Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-02-24 · Administracinė byla Nr. eI2-1217-860/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-02-24
Bylos Nr.
eI2-1217-860/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03694-2020-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Saulius Jakaitis (pirm.), Iveta Pelienė, Fausta Vitkienė
Pareiškėjas
D., D. A.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Mykolas Remeikis
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-1217-860/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03694-2020-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės,

sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo D. (D.) A. atstovui advokato padėjėjui Mykolui Remeikiui,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Mildai Rukavičiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą (patikslintą) atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas D. A. kreipėsi į teismą su skundu (patikslintu), kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (15/5-3)50U-05266 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad 2019 m. spalio 1 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu šią teisę patvirtinančius dokumentus. Departamento Vilniaus skyrius 2019 m. lapkričio 7 d. pareiškėjo prašymą patenkino ir priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Taigi, 2019 m. lapkričio 8 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), turėjęs galioti iki 2021 m. lapkričio 8 d. Pažymi, kad pareiškėjas iki šiol dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju. Tačiau Departamentas 2020 m. spalio 29 d. priėmė Sprendimą, kuriuo leidimas laikinai gyventi jam buvo panaikintas. Sužinojęs šį faktą, pareiškėjas kreipėsi į savo darbovietę ir sužinojo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 12 d. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą ir jam paskirta 1 000 Eur bauda. Paaiškina, kad A. Š. nubaustas, kadangi, susiklosčius darbo santykiams, nuo 2020 m. sausio 14 d. leido Bendrovėje dirbti I. L. (I. L.), o nuo 2020 m. sausio 15 d. – A. A. (A. A.), neužtikrindamas jų tinkamo įdarbinimo, t. y. nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV). Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, kad I. L. ir A. A. buvo įdarbinti nesilaikant užsieniečių iš trečiųjų šalių įdarbinimo tvarkos. Pareiškėjas nesutinka su priimtu Sprendimu, kadangi, visų pirma, aplinkybė, kad nuobauda skirta jo darbdaviui, negali turėti įtakos jo leidimo išdavimui ar panaikinimui, nes dėl paties pareiškėjo nebuvo nustatytas nelegalaus darbo faktas. Antra, leidimas gyventi jam išduotas dar 2019 m. lapkričio 8 d., t. y. iki darbdavio administracinio nusižengimo padarymo. Trečia, mano, kad atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas, motyvų išdėstymas jame neaiškus ir nepakankamas. Be to, Departamentas neatsižvelgė į tai, kokias pasekmes Sprendimas sukels pareiškėjui, t. y. kad jis dirba Lietuvos Respublikoje jau nuo 2017 metų, o leidimo laikinai gyventi panaikinimas lemtų pareiškėjo pareigą grįžti į (duomenys neskelbtini). Ketvirta, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad įgyvendinant viešąjį administravimą turi būti laikomasi įstatymo viršenybės principo. Penkta, mano, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šešta, Sprendimas priimtas remiantis vien tik formaliu pažeidimu, t. y. jog pareiškėjo darbdavys nubaustas už nelegalų darbą. Taip pat mano, kad buvo pažeistas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 130 punkte nustatytas 14 dienų terminas sprendimui priimti, kadangi atsakovas Sprendimą turėjo priimti vėliausiai iki 2020 m. rugpjūčio 26 d. Septinta, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta norma, suteikianti atsakovui teisę panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra imperatyvi; teigia, kad Departamentas, nustatęs, jog užsieniečio, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darbdavys yra baustas administracine tvarka už nelegalų darbą ir nuo tos dienos, kai nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai, neturi teisės priimti sprendimo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi vien tik formaliai remdamasis administracinio nusižengimo ir (ar) nubaudimo faktu. Akcentuoja, kad atsakovas privalėjo įvertinti padaryto administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes, taip pat pareiškėjo ryšį su šiuo nusižengimu ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad nesutinka su skundu (patikslintu) ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjui 2019 m. lapkričio 8 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, t. y. pareiškėjas ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymi, kad, nustatęs vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, Departamentas privalo panaikinti išduotą leidimą gyventi. Buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, kaip darbdavio atstovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir UĮ) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskyrė jam 1 000 Eur baudą už nelegalų įdarbinimą. Taigi, atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio vadovas buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, mano, jog pagrįstai priėmė Sprendimą. Nors pats pareiškėjas šiuo atveju neteisėtų veiksmų ir neįvykdė, tačiau leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas įvertinus ne tik jo, tačiau ir darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktį Įstatymo reikalavimams. Kadangi darbdavys šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Atsakovas pažymi, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui iš naujo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jis atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas. Pažymi, kad Įstatyme nėra apibrėžtas laikotarpis, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. Įstatyme esančios formuluotės nesudaro teisinio pagrindo daryti išvadą, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo, o ne vėliau, kai su juo yra sudaryta darbo sutartis. Todėl aplinkybė, kad administracinį nusižengimą pareiškėjo darbdavys padarė ir ginčijamas sprendimas priimtas jau po pareiškėjo įdarbinimo, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo. Teigia, kad Departamentas, veikdamas kaip viešojo administravimo institucija, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis, o pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams. Todėl, atsižvelgdamas į tai, Departamentas priėmė ginčijamą sprendimą, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos, t. y. ginčijamo sprendimo motyvai jame yra nurodyti. Tad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidžia gero administravimo principo reikalavimo. Nurodo, kad priimdamas Sprendimą Departamentas veikė pagal savo įgaliojimus, laikėsi Įstatymo, VAĮ ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, taip pat, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad Migracijos departamentas pranešimą apie nelegaliai dirbusius trečiųjų šalių piliečius, dėl kurių nelegalaus darbo buvo surašyti administracinio nusižengimo protokolai pagal ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalį, iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) gavo 2020 m. spalio 26 d., todėl Sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant Tvarkos aprašo 130 punkte nustatytų terminų. Akcentuoja, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta norma yra imperatyvi, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, jog Departamentas neprivalo imperatyviai ja vadovautis, yra tiesiog jo nesutikimas su priimtu Sprendimu, kuris nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

3. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundą (patikslintą) ir prašė jį patenkinti.

Šalies argumentai

Atsakovo atstovė su skundu (patikslintu) nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. (15/5-3)50U-05266 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ panaikinti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui D. (D.) A. išduotą leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2021 m. lapkričio 8 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis D. A. 2017 m. spalio 10 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, konkrečiai – tarptautinių krovinių pervežimo vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kartu su prašymu buvo pateiktas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštas, darbo sutartis ir kiti dokumentai.

6. Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 3 d. priėmė sprendimą išduoti D. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį dvejus metus, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. gruodžio 11 d.

7. Pareiškėjas 2019 m. spalio 1 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančius dokumentus remdamasis tuo, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinių krovinių pervežimo vairuotoju.

8. Departamentas, išnagrinėjęs D. A. prašymą, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2019 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl Departamento Vilniaus skyrius 2019 m. lapkričio 8 d. išdavė leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. lapkričio 8 d.

9. Tačiau Departamentas gavo duomenų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. (A.) Š., kaip pareiškėjo darbdavio atstovas, pažeidė UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas), ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jam paskirta 1 000 Eur administracinė nuobauda, ji sumokėta 2020 m. spalio 1 d.

10. Taigi, atsižvelgdamas į turimus duomenis, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, 2020 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą panaikinti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui D. A. išduotą leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2021 m. lapkričio 8 d.

11. Pareiškėjas su tokiu Migracijos departamento sprendimu nesutinka ir skundžia jį teismui.

12. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalis apibrėžia nelegalaus darbo sąvoką, pagal kurią nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (UĮ 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.

13. Byloje neginčijamai nustatyta, kad, minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo D. A. darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. Š. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda, t. y. jis nubaustas už nelegalų darbą.

Minėtas bendrosios kompetencijos teismo nutarimas yra įsiteisėjęs; paskirta bauda sumokėta 2020 m. spalio 1 d.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje Nr. eA-5343-624/2019). LVAT praktikoje pažymėta ir tai, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, Bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra Bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Toks dualistinis teisinis situacijos vertinimas kartu suponuoja ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtintos sąlygos, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, egzistavimą (žr., pvz., 2020 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020).

15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, į teismų praktiką, daro išvadą, kad Departamentas, nustatęs pareiškėjo darbdavio nelegalaus darbo faktą, turėjo teisę, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui išduotą ginčo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

16. Pareiškėjas teigia, kad aplinkybė, jog jo darbdavys nubaustas už nelegalų darbą, neturėtų daryti įtakos jo laikinam leidimui gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas šiuo atveju jokių pažeidimų nepadarė, tačiau teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio (šiuo atveju pareiškėjo), kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas susijęs su darbdavio (nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“), kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos Įstatymo normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys.

Būtent tokios praktikos laikosi ir LVAT, žr., pvz., 2021 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021.

Taigi, šiuo aspektu nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad faktas, jog jo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjo išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui.

17. Pareiškėjas dar teigia, kad jam leidimas išduotas prieš nubaudžiant bendrovės direktorių, todėl atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas pažeidžia jo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, protingumo principus ir kt.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Sprendimas prieštarauja teisėtiems lūkesčiams, teisingumo, proporcingumo ir kt. principams, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas.

Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjo darbdavys nubaustas už nelegalų darbą, nors šis faktas nustatytas (atsirado) jau po leidimo laikinai gyventi išdavimo, atsakovas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes jo galiojimo laikotarpiu atsirado aplinkybės, kurioms esant toks leidimas būtų neišduotas. Tad nagrinėjamu atveju kalbėti apie pareiškėjo nurodomų principų pažeidimą nėra jokio pagrindo.

18. Pareiškėjas nurodo ir tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta norma, suteikianti atsakovui teisę panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra imperatyvi. Pasak pareiškėjo, Departamentas turi pareigą įvertinti padaryto administracinio pažeidimo padarymo aplinkybes, paskirtos nuobaudos įvykdymą, pareiškėjo ryšį su padarytu pažeidimu, jo būtinumą, reikalingumą darbdavio veikloje bei tai, ar padarytas administracinis pažeidimas yra susijęs su nelegalia imigracija ar nelegaliu trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu ir pan., tačiau teisėjų kolegija ir su šiais pareikėjo argumentais negali sutikti.

LVAT labai aiškiai yra nurodęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne; Įstatyme nėra nustatyta jokių šių reikalavimų netaikymo išimčių, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2021 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021).

Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, minėta Įstatymo nuostata yra imperatyvi. Tad atsakovas, nustatęs pareiškėjo darbdavio nelegalaus darbo faktą, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Taigi pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kurias, pasak pareiškėjo, Departamentas turėjo vertinti priimdamas Sprendimą, yra visiškai teisiškai nereikšmingos ir atsakovas pagrįstai jų nesiaiškino ir į jas neatsižvelgė.

19. Pareiškėjas taip pat teigia, kad atsakovas galimai praleido Sprendimo priėmimo terminą, kadangi jis turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo fakto apie nelegalų darbą sužinojimo dienos; kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas buvo priimtas 2020 m. rugpjūčio 12 d., sprendimas galėjo būti priimtas vėliausiai iki 2020 m. rugpjūčio 26 d., tačiau Departamentas jį priėmė tik 2020 m. spalio 29 d.

Departamentas nurodė, kad pranešimą apie nelegalaus darbo faktą iš VDI gavo tik 2020 m. spalio 26 d., todėl termino nepraleido.

Pagal Tvarkos aprašo 130 punktą, Migracijos departamentas, esant nurodytiems pagrindams, priima sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatyme nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos.

Iš byloje esančių duomenų (pvz., VDI 2020 m. spalio 26 d. pranešimo) matyti, kad Migracijos departamentas apie tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ patraukta administracinėn atsakomybėn už nelegalų darbą, sužinojo tik 2020 m. spalio 26 d. Skundžiamas sprendimas priimtas 2020 m. spalio 29 d. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad terminas sprendimui priimti, įtvirtintas Tvarkos aprašo 130 punkte, šiuo atveju nebuvo praleistas.

Kita vertus, net jeigu ir laikant, kad minėtas terminas buvo praleistas, pažymėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad procedūriniai sprendimo priėmimo terminai yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją (žr., pvz., 2013 m. spalio 8 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A602-1189/2013). Viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Pažymėtina, kad įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra praleistas Tvarkos aprašo 130 punkte nustatytas terminas Sprendimui priimti; bet kokiu atveju, net jeigu ir laikant, kad minėtas procedūrinio pobūdžio terminas yra praleistas, vis tiek nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą atsakovo sprendimą, nes, pagal minėtą teismų praktiką, tokio pobūdžio terminų praleidimas nedaro priimto Sprendimo negaliojančio ir jis negali dėl to būti panaikintas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra suėjęs naikinamasis 1 metų senaties terminas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje, t. y. neturi būti praėjęs vienų metų terminas nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti.

20. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Sprendimas nėra motyvuotas, pagrįstas, todėl neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Priimant skundžiamą sprendimą (2020 m. spalio 29 d.) galiojusios Viešojo administravimo įstatymo redakcijos (t. y. iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos) 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14 ir kt.). Be to, LVAT praktikoje pareigos motyvuoti priimtus sprendimus kontekste akcentuojama ir būtinybė atsižvelgti į specialius aktus, vertinant individualaus administracinio akto atitiktį VAĮ 8 straipsniui (žr., pvz., 2010 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-63-3775/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, ginčijamą Sprendimą, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, juose aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Sprendime aiškiai ir pakankamai nurodyta, kodėl pareiškėjui panaikinamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tad pareiškėjo argumentai dėl Sprendimo neatitikties VAĮ nuostatoms atmestini kaip nepagrįsti.

21. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos ir laikėsi pagrindinių procedūrų.

22. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo; pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

23. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas yra atmestas, tad jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovas duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų priteisimo klausimas nesvarstytinas (ABTĮ 40, 41 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. (D.) A. skundą (patikslintą) atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Saulius JakaitisIveta PelienėFausta Vitkienė