nuosprendį daro nesuprantamą ir užkerta kelią tinkamai gintis (byla Nr. 2K-P-36/2010). E. Ž. Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nacionalinių teismų sprendimuose turi būti tinkamai nurodyti motyvai, nes tik tuomet galima konstatuoti, kad byloje įvykdytas teisingumas (Hirvisaari prieš Suomiją, Van der Hurk prieš Nyderlandus).

13. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, jog visos abejonės, visi prieštaravimai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai (byla Nr. 2K-P-221/2008). Nepaisant to, šioje byloje yra viskas atvirkščiai: apeliantas turi įrodinėti, kad jis prieš nukentėjusįjį A. P. neatliko jokių jį žalojančių veiksmų ir net nebuvo priėjęs prie jo. Taigi ne kaltinimą palaikęs prokuroras turi įrodyti jo kaltę, o jis pats turi paneigti ir įrodyti, kad šios jam inkriminuotos veikos nepadarė. Tuo neabejotinai pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, nes tas, kas kaltina, nieko neįrodo, o kaltinamasis turi įrodinėti esąs nekaltas.

14. Apeliantą išteisinus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį jam paskirta bausmė švelnintina.

15. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas neatsižvelgė į BK 55 straipsnio nuostatas. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų. Apeliantas Lietuvoje teisiamas pirmą kartą, nusikalto būdamas neteistas, savo kaltę visiškai pripažino ir gailėjosi nusikaltęs. Tai teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir nustatė tik vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Neaišku, kodėl nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė. To teismas nemotyvavo, kaip reikalaujama BK 55 straipsnyje.

15.1. Be to, skirdamas tokią griežtą bausmę, teismas pažeidė ir BK 61 straipsnio nuostatas. Pats nustatęs, kad yra viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybės, parinko ne tik pačią griežčiausią jo padarytos veikos sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, bet ir jos dydį nustatė didesnį, nei šios griežčiausios bausmės rūšies numatytas vidurkis.

Žemesnės instancijos teismas

15.2. Teismo pareiga yra paskirti teisingą bausmę, kuria būtų kuo mažesnėmis žmogiškosiomis sąnaudomis pasiekti jos tikslai ir būtų realizuota valstybės baudžiamoji politika. Šiuo atveju bausmės tikslai, ypač tada, kai nusikalstamą veiką pirmą kartą padaro jaunas žmogus dėl savo nepakankamos brandos ir nesugebėjimo įvertinti savo poelgio neigiamų padarinių bei teisės pažeidimo laipsnio, gali būti pasiekti ne tiek jos griežtumu, kiek neišvengiamumu.

Šalies argumentai

16. Nuteistasis S. M. apeliaciniame skunde prašė pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą jį išteisinti, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, panaikinti visus civilinius ieškinius ir kardomąją priemonę – suėmimą.

17. Nuteistasis K. R. apeliaciniame skunde neginčijo pažeidęs viešąją tvarką, tačiau nesutiko A. P. sunkiai sutrikdęs sveikatą.

18. Jis negali kategoriškai tvirtinti, kad tai padarė S. K., nes matė tik jų grumtynių pradžią, tačiau ta aplinkybė, jog S. K. turėjo peilį, daug ką pasako. Nei tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu nepavyko išsiaiškinti, kas sudavė smūgius A. P., todėl teismas visus nuteisė vienodai.

Žemesnės instancijos teismas

19. Teismas rėmėsi liudytojų K. K., G. G., I. G., D. A., A. M. ir D. L. parodymais, tačiau nė vienas iš jų negalėjo pasakyti, kas mušė A. P.. Dalis liudytojų teigė pamiršę įvykio aplinkybes ir viską geriau prisiminė, duodami pirminius parodymus, tačiau jų pirminiai parodymai skyrėsi nuo parodymų teisme. K. K. teigė mačiusi, kaip trise mušė P. Z., o kaip mušė kitus, nematė. G. G. taip pat matė mušamą P. Z., ji matė kažką mušamą gatvėje, bet užfiksavo tik vieną mušantį asmenį. I. G. matė šaligatvio pusėje ne vieną, bet kelis mušančius asmenis. Kaip nustatyta, ten vyko grumtynės su P. Z., o kas vyko gatvėje, kur buvo sužalotas A. P., ji nematė. Pirminėje apklausoje D. A. nurodė mačiusi ant žemės gulintį vaikiną, prie jo jokių žmonių nebuvo, visi buvo aplipę automobilį. Tai patvirtina, kad, kai jie grūmėsi su P. Z., A. P. jau buvo sužalotas. A. M. dvejojo, iš kokio atstumo viską matė – 200 ar 500 metrų, tačiau pirminiuose parodymuose teigė nemačiusi, kas ką mušė. Liudytojai teigė, kad viskas vyko 2–3 minutes. Visa painiava prasidėjo nuo D. L. parodymų. Jis teigė matęs prie griovio tris mušančius vaikinus, o gatvėje 3–4 vaikinus, mušančius gulintį vaikiną. Kaltinamieji buvo šešiese, M. Š. išteisintas. E. K. teigė, kad jį nuo įvykio pradžios iki pabaigos mušė A. O.. Taigi liko tik vienas, kuris galėjo mušti gulintį gatvėje vaikiną. Tada atsirado versija, jog viskas vyko atvirkščiai, gulintį gatvėje mušė tai du, tai trys, tai keturi vaikinai, tačiau to nebuvo pirminiuose parodymuose. D. L. yra brandaus amžiaus, teigė viską stebėjęs iš nedidelio atstumo. Jis teigė po įvykio žinojęs, kad iškviesta greitoji pagalba bei policija, todėl nieko nelaukęs ir išvažiavęs namo, jis buvo apklaustas tik vėliau po įvykio. Visi nukentėjusieji melavo, kad automobilį vairavo M. K.. Jie tai darė vengdami atsakomybės, jog automobilį vairavo girtas E. K.. Visi teigė, kad Mantas juos atvežė iki Energetikų gatvės, kur buvo įvykis, ir jis išėjo namo. D. L. teigė prieš įvykį matęs iš vairuotojo vietos išlipantį vaikiną ir nueinantį link gatvės, su juo prasilenkė. Susidaro įspūdis, jog jis turėjo galvoje M. K., kurio, kaip paskui paaiškėjo, iš viso nebuvo.

19.1. Po įvykio praėjus 2–2,5 metų, liudytojai, kurie pradžioje nieko nematė, praregėjo ir papasakojo, kad gulintį gatvėje visi mušė sukdamiesi ratu, šokinėjo ant jo.

20. Apeliantui gaila A. P., tačiau jis nenori atsakyti už tai, ko nepadarė. Jo mama sunkiai serga, namuose reikalinga pagalba. Sesuo dažnai išvažiuoja darbo reikalais, todėl nėra kam prižiūrėti mamos. Visi kaltinamieji buvo blaivūs, viską atsimena. Gyvenime nėra nieko sumušęs, nesivelia į konfliktus, neteistas, dirbo ir mokėsi.

Šalies argumentai

21. Nuteistasis K. R. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį pakeisti: pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą jį išteisinti, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį sušvelninti paskirtą bausmę.

22. Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su teismo išvadomis dėl jo nuteisimo už A. P., E. K. ir E. Z. sužalojimą. Bylos įrodymais nenustatyta nei objektyvioji, nei subjektyvioji nusikalstamos veikos pusės. Byloje surinktus įrodymus teismas vertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 1–5 dalių nuostatas. Taip pat pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, nes iš nuosprendžio nustatomosios dalies akivaizdu, jog nenurodyta, kaip konkrečiai, kada ir kur apeliantas sužalojo A. P., E. K. bei E. Z..

Žemesnės instancijos teismas

23. Teismas įrodymus vertino dvejopai, t. y. tuos pačius įrodymus vienaip vertino dėl M. Š. ir kitaip dėl kitų nuteistųjų. Išanalizavus visų nuteistųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, akivaizdu, kad galima atriboti, kas kuriam nukentėjusiajam kokius veiksmus padarė, kam sudavė smūgius ir už ką turi atsakyti.

24. Nors įstatymas įsakmiai reikalauja aptarti visus, tiek kaltinamąjį kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, nurodyti motyvus, kodėl atmetami vieni įrodymai ir remiamasi kitais, tačiau teismas įvertino tik kaltinančius įrodymus, kurie sudaro tik prielaidą, bet nėra jokių objektyvių duomenų, jog apeliantas konkrečiai būtų smurtavęs prieš nukentėjusiuosius. Teismas pripažino jį kaltu, remdamasis tik tokiomis išvadomis, kad A. P. mušė 2–3 asmenys, jie galbūt keitėsi vietomis (šie liudytojų parodymai atsirado tik teisme). Nėra konkrečiai nustatyta, jog apeliantas mušė A. P., su kuo nors pasikeitė ar iš viso keitėsi, todėl teismas pripažino jį kaltu bendrininkavus sumušant visus asmenis tuo pagrindu, kad buvo įvykio vietoje, kitoje automobilio pusėje. Nenustačius, jog apeliantas apskritai sudavė bent vieną smūgį A. P., nėra teisinga nuteisti už jo, E. K. ir E. Z. sumušimą.

25. Teismas nustatė, kad A. P. mušė ne mažiau nei trys asmenys, tačiau skundžiamu nuosprendžiu jau nuteisti keturi asmenys, vienas pasislėpęs, tai iš viso bus penki asmenys, o tai prieštarauja teismo išvadai. Byloje nėra jokių parodymų, kad A. P. mušė penki asmenys.

26. Teismas išskirtinę reikšmę nepagrįstai suteikė liudytojo D. L. parodymams, nors jo parodymai iš esmės skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, o matymo galimybės pagal iki teismo duotus jo parodymus tokios pat, kaip ir kitų liudytojų. Šiuo atveju vertinant visumą, daug daugiau liudytojų – A. M., D. A. ir G. G. kalbėjo būtent apie 2–3 vaikinus, todėl objektyvi tiesa turėtų būti nustatinėjama pagal įrodymų visetą, o ne taip, kaip palankiau kaltinimui. Šiuo atveju jeigu kaltinimas buvo pareikštas keturiems, iš viso penkiems asmenims su asmeniu, dėl kurio tyrimas išskirtas, tai teismas ir rėmėsi D. L. parodymais, kurie labiausiai atitiko kaltinimo formuluotę, bet ne faktines bylos aplinkybes. D. L. parodymų dėl 3–4 vaikinų nepatvirtino jokie kiti bylos duomenys. E. K. parodymai, kad aplink A. P. lakstė apie keturis asmenis, nereiškia, jog jie mušė gulintį A. P.. Prie gulinčio A. P. buvo priėję daug asmenų ir pamatė, kas įvyko, t. y. žmonės prie jo rinkosi jau po sumušimo. Visi teismo minimi liudytojai yra pašaliniai asmenys, nesuinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai turėtų būti gretinami tarpusavyje, taip pat su nukentėjusiųjų ir nuteistųjų parodymais.

27. Teismo išvada, kad A. P. mušė ne mažiau kaip trys asmenys, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Liudytojos D. A. ir A. M. matė, kad ant žemės A. P. spardė du vaikinai, G. G. nurodė 2–3, ir tik D. L. nurodė 3–4. Teismas šioje dalyje atmetė liudytojų parodymus ir nustatė, kad buvo ne mažiau nei trys vaikinai, nors D. L. nurodė galėjus būti 3–4.

28. Teismas pažymėjo, kad vaikinai nubėgdavo, atbėgdavo, keitėsi tarpusavyje. Neaišku, kaip galima nustatyti, kuris atbėgo ar nubėgo, gal tai vienas ir tas pats asmuo. Teismas tiesiog spėjo ir darė prielaidą apie galbūt buvusių ir matytų asmenų prie A. P. skaičių, jog visi, kurie buvo įvykio vietoje, jį ir sumušė. Šiuo atveju konstatuoti, kad apeliantas mušė A. P., remiantis vien tik aplinkybe, jog vaikinai mainėsi, nepakanka. Apie galimą mainymąsi liudytojų parodymai atsirado tik teisme.

29. Su visais asmenimis muštynės vyko tuo pačiu metu, viskas vyko labai greitai, truko keletą minučių, todėl apeliantas, būdamas vienoje vietoje, objektyviai negalėjo būti kitoje. Jis buvo kitoje mašinos pusėje, nematė ir nedalyvavo sumušant A. P., todėl savo veiksmais niekaip neprisidėjo prie šio konkretaus asmens sumušimo, juo labiau savo veiksmais niekaip neišreiškė pritarimo taip veikti.

30. Nors teismas neaptarė apelianto teisme duotų parodymų, tačiau jie visiškai atitinka faktines įvykio aplinkybes, kurias nurodė P. Z.. Iš jo paties, P. Z., S. M., A. O. parodymų matyti, kad jie visiškai sutampa dėl faktinių aplinkybių, jog buvo du vaikinai, kurie traukė P. Z., tai lengvai nepavyko, jam buvo suduoti smūgiai, tuo pačiu metu kiti asmenys mušė A. P. kitoje automobilio pusėje, nes apeliantas, P. Z. ir S. M. pamatė A. P. jau sumuštą, muštynės buvo pasibaigusios. Teismas į šiuos parodymus neatsižvelgė ir jų nevertino, nors akivaizdu, kad apeliantas buvo kitoje vietoje, t. y. kitoje mašinos pusėje, ir nematė, kas mušė A. P..

31. Teismas rėmėsi liudytojų D. A., A. M., G. G., I. G. teisme duotais parodymais. Esant prieštaravimų ar netikslumų, turėtų būti remiamasi liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie visi buvo apklausti iš karto po įvykio, praėjus keletui dienų, o teisme parodymus davė po trejų metų, daugelis jų papildė parodymus tokiomis aplinkybėmis, kurių nebuvo ikiteisminio tyrimo apklausose, nors jau tada teigė įvykių, asmenų ir tikslių detalių gerai neįsiminę. Kita vertus, nė vienas liudytojas nepasakė, kad būtent tie vaikinai, kurie tempė P. Z., mušė A. P., nes jie matė vieną automobilio pusę, o kas buvo toje pusėje, kur buvo apeliantas, nematė. Dėl to negalima daryti jokių konkrečių ir kategoriškų išvadų, jog apeliantas nuo P. Z. dar būtų atsidūręs prie A. P., nes nėra tokių duomenų net remiantis tais liudytojų parodymais, kuriais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį.

32. Liudytojo D. L. parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams dėl asmenų, smūgių skaičiaus. Jis pats parodė įvykį matęs iš 40–50 m atstumo 45 laipsnių kampu, todėl tikrai negalėjo gerai visko matyti. Be to, jis asmenų taip pat neapibūdino, neįsidėmėjo ir neatpažino, jo aiškinime yra daug pasakymų ,,vienas nubėgo“, ,,kitas parbėgo“, o kas tie asmenys, kur ir kiek konkrečiai jų buvo, ką jie veikė, iš šio liudytojo parodymų negalima nustatyti, juo labiau kad jo parodymai prieštarauja liudytojų D. A., A. M., G. G., I. G. parodymams dėl asmenų skaičiaus, nukentėjusiųjų mušimo aplinkybių. Dėl to D. L. parodymai turėjo būti vertinami kitų įrodymų kontekste.

33. Teismas nepasisakė, kaip, kada ir iš kokių duomenų nustatė, jog būtent apeliantas kaip bendrininkas dalyvavo, sumušant E. Z. ir E. K.. Pastarasis iki teismo davė išsamius parodymus, kad prieš jį smurtavo S. K. bei A. O.. E. K. ir E. Z. nenurodė, kad prieš juos apeliantas būtų vartojęs smurtą. Nė vienas iš nukentėjusiųjų ar liudytojų neatpažino apelianto kaip asmens, mušusio A. P., E. K. ar E. Z.. Dėl šių asmenų sumušimo byloje nėra jokių jo kaltės įrodymų.

34. Teismui nustačius, kad apeliantas nėra kaltas dėl A. P., E. K. ir E. Z. padarytų sužalojimų, visi priteisti civiliniai ieškiniai naikintini.

35. Dėl viešosios tvarkos pažeidimo apeliantas prašo skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Jis prisipažino ir gailisi šią veiką padaręs, yra neteistas, dirbantis, jauno amžiaus, darbe gerai charakterizuojamas. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų kategorijos. BK 55 straipsnis numato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

Šalies argumentai

36. Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde prašė pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą jį išteisinti, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

37. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. 38. Prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

39. Nuteistųjų A. O., S. M., K. R. ir A. P. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

40. Teisėjų kolegijos nuomone, A. O., S. M., K. R. ir A. P. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau netiksliai įvertino A. O., S. M., K. R. ir A. P. nusikalstamų veiksmų prieš A. P. apimtį. Dėl to nuosprendis keičiamas.

41. Dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos skundžiamos tik bausmės, todėl baudžiamoji byla išnagrinėta, neviršijant apeliacinių skundų ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir šališkumo

42. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose ginčijo pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuorodomis į pažeidimus, jų manymu, padarytus taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir ypač įrodymų vertinimą. Apeliantai taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, nepašalino prieštaravimų, abejonių bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

43. Tokie apeliantų teiginiai nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

44. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, jog apeliantų kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą pagrįsta įrodymų visetu. Konkretūs įrodymai bus aptarti vėliau, analizuojant apeliantų kaltę.

44.1. Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

44.2. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

44.3. Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis Baudžiamojo proceso kodekso nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikalstamos veikos sudėties buvimo, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti.

44.4. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

44.5. Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog vertindamas įrodymus teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir gana išsamiai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino turimus bei ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus.

44.6. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Apeliantams ir teismui skirtingai įvertinus įrodymus, dėl to nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo.

44.7. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų vertinimo aspektu byloje nepažeistas vienas iš svarbiausių baudžiamosios teisės principų – nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose – Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje.

44.8. Įrodymų vertinimas atitinka susiformavusią teismų praktiką.

44.9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepažeidė apeliaciniame skunde minimų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų.

44.10. Šališku visada turi būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183/2008), tačiau pagal BPK 58 straipsnio prasmę nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą.

44.11. Byloje nėra duomenų, jog nagrinėdama bylą pirmosios instancijos teismo teisėja dėl aptartų priežasčių negalėjo dalyvauti procese.

44.12. Nešališkumo principo turinyje svarbiausia, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui ar visai teisėjų kolegijai nušalinimą.

44.13. Atkreipiamas dėmesys, jog nagrinėjant šią bylą nebuvo pareikštas nušalinimas teisėjai, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas.

Žemesnės instancijos teismas

44.14. Teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų. Tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

44.15. Šioje byloje, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis S. M., pirmosios instancijos teisme niekas nereiškė jokių prašymų, susijusių su specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam A. P. nustatytų sužalojimų tyrimu, taip pat niekas iš nuteistųjų nereiškė prašymo iškviesti ir apklausti teismo posėdyje minėtą teismo medicinos tyrimą atlikusį specialistą, atlikti papildomus tyrimo veiksmus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų teisė į gynybą buvo įgyvendinta tinkamai.

45. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

46. Nuteistieji A. O., S. M., K. R. ir A. P. prašė skundžiamą nuosprendį, kuriuo jie nuteisti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, panaikinti ir dėl šios veikos juos išteisinti. Apeliantai teigė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas dėl jų kaltės, smurtavus prieš nukentėjusįjį A. P..

47. Tokie apeliantų teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

48. Nagrinėjamoje byloje nustatytos nukentėjusiųjų užpuolimo aplinkybės (išanalizavus visą jo eigą) neduoda pagrindo išvadai, jog įvykio metu A. P. mušė tik S. K., kaip bandė įtikinti apeliantai.

49. Byloje neginčijamai nustatyta, kad visi nukentėjusieji buvo užpulti ir sumušti viešoje vietoje po prieš tai įvykusio konflikto tarp nukentėjusiojo E. Z. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas. Užpuolimo iniciatorius buvo tas asmuo. Nuteistieji A. O., S. M., K. R., A. P. ir M. Š. nukentėjusiųjų nepažinojo, nuvykę į įvykio vietą su nukentėjusiaisiais nieko nesiaiškino, kaltininkų užpulti nukentėjusieji nesudavė nė vieno smūgio, nesipriešino, net nespėjo išlipti iš automobilio.

49.1. Užpuolimo metu bendrais A. O., S. M., K. R., A. P. ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, veiksmais nukentėjusiesiems buvo sutrikdyta sveikata: A. P. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, E. Z. – nesunkus sveikatos sutrikdymas, P. Z. ir E. K. – nežymus sveikatos sutrikdymas.

Žemesnės instancijos teismas

49.2. Teismas taip pat konstatavo, kad M. Š., užpuolimo pradžioje pasivijęs nuo nukentėjusiojo automobilio bėgantį nukentėjusįjį E. Z., jam sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, sukeldamas E. Z. fizinį skausmą.

50. Nuteistasis A. O. pirmosios instancijos teisme pripažino padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą E. K., nuteistieji A. P., S. M. ir K. R. pripažino padarę nežymų sveikatos sutrikdymą P. Z., o nuteistasis M. Š. – sukėlęs fizinį skausmą E. Z.. Pripažinę, jog tokiais veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė visuomenės rimtį, nuteistieji A. O., S. M., K. R. bei A. P. kategoriškai neigė smurtavę prieš A. P. ir kitus nukentėjusiuosius, su kuriais nekontaktavo.

51. Nagrinėjamu atveju esminis apeliantų nesutikimo su skundžiamu teismo nuosprendžiu argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatikėjo jų versija, jog nukentėjusiojo A. P. jie nemušė. Tačiau toks apeliantų argumentas prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Žemesnės instancijos teismas

52. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadas ir kitus bylos duomenis, palyginęs juos tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis, padarė išvadą, kad nukentėjusysis A. P. (kaip ir nukentėjusieji E. K., E. Z. bei P. Z.) buvo sužalotas bendrais visų nuteistųjų, išskyrus M. Š., veiksmais. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti gana išsamūs motyvai, kodėl M. Š. išteisintas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų iš naujo nekartoja.

53. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jų dalyvavimo smurtaujant prieš A. P. ir ją ginčydami, apeliaciniuose skunduose detaliai aptarė ir analizavo nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, pateikė šių įrodymų savo vertinimą. Nuteistasis A. O. teigė, kad be pagrindo vadovautasi nukentėjusiojo E. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tinkamai neįvertinti liudytojų A. M., D. L., G. G. parodymai ir kiti bylos duomenys, patvirtinantys nuteistojo versiją, jog jis A. P. nemušė. Nuteistieji S. M. ir A. P. teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino specialisto išvadoje A. P. konstatuotus padarinius, netyrė ir nesiaiškino, ar nuo vieno konkretaus smūgio, ar nuo jų visumos sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. P. sveikata, neapklausė šį tyrimą atlikusio eksperto, taip pat tinkamai neįvertino nukentėjusiųjų P. Z. ir E. K. bei liudytojos D. A. parodymų.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistųjų A. O., S. M., K. R. ir A. P. versija dėl nukentėjusiojo A. P. (kaip ir nukentėjusiųjų E. K., E. Z. bei P. Z.) sužalojimo aplinkybių nepasitvirtino ir yra paneigta.

55. Nukentėjusiųjų užpuolimą, smurtavimą prieš juos patvirtino visi įvykį matę liudytojai. Nors apeliantai liudytojų parodymus interpretavo sau naudinga linkme, dalį jų vertindami kaip neinformatyvius, neteisingus arba juos teisinančius, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais. Šiame kontekste pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl liudytojų parodymų patikimumo yra pagrįsta.

56. Liudytoja I. G. teisme parodė mačiusi, kaip prie E. K. automobilio privažiavo du automobiliai, iš jų išlipo gal 4 ar 5 vaikinai, pribėgo prie E. K. automobilio, pradėjo šaudyti, vieną po kito traukti iš automobilio ten sėdėjusius vaikinus (nukentėjusiuosius) ir juos mušti. Viskas įvyko labai staiga ir truko kelias minutes, nė vieno užpuoliko (kaip ir jų aprangos) neįsidėmėjo. Kiek tiksliai E. K. automobilyje buvo žmonių, negali pasakyti, prieš įvykį matė jame E. K., sėdėjusį ant galinės sėdynės per vidurį, ir P. Z., sėdėjusį priekyje, keleivio vietoje. Įvykio metu E. K. automobilį ji stebėjo iš dešinės pusės gal 200 metrų atstumu ir nematė, kas vyko už automobilio, t. y. kairėje automobilio pusėje. Liudytoja patvirtino mačiusi du vaikinus, kurie užpuolė P. Z.. Negali pasakyti, ar prie P. Z. pribėgo iš karto du vaikinai. Iš automobilio P. Z. ištempė galbūt dviese, jam buvo suduoti smūgiai. Matė, kad kitoje automobilio pusėje yra žmonių, prie galinių durelių buvo susistumdymas. Dėl sąmyšio negali pasakyti, ką konkrečiai užpuolikai darė. Liudytoja matė nuo E. K. automobilio nubėgantį E. Z., tačiau negali pasakyti, ar jį kas nors vijosi. Tik pasibaigus sąmyšiui, priėjo arčiau ir pamatė už automobilio ant žemės gulintį sumuštą A. P. (t. 6, b. l. 74–75). Tokie liudytojos I. G. parodymai iš esmės atitinka jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 195–196).

57. Analogiškus parodymus teisme davė liudytoja K. K. patvirtinusi, kad P. Z. iš E. K. automobilio ištempė du vaikinai, jį spardė, smūgiavo rankomis. Liudytoja negalėjo pasakyti, ar gulintį ant žemės P. Z. spardė vienas, ar du vaikinai, ar tai darė tie patys vaikinai, kurie jį ištempė iš automobilio, tačiau patvirtino, jog užpuolikai judėjo, keitėsi. Liudytoja taip pat parodė, kad kitoje automobilio pusėje matė E. K., kuris, traukiamas nuo automobilio, laikėsi už automobilio „ragų“, kažkas iš užpuolikų jį bandė mušti. Kitoje automobilio pusėje buvo daug žmonių. Nė vieno iš užpuolikų neįsidėmėjo (t. 6, b. l. 9–11). Teisme buvo perskaityti liudytojos K. K. parodymai (t. 1, b. l. 179–180). Liudytoja patvirtino, kad šie jos parodymai teisingi, apklausta iš karto po įvykio dėl šūvių skaičiaus ji prisiminė daug geriau.

58. Kartu su I. G. ir K. K. įvykio vietoje buvusi G. G. kaip liudytoja apklausta teisme taip pat parodė, kad buvo keturi ar penki užpuolikai, nė vieno iš jų neįsidėmėjo. Patvirtino, jog E. Z. po nuaidėjusio šūvio pabėgo, o P. Z. iš automobilio traukė iš pradžių vienas, po to pribėgo kitas vaikinas, jį traukė pakaitomis. Negali pasakyti, ar P. Z. ištempė abu vaikinai, tačiau kažkuriuo momentu pirmasis užpuolikas nubėgo už automobilio, o, kai P. Z. ištraukė, jį gulintį ant žemės spardė. Negali pasakyti, ar tai darė dviese, bet jis buvo apstotas vaikinų. Matė, kad už automobilio kažkas gulėjo ant žemės, o jį trypė, spardė dviese ar trise. Nematė, kaip užpuolikai mušė E. K. (t. 6, b. l. 12–13). Liudytojos parodymai dėl sužalojimų aplinkybių iš esmės atitinka jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 193–194), kurie buvo perskaityti teisme.

59. Liudytojas D. L. teisme parodė, kad visą įvykį stebėjo iš automobilio galinės pusės ir matė, kas vyksta abiejose automobilio pusėse. Patvirtino matęs, kaip vieną vaikiną (kaip nustatyta – A. P.) spardė iš automobilio vairuotojo pusės, spardė trise pasikeisdami, vienas vaikinas vis pribėgdavo prie automobilio ir sugrįždavo prie gulinčio. Iš automobilio keleivio pusės užpuolikai taip pat ištraukė vieną vaikiną (kaip nustatyta – P. Z.), kuris, kol jį traukė, laikėsi už automobilio, kai atitraukė, užpuolikai jį sumušė. Šį vaikiną traukė tai vienas, tai dviese, nes vienas iš užpuolikų vis bėgdavo prie kitoje pusėje už automobilio gulinčio spardomo vaikino. Pastarąjį (kaip nustatyta – A. P.) spardė tai dviese, tai trise. Aplink automobilį buvo pastovus judėjimas, užpuolikai keitėsi. Be to, nuo automobilio buvo traukiamas dar vienas vaikinas (kaip nustatyta – E. K.), kuris laikėsi už automobilio „ragų“. Taip pat matė, kaip vienas iš nukentėjusiųjų pabėgo. Iš automobilio vairuotojo pusės liudytojas matė stovintį asmenį, kuris dėvėjo šviesios spalvos drabužius, bet ar jis nuolatos buvo toje automobilio pusėje, kur spardė gulintį A. P., ar jis buvo tarp asmenų, kurie spardė nukentėjusįjį, negali pasakyti. Nematė to momento, kai A. P. buvo ištrauktas iš automobilio, nes, kai išėjo iš parduotuvės, pastarasis gulėjo ant žemės, jį mušė (t. 6, b. l. 15–17).

59.1. Teisme buvo perskaityti liudytojo D. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 188–189), siekiant pašalinti netikslumus dėl užpuolikų skaičiaus. Liudytojas paaiškino, kad aplink automobilį buvo užpuolikų, jie buvo penki, nors dviem automobiliais atvažiavo šeši žmonės. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams taip pat nurodė skaičių asmenų (užpuolikų), kurie buvo prie E. K. automobilio. Patvirtino, jog, kai trys užpuolikai spardė gulintį A. P., kiti du buvo prie E. K. automobilio. Be to, vienas iš užpuolikų nuolat bėgiojo tarp A. P. ir P. Z.. Dar vienas vaikinas (kaip nustatyta – E. K.), kai jį norėjo nutempti nuo automobilio, buvo įsikabinęs į automobilio „ragus“, o vienas iš nukentėjusiųjų tik juos užpuolus pabėgo.

59.2. 2011 m. gegužės 3 d. apklaustas kaip liudytojas dėl 2011 m. balandžio 16 d. įvykio, D. L. parodė iš esmės analogiškas užpuolimo aplinkybes patvirtindamas, kad užpuolikų neįsidėmėjo, jam neįstrigo, jog kažkuris iš užpuolikų dėvėjo šviesios spalvos rūbus (t. 1, b. l. 188–189).

60. Tokie liudytojų G. G., I. G., K. K. ir D. L. parodymai rodo, kad priekinėje keleivio vietoje sėdėjusį P. Z. iš automobilio traukė ir mušė du asmenys, tačiau vienas iš jo užpuolikų vis bėgdavo į kitą automobilio pusę, kur kiti jau smurtavo prieš A. P., be to, visi užpuolikai nebuvo vienoje ir toje pačioje vietoje, jie judėjo, t. y., kaip nurodė liudytojai, viskas vyko ratu. Liudytojai kategoriškai patvirtino matę, jog kitoje automobilio pusėje buvo daug žmonių, o ant žemės gulintį vaikiną (kaip nustatyta – A. P.) spardė du ar trys asmenys.

60.1. Taigi priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis S. M., minėti liudytojai patvirtino, kad prieš nukentėjusįjį P. Z. smurtavę asmenys, kurie jį ištraukė iš automobilio, taip pat judėjo aplink automobilį ir buvo šalia mušamo A. P..

61. Aplinkybę, jog A. P. mušė daugiau nei du žmonės, patvirtino ir teisme apklaustos liudytojos D. A. bei A. M.. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai netinkamai interpretavo šių liudytojų parodymus, nepagrįstai išskirdami tik tam tikras jų nurodytas aplinkybes. Priešingai, nei apeliaciniuose skunduose nurodė nuteistieji S. M. ir A. O., nei D. A., nei A. M. nepatvirtino, kad užpuolikai, kurių jos nematė, nedalyvavo užpuolime ir nesmurtavo prieš A. P..

61.1. Liudytoja D. A. teisme parodė, kad išgirdusi triukšmą pažvelgė pro langą ir pamatė, kaip vaikinai, apstoję vieną (kaip nustatyta – E. K. priklausantį) automobilį, spardosi, stumdosi. Išgirdusi šūvius, nubėgo pasiimti telefono. Kai vėl pažvelgė pro langą, matė vidury gatvės ištemptą gulintį vaikiną, du užpuolikai jam spyrė du ar tris kartus ir nutempė į šalį prie bordiūro. Paties momento, kaip pastarąjį užpuolikai ištraukė iš automobilio, ji nematė. Ką tuo metu veikė kiti vaikinai, neįsidėmėjo. Kitų iš automobilių ištrauktų vaikinų ji nematė.

61.2. Teisme buvo perskaityti liudytojos D. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 181–183), siekiant pašalinti netikslumus dėl prieš nukentėjusiuosius smurtaujančių asmenų skaičiaus. Ji parodė, kad iš tiesų užpuolikų buvo mažiau, nei nurodė ikiteisminio tyrimo metu: vienoje automobilio pusėje galėjo būti 3 užpuolikai, kitoje 4–5 užpuolikai, tačiau jų buvo mažiau nei 8, bet daugiau nei 3–4. Taip pat patvirtino, jog jie smurtavo prieš asmenį, kuris buvo automobilio viduje.

61.3. 2011 m. balandžio 20 d. apklausta kaip liudytoja D. A. parodė, kad, kai išgirdo šūvius, triukšmą lauke ir pažiūrėjo pro langą, tik tada pamatė E. K. automobilį, kurį apstoję asmenys per atidarytas dureles mušė, spardė ten sėdinčius asmenis. Tada pamatė gatvėje šalia E. K. automobilio gulintį jaunuolį (kaip nustatyta – A. P.), prie jo jokių žmonių nebuvo, nes visi užpuolikai buvo aplipę minėtą automobilį. Liudytoja paskambino į pagalbos telefoną, tada pamatė, kaip užpuolikai nutempė A. P. į šalikelę ir, įsėdę į automobilius, iš įvykio vietos pasišalino. Užpuolikų neįsidėmėjo ir negalėtų jų atpažinti (t. 1, b. l. 181–183).

61.4. Liudytoja A. M. teisme parodė įvykį stebėjusi pro buto langą ir mačiusi, kaip buvo mušami E. K. automobilyje sėdėję asmenys. Pačios užpuolimo pradžios nematė. Taip pat nematė dalies įvykio, nes bėgo iki kaimynystėje gyvenančio A. P. buto durų patikrinti, ar jis namie. Žinojo, kad A. P. tą pačią dieną važinėjosi su E. K.. Viso įvykio nuo pradžios iki galo nestebėjo ir momentais matė, kas vyko iš automobilio vairuotojo pusės: ten matė 2–4 vaikinus, būtent šioje pusėje matė, kaip gulintį vaikiną spardė, ant jo šokinėjo iš pradžių vienas, paskui du asmenys. Aplink automobilį vyko judėjimas, užpuolikai keitėsi. Visi mušę asmenys buvo tamsiai apsirengę, iš visų tik vienas dėvėjo šviesios spalvos marškinėlius. Nematė, kad jis prieš A. P. būtų smurtavęs.

61.5. Teisme buvo perskaityti liudytojos A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 184–185). Liudytoja paaiškino dėl netikslumų duodant parodymus apie asmenį, dėvėjusį šviesios spalvos marškinėlius, kitas užpuolimo aplinkybes. Ji parodė mačiusi, kaip iš E. K. automobilio ištraukė vairuotoją ir jį mušė, o jis buvo įsikabinęs į dureles. Jį traukė vienas ar du užpuolikai. Iš karto po įvykio geriau prisiminė visas aplinkybes, todėl nepaisant to, jog neprisimena, kad nurodė mačiusi, kaip užpuolikas šviesios spalvos marškinėliais buvo pribėgęs prie vairuotojo durelių ir tempė asmenį, o viso įvykio metu jis buvo automobilio kairėje pusėje, tokie parodymai yra teisingi.

61.6. 2011 m. balandžio 22 d. apklausta kaip liudytoja A. M. parodė mačiusi, kaip prie E. K. automobilio privažiavo ,,Mercedes“ automobilis, iš kurio išlipę asmenys užpuolė automobilyje sėdėjusius asmenis. Kaip privažiavo antras automobilis, ji nepastebėjo. Užpuolikai traukė iš E. K. automobilio ten sėdėjusius asmenis. Vienas iš užpuolikų, kuris pripuolė prie vairuotojo pusės, dėvėjo šviesios spalvos marškinėlius. Jis visą laiką buvo vienoje ir toje pačioje automobilio pusėje (t. 1, b. l. 184–185).

61.7. Nepaisant to, jog šios liudytojos įvykį stebėjo ne ištisai, buvo atsitraukusios nuo lango ir nematė, kaip A. P. buvo ištrauktas iš automobilio, jos parodė iš esmės tokias pačias aplinkybes dėl užpuolimo eigos, t. y., kad prieš ant žemės gulintį A. P. smurtavo du vaikinai. Netikėti tokiais liudytojų D. A. ir A. M. parodymais nėra jokio pagrindo, nes jos nurodė objektyviai matytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, jog buvo nuėjusios nuo lango ir dalies užpuolimo nematė.

61.8. Nors nuteistieji A. O. ir S. M. apeliaciniuose skunduose rėmėsi šių liudytojų parodymais, siekdami paneigti, kad jie smurtavo prieš A. P., tačiau jau minėta, jog tiek A. M., tiek D. A. užpuolimą matė epizodiškai, ne ištisai. Ta aplinkybė, kad D. A. parodė nemačiusi, kaip šviesios spalvos marškinėliais apsirengęs vaikinas (A. O.) mušė gulintį A. P., nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. O. kaltės, smurtavus prieš nukentėjusįjį A. P.. Minėta, jog ši liudytoja grįžusi prie lango stebėjo įvykį nuo to momento, kai A. P. jau gulėjo ant žemės sumuštas, o prie jo jokių žmonių nebuvo, nes visi užpuolikai buvo apstoję E. K. automobilį.

62. Smurtavimo prieš nukentėjusįjį A. P. pradžios momentą atskleidžia nukentėjusiųjų A. Z. ir E. K. parodymai, iš kurių matyti, kad prie automobilio galinių kairės pusės durelių būriavosi mažiausiai du asmenys (užpuolikai).

62.1. Nukentėjusysis E. Z. teisme parodė, kad per užpuolimą sėdėjo E. K. automobilyje už vairuotojo, staiga atsidarius durelėms pamatė ginklą, jis spyrė į tą ginklą, tačiau ginklas iššovė ir pataikė jam į kairę šlaunį. Kadangi buvo išgėręs, negali pasakyti apie jį užpuolusį asmenį. Iššokęs iš automobilio, nubėgo link ežero. Bėgdamas du kartus griuvo, todėl tas asmuo, kuris jį vijosi, pribėgęs keletą kartų, gal 5–10, spyrė. Smūgį šautuvu gavo tada, kai jį ištempė iš automobilio. Iš jo durelių pusės buvo du užpuolikai, tačiau nė vieno iš tų asmenų neįsidėmėjo (t. 6, b. l. 44–45).

62.2. Teisme buvo perskaityti nukentėjusiojo E. Z. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 91–93), kuriuos nukentėjusysis patvirtino kaip teisingus. Patikslino, jog jam iš viso galėjo būti suduota apie 10 smūgių.

62.3. 2011 m. balandžio 20 d. apklaustas kaip liudytojas E. Z. parodė, kad, jam kartu su kitais nukentėjusiaisiais sėdint automobilyje, staigiai atsidarė durelės, kažkuris iš dviejų vaikinų (užpuolikų) čiupo jam už galvos ir pradėjo tempti. Jis atsisuko į juos, galvojo atsispirti kojomis, tačiau pamatė, kad kitas užpuolikas turi pistoletą, kuriuo iššovė ir pataikė jam į šlaunį. Jį ištempė iš automobilio. Tuomet jis išsprūdo ir pasileido bėgti. Kai nugriuvo, jį pasivijo vienas iš užpuolikų. Laikydamas už kapišono, spyrė jam apie 10 smūgių. Antrą kartą nugriuvus, jį pasivijo ir sudavė galbūt tiek pat smūgių. Po to jo daugiau nebesivijo (t. 1, b. l. 91–93).

63. Šio liudytojo parodymus detalizuoja nukentėjusiojo E. K. parodymai, kurie patvirtina, kad prieš A. P. buvo smurtaujama, dar iki jam nugriūvant ant žemės.

63.1. Nukentėjusysis E. K. teisme parodė, kad užpuolimo metu jis sėdėjo automobilyje ant galinės sėdynės dešinėje pusėje, per vidurį sėdėjo A. P., už vairuotojo sėdėjo E. Z., o P. Z. sėdėjo priekyje, keleivio vietoje. Pamatė, kaip privažiavo du automobiliai ir link jų bėga žmogus su šautuvu. Jis spėjo užrakinti savo pusės dureles iš vidaus, todėl Z. K. (taip nurodyta nuosprendyje ir teisiamojo posėdžio protokole) su šautuvu rankoje apibėgo automobilį ir atidarė galines dureles, kur sėdėjo E. Z.. Kai šovė į E. Z., pastarasis iškrito iš automobilio ir, kiek pamena, nubėgo šalin. Tuomet du asmenys, vienas iš jų – A. P., kito jis neįsidėmėjo, ištraukė iš automobilio A. P.. Į automobilį įsėdo A. O. ir tempė E. K. lauk. To nepadaręs A. O., rankomis įsikibęs į automobilio stogą, spardė E. K. automobilyje. Tik kai kažkas sušuko „važiuojam“, A. O. greitai pasišalino. Atsimena, jog A. O. dėvėjo šviesios spalvos drabužius. Iš automobilio E. K. išlipo tik tuomet, kai užpuolikai išvažiavo. Prieš P. Z. taip pat buvo smurtaujama. Kai jį mušė A. O., pastebėjo prie ant žemės gulinčio A. P. keturis asmenis, kažkas vyko. Negali įvardinti, kas mušė A. P. (t. 6, b. l. 38–42).

63.2. Teisme buvo perskaityti nukentėjusiojo E. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 73–74, 76, 77, 78–79), kuriuos nukentėjusysis patvirtino kaip teisingus. Jis paaiškino, kad apibūdino asmenį, kuris galėjo smogti A. P., kai šį ištraukė iš automobilio. Jį įsidėmėjo, nes buvo žemiausias iš visų užpuolikų ir buvo prisidengęs galvą kapišonu. Patikslino, kad prie P. Z. buvo vienas užpuolikas. Pastarąjį greitai ištempė lauk. Po to, kai kažkas iš užpuolikų sušuko „važiuojam“ ir A. O. išlipo iš automobilio, S. K. atidarė jo galines dureles ir sudavė smūgį ranka bei šautuvo buože. S. K. vilkėjo odinę striukę ir laikė ginklą, nukreiptą į E. Z.. Be to. Z. K. yra vidutinio ūgio, tikrai ne pats žemiausias iš kaltinamųjų (t. 6, b. l. 39–40).

63.3. 2013 m. sausio 4 d. apklaustas kaip liudytojas E. K. parodė, kad vienas iš dviejų vaikinų, kuris ištempė A. P. iš automobilio, buvo A. O., abu vaikinai sudavė A. P. po kelis smūgius kojomis į galvos sritį, po to A. O. bandė ištempti E. K. iš automobilio. Įsidėmėjo, kad A. P., kai jį ištraukė iš automobilio, smūgiavo žemo ūgio (žemiausias iš užpuolikų) vaikinas (t. 1, b. l. 78–79).

63.4. Teisiamojo posėdžio metu nustatyta, kad žemiausias iš kaltinamųjų yra S. M., aukščiausias – M. Š. (t. 6, b. l. 40).

63.5. Iš tokių nukentėjusiojo E. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog iš automobilio A. P. ištraukė ir prieš jį pirmiausia smurtavo du asmenys – A. O. ir S. M., o ne S. K. ar A. P., apie kuriuos E. K. davė parodymus tik teisme.

63.6. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo E. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių teisingumą iš esmės patvirtino ir pats nukentėjusysis E. K. nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu visas aplinkybes prisiminė geriau ir tokie jo parodymai yra teisingi.

63.7. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu parodžius nukentėjusiajam E. K. fotonuotraukas, jis atpažino A. O. kaip asmenį, kuris bandė jį ištempti už kojų iš automobilio, po to abiem kojom spardė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas (t. 1, b. l. 80–82).

63.8. 2013 m. sausio 24 d. akistatos tarp nukentėjusiojo E. K. ir įtariamojo A. O. metu taip pat užfiksuota, kaip E. K. parodė, kad A. O. bei dar vienas vaikinas iš automobilio ištempė A. P. ir jam po kartą spyrė, tik tuomet A. O. puolė prie E. K.. Tuo metu, kai A. O. smurtavo prieš E. K., pastarasis matė, kaip ant žemės gulinčiam A. P. ne mažiau kaip trys asmenys spyrė (t. 3, b. l. 38–40).

64. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo E. K. paaiškinimai, kodėl jis savo parodymus dėl nuteistojo A. O. veiksmų pakeitė, yra neįtikinami, nes akivaizdu, kad, ikiteisminio tyrimo metu suvestas į akistatą su A. O. ir duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes, pastarąjį E. K. matė gyvai ir iš karto galėjo nuspręsti, ar būtent A. O. atliko kokius nors veiksmus prieš A. P..

64.1. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, nei nurodė nuteistasis A. O., ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis negalėjo nurodyti į jį sąžiningai klysdamas.

64.2. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. O. smurtavimo prieš nukentėjusiuosius nepaneigia apelianto argumentas, susijęs su E. K. teisme nurodytomis aplinkybėmis dėl A. O. apsirengimo, ir kad nukentėjusysis nenurodė jo skiriamojo bruožo, apie kurį nebūtų nutylėjęs, jei iš tiesų būtų jį matęs, kaip ir teigė.

64.3. Nuteistojo A. O. apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusysis E. K. nebuvo nuoseklus, duodamus parodymus apie A. O. smurtavimą prieš nukentėjusįjį A. P., yra pagrįsti. Tačiau priešingai, nei nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo ir, juos sugretinęs su kitais bylos įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad pastarojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka objektyviai nustatytas faktines aplinkybes ir yra teisingi. Dėl šios priežasties nustatydamas įvykio eigą pirmosios instancijos teismas rėmėsi tais nukentėjusiojo E. K. parodymais, kur jis parodė apie A. O. atliktus veiksmus prieš A. P..

65. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji S. M. ir A. O. užpuolimo pradžioje buvo kairėje automobilio pusėje prie galinių durelių ir po to, kai asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, ištraukė iš automobilio E. Z., kuris atsistojo ir pradėjo bėgti, o jį nusivijo M. Š., S. M. bei A. O. ištempė iš automobilio jame sėdėjusį A. P., pastarieji A. P. dar sudavė po smūgį ir tik tada A. P. nugriuvo. Tokia įvykio eiga atitinka kitus bylos įrodymus.

66. Apie tolesnę užpuolimo eigą parodė liudytojai K. K., I. G. ir D. L., kurie patvirtino matę, kaip nukentėjusįjį P. Z. mušė, traukė iš automobilio iš pradžių vienas užpuolikas, po to prie jo prisijungė kitas užpuolikas. Dėl to daroma išvada, jog po A. P. užpuolimo (kai pastarasis buvo jėga išvilktas/ ištrauktas iš automobilio ir jam suduoti smūgiai) S. M. prisijungė prie kitoje automobilio pusėje P. Z. mušančio A. P..

67. Nuteistųjų S. M., A. P. ir K. R. versiją, jog jie smurtavo tik prieš P. Z., taip pat paneigė liudytojų K. K., I. G. bei D. L. parodymai. Pastarieji vienodai nurodė, kad užpuolimo metu prieš nukentėjusįjį P. Z. smurtaujantys asmenys judėjo aplink automobilį. Teisėjų kolegija neabejoja šių liudytojų parodymų patikimumu, nes jie yra logiški ir tam tikra dalimi sutampa su pačių apeliantų parodymais. Kadangi liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nėra nustatytas, jie neturi pagrindo nuteistuosius apkalbėti, daroma išvada, jog jie nurodė įvykio, kurį tiesiogiai matė, objektyvias aplinkybes.

67.1. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų parodymų neatitikimas dėl kai kurių įvykio detalių (dėl užpuolikų skaičiaus, jų buvimo vietos ir atliktų veiksmų, šūvių skaičiaus ir pan.) nesudaro pagrindo iš viso nesivadovauti aptartų asmenų parodymais, juo labiau kad logiška ir natūralu neesminių skirtumų atsiradimą paaiškinti tuo, jog užpuolimo pradžioje (kilus sąmyšiui) kiekvienas iš šių asmenų, tuo pačiu metu girdėdami šūvius, stebėdami agresyvų užpuolikų elgesį ir nukentėjusiųjų talžymą, buvo skirtingose pozicijose, skirtingu atstumu, kas ir galėjo turėti įtakos tam tikrų aplinkybių skirtingam vertinimui.

68. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tik ta nuteistųjų S. M., A. P. ir K. R. parodymų dalimi, kuri atitiko objektyviai nustatytas faktines aplinkybes. Tai, kad apeliantai nepripažįsta kaltės, nereiškia, jog jų kaltė padarius nusikalstamą veiką neįrodyta.

68.1. Kaip parodė S. M., jis pirmiausia bėgo pro dešinę automobilio pusę, patikrino galines dureles, kurios neatsidarė, tuomet priėjo prie priekinių keleivio durelių, smurtavo prieš P. Z., bandė jį traukti, po to atėjo kažkuris iš draugų ir jam padėjo ištraukti P. Z. iš automobilio, kelis kartus spyrė gulinčiam P. Z. ir nubėgo į kitą automobilio pusę. Jis nematė, ką tuo metu darė K. R., A. P. ir M. Š.. S. K. pro priekines vairuotojo dureles buvo įlipęs į automobilį, o A. O. viduje ant galinės sėdynės laikė užspaudęs E. K. (t. 6, b. l. 80–83). Tokie S. M. parodymai iš esmės atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 155–156).

68.2. Teisėjų kolegija netiki, jog tokioje situacijoje S. M. nepastebėjo, kas iš nuteistųjų jam padėjo ištraukti P. Z. iš automobilio, juo labiau kad po to kartu prieš šį nukentėjusįjį smurtavo.

69. Nuteistasis K. R. teisme parodė, kad pribėgo prie automobilio iš dešinės pusės, galinės durelės buvo užrakintos, todėl ėjo prie priekinių durelių, prie kurių jau stovėjo S. M. ir A. P., pastarieji traukė P. Z. už kelnių, norėdami jį ištraukti iš automobilio. Apėjęs automobilį iš priekio, atidarė vairuotojo pusės dureles ir sudavė dar automobilyje tarp sėdynių gulinčiam P. Z. į veidą, šoną, vieną kartą spyrė. Tuo metu P. Z. kaip tik ištraukė iš automobilio (t. 6, b. l. 83–94). Tačiau apklaustas ikiteisminio tyrimo metu K. R. parodė, kad, jam priėjus iš dešinės automobilio pusės, prie P. Z. durelių niekas iš kaltinamųjų nestovėjo, A. P. ir S. M. nematė, keleivio vietoje sėdėjusiam vaikinui (kaip nustatyta – P. Z.) sudavė kelis smūgius ranka, bet iš automobilio jo netraukė, po to jis nubėgo į kitą automobilio pusę (t. 4, b. l. 8–9, 10–12).

70. Nuteistasis A. P. teisme parodė, kad link automobilio ėjo su S. M., ėjo iš dešinės pusės, patikrino galines dureles, kadangi jos buvo užrakintos, ėjo prie priekinių durelių, kažkuris iš jų dureles atidarė, pamatė sėdintį P. Z.. A. P. padėjo S. M. ištraukti iš automobilio nukentėjusįjį, pastarajam galėjo netyčia suduoti vieną smūgį. Kai ištraukė, P. Z. stovėjo, tuomet jis ir S. M. sudavė P. Z. po du smūgius. Gulinčio P. Z. nemušė (t. 6, b. l. 106–110). Tačiau apklaustas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu A. P. tvirtino stovėjęs už automobilio bagažinės, artyn automobilio nėjo, matė tik, kaip S. K. atidarė automobilio kairės pusės kažkurias dureles, po to išgirdo šūvius ir nusprendė atsitraukti, daugiau nieko nebematė (t. 4, b. l. 48–49). Vėlesnėje apklausoje A. P. pripažino sutrikdęs viešąją tvarką bei rimtį ir nurodė, kad iš tiesų ėjo link automobilio iš dešinės pusės, atidarė priekines keleivio dureles, tačiau niekam jokių smūgių nesudavė (t. 4, b. l. 51).

71. Tokie nuteistųjų S. M., A. P. bei K. R. parodymai ne tik nenuoseklūs ir nesutampa tarpusavyje, bet ir leidžia spręsti, kad jie buvo derinami prie objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių. Tačiau jų pirminių parodymų turinys akivaizdžiai liudija, kad jie aktyviai dalyvavo užpuolant nukentėjusiuosius ir atliko ne vieną smurtinį veiksmą, taip pat judėjo aplink automobilį. Dėl to nuteistųjų versija dėl užpuolimo aplinkybių skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atmesta kaip nepasitvirtinusi.

72. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atmetami nuteistojo A. P. skundo argumentai, susiję su jo nuteisimu dėl smurtavimo prieš kitus nukentėjusiuosius – E. K. ir E. Z.. Ta aplinkybė, jog nė vienas iš nukentėjusiųjų ar liudytojų neatpažino apelianto kaip asmens, smurtaujančio prieš A. P., E. K. ar E. Z., nepašalina apelianto atsakomybės dėl nukentėjusiųjų užpuolimo, veikiant bendrininkų grupe. Išsamesni tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai bus nurodyti, aptariant bendrininkų grupės požymius.

73. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusįjį A. P. iš pradžių mušė du iš užpuolusių asmenų, vėliau gulintį spardė ne mažiau kaip trys asmenys. Apeliantų argumentai, jog A. P. mušė tik S. K., paneigti.

74. Nukentėjusiųjų, liudytojų ir iš dalies pačių nuteistųjų parodymai taip pat patvirtina, kad šalia nukentėjusiųjų automobilio tuo metu buvę nuteistieji A. O., A. P., S. M. ir K. R. prieš nukentėjusiuosius A. P., E. K. bei P. Z. smurtavo pasikeisdami ir matydami, kad jų bendrininkai taip pat smurtauja prieš nukentėjusiuosius. Jie smurtavo ir po to, kai išgirdo šūvius.

75. Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai konstatavo, kad A. O., S. M., K. R. ir A. P., veikdami bendrininkų grupe kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, prieš nukentėjusiuosius atliko chuliganiškus veiksmus, akivaizdžiai demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir, viešoje vietoje smurtaudami, padarė jiems įvairaus masto sveikatos sutrikdymus.

76. Bendrininkavimas yra ta tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis.

77. Iš skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje nustatytų bylos aplinkybių matyti, jog nuteistieji su nukentėjusiaisiais iki įvykio nekonfliktavo, jų nepažinojo, į įvykio vietą atvyko A. O. draugo prašymu. Atvykę į įvykio vietą, nuteistieji su nukentėjusiaisiais nesiaiškino jokių aplinkybių, juos užpuolė staiga ir netikėtai. Taigi nuteistieji veikė chuliganiškai. Todėl vien ta aplinkybė, jog apeliantai tiesiogiai ir konkrečiai nebuvo susitarę tarpusavyje bei su kitais asmenimis veikti bendrai, nepaneigia apygardos teismo išvados dėl jų bendrininkavimo.

77.1. Baudžiamasis įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas turi konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant buvus susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

77.2. Iš šioje byloje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo faktinių aplinkybių akivaizdu, jog apeliantų ir kitų įvykio dalyvių demonstratyvūs smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiuosius buvo vieningai nukreipti į jų sveikatos sutrikdymą, veikiant tokiu būdu, kuris neišvengiamai suponuoja ir viešosios tvarkos pažeidimą.

77.3. Priešingai, nei teigė apeliantai, skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytos pasekmės, keliais ir kur suduotais smūgiais bei kieno bendrais veiksmais jos sukeltos. Be to, kai veika padaroma bendrais nuteistųjų veiksmais, nereikalaujama identifikuoti kiekvieno nuteistojo suduotų smūgių skaičiaus ir lokalizacijos. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016)

77.4. Šiuo atveju vertinant nusikalstamos veikos pobūdį ir tas aplinkybes, kaip ji buvo įvykdyta, darytina išvada, kad visi smurtaujantys asmenys negalėjo nesuprasti bendrai daromos veikos pavojingumo. Tarp A. O., S. M., A. P. ir K. R. veiksmų bei kilusių padarinių – A. P. sunkaus sveikatos sutrikdymo, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Veikdami bendrai ir suduodami rankomis bei kojomis nukentėjusiesiems į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvos sritį smūgius, nuteistieji suvokė tokių savo veiksmų galimas pasekmes, iš jų ir sunkų sveikatos sutrikdymą, galimų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo, todėl apeliantai veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

77.5. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atmetami A. P. apeliacinio skundo argumentai, jog jis neturi atsakyti už E. Z. ir E. K. sveikatos sutrikdymą.

78. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) kuri pateikta ikiteisminio tyrimo metu, nurodyta, jog A. P. padaryta muštinė žaizda pakaušio dešinėje, dešinio smilkinkaulio lūžis, dešinio skruostikaulio lūžis ir kiti sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti penkiais ar daugiau trauminių poveikių. Specialisto išvadoje A. P. nustatyti galvos sužalojimai padaryti trimis trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 111–112).

78.1. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti visas galimas abejones ir prieštaravimus, tenkino gynybos prašymą ir į teismo posėdį kvietė paaiškinimams duoti išvadą pateikusį teismo medicinos specialistą Gregoire Abi Chakerą, kuris paaiškino, kad galbūt buvo trys kontaktai su galvos sritimi. Norint tiksliai išsiaiškinti, ar galvos dešinės pusės žaizda galėjo būti pakaušio srityje arti smilkinio ir ar tuo pačiu smūgiu, kuriuo sužalota dešinė pakaušio pusė, galėjo būti padarytas smilkinkaulio lūžis, nustatyti tikslesnę sužalojimo vietą, lūžio pradžią, reikia ištirti kompiuterinės tomografijos nuotrauką. Anksčiau tokios galimybės nebuvo, o nuo 2012 m. tai daro gydytoja radiologė.

78.2. Atsižvelgdama į tokius specialisto paaiškinimus teisme, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paskyrė ekspertizę. Gautas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, jog A. P. nustatyti galvos sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, atitinkamai traumuojant: 1) pakaušio dešinę pusę padarant muštinę žaizdą bei 2) dešinio smilkinio sritį padarant minkštųjų audinių kraujosruvą dešinio smilkinio-momens srityje, skruostikaulio skruostinės ataugos ir smilkinkaulio žvyno lūžį bei kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje smilkininėje srityje. Šiame akte taip pat nurodyta, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje virš viso galvos smegenų pusrutulio, kraujosruva kairėje smilkininėje skiltyje bei kraujo išsiliejimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairėje smilkininėje srityje, tarppusrutuliniame tarpe ir virš smegenų padangtės galėjo atsirasti nuo bet kurio iš nurodytų trauminių poveikių į galvos sritį. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kurių individualūs požymiai neužfiksuoti, todėl identifikuoti žalojantį daiktą ar įrankį nėra galimybės. Galvos sužalojimų visuma griuvimui nebūdinga (t. 9, b. l. 54–57).

78.3. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti šia teismo medicinos ekspertų komisijos padaryta išvada, kurioje atskleista ir motyvuotai įvertinta ankstesnio specialisto tyrimo metu padaryta klaida.

78.4. Taigi ekspertų komisija, atlikusi komisijinę teismo medicinos ekspertizę, patikslino A. P. sužalojimo mechanizmą ir nurodė, kad specialisto išvadoje išvardinti galvos sužalojimai padaryti ne trimis, bet mažiausiai dviem trauminiais poveikiais. Įvertinus ankstesnėje specialisto išvadoje nustatytus dar du trauminius poveikius į alkūnių sritis, iš viso sužalojimai A. P. padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas, patikslinant objektyviai nustatytas faktines aplinkybes (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

79. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas A. O., S. M., K. R. ir A. P. veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Apeliantų kaltė dėl A. P. sunkaus sveikatos sutrikdymo pagrįsta nuosprendyje aptartais bei įvertintais įrodymais ir atitinka BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto sudėtį.

79.1. Atmetami apeliacinių skundų argumentai, kad teismas, išteisindamas M. Š. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nebuvo vienodai teisingas visiems nuteistiesiems. Skundžiamame nuosprendyje gana motyvuotai išdėstyta, kodėl M. Š. nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, todėl teisėjų kolegija išsamių argumentų iš naujo nedėsto.

79.2. Liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymais neabejotinai nustatyta, kad M. Š. nusivijo įvykio pradžioje pabėgusį E. Z., todėl prieš nukentėjusiuosius P. Z., E. K. ir A. P. nesmurtavo, jų sužalojimo vietoje nebuvo ir nematė, kaip prieš juos smurtavo kiti nuteistieji, todėl nesuvokė prieš juos daromos veikos pobūdžio, nenumatė, kad nukentėjusieji gali patirti sužalojimus. Dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti, kad M. Š. veikė bendrai su kitais nuteistaisiais, jiems padarant nukentėjusiesiems nustatytus sveikatos sutrikdymus.

Dėl bausmių paskyrimo

80. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose ginčijo pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl paskirtų bausmių ir teigė, kad teismas netinkamai įvertino bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė aiškiai per griežtas bausmes.

81. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių skundų argumentų, konstatuoja, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves.

81.1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis Kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

82. Nuteistieji A. O., S. M., K. R. ir A. P. padarė du tyčinius nusikaltimus, kurie priskiriami nesunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3, 6 dalys). Už kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą baudžiamasis įstatymas numato tik vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą nuo dvejų iki dvylikos metų. Už viešosios tvarkos pažeidimą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

83. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nusikaltimų pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kilusius padarinius, nuteistųjų asmenybes, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, A. O., S. M., K. R. ir A. P. paskyrė vienodo dydžio bausmes, kurios pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą yra švelnesnės, nei šio straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – nors ir viršija šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, tačiau nėra per griežtos.

84. Bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę sušvelninti ar pagriežtinti tik tada, kai žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

85. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir apeliantams paskyrė teisingas bausmes. Apeliacinės instancijos teisme nustatyta aplinkybė, jog nukentėjusiajam A. P. sužalojimai padaryti truputį mažesniu skaičiumi trauminių poveikių, neduoda pagrindo nustatyti mažesnį nuteistųjų padarytų nusikaltimų ar jų asmenybių pavojingumą.

86. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog jį priėmęs teismas, skirdamas bausmes A. O., S. M., K. R. ir A. P., atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: teismas pripažino, kad jų atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad prisipažino padarę BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 puntas); jų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto, veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas); padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, asmenybes (A. O. teistas užsienyje, baustas administracine tvarka, neigiamai charakterizuojamas, iki sulaikymo nedirbo, tačiau buvo registruotas darbo biržoje; S. M. taip pat teistas užsienyje, baustas administracine tvarka, neigiamai charakterizuojamas; K. R. neteistas, baustas administracine tvarka, neigiamai charakterizuojamas, iki sulaikymo dirbo; A. P. neteistas, baustas administracine tvarka, Šiaulių rajono policijos komisariato išduotoje pažymoje neigiamai charakterizuojamas, seniūnijos išduotoje pažymoje charakterizuojamas patenkinamai, iki sulaikymo dirbo, darbovietėje teigiamai charakterizuojamas); jų jauną amžių; kilusias sunkias pasekmes – dėl jų neteisėtų veiksmų nukentėjusiajam A. P. sunkiai sutrikdyta sveikata, jis neteko 80 proc. (šiuo metu nustatyta 75 proc.) darbingumo ir iki šiol gydosi.

87. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės yra svarbios skiriant bausmes nuteistiesiems, ir pažymi, kad nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino situaciją, kurioje nukentėjusieji buvo užpulti, visas kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl konstatuoja, kad apeliantams paskirtos bausmės už kiekvieną veiką ir galutinės subendrintos bausmės nėra per griežtos.

87.1. Apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi duomenys. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus išduotoje A. O. charakteristikoje jis teigiamai charakterizuojamas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje A. O. ir S. M. dalyvavo sporto rungčių varžybose. Šiaulių tardymo izoliatoriuje K. R. keletą kartų skatintas pasimatymo laiko pailginimu, dalyvavo dailės užsiėmimuose, įgijo vidurinį išsilavinimą, VšĮ ,,Malonės namai“ išklausė keletą mokymų. Šie duomenys palankiai apibūdina nuteistuosius, tačiau nėra pakankami keisti bausmių dydį.

Dėl priteistos turtinės ir neturtinės žalos

88. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo S. M. prašymu atmesti civilinius ieškinius.

89. Asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą, sąrašą apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnis. BPK 109 straipsnis numato, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. BPK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą.

90. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė klausimą dėl nukentėjusiųjų A., E. ir G. P. pareikšto civilinio ieškinio, kuris teisme buvo patikslintas. Konstatuotina, kad nukentėjusiųjų A. P., E. P. ir G. P. civilinis ieškinys dėl priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydžio išspręstas tinkamai ir baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei CK 6.248, 6.263 straipsnių, nei BPK 115 straipsnio nuostatų.

91. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas, tenkindamas nukentėjusiojo A. P. ieškininį reikalavimą dėl 8 208,34 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos priteisimo, E. P. – dėl 21 797,07 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo, G. P. – dėl 5 090,62 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo, nurodė, jog įvykio metu iš tiesų sudaužytas telefonas ir apgadinti drabužiai, be to, A. P. nuteistųjų neteisėtais veiksmais sunkiai sutrikdyta sveikata, dėl to kilo ilgalaikės sunkios pasekmės, taigi jis turėjo išlaidų, susijusių su gydymu. Nukentėjusioji E. P. dėl sūnaus sužalojimo patyrė turtinę žalą, kurią sudaro kelionių iš Ispanijos, t. y. gyvenamosios vietos, išlaidos bei netektas darbo užmokestis slaugant sūnų, o nukentėjusysis G. P. turėjo kelionės ir sūnaus reabilitacijai reikalingo treniruoklio įsigijimo išlaidų. Nukentėjusiųjų atstovė pateikė rašytinius įrodymus dėl gydymo, slaugymo ir reabilitacinio gydymo, negautų pajamų, kelionės išlaidų (t. 1, b. l. 119–122; t. 5, b. l. 34–74, 121, 156, 157; t. 6, b. l. 137–180), todėl jas privalo atlyginti nuteistieji A. O., S. M., K. R. ir A. P.. Įvertinus išdėstytus duomenis, priteista turtinė žala yra reali, ne per didelė, ją mažinti nėra pagrindo.

92. Teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius, sužalojimo būdą, žalą padariusių asmenų kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Svarbus ir proporcingumo principas.

93. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).

94. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad priteistas tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam A. P. neturtinės žalos dydis – 100 000 Lt ir jo slaugymu besirūpinantiems tėvams, kurie neabejotinai patyrė didelius išgyvenimus – nukentėjusiesiems E. ir G. P. neturtinės žalos dydis po 10 000 Lt nėra per didelis ir neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose 2K-558/2010, 2K-111-696/2015, 2K-351-222/2015, 2K-172-942/2016).

94.1. Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems A., E. ir G. P. priteistas neturtinės žalos dydis užtikrina nuteistųjų A. O., S. M., K. R. ir A. P. bei nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą, taip pat atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, neturtinės žalos klausimas išspręstas tinkamai, nepažeidžiant nei teisės normų, nei teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

Dėl Valstybinės ligonių kasos ir

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinių ieškinių

95. Apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinį patenkino ir iš nuteistųjų A. O., S. M., K. R. bei A. P. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteisė 27 771,94 Lt žalos atlyginimą už nukentėjusiesiems A. P., E. Z., P. Z. ir E. K. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (t. 1, b. l. 139–145; t. 6, b. l. 36). Šiaulių teritorinė ligonių kasa pateikė rašytinius įrodymus dėl nukentėjusiųjų gydymo (ortopedo-traumatologo, chirurgo konsultavimo, atliktų operacijų, taikytos stacionarios priežiūros ir kt.) išlaidų, todėl jas privalo atlyginti nuteistieji.

96. Atsižvelgdamas į nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog visos šios gydymo įstaigos paslaugos, suteiktos nukentėjusiesiems, tiesiogiai susijusios su įvykio metu jų patirtomis traumomis, todėl apygardos teismas pagrįstai tenkino Valstybinės ligonių kasos ieškinį visa apimtimi.

97. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiųjų A. P., E. Z., E. K. ir P. Z. sveikatą nuteistieji sutrikdė, veikdami kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, t. y. veikdami penkiese, todėl, vadovaudamasis CK 6.280 straipsnio 1, 2 dalimis, iš kiekvieno priteisė po 1/5 dalį prašomos priteisti sumos.

97.1. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius pateikė civilinį ieškinį dėl 84,57 Lt A. P. išmokėtos ligos pašalpos laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. išieškojimo iš kaltinamųjų (t. 1, b. l. 156–157; t. 6, b. l. 69–70). A. P. iki sužalojimo dirbo, buvo apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu ir ligos pašalpa jam buvo išmokėta dėl patirto sužalojimo (t. 1, b. l. 158), todėl iš VSDF biudžeto jam išmokėta pašalpa pagrįstai priteista iš nuteistųjų A. O., S. M., K. R. ir A. P.. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo A. P. sveikatą nuteistieji sutrikdė, veikdami kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, t. y. veikdami penkiese, todėl, vadovaudamasis CK 6.280 straipsnio 1, 2 dalimis, iš kiekvieno priteisė po 1/5 dalį prašomos priteisti sumos.

Dėl atstovavimo išlaidų

98. Teisėjų kolegijos vertinimu, proceso išlaidos, susijusios su advokatės atstovavimu nukentėjusiesiems A., E. ir G. P. šio baudžiamojo proceso metu, iš kaltininkų priteistos teisingai.

99. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, kaltinamąjį pripažinus kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

100. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiesiems A., E. ir G. P. atstovavo advokatė E. P., kuri ne tik parengė procesinius dokumentus (civilinį ieškinį, kurį vėliau patikslino), teikė įvairius dokumentus, bet ir aktyviai dalyvavo nagrinėjant bylą. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko, įvyko daugiau nei dešimt posėdžių. Pagal teismui pateiktą pinigų priėmimo kvitą (t. 5, b. l. 79) nukentėjusiojo A. P. įgaliota atstovė advokatei už atstovavimą teisme ir dokumentų paruošimą sumokėjo 2 000 Lt. Šią sumą nukentėjusiųjų atstovė prašė priteisti iš nuteistųjų. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamu nusprendžiu pastaroji suma nukentėjusiojo A. P. naudai iš nuteistųjų priteista pagrįstai.

101. 2015 m. kovo 18 d. nagrinėjant baudžiamąją bylą Lietuvos apeliaciniame teisme, gautas nukentėjusiųjų atstovės E. P. prašymas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo. Teismui pateiktas pinigų priėmimo kvitas patvirtina, jog 2014 m. rugsėjo 4 d. pagal nukentėjusiojo A. P. suteiktą įgaliojimą veikianti Z. K. už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo E. P. 2 300 Lt (t. 8, b. l. 184, 187–188). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šio proceso metu nukentėjusiojo A. P. patirtos atstovavimo išlaidos turi būti priteistos iš kaltų asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo A. P. sveikatą nuteistieji A. O., S. M., K. R. ir A. P. sutrikdė, veikdami bendrai su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, nukentėjusiajam A. P. iš nuteistųjų A. O., S. M., K. R. ir A. P. išieškoma po 133,23 Eur.

102. Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. nuosprendį pakeisti:

nustatyti, kad A. O., S. M., K. R. ir A. P., veikdami bendrai su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis A. P. į galvos bei kitas kūno sritis, padarydami skundžiamame nuosprendyje nurodytus sužalojimus.

Išieškoti iš nuteistųjų A. O., S. M., K. R. ir A. P. nukentėjusiajam A. P. po 133,23 Eur advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Regina GaudutienėLinas Žukauskas