Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,MegaSauga“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria minėtai atsakovei iškelta bankroto byla pagal ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – ir VSDFV) kreipėsi į teismą, prašydama iškelti atsakovės UAB ,,MegaSauga“ bankroto bylą dėl įmonės nemokumo. Nurodė, kad atsakovės įsiskolinimas fondo biudžetui sudaro 7 312,38 Eur, įsiskolinimas išieškomas priverstine tvarka, Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2017 m. balandžio 11 d. duomenimis atsakovės deklaruotų mokesčių nepriemokos suma yra 5 597,02 Eur, atsakovės turimas nekilnojamasis turtas yra areštuotas, transporto priemonių įmonė neturi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartimi iškėlė atsakovės UAB ,,MegaSauga“ bankroto bylą. Teismas nustatė, kad nors atsakovė pateikė mokėjimo dokumentą, patvirtinantį, kad ieškovei sumokėjo 400 Eur, tačiau teismo iniciatyva gautais duomenimis atsakovės įsiskolinimas ieškovei sudaro ne 7 312,38 Eur (kaip nurodyta ieškinyje), bet 9 522,21 Eur, t. y. nuo ieškinio pateikimo padidėjo 2 209,83 Eur suma. Teismas nustatė, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. duomenimis įmonė turėjo turto už 45 323 Eur sumą, ilgalaikį turtą sudaro materialusis turtas, kurio vertė 39 296 Eur. Iš VĮ Registrų centro duomenų teismas nustatė, kad atsakovei priklauso nekilnojamasis turtas, kurio vidutinė rinkos vertė yra 5 442 Eur. Nors atsakovės vadovas nurodė, kad šio nekilnojamojo turto vertė yra didesnė nei ta, kuri nurodoma VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (pasak atsakovės vadovo, ji siekia nuo 60 000 Eur iki 100 000 Eur), tačiau nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Į bylą pateiktos 2013 m. gruodžio 19 d. sutartinės hipotekos 4.1 punkte nurodyti minėti įkeičiami daiktai, jų vertė šalių susitarimu nustatyta 35 623,26 Eur. VĮ Regitros duomenimis įmonė registruotų transporto priemonių neturi. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovės vadovas nepaneigė, jog turimo materialaus turto vertė yra didesnė nei ta, kuri nurodyta 2017 m. rugpjūčio 31 d. balanse. Teismas nustatė, kad įmonės trumpalaikį turtą 2017 m. rugpjūčio 31 d. duomenimis sudaro 6 027 Eur, iš jų – 2 597 Eur per vienerius metus gautinos sumos ir 3 430 Eur – pinigai ir pinigų ekvivalentai. Vadovaudamasis teismų praktika, teismas nurodė, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turi būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais. Atsakovės vadovas nepateikė įrodymų apie įmonės debitorių sąrašus, kuriuose būtų nurodomi jų adresai, skolų sumos, atsiskaitymo terminai. Atsakovė pateikė sutartis, tačiau neįvykdė teismo reikalavimo pateikti duomenis apie šių sutarčių vykdymą bei jų pagrindu gautas pajamas nuo sutarčių sudarymo. Teismas nustatė, kad įmonės 2017 m. rugpjūčio 31 d. balanso duomenimis per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 101 316 Eur. Atsakovės vadovas nepateikė duomenų, kad įmonės balanse per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai nėra pradelsti. Net ir laikant, kad 40 000 Eur paties vadovo atliktas mokėjimas nėra pradelstas, bei darant prielaidas, kad naujoji kreditorė UAB „LKU turto valdymas“ perimto reikalavimo (14 594,86 Eur ) įvykdymo terminą atidės, pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams 46 721,14 (101 316 Eur – 54 594,86 Eur) viršija visą į įmonės balanse įrašyto turto vertę (45 323 Eur).Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė atitinka nemokios įmonės statusą, nes jos pradelsti įsiskolinimai 2017 m. rugpjūčio 31 d. duomenimis viršija visą į balansą įrašyto turto vertę. Pažymėjo, kad atsakovės vadovui buvo suteikta galimybė paneigti nemokios įmonės statusą, tačiau tokių įrodymų teismui nebuvo pateikta.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir ieškovės ieškinį atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Atsakovės skola ieškovei yra mažesnė nei teismo nurodyta, nes atsakovė bylos nagrinėjimo metu savo įsiskolinimą ieškovei sumažino daugiau kaip 1 520 Eur, be to, pagal ieškovės pateiktą vykdomąjį raštą antstoliui A. Š. taip pat buvo atliekami mokėjimai. Nustatydamas nekilnojamojo turto vertę, teismas rėmėsi tik VĮ Registrų centro duomenimis ir iš viso neatsižvelgė į tai, kad visas atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas pagal Kėdainiuose susiklosčiusias nekilnojamojo turto rinkos kainas yra vertas nuo 60 000 Eur iki 100 000 Eur. Tokia rinkos kaina atsakovei žinoma iš to, kad buvo kreiptasi į atitinkamus turto vertintojus, siekiant nustatyti realiausią turimo turto vertę. Teismas neįvertino, kad atsakovės mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus sudaro ne mažiau kaip 40 000 Eur pačios įmonės savininko asmeniškai atlikti įnašai. Tai matyti ne tik iš teismui pateikto 2016 m. ir 2017 m. kovo 31 d. įmonės balansų, bet ir iš teismui pateikto atskaitingo asmens apyvartos žiniaraščio. Teismui nagrinėjant bylą įmonė visiškai atsiskaitė su kreditoriais UAB ,,Gelsva“, UAB ,,Signeda“ ir kitais. Atsakovė turi su įvairiomis įmonėmis sudariusi ilgalaikes paslaugų dėl automobilinių apsaugos sistemų instaliavimo, kitų automobilių elektronikos remonto bei diagnostikos darbų teikimo sutartis (daugiau nei devynias). Ypač vertintina sutartis, sudaryta su UAB ,,Transporto vystymo grupė“, kuri Lietuvos įmonių tarpe yra viena didžiausių, atliekančių krovinių pervežimus. Atsakovė neturi kitų kreditorių, kurie jai reikštų pretenzijas, nes su visais kreditoriais stengiamasi susitarti ir pagal gaunamas pajamas vykdyti įsipareigojimus. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė VSDFV prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovės įsiskolinimas ieškovei 2017 m. spalio 16 d. duomenimis sudaro 9 692,83 Eur. Nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui iš atsakovės gauta 947,28 Eur. Tačiau net išieškojus šią sumą, ieškovės įsiskolinimas atsakovei ne sumažėjo, bet padidėjo 2 380,45 Eur suma. VMI 2017 m. spalio 16 d. duomenimis atsakovė turi 6 291,06 Eur deklaruotų mokesčių mokestinę nepriemoką. Atsakovės vadovas nepaneigė, kad atsakovės turimo materialaus turto vertė yra didesnė nei ta, kuri nurodyta VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto išraše. Atsakovės teiginiai, kad nekilnojamojo turto vertė siekia nuo 60 000 Eur iki 100 000 Eur, yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Net ir įvertinant aplinkybę, kad ne mažiau kaip 40 000 Eur sumą sudaro atsakovės savininko asmeniškai atlikti įnašai, atsakovės įsipareigojimai sudarytų 62 025 Eur ir vis tiek viršytų į balansą įrašyto turto vertę. Mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Šiuo atveju atsakovė neįrodė, kad įmonė yra pajėgi vykdyti veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas atsakovės bankroto bylos dėl nemokumo iškėlimo klausimas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį nemokumas, kaip pagrindas iškelti bankroto bylą, yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė atitinka nemokios įmonės kriterijų, kaip tai numatyta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, ir šiuo pagrindu iškėlė jai bankroto bylą (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.). Iš įmonės 2017 m. rugpjūčio 31 d. balanso teismas nustatė, kad įmonės balanse įrašyto turto vertė sudaro 45 323 Eur, o atsakovės pradelsti įsiskolinimai kreditoriams – 46 721,14 Eur, t. y. pradelsti įsipareigojimai viršija net ne pusę, bet visą į balansą įrašyto turto vertę.Nesutikdama su teismo nustatyta įmonės turto verte, atsakovė nurodo, kad įmonės nekilnojamojo turto vertė yra žymiai didesnė (siekia nuo 60 000 Eur iki 100 000 Eur) nei jo balansinė vertė (pagal 2017 m. rugpjūčio 31 d. balansą įmonės materialaus turto vertė sudaro 39 296 Eur). Atmesdamas šį atsakovės argumentą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovė neįrodė, kad jos turto vertė yra didesnė nei nurodyta įmonės balanse. Teigdama, kad jos turimo nekilnojamojo turto vertė siekia nuo 60 000 Eur iki 100 000 Eur, atsakovė nurodo, kad tokia nekilnojamojo turto vertė jai žinoma todėl, kad buvo kreiptasi į nekilnojamojo turto vertintojus, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė duomenų iš nekilnojamojo turto vertintojų apie nurodomą nekilnojamojo turto vertę, nors pareiga pagrįsti turimo turto vertę tenka atsakovei (CPK 178 str.). Įmonės balansas yra sudarytas ir pasirašytas atsakovės vadovo ir vyr. buhalterės, todėl nelogiška, kad jame būtų nurodomi įmonei nepalankūs duomenys, jei jie neatitinka tikrovės. Tai, kad įmonei priklausančio nekilnojamojo turto vertė nėra didesnė nei nurodyta įmonės balanse, patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, taip pat 2013 m. gruodžio 19 d. sutartinės hipotekos sandoris, kuriame nurodyta, kad atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 35 623,26 Eur. Jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovės materialaus turto vertė būtų didesnė nei nurodyta balanse, atsakovė nepateikė, nors, kaip minėta, tokia pareiga jai tenka pagal įstatymą (CPK 178 str.). Be to, ši pareiga atsakovei buvo išaiškinta ir pirmosios instancijos teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartyje, kurioje atsakovės vadovui buvo nustatytas terminas pateikti įmonės balanse nurodyto materialaus ilgalaikio atsakovės turto vidutinę rinkos vertę, tačiau šios pareigos atsakovės vadovas neįvykdė. Taigi atskirojo skundo argumentas, kad atsakovės nekilnojamojo turto vertė didesnė nei nurodyta įmonės balanse, atmestinas kaip neįrodytas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės pradelsti įsiskolinimai kreditoriams sudaro 46 721,14 Eur. Atsakovės teiginys, jog teismas neįvertino, kad atsakovės mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus sudaro ne mažiau kaip 40 000 Eur pačios įmonės savininko asmeniškai atlikti įnašai, yra neteisingas, nes, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, šios sumos (40 000 Eur) teismas nepriskaičiavo prie atsakovės pradelstų įsiskolinimų. Atskirasis skundas taip pat grindžiamas argumentu, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu padengė dalį įsiskolinimo ieškovei VSDFV. Šį atsakovės teiginį patvirtina atsakovės sąskaitos išrašas, tačiau, nepaisant dalies skolos padengimo, bylos nagrinėjimo eigoje atsakovės įsiskolinimas VSDFV ne sumažėjo, o išaugo: 2017 m. balandžio 11 d. duomenimis atsakovės įsiskolinimas VSDFV sudarė 7 312,38 Eur, o 2017 m. spalio 16 d. duomenimis – 9 692,83 Eur (tai patvirtina 2017 m. spalio 16 d. valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinė ataskaita). Atsakovė nurodo, kad teismui nagrinėjant bylą ji visiškai atsiskaitė su kreditoriais UAB ,,Gelsva“, UAB ,,Signeda“ ir kitais, tačiau nepateikė atsiskaitymą pagrindžiančių įrodymų, kita vertus, pati atsakovė pripažįsta, kad atsakovės įsiskolinimas šiems kreditoriams nebuvo didelis, kas reiškia, kad neturi esminės reikšmės santykiui įmonės turto ir pradelstų įsiskolinimų, kurie viršija visą įmonės turto vertę. Kitokių argumentų ir/ar įrodymų, kad atsakovės pradelsti įsiskolinimai būtų mažesni nei nustatė teismas skundžiamoje nutartyje, atsakovė nenurodė ir nepateikė.Taigi atsakovė nepaneigė teismo konstatuoto atsakovės nemokumo, kaip tai nustatyta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, fakto. Atskirajame skunde atsakovė nurodo, kad yra sudariusi ilgalaikes sutartis, tačiau vien tai nesudaro pagrindo palikti rinkoje egzistuoti nemokią įmonę, didinančią savo įsiskolinimus VSDF biudžetui, juo labiau, kad nurodydamas apie sudarytas sutartis, įmonės vadovas neįvykdė pirmosios instancijos teismo įpareigojimo (nustatyto 2017 m. liepos 3 d. nutartimi) pateikti įrodymus apie atsakovės nurodytų sutarčių vykdymą bei jų pagrindų gautas pajamas nuo šių sutarčių sudarymo. Tokių įrodymų nepateikta ir su atskiruoju skundu. Todėl vien atsakovės deklaruojamas siekis toliau veikti, konstatavus įmonės nemokumą ĮBĮ prasme, nesugebant atsiskaityti su įmonės kreditoriais, augant įmonės įsiskolinimui VSDF biudžetui, nesant jokių duomenų apie iš deklaruojamos veiklos gaunamas pajamas, nors tokių įrodymų iš atsakovės vadovo buvo pareikalauta, nesudaro pagrindo panaikinti nutartį. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo ieškovė pateikė 2017 m. balandžio 25 d. Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartimi atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Gavęs atsakovės atskirąjį skundą teismas šią nutartį panaikino ir nutarė bankroto bylos atsakovei iškėlimo klausimą nagrinėti iš naujo. Nuo 2017 m. balandžio mėn. iki šiol jokių esminių pasikeitimų, susijusių su atsakovės finansinės padėties pagerėjimu, nenustatyta. Ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo metu įsiskolinimas VSDFV buvo palyginti nedidelis (7 312,38 Eur), tačiau bylos nagrinėjimo metu jis ne tik nebuvo padengtas, bet ir išaugo. Tai reiškia, kad atsakovė neturi finansinių galimybių atlikti net einamųjų mokėjimų. Ta aplinkybė, kad atsakovė per daugiau nei pusę metų nesugebėjo padengti ar esmingai sumažinti 7 312,38 Eur įsiskolinimo, rodo, kad jos finansinės problemos nėra laikino pobūdžio.Remiantis išdėstytu, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.