- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-15
- Bylos Nr.
- 2A-339/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02488-2009-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vytas Milius, Marytė Mitkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Danske lizingas“
- Atsakovas
- Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės „Vadokliai“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Danske lizingas“ ir atsakovo Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės „Vadokliai“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Danske lizingas“ ieškinį atsakovui Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovei „Vadokliai“ dėl sutartinių prievolių nevykdymo ir atsakovo Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės „Vadokliai“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Danske lizingas“ dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 47 590, 47 Lt nuostolių, 6 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad su atsakovu sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 200511F-4620, kurios pagrindu perdavė atsakovui laikinai naudotis ir valdyti melžimo įrangą (aikštelę 1x16 EURO PARALEL), o atsakovas įsipareigojo laiku mokėti visus sutartyje bei jos pakeitimuose ir papildymuose numatytus mokėjimus, taip pat vykdyti kitas sutarties sąlygas. Atsakovui daugiau nei 20 dienų delsiant atsiskaityti pagal lizingo sutartį, ieškovas 2009 m. birželio 9 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartį pagal sutarties 14.1.3 punktą ir pareikalavo atsakovo iki 2009 m. birželio 23 d. grąžinti lizinguojamą turtą ieškovui ir tinkamai įvykdyti kitas lizingo sutartimi numatytas prievoles. Atsakovas turto negrąžino. Ieškovas su UAB „DeLaval“ sudarė lizinguojamo turto atpirkimo sutartį Nr. 200511A-4620, pagal kurią UAB „DeLaval“ įsipareigojo sumokėti ieškovui atpirkimo sutartyje numatytą lizinguojamo turto kainą su sąlyga, kad ieškovas nurodys tikslią lizinguojamo turto buvimo vietą. Atsakovui atsisakius grąžinti lizingo objektą, ieškovas 2009 m. rugpjūčio 19 d. pareiškė atsakovui pretenziją Nr. liz0901403, kuria pareikalavo iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. padengti visą įsiskolinimą pagal lizingo sutartį arba pristatyti lizinguojamą turtą UAB „DeLaval“ ir sumokėti įsiskolinimą pagal lizingo sutartį, išskyrus lizinguojamo turto likutinę vertę. Tačiau atsakovas lizinguojamo turto negrąžino nei ieškovui, nei UAB „DeLaval“, lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė ir toliau neteisėtai naudojosi ieškovui priklausančiu turtu. Tik 2011 m. vasario 8 d. atsakovas grąžino dalį lizinguojamo turto, o 2011 m. gegužės 5 d. turtas buvo parduotas už 66 550 Lt.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė ieškovo 2009 m. birželio 2 d. pranešimu dėl sutarties nutraukimo Nr. Liz0900980 priimtą sprendimą vienašališkai nutraukti finansinio lizingo sutartį Nr. 200511F-4620 nuo 2009 m. birželio 9 d. pripažinti prieštaraujančiu imperatyviai įstatymo nuostatai, todėl niekiniu ir negaliojančiu nuo šio sprendimo priėmimo momento; patvirtinti šiuos finansinio lizingo sutarties Nr. 200511F-4620 pakeitimus: pakeisti finansinio lizingo sutarties Nr. 200511F-4620 specialiąją dalį („Lizingo terminas 60 mėnesių“) ir ją išdėstyti taip: „Lizingo terminas yra nuo 2005 metų gruodžio mėnesio iki aštuonioliktojo mėnesio, skaičiuotino nuo kito mėnesio, kuomet įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3201-104/2010, penkioliktos dienos“; pakeisti Finansinio lizingo sutarties Nr. 200511F-4620 mokėjimų grafike – sąskaitoje nurodytą lizingo įmokų mokėjimo tvarką nuo 2009 m. birželio 15 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. nustatant, kad per aštuoniolika mėnesių (pirmasis mėnuo prasideda kitą mėnesį nuo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3201-104/2010 įsiteisėjimo) kiekvieno mėnesio 15 dieną atsakovas ieškovui moka po 4 911,96 Lt, tačiau minėtame aštuoniolikos mėnesių laikotarpyje esančiais pirmaisiais metų rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesiais (šių mėnesių 15 dieną) atsakovas ieškovui moka po 5 000 Lt sumą, o minėtame aštuoniolikos mėnesių laikotarpyje esančio pirmojo gruodžio mėnesio 15 dieną atsakovas moka ieškovui 20 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad nuo sutarties pasirašymo 2005 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės mėnesio, t. y. daugiau kaip 3 metus tinkamai vykdė sutartį ir laiku mokėjo sutartyje nustatytas įmokas, taip išpirkdamas didžiąją dalį (3/4) lizinguojamo turto, tačiau 2009 metais dėl susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos ženkliai sumažėjus įmonės gaunamoms pajamoms, atsakovas pavėlavo sumokėti eilinę įmoką pagal sutartį daugiau kaip 20 dienų. Atsakovas dėjo visas pastangas siekdamas išsaugoti tarp šalių sudarytą sutartį - 2009 m. birželio 12 d. padengė ieškovo reikalaujamą skolą pagal išrašytas sąskaitas faktūras – 16 398,27 Lt, 2009 m. birželio 29 d. sumokėjo atsakovo reikalaujamus 348,27 Lt delspinigius ir 830,84 Lt baudą, pagal sutarties 13.1.3. punktą 1 500 Lt baudą ir 100 Lt administravimo mokestį. Atsakovas, sumokėjęs reikalaujamas sumas, 2009 m. liepos 3 d. raštu kreipėsi į ieškovą su prašymu atnaujinti sutartį, tačiau 2009 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. liz.0901403 ieškovas dar kartą pareikalavo sumokėti baudą pagal sutarties 13.1.3. punktą, kurią atsakovas jau buvo sumokėjęs, 4 231,72 Lt palūkanų, 108,95 Lt delspinigių, padengti neapmokėtą turto likutinę vertė – 99 623,82 Lt, arba grąžinti lizinguojamą turtą. Ieškovo raštiško atsakymo į atsakovo prašymą atnaujinti sutartį atsakovas negavo. 2009 m. liepos 3 d. atsakovas pateikė ieškovui prašymą dėl melžimo įrangos įsigijimo finansavimo, kuriuo paprašė nustatyti kitokią likusių pagal 2005 m. lapkričio 21 d. finansinio lizingo sutartį mokėtinų įmokų tvarką, tačiau į minėtą prašymą ieškovas neatsakė, todėl atsakovas įgijo teisę CK 6.223 straipsnio 3 dalies pagrindu prašyti teismo patvirtinti Finansinio lizingo sutarties Nr. 200511F- 4620 specialiosios dalies ir mokėjimų grafiko – sąskaitos pakeitimus. Atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą ginčijo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, nurodydamas, kad ieškovas pažeidė imperatyvią CK 6.200 straipsnio 2 dalį, kuri įpareigoja sutarties dalyvius bendradarbiauti ir kooperuotis vykdant sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 44 916, 04 Lt nuostolių ir 6 procentų procesines palūkanas, 1 347 Lt žyminio mokesčio ir 600 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškinio dalį dėl 99 623,82 Lt lizinguojamo turto likutinės vertės priteisimo paliko nenagrinėtą; įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti ieškovui 1 652 Lt žyminį mokestį; priteisė iš atsakovo valstybei 14 Lt su procesinių dokumentų įteikimų susijusių bylinėjimosi išlaidų; atsakovo priešieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Pagal sutarties 14.1.3. punktą, ieškovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau termino, jei lizingo gavėjas ilgiau nei per 20 kalendorinių dienų nuo pagal sutartį nustatomos mokėjimo dienos nesumoka bet kokių pagal sutartį jam tenkančių mokėjimų. Be to, pagal sutarties 14.4 punktą, jei iki sutarties nutraukimo dienos 2009 m. birželio 9 d. lizingo gavėjas pašalina sutarties nutraukimo pagrindu buvusį pažeidimą, ieškovui sutikus, sutartis lieka galioti. Atsakovas iki lizingo sutarties nutraukimo įsigaliojimo dienos galėjo reikalauti atnaujinti lizingo sutarties galiojimą, jei būtų pilna apimti pašalinęs lizingo sutarties pažeidimą. Tuo tarpu reikalaujamus delspinigius, baudą ir administracinį mokestį atsakovas sumokėjo tik 2009 m. birželio 29 d. Teismas nustatė, kad ginčo šalys sudarydamos sutartį veikė laisva valia, tuo patvirtindamos, jog joms sutarties sąlygos suprantamos ir priimtinos, todėl sprendė, kad sutarties sąlygos yra galiojančios ir abiem šalims prisiimti įsipareigojimai yra suprantami. Teismas ieškovo reikalavimą tenkintino iš dalies. Nurodė, kad pagal ieškovo paskaičiavimus turto likutinė vertė sudaro 33 073, 82 Lt (99 623, 82 Lt – 66 500 Lt). Pagal sutarties 15.1. ir 15.2. punktus atsakovas privalo atlyginti 4 283 Lt nuostolių (1 500 Lt turto paieškos ir priverstinio susigrąžinimo išlaidų, 2783 Lt transportavimo išlaidų), taip pat pagal 14.5.4. punktą sumokėti 3 327, 50 Lt komisinio atlyginimo už turto pardavimą bei sumokėti 4 231,72 Lt palūkanų (negautų pajamų). Ieškovo reikalavimą dėl atsakovo nepadengtos 108,95 Lt baudos ir 32,67 Lt delspinigių teismas netenkino dėl netesybų įskaitymo į nuostolius (CK 6.73 str.). Taigi teismas iš viso iš atsakovo priteisė 44 916, 04 Lt. Atsakovo argumentus, susijusius su turto pardavimo už neįtikinamai mažą kainą, teismas laikė nepagrįstais, nors atsakovas turėjo pakankamai laiko ir galėjo iki turto pardavimo 2011 m. vasario 8 d. pats įrangą parduoti už didesnę kainą, pasiūlyti pirkėją arba atlikti turto įvertinimą. Teismas atmetė atsakovo prašymą skirti turto vertinimo ekspertizę įrangos vertei nustatyti, nurodydamas, kad pagal ieškovo atstovės paaiškinimus įranga yra su trūkumais, moraliai pasenusi, be to, parduota kitam asmeniui.
Dėl atsakovo priešieškinio teismas nurodė, kad sutarties nutraukimas neprieštarauja įstatymui ir atitinka sutarties sąlygų nuostatas, taip pat neprieštarauja principui bendradarbiauti ir kooperuotis. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad nurodytų principų ieškovas nepažeidė. Aplinkybės, kad po sutarties nutraukimo ieškovas nesutiko su atsakovo pasiūlymu, teismas nevertino įstatymo pažeidimu, motyvuodamas tuo, kad ieškovas galėjo laisvai disponuoti savo teisėmis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas turėjo teisę reikalauti atnaujinti lizingo sutarties galiojimą tik tuo atveju, jeigu iki lizingo sutarties nutraukimo įsigaliojimo dienos, t. y. 2009 m. birželio 9 d., turėjo būti įvykdytos šios dvi sąlygos: 1) atsakovas turėjo visa apimtimi ištaisyti lizingo sutarties pažeidimą; 2) gauti rašytinį ieškovo sutikimą dėl lizingo sutarties galiojimo vadovaujantis lizingo sutarties 18.1. punktu. Nė viena iš šių lizingo sutarties galiojimo atnaujinimo sąlygų nebuvo įvykdyta – atsakovas lizingo sutarties pažeidimą ištaisė jau po lizingo sutarties nutraukimo įsigaliojimo. Kadangi iki sutarties nutraukimo įsigaliojimo nebuvo įvykdytos lizingo sutarties galiojimo atnaujinimo sąlygos, lizingo sutarties nutraukimas tinkamai įsigaliojo. Teismas sprendė, kad atsakovas neginčija sutarties 14.3. punkte numatytos išankstinio įspėjimo dėl lizingo sutarties nutraukimo procedūros tinkamo įvykdymo, todėl konstatavo, kad ieškovas tinkamai ir teisėtai nutraukė lizingo sutartį. Nepaisant to, kad atsakovas ne sykį pažeidinėjo lizingo sutarties sąlygas, ieškovas nenutraukė lizingo sutarties nedelsiant po to, kai atsirado sutarties 14.1.3. punkte numatytas sutarties nutraukimo pagrindas. Prieš lizingo sutarties nutraukimą ieškovas ne sykį raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas tinkamai vykdyti prievolę, delsė su lizingo sutarties nutraukimu iki 2009 m. birželio 9 d. Dėl šių nustatytų aplinkybių ir įvertinęs faktus, kad sutartis nutraukta, ginčo įranga parduota ir lizingo sutarties dalykas neišliko, teismas sprendė, jog atsakovo priešieškinio nagrinėjimas netenka prasmės. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.233 straipsnio 2 dalį vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, kai kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; arba kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Teismas šių atvejų nenustatė, todėl atsakovo reikalavimus dėl sutarties sąlygų pakeitimo atmetė kaip nepagrįstus.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovo ieškovui priteisti 44 916,04 Lt nuostolių ir atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas pripažinti ieškovo vienašalį lizingo sutarties nutraukimą negaliojančiu, panaikinti, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nepagristai ir nemotyvuotai, nagrinėdamas ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimus, atmetė atsakovo prašymą dėl ekspertizės skyrimo ginčo turto vertei nustatyti, kuri patvirtintų ar paneigtų ieškovo reikalaujamų nuostolių dydžio pagrįstumą. Ginčo turtas buvo parduotas už kainą, kuri yra daug mažesnė nei turto tikroji rinkos kaina. Ieškovas, sumažindamas turto pardavimo kainą, veikė savo rizika, tad neturi jokio pagrindo reikalauti iš bendrovės skirtumo tarp likutinės turto vertės ir faktiškos turto pardavimo kainos. Teismas, atmesdamas atsakovo prašymą dėl turto vertinimo, nurodė, kad toks prašymas pateiktas per vėlai, užvilkins bylos nagrinėjimą, o atsakovas galėjo turto vertinimą atlikti ir anksčiau. Teismas ignoravo aplinkybę, kad ginčo turto vertinimo atlikimas anksčiau net nebuvo tikslingas ir reikalingas.
2. Byla buvo išnagrinėta tik formaliai, neatskleidus jos esmės. Iš nurodytų prieštaringų teismo veiksmų ir teiginių nėra aišku, kodėl vienas ginčui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes teismas laiko nustatytomis (pvz. teismo argumentai, jog turtas yra su trūkumais, moraliai pasenęs – nors tokių įrodymų byloje nėra), o kitas – nenustatytomis (pvz. dėl turto pardavimo už mažesnę nei rinkos kaina), kas sudaro pagrindą išvadai, jog teismas neteisingai kvalifikavo ginčo santykį. Ginčijamame sprendime teismas neanalizavo ir nevertino, ar yra įrodytos ir pagrįstos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, ar ieškovo nurodomi nuostoliai ir jų dydis yra pagrįstas, ar ne. Toks teismo sprendimas, papildomai atsižvelgiant į įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimą, negali būti laikomas motyvuotu.
3. Žala pagal įstatymą nėra preziumuojama ir ieškovas privalo įrodyti tiek žalos susidarymo faktą, tiek jos dydį. Nustačius, jog ieškovas pardavė lizinguotą turtą už kainą, kuri yra daug mažesnė nei tokio turto rinkos vertė, būtų galima daryti išvadą, kad ieškovas veikė savo rizika, ir šios rizikos jis negali perkelti atsakovui. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad apie perimtos melžimo aikštelės galimą pardavimą buvo skelbta viešai, rengtas pardavimo konkursas ar kitu būdu bandoma parduoti turtą už rinkos kainą ar kitaip, nei perleidžiant turtą nurodytai bendrovei už 55 000 Lt plius PVM.
4. Teismas tik formaliai įvertino priešieškinyje nurodytus argumentus ir netinkamai taikė ir aiškino CK 6.217 straipsnyje įtvirtintą galimybę šaliai vienašališkai nutraukti sudarytą sutartį. Sutarties 14.1.3 punkte numatyta ieškovo teisė nutraukti sutartį tuo atveju, kai lizingo gavėjas ilgiau kaip 20 kalendorinių dienų nesumoka bet kokių pagal sutartį jam tenkančių mokėjimų. Atsakovas iš ieškovo negavo įspėjimo dėl ketinimų nutraukti sutartį. Atsakovas, gavęs ieškovo 2009 m. birželio 2 d. pranešimą, ėmėsi visu priemonių, siekdamas nedelsiant pašalinti ši pažeidimą, ir 2009 m. birželio 12 d. padengė esamą įsiskolinimą, o 2009 m. birželio 29 d. padengė visus ieškovo 2009 m. birželio 2 d. pranešime nurodytus delspinigius, baudas ir administracinį mokestį.
5. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas nebuvo įspėtas apie galimą sutarties nutraukimą, ir atsakovui nebuvo suteiktas protingas terminas įsipareigojimams įvykdyti. 2009 m. birželio 2 d. pranešime buvo nurodyta, kad lizingo sutartis nutraukiama nuo 2009 m. birželio 9 d., t. y. po savaitės nuo tokio pranešimo išsiuntimo. Atsakovo įsitikinimu, 7 dienų terminas sutarties nutraukimo įsigaliojimui yra visiškai neprotingas, nesuteikiantis galimybės kitai sutarties šaliai ištaisyti sutarties neatitikimus ar galimus pažeidimus. Kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Ieškovo byloje pateiktas 2009 m. kovo 27 d. pranešimas negali būti vertinamas kaip pranešimas dėl esminio sutarties pažeidimo ar įspėjimas dėl ketinimų nutraukti sutartį. Minėtame pranešime tiesiog nurodyta, kad atsakovas yra uždelsęs sumokėti 5 466,09 Lt įmoką, tačiau nevertinant tokio delsimo kaip esminio sutarties pažeidimo, ir papildomai nenurodant apie ketinimus nutraukti lizingo sutartį. Uždelsimas sumokėti vieną lizingo įmoką, atsakovo įsitikinimu, negali būti pripažįstamas esminiu sutarties pažeidimu, kai visa lizinguojamo turto vertė sudaro daugiau kaip 400 tūkst. Lt, iš kurių 300 tūkst. atsakovas jau buvo padengęs.
6. Teismas turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, kad ieškovo 2009 m. birželio 2 d. pranešimas neatitinka CK 6.574 straipsnio reikalavimų. Ieškovas nesilaikė šioje teisės normoje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos, tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė.
7. Teismas formaliai nurodė, kad iki sutarties nutraukimo dienos nebuvo įvykdytos ieškovo parengtoje lizingo sutartyje įtvirtintos sąlygos dėl lizingo sutarties pažeidimo ištaisymo ir lizingo davėjo sutikimo dėl lizingo sutarties galiojimo gavimo. Tačiau įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, toks formalus sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimas, netaikant CK 6.217 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ir neatsižvelgiant į faktinius šalių veiksmus ir kitas bylos aplinkybes, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu ir lemti teisingą bylos išsprendimą. Ši aplinkybė patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė, netinkamai įvertinti, nesurinkti įrodymai, kas ir lėmė šiuo atveju neteisingas ir nepagrįstas teismo išvadas dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, ir būtinybę perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą iš naujo.
Atsiliepimas
Ieškovas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, jog absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra laikomas sprendimo be motyvų priėmimas. Nagrinėjamuoju atveju sprendimas yra išsamiai motyvuotas. Apeliantas pripažįsta, jog sprendimas yra motyvuotas, kadangi apeliaciniame skunde cituoja teismo motyvus, kuriais remiantis buvo atmestas apelianto prašymas skirti šioje byloje ekspertizę.
2. Teismas tinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas privalėjo įrodyti jo patirtų nuostolių dydį, o apeliantas, nesutikdamas su ieškovo reikalavimais, privalėjo pateikti įrodymus, kuriais jis grindžia savo atsikirtimus. Tačiau CPK įtvirtinti civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai aiškiai įpareigoją teismą imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu. Apeliantas ne tik iki 2011 m. rugpjūčio 5 d. teismo posėdžio, bet ir kur kas anksčiau turėjo ne tik galimybę, bet ir poreikį tinkamai nustatyti turto vertę, tačiau to nepadarė: net du teismo posėdžiai buvo atidėti dėl to, jog ieškovas sudarė sąlygas apeliantui surasti turto pirkėją už abiems šalims priimtiną kainą, tačiau paties apelianto surastas pirkėjas, apžiūrėjęs turtą, atsisakė jį įsigyti už apelianto pasiūlytą kainą – 107 000 Lt. Nuo sutarties nutraukimo iki turto grąžinimo ieškovui, t. y. net dvidešimt mėnesių turtas buvo apelianto žinioje. Apeliantui buvo žinoma, kad ieškovui susigrąžinus turtą, šis bus realizuojamas, siekiant sumažinti ieškovo dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius. Tokiu būdu, iki turto grąžinimo ieškovui apeliantas turėjo galimybę atlikti turto vertinimą, t. y. kreiptis į tinkamą turto vertintoją su prašymu apžiūrėti turtą ir įvertinti jį rinkos kaina, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių to nepadarė.
3. Grąžinus turtą, ieškovas patikslino ieškinį ir akcentavo, jog „jeigu realizavęs lizingo objektą ieškovas nepasidengtų visos lizinguojamojo turto likutinės vertės, jis kreipsis į atsakovą dėl patirto nuostolio atlyginimo"; nuo 2011 m. vasario 28 d. iki turto pardavimo apeliantas nesikreipė į ieškovą su prašymu atvykti į turto saugojimo vietą įvertinimui atlikti.
4. Sutarties nutraukimas neprieštarauja įstatymui ir atitinka sutarties sąlygų nuostatas, taip pat neprieštarauja CK 6.200 str. principui bendradarbiauti ir kooperuotis. Ieškovas šių principų nepažeidė. Teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas sutarties pažeidimą ištaisė jau po jos nutraukimo įsigaliojimo, be to, nei iki sutarties nutraukimo dienos, nei nutraukimui įsigaliojus, nesikreipė į Ieškovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir/ar sutarties galiojimo atnaujinimo. Apeliantas nuolat delsė laiku atsiskaityti pagal sutartį, dėl sutarties sąlygų keitimo į ieškovą nesikreipė, nuo 2009 m. birželio 29 d. mokėjimų nevykdė.
5. Lizingo objekto apeliantas niekada nenaudojo – nuo 2005 m. įranga pragulėjo neišpakuota. Apeliantas neturi galvijų, kuriems melžti yra skirtas šis turtas. Lizingo sutarties esmė yra finansuoti lizingo gavėjo pasirinkto turto įsigijimą tam, kad šis galėtų naudotis šiuo turtu jo verslo tikslais. Apeliantas niekada neturėjo tikslo naudoti lizingo turtą pagal sutartyje numatytą paskirtį ir ateityje pagal šią paskirtį jo nenaudos, todėl sutarties nutraukimo ginčijimas prieštarauja CK 1.5. straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimo dalį dėl ieškovui priteistos sumos pakeisti, jame nurodant, kad iš atsakovo ieškovui priteistini 47 448,85 Lt nuostoliams atlyginti, 6 procentų palūkanos už 47 448,85 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009 m. spalio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 423 Lt žyminis mokestis, 600 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti; ieškovui atsiėmus dalį ieškinio, įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti ieškovui 1 653 Lt žyminį mokestį; likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nusprendė ieškovo patikslintą ieškinį patenkinti, tačiau priteisė ieškovui mažesnę sumą, negu šis prašė priteisti patikslintu ieškiniu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad patikslintame ieškinyje buvo aiškiai nurodyta kita, nei sprendime aiškinama lizinguojamo turto likutinės vertes apskaičiavimo tvarka, t. y.: „Lizinguojamojo turto likutinė vertė be PVM (18 proc.) - Lizinguojamojo turto pardavimo kaina be PVM (21 proc.) + 21 proc. PVM = (99 623,82 Lt - 18 proc. PVM) - (66 550,00 Lt-21 proc. PVM) + 21 proc. PVM = (84 426,97- 55 000,00) + 21 proc. = 35 606,63 Lt. Nuo lizinguojamo turto įsigijimo iki jo realizacijos po lizingo sutarties pasikeitė standartinis PVM tarifas iki 2009 m. buvo 18 (aštuoniolika) procentų, o šiuo metu galiojantis PVM tarifas sudaro 21 procentą.
2. Apelianto patirtas nuostolis dalyje dėl lizinguojamojo turto likutinės vertės skaičiuotinas, įvertinus standartinio PVM tarifo pasikeitimą, t. y.: lizinguojamo turto likutinė vertė be PVM (18 proc.) - Lizinguojamojo turto pardavimo kaina be PVM (21 proc.) + 21 proc. PVM = (99 623,82 Lt - 18 proc. PVM] - (66 550,00 Lt - 21 proc. PVM) + 21 proc. PVM = (99 623,82/1,18) - (66 550,00 Lt/1,21) x 1,21 = (84 426,97- 55 000) x 1,21 = 29 426,97 x 1,21= 35 606,63 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pažymi, kad pats ieškovas nurodė, jog lizingo turto likutinė vertė yra 99 623,82 Lt, perimtas turtas buvo parduotas už 66 550 Lt. Taigi skirtumas tarp likutinės lizinguoto turto vertės ir pardavimo kainos, kurį ieškovas prašė teismo priteisti nuostolių forma, sudaro 33 073,82 Lt (99 623,82 Lt - 66 550 Lt), ir teismas teisingai šį skirtumą nurodytu būdu apskaičiavo. Ta aplinkybė, kad nuo lizinguojamo turto įsigijimo iki jo realizacijos po lizingo sutarties pasikeitė standartinis PVM tarifas, nesąlygoja kitokio apskaičiavimo būdo ir rezultato.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtini apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindai.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Tokį prašymą pareiškė atsakovas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis atsakovo apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).
Dėl naujų įrodymų priėmimo. Ieškovas apeliacinio teismo prašo priimti naujus rašytinius įrodymus: elektroninio laiško kopiją ir sutarties projektą, kuriais įrodinėja, kad atsakovui buvo sudarytos sąlygos surasti turto pirkėją už abiem šalims priimtiną kainą, tačiau apelianto surastas pirkėjas, apžiūrėjęs turtą, atsisakė jį įsigyti už apelianto pasiūlytą kainą. Šiais įrodymais ieškovas atsikerta į atsakovo apeliacinio skundo argumentus; šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl kolegija sprendžia apie pagrindo apeliacinėje instancijoje priimti naujus įrodymus egzistavimą (CPK 314 str.) (1 t., 188-192 b. l.).
Byloje nustatyta, kad 2005 m. lapkričio 21 d. bylos šalys sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 200511F-4620, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui laikinai naudotis ir valdyti melžimo įrangą (aikštelę 1x16 EURO PARALEL), o atsakovas įsipareigojo laiku mokėti visus sutartyje bei jos pakeitimuose ir papildymuose numatytus mokėjimus, taip pat vykdyti kitas sutarties sąlygas (1 t., 11-15 b. l.). Atsakovui daugiau kaip 20 dienų delsiant atsiskaityti pagal lizingo sutartį, ieškovas, vadovaudamasis sutarties 14.1.3. punktu, 2009 m. birželio 2 d. pranešė atsakovui apie vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2009 m. birželio 9 d., pareikalavimo iki nustatytos datos įvykdyti visus finansinius įsipareigojimus, o iki 2009 m. birželio 23 d. grąžinti lizingo turtą ieškovui (1 t., 16 b. l.). Atsakovas 2009 m. birželio 12 d. sumokėjo ieškovui 16 398,27 Lt įsiskolinimą (1 t., 41 b. l.), o 2009 m. birželio 29 d. – iš viso 2 957,23 Lt delspinigių, baudą ir administracinį mokestį (1 t., 40 b. l.). Atsakovas 2009 m. liepos 3 d. pateikė ieškovui prašymą dėl sutarties atnaujinimo (1 t., 37 b. l.). Ieškovas su UAB „DeLaval“ buvo sudaręs lizinguojamo turto atpirkimo sutartį Nr. 200511A-4620, pagal kurią UAB „DeLaval“ įsipareigojo sumokėti ieškovui atpirkimo sutartyje numatytą lizingo turto kainą su sąlyga, kad ieškovas nurodys tikslią lizinguojamo turto buvimo vietą. Atsakovas atsisakė grąžinti lizingo turtą (1 t., 17, 18 b. l.). 2009 m. rugpjūčio 19 d. ieškovas pareiškė atsakovui pretenziją Nr. liz0901403, kuria pareikalavo iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. padengti visą įsiskolinimą pagal lizingo sutartį arba pristatyti lizinguojamą turtą UAB „DeLaval“ ir sumokėti įsiskolinimą pagal lizingo sutartį, išskyrus lizinguojamo turto likutinę vertę (1 t., 19 b. l.). 2011 m. vasario 8 d. atsakovas grąžino lizingo turtą, turto priėmimo-perdavimo akte nurodyta apie 100 vienetų guoliaviečių kilimėlių trūkumą (1 t., 110 b. l.). Pagal UAB „Eurotech.LT“ pažymą, melžimo aukštelės rinkos vertė yra 55 000 Lt be PVM; pažymoje taip pat nurodyti turto defektai: trūksta laidų instaliacijos elektroniniams prietaisams, apgadinti pniaumatiniai cilindrai vartams darinėti (4 vnt.), graužikų apgraužti prietaisų laidai, trūksta konstrukcinių tvirtinimo elementų: pažeista linijos plovimo mašina; pasenę sukietėję guminiai-silikoniniai melžikliai; nėra kompresoriaus vartų sistemai su rezervuaru (1 t. 126-127 b. l.). 2011 m. gegužės 5 d. lizingo turtas buvo parduotas už 66 550 Lt (1 t. 128-132 b. l.).
Byloje sprendžiamas ginčas dėl vienašališko lizingo sutarties nutraukimo teisėtumo ir dėl lizingo davėjo reikalavimo atlyginti nuostolius pagrįstumo.
Dėl vienašališko lizingo sutarties nutraukimo
Atsakovas laikosi pozicijos, kad ieškovo vienašališkas lizingo sutarties nutraukimas yra neteisėtas dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Atsakovas įrodinėja, kad ieškovas pažeidė CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis. Teismo nesaisto atsakovo priešieškinyje nurodytos teisės normos, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, nes teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 str. 1 d.) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (pvz. žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011, ir kt.).
Sprendžiant, ar lizingo sutartis buvo nutraukta laikantis nustatytų reikalavimų, svarbu pažymėti, kad sutartys sudaromos ir vykdomos jų šalims bendradarbiaujant, kiekviena šalis privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158, 6.200 str.). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 str. 2 d.). Net ir nutraukiant sutartį, jos šalims išlieka pareiga bendradarbiauti, elgtis sąžiningai, sutartis negali būti nutraukiama bet kaip, nepaisant kontrahento interesų, – privalu laikytis įstatyme ar sutartyje nustatytos tvarkos. Tam, kad sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu, turi būti pažeistos įstatymo ar sutarties nuostatos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą. CK 6.217 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Taigi šiame straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikia šalims galimybę susitarti dėl bet kokių sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, jei toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Šalių sudarytos lizingo sutarties 14.1.3. punkte reglamentuota, kad ieškovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu lizingo gavėjas ilgiau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo pagal sutartį nustatomos mokėjimo dienos nesumoka bet kokių jam pagal sutartį tenkančių mokėjimų. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į specialiąsias įstatymo nuostatas, reglamentuojančias lizingo sutarties nutraukimą. CK 6.574 straipsnyje numatyta, kad kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Taigi lizingo sutarties teisėtam vienašališkam nutraukimui pripažinti reikalingos dvi sąlygos, t. y. lizingo gavėjo esminis sutarties pažeidimas ir pažeidimo nepašalinimas per papildomai nustatytą terminą. Sutarčių teisėje galiojantis sutarčių laisvės principas leidžia susitarti dėl individualių sutarties sąlygų, tačiau jos neturi prieštarauti imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Nors sutarties 14.1.3. punktas numato galimybę lizingo davėjui vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu lizingo gavėjas ilgiau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo pagal sutartį nustatomos mokėjimo dienos nesumoka bet kokių jam pagal sutartį tenkančių mokėjimų, tačiau ši sutarties sąlyga turi nepažeisti CK 6.574 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, t. y. sutarties pažeidimas turi būti pripažintas esminiu. Atsakovo manymu, sutarties pažeidimas negalėjo būti pripažintas esminiu. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutinka. Sutartyje šalys neaptarė esminio sutarties pažeidimo sąvokos, todėl sprendžiant, ar sutarties pažeidimas laikytinas esminiu, reikia vadovautis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardytais kriterijais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje esminio sutarties pažeidimo klausimu, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2009).
Šioje byloje svarbu atsižvelgti į tai, kad lizingo objekto vertė buvo 402 261,97 Lt (1 t., 14 b. l.). Atsakovas ieškovui kartu su palūkanomis nuo 2005 iki 2009 m. birželio mėnesio sumokėjo apie 300 000 Lt įmokų, t. y. įvykdė didžiąją dalį sutartinių įsipareigojimų. Likutinė turto vertė buvo 99 623,82 Lt (1 t., 16 b. l.). Pažeidimas, dėl kurio ieškovas vienašališkai nutraukė sutartį, buvo 16 398,27 Lt, t. y. atsakovas tris mėnesius nesumokėjo įmokų pagal lizingo sutartį (1 t., 16 b. l.). Lyginant susidariusį įsiskolinimą su lizingo objekto verte ir atsakovo sumokėtų įmokų suma, teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad toks atsakovo sutartinių įsipareigojimų pažeidimas laikytinas esminiu. Atmestini ieškovo argumentai, kad atsakovas nuolat pažeidinėjo sutarties sąlygas, t. y. nemokėjo įmokų. Byloje esantys du ankstesni 2008 m. gruodžio 1 d. ir 2009 m. kovo 27 d. priminimai neįrodo atsakovo nuolatinio sutarties sąlygų nesilaikymo (1 t., 74-75 b. l.). Šių priminimų turinys rodo, kad atsakovas buvo praleidęs tik vieno mėnesio įmokos sumokėjimą. Šie priminimai taip pat nelaikytini ir raštais, kuriais atsakovui nustatytas protingas terminas įsipareigojimams įvykdyti; jais tik primenama atsakovui sumokėti skolą ir delspinigius; juose nėra nurodyta, kad atsakovui prievolės sumokėti skolą ir delspiniginius neįvykdžius, ieškovas ketina nutraukti sutartį.
Šioje byloje svarbu atsižvelgti ir į atsakovo veiksmus, kuriais jis stengėsi išsaugoti sutartį - praėjus vos dviem dienom po sutarties nutraukimo, 2009 m. birželio 12 d. atsakovas padengė visą įsiskolinimą (1 t., 41 b. l.), o neužilgo sumokėjo delspinigius, baudas ir kitus ieškovo nurodytus mokėjimus (1 t., 39-40 b. l.). Taigi, jau 2009 m. birželio 12 d. atsakovas buvo pašalinęs sutarties pažeidimą. Šie atsakovo veiksmai leidžia spręsti, kad atsakovas stengėsi išsaugoti sutartį, ir jeigu jam būtų buvęs nustatytas protingas terminas sutarties pažeidimams pašalinti, įsiskolinimą jis būtų padengęs per nustatytą terminą.
Sutartyje nėra detaliai reglamentuota vienašališko sutarties nutraukimo tvarka, todėl ieškovas privalėjo vadovautis įstatyminiu reglamentavimu (CK 6.217 str. 3 d., 6.574 str. ), pagal kurį prieš nutraukdamas sutartį, ieškovas privalėjo nustatyti atsakovui papildomą protingą terminą pažeidimams pašalinti - sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Šių imperatyvių įstatymo nuostatų ieškovas neįvykdė. 2009 m. birželio 2 d. raštu (1 t., 16 b. l.) ieškovas tik informavo atsakovą apie sutarties nuo 2009 m. birželio 9 d. nutraukimą, tačiau iki šio rašto atsakovui pateikimo nenustatė papildomo termino skolai sumokėti. Būtinumą nustatyti papildomą terminą įsipareigojimams pagal sutartį įvykdyti nustato bendrosios sutarties nutraukimą reglamentuojančios nuostatos (CK 6.217 str. 3 d.) ir specialiosios lizingo sutarties nutraukimą reglamentuojančios normos (CK 6.574 str.). Taigi, įstatyminis reglamentavimas įtvirtina tam tikras skolininko teisių apsaugos garantijas, t. y. prieš nutraukiant sutartį jam turi būti suteiktas papildomas protingas terminas sutarčiai įvykdyti. Nagrinėjamu atveju nenustačius CK 6.217 straipsnio 3 dalyje ir 6.574 straipsnyje įtvirtintų privalomųjų sąlygų, būtinų šalių sutarčiai nutraukti dėl padaryto esminio sutarties pažeidimo, laikymosi, ginčo sutarties vienašališkas nutraukimas pripažintinas neteisėtu (CK 1.80 str.). Ieškovo argumentai, kad pripažinus vienašališką sutarties nutraukimą neteistu būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, nes atsakovas įrangos savo versle nenaudojo, neturi lemiamos įtakos sprendžiant dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo.
Aplinkybės, kad ieškovas nenustatė atsakovui papildomo termino sutarties pažeidimui pašalinti, kad po sutarties nutraukimo atsakovas įsiskolinimą padengė, tačiau ieškovas sutarties neatnaujino, patvirtina atsakovo argumentų, kad vienašališkai nutraukdamas sutartį ieškovas pažeidė ir CK 6.200 straipsnyje įtvirtintą šalių bendradarbiavimo pareigą, teisingumą.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė lizingo sutarties vienašališką nutraukimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl, atmesdamas atsakovo priešieškinio dalį dėl sutarties nutraukimo neteisėtumo, neteisingai išsprendė bylą (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 330 str.).
Apeliacinės instancijos teismui konstatavus atsakovo priešieškinio reikalavimo pripažinti sutarties nutraukimą prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl to neteisėtu pagrįstumą ir šį priešieškinio reikalavimą tenkinant, atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškovui grąžinto lizingo turto įvertinimu, nebeturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui, todėl nevertintini.
Nagrinėjamoje byloje pripažinus vienašališką lizingo sutarties nutraukimą neteisėtu, sutartinių santykių tarp šalių tęstinumui nėra galimybės, nes lizingo sutarties objektą ieškovas realizavo, teismo sprendimo dalies, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas dėl lizingo sutarties pakeitimo, atsakovas neskundžia, nereiškia siekio susigrąžinti lizingo turtą ir jį valdyti bei juo naudotis. Tokiu atveju lizingo sutartis laikytina faktiškai pasibaigusia.
Dėl lizingo davėjo reikalavimo atlyginti nuostolius pagrįstumo
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius. Pagal lizingo sutarties 14.5.4. punktą, lizingo davėjui nutraukus sutartį, lizingo gavėjas privalo laikantis sutarties 15 skirsnyje nustatytos tvarkos grąžinti turtą lizingo davėjui ir atlyginti nuostolius, kurie lizingo davėją atstatytų į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu lizingo gavėjas sutartį būtų tinkamai įvykdęs. Šios sutarties nuostatos atitinka CK 6.574 straipsnyje įtvirtintas lizingo sutarties nutraukimo pasekmes. Sutarties vienašališką nutraukimą pripažinus neteisėtu, ieškovas netenka teisės į nuostolių atlyginimą CK 6.574 straipsnyje numatyta apimtimi, kadangi šiuos ieškovo nuostolius sąlygojo jo paties neteisėti veiksmai (CK 6.253 str. 5 d.) ir ieškovas turi prisiimti tokių savo veiksmų neigiamas pasekmes. Tokiu atveju, teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovui priteistas nuostolių atlyginimas, naikintina ir ieškovo ieškinys atmestinas. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamu sprendimu priteisto per mažo nuostolių dydžio tampa teisiškai nereikšmingais teisingam ginčo išsprendimui, todėl nevertintini.
Teismo sprendimo dalys, kuriomis ieškovo pradinio ieškinio dalis dėl 99 623,82 Lt lizingo turto likutinės vertės priteisimo palikta nenagrinėta ir dėl šios dalies ieškinio atsiėmimo ieškovui grąžintas 1 652 Lt žyminis mokestis bei atsakovo priešieškinio reikalavimas pakeisti lizingo sutarties sąlygas atmestas, nėra apeliacijos objektas, nes dėl jų apeliaciniuose skunduose argumentų nepateikta, todėl šios sprendimo dalys nevertintinos ir lieka galioti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus ar panaikinus teismo sprendimą neperduodant bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė atitinkamai pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme priimtas atsakovui palankus, o ieškovui nepalankus sprendimas. Kadangi patenkinamas vienas atsakovo neturtinis reikalavimas, tai už šį reikalavimą pagal priešieškinio padavimo metu galiojusio CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 82 straipsnio reikalavimus sumokėtas 130 Lt žyminis mokestis priteistinas iš ieškovo (1 t., 62 b. l.) (CPK 79 str., 93 str. 2 d.). Bylą pralaimėjusiam ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Iš ieškovo valstybei priteistinos pirmosios instancijos teismo turėtos 14 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.). Už apeliacinį skundą, kuriuo skundė teismo sprendimo dalis dėl ieškovo ieškinio patenkinimo ir priešieškinio dalies atmetimo, atsakovas sumokėjo 1 486 Lt žyminį mokestį (1 t., 175-176 b. l.). Atsakovo apeliacinį skundą patenkinus, pareiga atlyginti šias išlaidas tenka ieškovui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Atsakovo žemės ūkio bendrovės „Vadokliai“ priešieškinį patenkinti iš dalies.
Pripažinti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Danske lizingas“ 2009 m. birželio 2 d. raštu Nr. liz0900980 vienašališką 2005 m. lapkričio 21 d. finansinio lizingo sutarties Nr. 200511F-4620 nutraukimą nuo 2009 m. birželio 9 d. neteisėtu.
Kitą atsakovo žemės ūkio bendrovės „Vadokliai“ priešieškinio reikalavimą atmesti.
Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Danske lizingas“ patikslintą ieškinį atmesti.
Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Danske lizingas“ ieškinio dalį dėl 99 623,82 Lt priteisimo palikti nenagrinėtą.
Grąžinti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Danske lizingas“ 2009 m. rugsėjo 17 d. mokėjimo nurodymu Nr. M19974 sumokėto žyminio mokesčio 1 652 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus penkiasdešimt du litus).
Priteisti atsakovui žemės ūkio bendrovei „Vadokliai“, į. k. 168551192, iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Danske lizingas“, į. k. 125598987, 130 Lt (vieną šimtą trisdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Danske lizingas“, į. k. 125598987, 14 Lt (keturiolika litų) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų.“
Priteisti atsakovui žemės ūkio bendrovei „Vadokliai“, į. k. 168551192, iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Danske lizingas“, į. k. 125598987, 1 486 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt šešis litus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.