Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Mariaus Bajoro, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Zotra“ ir atsakovės A. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Zotra“ ieškinį atsakovei A. Z. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas bendrovės vadovės bendrovei bei jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo klausimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

16.3. Bendrovės balansas neatitinka tikrovės, būtent dėl to atsakovei pareikšti įtarimai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos vedimo, ikiteisminio tyrimo metu paimta visa bendrovės buhalterinė dokumentacija.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantės, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduotų apeliacinių skundų ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios bendrovės vadovės civilinės atsakomybės jai neišsaugojus ir neperdavus bankroto administratoriui bendrovės turto ir dokumentų. Motyvuodama tuo, kad bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėję teismai bei FNTT nustatė, jog bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose apskaityti duomenys yra nepatikimi, ieškovė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų kilusią žalą prilygino teismo patvirtintų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sumai – 376 002,52 Eur. Pakartotinio bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė papildomus duomenis, susijusius su bendrovės vykdyta veikla (PVM sąskaitas faktūras, kasos išlaidų orderius) ir bankroto proceso eiga (kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, raginimus bendrovės debitoriams dėl skolų apmokėjimo). Atsakovė nei pirminio, nei pakartotinio bylos nagrinėjimo metu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nesutikimą iš esmės grindė tuo, kad baudžiamojoje byloje, kurioje yra kaltinama aplaidaus buhalterijos tvarkymu, jai pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos bendrovei atlyginimo. Teigė, kad bendrovė finansinės atskaitomybės dokumentuose apskaitytu turtu nedisponavo, tuo tarpu bendrovės dokumentų negalima perduoti dėl to, jog dalis jų buvo sunaikinti, o kita dalis tapo baudžiamosios bylos medžiaga, su kuria susipažinti jai nebuvo leista.

20. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 17 705,43 Eur žalos atlyginimo. Teismas, vadovaudamasis bendrovės 2016 m. balansų ir kitais duomenimis, nustatė, kad bankroto bylos UAB „Zotra“ iškėlimo dienai bendrovė neturėjo perduotino turto. Teismas nustatė, kad dėl atsakovės neįvykdytos pareigos perduoti bankroto administratoriui bendrovės dokumentus, bendrovė negalėjo išsiieškoti iš debitorių bendros 12 493,43 Eur skolos, kad atsakovė neįrodė, jog bendrovė nedisponavo 2016 m. balandžio 30 d. balanse apskaityta 5 212 Eur lėšų suma. Kitoje dalyje ieškinio reikalavimus teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad dalis kreditorių finansinių reikalavimų atsirado kitų asmenų vadovavimo bendrovei metu, kad žalos suma, padaryta bendrovės vadovo dėl turto ir dokumentų neperdavimo, negali būti prilyginta bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sumai.

22. Pažymėtina, kad atsakovė pirmiausiai teismui pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriame prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, vėliau – nesibaigus pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo terminui, pateikė ir apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies buvo patenkintas. Atsižvelgusi į pasikeitusią atsakovės poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija vertins tik tuos atsakovės atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentus, kurie neprieštarauja jos apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu atsakovė grindžia dvigubos atsakomybės už tuos pačius neteisėtus veiksmus taikymu bei tuo, kad teismas, nenustatęs visų jos civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nepagrįstai iš dalies patenkino ieškinį.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

23. Prieš pasisakydama dėl skundo argumentų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šiam ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką.

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima taikyti bendrovės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019).

25. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymuose nepreziumuojama bendrovės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padaryta žala; vien bendrovės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006; 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

26. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad UAB „Zotra“ bankroto bylos iškėlimo metu bendrovė neturėjo perduotino turto, nors į bylą pateikta FNTT išvada patvirtina neteisėtus atsakovės veiksmus tiek dėl neperduotos bendrovės dokumentacijos, tiek ir dėl neperduoto turto.

27. Kolegijos vertinimu, skunde pateiktos FNTT išvados ištraukos, kad tyrimo metu nebuvo galima nustatyti, ar bendrovė „Zotra“ vykdė ūkines operacijas pagal PVM sąskaitas faktūras, kad bendrovės kasos knyga nebuvo pateikta tyrimui, kad tyrimo metu nebuvo galima nustatyti, kokius įsiskolinimus tiekėjams turėjo bendrovė ir kaip buvo vykdomi atsiskaitymai ir kiti teiginiai susiję su bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu, pirmiau nurodytos teismo išvados nepaneigia. Aptariamas dokumentas tik patvirtina, kad UAB „Zotra“ buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai, tačiau tokie neteisėti veiksmai savaime nesukelia žalos ir nesudaro pagrindo teigti, kad bankroto bylos iškėlimo metu bendrovė disponavo atitinkamu turtu (CPK 185 straipsnis). Nors netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas visais atvejais apsunkina galimybes nustatyti bendrovės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos bendrovei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais, tačiau kiekvienu atveju turi būti nustatinėjama, ar buvo perduotino turto, ir jei tokio turto buvo, kokia buvo jo vertė.

28. Priešingai nei teigia apeliantė, išvadą, kad UAB „Zotra“ bankroto bylos iškėlimo metu neturėjo perduotino materialaus turto, teismas padarė, remdamasis ne tik išimtinai atsakovės paaiškinimais, bet ir teismų, nagrinėjusių bendrovės bankroto bylos iškėlimą klausimą, nustatytais ir kitais byloje esančiais duomenimis. Bendrovės bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėję teismai, įvertinę bendrovės 2016 m. balandžio 30 d., 2016 m. gegužės 27 d. balansų ir kitus duomenis, apibūdinančius jos finansinę padėtį, sprendė, kad šiuose dokumentuose apskaityti bendrovės turto duomenys iš esmės neatitinka tikrovės. Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad nepaisant to, jog 2016 m. gegužės 27 d. balanse apskaityta 119 815 Eur ilgalaikio materialaus UAB „Zotra“ turto, didžiąją dalį šio turto sudarė transporto priemonės, kurios bendrovei nuosavybės teise nepriklausė, arba buvo išregistruotos dėl pasibaigusio draudimo bei kitų priežasčių. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovė neturi jokio registruoto nekilnojamojo turto, nors į ilgalaikio turto sąrašą buvo įtraukta asfaltuota aikštelė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad antstolė, vykdžiusi išieškojimą iš bendrovės turto, 2016 m. kovo 17 d. akte konstatavo išieškojimo negalimumą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai pasirėmė pirmiau aptartais duomenimis ir priėjo pagrįstos išvados, kad bankroto bylos iškėlimo metu UAB „Zotra“ neturėjo bankroto administratoriui perduotino materialaus turto.

29. Aptariamų faktinių aplinkybių kontekste aktualūs ir kasacinio teismo išaiškinimai, kad įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis), tačiau vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės, duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą ir darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; kt.).

30. Atkreiptinas dėmesys ir į prieštaringą apeliantės poziciją dėl bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų vertinimo. Apeliantė, bylos nagrinėjimo metu teigusi, kad bendrovės balansų ir kitais finansinės atskaitomybės duomenimis negalima vadovautis, skunde, be kita ko, pateikia argumentus, kad atsakovės bendrovei padarytos žalos dydis negali būti nustatytas kitu būdu, nei kilusios žalos sumą prilyginant bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sumai, ir taip pat kartu nurodo, kad iš atsakovės priteisintas žalos dydis lygus bendrovės finansinėje atskaitomybėje apskaityto materialaus turto, kurio atsakovė neperdavė bankroto administratoriui, vertei.

31. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės pozicija, kad dėl bendrovės turto neperdavimo atsiradusi žala turėtų būti prilyginama teismo patvirtintų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sumai. Pagal kasacinio teismo praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, bendrovės finansinių reikalavimų dydis, tiksliau, jo pokytis nuo bendrovės nemokumo momento, yra aktualus sprendžiant bendrovės vadovo civilinės atsakomybės klausimą dėl to, kad pastarasis laiku neinicijavo vadovaujamai bendrovei bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 17, 18, 29 punktai; 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-455-403/2018 47, 48 punktai ir kt.). Nagrinėjamu atveju toks reikalavimas atsakovei nebuvo pareikštas. Nei ginčui aktualūs teisės aktai, nei teismų praktika nenumato, kad patvirtintų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų rodiklis galėtų būti taikomas kaip žalos dydžio nustatymo alternatyva, kuomet bendrovės vadovas neįvykdo pareigos perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus, ir dėl to negalima nustatyti bendrovės disponuoto turto vertės, jos pokyčio ir kitų duomenų, reikalingų dėl šių neteisėtų veiksmų galimai kilusios žalos dydžio klausimui išspręsti.

32. Skunde apeliantė akcentuoja, kad ne ji turi pareigą įrodyti, kiek ir kokio turto atsakovė neperdavė bankroto administratoriui, o atsakovė turi įtikinamai pagrįsti bendrovės turto ir dokumentų neperdavimo priežastis. Teisėjų kolegija tokios apeliantės pozicijos nekvestionuoja, tačiau pažymi, kad šios nutarties 28 punkte išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, jog atsakovė įrodė, kad jos civilinė atsakomybė dėl bendrovės materialaus turto neperdavimo nekyla, nes bankroto bylos iškėlimo metu UAB „Zotra“ neturėjo bankroto administratoriui perduotino tokio turto.

33. Skundžiamos teismo sprendimo dalies neteisėtumą apeliantė grindžia ir tuo, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-417-302/2019 paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo bankrutuojančiai bendrovei iš jos vadovų buvo priteista žala vien netinkamai vestos buhalterinės apskaitos pagrindu.

34. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. iš anksto), o kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-417-302/2019 bendrovės vadovų atsakomybės, tame tarpe ir kilusio žalos dydžio, klausimas buvo sprendžiamas ne tik netinkamai vestos buhalterinės apskaitos aspektu, bet ir nustačius, kad bendrovės vadovai nepagrįstai nurašė bendrovės materialų turtą (klijuotus rastus, kurą), pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais tvarką. Būtent pagal nurašyto turto vertę ir nepagrįstai išmokėtas lėšas nurodytoje byloje ir buvo nustatytas bendrovei ir jos kreditoriams atsiradusios žalos dydis. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje žalos klausimas iš esmės buvo sprendžiamas tik dėl bendrovės dokumentų neperdavimo. Taigi apeliantės nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-417-302/2019 pateikti išaiškinimai ir tuo labiau procesinis rezultatas nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, todėl kolegija, vertindama skundžiamos sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, neturi pagrindo jais vadovautis.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrįsti ir nesudaro pagrindo nesutikti su skundžiama teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinys iš dalies buvo atmestas.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

36. Nesutikimą su skundžiama teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovei iš apeliantės buvo priteista 17 705,43 Eur žalos atlyginimo, pastaroji iš esmės grindžia aplinkybe, kad baudžiamojoje byloje dėl netinkamo UAB „Zotra“ buhalterinės apskaitos vedimo, be kita ko, jai yra pareikštas civilinis ieškinys dėl 27 617 Eur žalos atlyginimo. Nurodo, kad šis reikalavimas pareikštas nustačius, kad iš bendrovės kasos nepagrįstai buvo išmokėtos 27 617 Eur lėšos. Teigia, kad jos veiksmai apgaulingai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą ir paimant be teisėtos priežasties bendrovės pinigines lėšas bus vertinami baudžiamosios teisės aspektu, todėl nėra pagrindo nurodytos žalos sumos pakartotinai reikalauti šioje byloje. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka.

37. Pirma, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 16 punktas). Civilinėje teisėje, priešingai nei baudžiamojoje teisėje, veiksmų neteisėtumas yra suprantamas labai plačiai. Ne visi civilinės teisės aspektu neteisėti veiksmai reiškia nusikalstamos veikos padarymą, tačiau bet kuri nusikalstama veika kartu yra ir neteisėtas veiksmas civilinės teisės prasme. Neteisėtais veiksmais civilinėje teisėje laikomas įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 15 punktas).

38. Antra, baudžiamojoje byloje nagrinėjamas kaltinamajam pareikšto civilinio ieškinio klausimas nesudaro pagrindo nenagrinėti to paties asmens atsakomybės klausimo civilinio proceso tvarka. Tuo labiau kad skiriasi ir ieškinių, apeliantei pareikštų skirtinguose procesuose, pagrindai. Šioje byloje reikalavimas dėl žalos atlyginimo apeliantei pareikštas dėl bendrovės turto ir dokumentų neperdavimo, baudžiamojoje byloje – dėl neteisėto buhalterinės apskaitos vedimo ir bendrovės lėšų pasisavinimo. Pažymėtina ir tai, kad priėmęs išteisinamąjį nuosprendį baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas paprastai atmeta civilinį ieškinį arba palieka ieškinį nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalis).

39. Trečia, šioje byloje priteista 12 493,43 Eur žalos suma, kildinama iš apeliantės neteisėtų veiksmų, neperdavus bankroto administratoriui bendrovės dokumentų, dėl ko pastarasis neturėjo galimybės išsiieškoti nurodytos sumos iš bendrovės debitorių. Likusią žalos sumą – 5 212 Eur, teismas priteisė ieškovei iš apeliantės, nustatęs, kad ji nepagrindė 2016 m. balandžio 30 d. balanse apskaitytos pinigų ir pinigų ekvivalentų sumos panaudojimo. Taigi priteista bendra 17 705,43 Eur žalos suma, bent jau didžiąja jos dalimi, nėra susijusi su baudžiamojoje byloje jai pareikšto civilinio ieškinio suma, kuri, kaip nurodė pati apeliantė, yra siejama su jos neteisėtais veiksmais, pasisavinant bendrovės kasoje buvusias lėšas.

40. Nesutikimą su teismo išvada dėl šioje byloje nustatytų jos civilinės atsakomybės sąlygų apeliantė grindžia deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, kad teismas nurodytų sąlygų nenustatė, todėl plačiau šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako.

41. Pažymėtina, kad konstatavęs, jog UAB „Zotra“ bankroto bylos iškėlimo metu neturėjo perduotino turto, vėliau, vertindamas atsakovės veiksmų dėl neperduotų bendrovės dokumentų teisėtumą, teismas sprendė, kad į atsakovės atlygintinos žalos sumą įtrauktina 2016 m. balandžio 30 d. balanse apskaityta 5 212 Eur pinigų ir pinigų ekvivalentų suma. Iš skundžiamo sprendimo motyvų, kurių pagrindu buvo padaryta pirmiau nurodyta išvada dėl perduotino turto, matyti, kad teismas iš esmės vertino tuos bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, kurie susiję su ilgalaikiu turtu, todėl ši išvada nebuvo padaryta trumpalaikio turto, konkrečiai pinigų ir pinigų ekvivalentų, atžvilgiu. Nors byloje buvo nustatyta, kad UAB „Zotra“ finansinės atskaitomybės duomenys nėra patikimi, pažymėtina, kad nei apeliaciniame skunde, nei atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą apeliantė, be to, kad deklaratyviai nurodo, jog teismas nenustatė visų jos civilinės atsakomybės sąlygų, iš esmės nekvestionuoja aplinkybės dėl 5 212 Eur lėšų pasisavinimo. Priešingai, skunde nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog iš jos priteista suma – pinigai ir pinigų ekvivalentai, nėra įtraukta į 2016 m. balandžio 30 d. balansą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija aptariamo trumpalaikio turto verte nemažina iš apeliantės ieškovei priteistos žalos sumos ir apeliantės skundžiamą teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

42. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinių skundų argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė civilinės atsakomybės nuostatas, paskirstė įrodinėjimo pareigas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

43. Atmetus šalių apeliacinius skundus, jos neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.