Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Almanto Padvelskio, Albinos Pupeikienės,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės D. N. ieškinį atsakovui F. R. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, ir atsakovo F. R. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2017-09-20 sprendimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I . Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama pripažinti nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ieškovės asmenine nuosavybe ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 1988-06-28 Palangos miesto liaudies teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-122/1988 buvo nutraukta jos ir atsakovo F. R. santuoka, įregistruota 1978-05-20 Palangos civilinės metrikacijos skyriuje. Nutraukiant santuoką jos metu įgytas turtas nebuvo padalytas. 2-ų kambarių butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), įregistruotas Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1992-02-07 pažymos Nr. 11 pagrindu, sumokėjus 9820,44 rublio pajaus mokestį. 1984-10-02 gyvenamojo namo kooperatyvo „(duomenys neskelbtini)“ susirinkimo protokolu Nr. 2, patvirtintu 1984-10-25 Palangos miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto, F. R. paskirtas 2-ų kambarių butas (duomenys neskelbtini), kurio kaina 9820,44 rublio. Šalims susitarus, kuris iš jų bus įsirašytas į įskaitą, atsakovas F. R. tapo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „(duomenys neskelbtini)“ nariu. Ieškovė pažymėjo, jog butai pagal tuometinį reglamentavimą buvo suteikiami ne atskiram asmeniui, bet šeimai, dviejų kambarių butas buvo paskirtas atsižvelgiant į šeimos poreikius. Nuo pat buto gavimo 1984-10-05 ketvirčio įmokas mokėjo ieškovė iš savo gaunamo atlyginimo arba iš tėvo dovanotų piniginių lėšų, ką patvirtina gyvenamojo namo statybos kooperatyvo „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai. Iš viso santuokos metu sumokėta 3747,73 rublio. Nutraukus santuoką, atsakovas išėjo gyventi pas motiną, sukūrė kitą šeimą ir pajaus nemokėjo, nesirūpino buto išlaikymu ir priežiūra. Nuo 1988-07-01 iki 1992-09-30 ieškovė mokėjo pajų ir visus mokesčius už buto šildymą ir administravimą bei kitus mokesčius. Gyvenant su atsakovu butas nebuvo remontuotas ar atlikti kokie nors buto pagerinimai. Nutraukusi santuoką su atsakovu ji su dabartiniu sutuoktiniu ėmė paskolas butui remontuoti, t. y. 2007-02-27 sutuoktinis paėmė 4344,30 Eur (15000,00 Lt) vartojimo kreditą būsto remontui, 2013-05-03 jie kartu paėmė 5792,40 Eur (20000,00 Lt) kreditą buto remontui, kurį moka iki šiol. Iš viso į buto remontą investuota 12670,92 Eur. Ieškovė taip pat nurodė, jog siekdama atnaujinti (modernizuoti) gyvenamąjį namą, 2015-11-26 namo administratorė UAB „Palangos komunalinis ūkis“ išsiuntinėjo butų ir kitų patalpų savininkams balsavimo raštu biuletenius, biuletenį turėjo pasirašyti buto savininkas reikšdamas pritarimą / nepritarimą dėl gyvenamojo namo atnaujinimo (modernizavimo). Kadangi ieškovė, pagal VĮ Registrų centro duomenis, nėra buto savininkė, todėl kreipėsi į teismą dėl buto pripažinimo jos asmenine nuosavybe.Atsakovas F. R. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmeti. Atsakovas nesutiko su ieškovės teiginiu, jog ji viena visada mokėjo įmokas už butą. Nurodė, jog pinigus, dar šalims gyvenant santuokoje, pajiniams įnašams sumokėti duodavo atsakovas, jį visada visapusiškai rėmė jo tėvai. Pažymėjo, kad ieškovės ir atsakovo santuoka buvo nutraukta 1988-06-28 sprendimu, tačiau ištuoka įregistruota 1991-04-04. Faktą, jog ginčo butas priklauso atsakovui, patvirtina tai, kad 1992-01-29 F. R. sumokėjus galutinę įmoką statybos kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“ – 4850 rublių, butas buvo pripažintas jo asmenine nuosavybe ir šis faktas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Teigė, kad šalims nutraukus santuoką, atsakovas leido ieškovei gyventi jo bute, nes su ja liko gyventi jų nepilnametis sūnus, kuriam atsakovas teikė išlaikymą ir juo rūpinosi. Ta aplinkybė, kad ieškovė, gyvendama atsakovui priklausančiame bute, mokėjo komunalinius mokesčius bei gerino savo gyvenimo sąlygas, nesuteikia jokių prielaidų teigti, kad butas kažkokiu būdu perėjo jos nuosavybėn. Dar 1992-06-15 Klaipėdos teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro rejestro knygoje buvo įregistruota Palangos m. valdybos gyvenamojo namo statybos kooperatyvo „(duomenys neskelbtini)“ 1992-02-07 išduota pažyma, kuria patvirtinama, jog gyvenamojo namo statybos kooperatyvo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), narys yra F. R.. Šio dokumento pagrindu buvo įregistruotos atsakovo nuosavybės teisės į ginčo butą ir ieškovė nei tuo metu, nei vėliau pretenzijų tuo klausimu nereiškė. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovas F. R. už jam priklausantį kooperatinį butą yra sumokėjęs 7849,73 rublio (2999,73 rublio pradinę įmoką 1983-05-19 ir 4850,00 rublių galutinę įmoką 1992-01-29) asmeninėmis lėšomis, kas sudaro apie 80 proc. bendros tuometinės buto vertės – 9820,44 rublio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai 2017-09-20 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė:

pripažinti ieškovei D. N. jos asmenine nuosavybe 1/2 dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);kitą ieškinio dalį atmesti;priteisti iš atsakovo F. R. 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės D. N. naudai;priteisti iš ieškovės D. N. 650,00 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovo F. R. naudai;priteisti iš atsakovo F. R. 436,00 Eur žyminį mokestį valstybės naudai.

Teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino reikalavimui dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe pareikšti ieškovė nepraleido, nes tarp šalių konfliktas dėl teisės į butą kilo tik 2015 m. gruodžio–2016 m. sausio mėn., kai ieškovė, siekdama įgyvendinti savo, kaip buto valdytojos, teises (balsuoti dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), remonto), kreipėsi į atsakovą su prašymu jos vardu įregistruoti ginčo butą ir atsakovas atsisakė tai padaryti.Teismas, atsižvelgdamas į šalių už ginčo butą sumokėto pajaus dalis, sprendė, kad minėtas butas turėtų priklausyti šalims tokiomis dalimis: ieškovei – 32 proc. (8/25 dalys), atsakovui – 68 proc. (17/25 dalių). Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė po santuokos su atsakovu nutraukimo mokėjo visus su buto išlaikymu susijusius mokesčius, investavo į buto remontą, tvarkymą, o atsakovas po santuokos nutraukimo prie buto išlaikymo, pagerinimo neprisidėjo, nemokėjo komunalinių mokesčių, teismas sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, priteisiant ieškovei didesnę turto dalį – 1/2.Atitinkamai, atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2017-09-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės. Nurodo, kad ieškovė, nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, savo ieškinio reikalavimų netikslino ir neįrodinėjo aplinkybių, kurių pagrindu ginčo butas turėtų būti pripažintas bendrąja buvusių sutuoktinių nuosavybe, neprašė nustatyti jos nuosavybės teisių į dalį šio buto, atsižvelgdama į jos konkretų indėlį įsigyjant butą, neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino. Dėl to mano, kad teismas, priimdamas ieškovei palankų sprendimą, savarankiškai ir nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis analizuojant įstatymų, galiojusių šalims įgyjant ginčo butą, nuostatas. Neginčija to fakto, jog įsigijus turtą po santuokos sudarymo, jis laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, bet atsakovas, šalims jau nebegyvenant santuokoje, ne tik išviešino savo nuosavybės teisę į butą, įregistruodamas šį faktą Nekilnojamojo turto registre, tačiau ir sumokėjo galutinį įnašą, t. y. baigė išsipirkti butą savo asmeninėmis lėšomis. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties. Teigia, kad ieškovė apie savo galbūt pažeistą teisę sužinojo prieš 24 metus ir , jai neprašant atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, teismas privalėjo taikyti šį institutą ir ieškinį atmesti kaip paduotą praleidus ieškinio senaties terminą.Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti. Laikosi pozicijos, kad ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo to momento, kai tarp šalių kilo ginčas dėl ginčo buto nuosavybės, todėl minėta senatis nėra praleista. Nagrinėjamoje byloje ieškovė siekė, kad ginčo butas būtų pripažintas asmenine nuosavybe, taip pasirinkdama santuokoje įgyto turto padalijimo būdą. Taigi teismas, spręsdamas ginčą ir priimdamas sprendimą, išaiškino ir aptarė svarbiausias bylos faktines ir teisines aplinkybes, kurios sudarė bylos esmę, ir jų pagrindu išsprendė ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimą. Dėl to mano, kad ieškinio dalyką ir pagrindą suformulavo tinkamai. Pažymi, kad butas buvo suteiktas ne atsakovui, o šeimai. Po santuokos nutraukimo ieškovė mokėjo pajų, visus buto išlaikymo mokesčius, remontavo butą ir tai sudaro pagrindą teigti, jog ieškovė siekė įgyti ginčo butą savo nuosavybėn. Taigi teismas, įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, nukrypo nuo lygių dalių principo ir ieškovei pagrįstai priteisė 1/2 dalį ginčo buto.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje nustatyta, kad 1988-06-28 Palangos miesto liaudies teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-122/1988 buvo nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka, ištuoka įregistruota 1991-04-04. 1992-01-29 sumokėjus galutinę įmoką statybos kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“ – 4850 rublių, ginčo butas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atsakovo vardu (t. 1, b. l. 128), nes jam 1984-10-30 buvo išduotas orderis (t. 1, b. l. 123). Byloje nustatyta, kad atsakovas leido ieškovei gyventi jo bute po ištuokos, šiame bute ji gyvena iki šiol. Atsakovas įrodinėja, kad už jam priklausantį kooperatinį butą yra sumokėjęs 7849,73 rublio (2999,73 rublio pradinę įmoką 1983-05-19 ir 4850,00 rublių galutinę įmoką 1992-01-29) asmeninėmis lėšomis, kas sudaro apie 80 proc. bendros tuometinės buto vertės – 9820,44 rublio. Dėl ieškinio senaties termino

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CK 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 1 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškinio senaties termino momento pradžios nustatymo, todėl nepagrįstai atmetė jo prašymą taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį. Atsakovo nuomone, ieškinio reikalavimui padalyti kooperatinį butą senaties termino pradžia skaičiuotina nuo šalių ištuokos įregistravimo – 1991-04-04. Dėl šios priežasties, atsakovo teigimu, ieškovė su nagrinėjimu ieškiniu į teismą kreipėsi po 24 metų ir neprašė termino atnaujinti, todėl jos ieškinys turėjo būti atmestas.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą nustato CK 1.125 straipsnio 1 dalis, o atskirų rūšių reikalavimams taikomus sutrumpintus ieškinio senaties terminus nustato CK, taip pat kiti teisės aktai. Šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK (redakcija, galiojusi nuo 1980 m. gruodžio 1 d. iki 1983 m. lapkričio 1 d.) 23 straipsnio 4 dalis nustatė, kad reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tačiau spręsti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima tik nustačius tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato Civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Iš esmės tokia pati taisyklė dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo buvo įtvirtinta ir šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK 10 straipsnyje, kuris nustatė, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamame SŠK straipsnyje. Analogiška taisyklė CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytai ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklei taip pat buvo įtvirtinta ir 1964 m. CK (redakcija, galiojusi nuo 1980 m. vasario 1 d. iki 1983 m. gruodžio 11 d.) 86 straipsnyje. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas tiek pagal šalių santuokos nutraukimo metu galiojusius SŠK ir 1964 m. CK, tiek pagal šiuo metu galiojantį CK nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Išimčių iš šios ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklės SŠK 23 straipsnio 4 dalis nenustatė. Ši teisės norma teisės į ieškinį dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo atsiradimo momento nesiejo su konkrečiu įvykiu – santuokos nutraukimu. SŠK 23 straipsnio 4 dalies nuostatos apskritai nereglamentavo teisės į ieškinį atsiradimo momento, todėl jos turėjo būti taikomos kartu su pirmiau nurodytu SŠK 10 straipsniu, įtvirtinančiu ieškinio senaties termino eigos pradžią. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo pagal SŠK nuostatas, yra išaiškinta, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada sutuoktinis sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektyvinė teisė naudotis bendrąja jungtine nuosavybe, ją valdyti arba ja disponuoti. Taigi šios teisės pažeidimas su santuokos nutraukimu gali sutapti, bet gali ir nesutapti, nes santuokos nutraukimas ne visada reiškia buvusio sutuoktinio, kaip savininko, turtinių teisių suvaržymą ar pažeidimą. Santuokos nutraukimu yra konstatuojamas santuokinių teisinių santykių pasibaigimas, kuris gali turėti įtakos ir buvusių sutuoktinių turtiniams santykiams. Jeigu po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai ir toliau bendrąja jungtine nuosavybe gali naudotis, ją valdyti ar ja disponuoti, netrukdydami vienas kitam, reikiamais atvejais sutardami, tai savininko teisių varžymo neatsiranda ir nėra pagrindo kalbėti apie teisės pažeidimą bei pažeistai teisei ginti skirto termino prasidėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2000; 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-989/2002; 2006 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006; 2015 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-248/2015).Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti, kad ieškovės reikalavimui dėl ginčo buto ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo ieškinyje nurodytos aplinkybės, t. y. nuo tada, kai ji, nuolat gyvendama šiame bute ir gavusi 2015 m. lapkričio mėnesį balsavimo dėl namo modernizavimo biuletenį (t. 1, b. l. 87), kurį turėjo grąžinti iki 2015-12-10, negalėjo realizuoti savo kaip buto bendraturtės teisių ir pateikti savo nuomonės dėl namo modernizavimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo išvadą grindė tuo, kad ieškovė buvo kooperatyvo nario atsakovo sutuoktinė, ginčo bute gyveno tiek iki santuokos su atsakovu nutraukimo, tiek po to 25 metus, ji mokėjo visus su buto išlaikymu susijusius mokesčius, jos nebuvo prašoma išsikelti iš buto, atsakovas jokių pretenzijų jai nereiškė ir butu naudotis netrukdė. Atsakovas, teigdamas, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo santuokos nutraukimo 1991-04-04, nenurodo, kuo jo nurodomu laiku pasireiškė ieškovės teisių pažeidimas, kokių jos teisių į butą suvaržymų atsirado nuo šios datos. Vien ta aplinkybė, kad šalių santuoka nutraukta 1991-04-04, nenustačius ieškovo teisės naudotis butu suvaržymų, nereiškia, kad ieškovės teisės į turtą buvo pažeidžiamos ir nuo santuokos nutraukimo momento prasidėjo terminas jų teisminei gynybai. Dėl to pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, reikšdamas reikalavimą 2016-01-22 dėl nuosavybės teisių į butą pripažinimo, ieškinio senaties termino nepraleido.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006, 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2008). Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso (įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d.) normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. Esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurių atsiras jam įsigaliojus, ir iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Šeimos santykių teisiniam reguliavimui nustatytas taisykles sistemiškai taikant kartu su to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, paminėtas teisinis reguliavimas tampa aktualus šios bylos kontekste, nes apeliantas (ieškovas) įgyvendina savo teisę dalį turto šalių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdu gauti asmeninėn nuosavybėn, įsigaliojus Civiliniam kodeksui. Šeimos santykių teisinio reguliavimo sudėtinė dalis yra ir CK 3.129 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikytinos senaties taisyklės, pagal kurias reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 449/2003). Tačiau ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui. Šioje byloje šios nutarties 14 ir 15 p. motyvais nustačius, jog ieškinio senaties terminas prasidėjo jau galiojant 2001 m. Civiliniam kodeksui, taip pat yra pagrindas taikyti CK 3.129 straipsnį. Civilinio kodekso 3.129 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, iki tol galiojusio SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą, todėl šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.Dėl ginčo buto nuosavybės

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006 analizavo atvejį, kada vienas iš sutuoktinių santuokoje įgytą turtą įregistravo savo vardu, santuoką nutraukė ir įregistravo jos nutraukimą dar galiojant SŠK, taip pat šio Kodekso 23 straipsnio 4 dalyje nustatytas 3 metų terminas baigėsi iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, jog pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2002; 2003 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-705; 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-57, kt.). Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad SŠK iš esmės analogiškai reglamentavo santuokoje įgyto turto teisinį režimą. Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas, – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje teismų nustatyta, kad ginčo butas atsakovui, kaip gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nariui, buvo skirtas po santuokos su ieškove sudarymo atsižvelgiant į šeimos narių (3 asmenys) skaičių. Ieškovė nurodo, jog iki santuokos nutraukimo su atsakovu, t. y. iki 1988 m., buvo sumokėtas 3747,73 rb. dydžio pajus, nuo 1988 m. iki 1992-02-07 ji sumokėjo iš asmeninių lėšų 1222,71 rb. pajaus ir atsakovas 1992-02-29, t. y. po santuokos nutraukimo, sumokėjo 4850 rb. pajaus, tačiau ieškovė įrodinėja, jog šią sumą grąžino atsakovui 1992 m. lapkričio mėnesį, grąžindama jam 10 000 talonų. Šią aplinkybę ieškovė įrodinėja taupomosios knygelės įrašu (t. 1, b. l. 143). Atsakovas 4850 rb. galutinę įmoką sumokėjo išimtinai iš asmeninių lėšų ir tik 1970,71 rb. dydžio pajus buvo sumokėtas iš bendrų lėšų. Tačiau toks atsakovo paaiškinimas nėra pakankamas įrodymas, nes byloje įrodyta, jog 2999,73 rb. pradinis įnašas buvo sumokėtas šalių santuokos metu, kaip ir 748 rb. (kas ketvirtį 68 rb. santuokos metu), todėl įrodyta aplinkybė, jog 3747,73 rb. pajaus už ginčo butą sumokėta šalims gyvenant santuokoje. Kitos pajaus dalies – 4850 rb., sumokėtos po ištuokos įregistravimo 1992-01-29 šalių nepasirašytu dokumentu (t. 1, b. l. 128), vienareikšmiškai mokėtojo nustatyti neįmanoma, nes šalys dėl šios sumos nurodo skirtingas aplinkybes, nes atsakovas procesiniuose dokumentuose nepasisako dėl ieškovės nurodytos aplinkybės – sumokėto 4850 rb. pajaus atsakovui grąžinimo. Tačiau šioje byloje tai nėra teisiškai reikšminga, nes pirmosios instancijos teismas tenkino tik ieškinio dalį, t. y. ieškovei pripažino nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo buto, ir tai atitinka suformuotą praktiką dėl kooperatinio buto, įgyto santuokoje, padalijimo. Ieškovė šio sprendimo neskundė apeliaciniu skundu, todėl apeliacinės instancijos teisme analizuoti ieškovės asmeninės nuosavybės teisę į visą ginčo butą nėra teisinio pagrindo. Įvertinęs bylos įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą padalydamas ginčo butą lygiomis dalimis, nes byloje įrodyta, jog šalys santuokoje sumokėjo 3747,73 rb. pajaus, ieškovė sumokėjo iš asmeninių lėšų 1222,71 rb. pajaus po santuokos nutraukimo nuo 1988-06-28, atsakovas šios aplinkybės neginčijo, ir atsakovas 4850 rb. įmoką sumokėjo po ištuokos įregistravimo, šią aplinkybę ieškovė ginčijo įrodinėdama šios sumos grąžinimą atsakovui, todėl iš esmės šioje byloje yra pagrindas konstatuoti, kad pajines įmokas šalys sumokėjo lygiomis dalimis. Šioje byloje būtina įvertinti įrodytą ieškovės priežiūrą ginčo butu, ilgalaikį naudojimąsi juo.Remiantis SŠK 21 straipsnio 1 dalimi, 3747,73 rb. suma, įmokėta šalių santuokos metu, laikytina bendromis sutuoktinių lėšomis, nepriklausomai nuo to, kas jas gavo ar kas jas mokėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas byloje neįrodė, jog šios lėšos buvo jo asmeninės, jos gautos iki santuokos su ieškove sudarymo, jam padovanotos ar paveldėtos (SŠK 22 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties vien ta aplinkybė, kad atsakovo nurodomą pradinį įnašą – 2999,73 rb. sumokėjo jis, nereiškia, kad šis įnašas už butą ir atsižvelgiant į jį ginčo buto dalis netapo buvusių sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Byloje nesant kitokių įrodymų darytina išvada, kad šalių santuokos metu sumokėti 3747,73 rb. už ginčo butą buvo mokėti iš šeimos lėšų, todėl už šias lėšas įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tarp buvusių sutuoktinių dalytina lygiomis dalimis, nepriklausomai nuo to, kiek kiekvienas iš sutuoktinių faktiškai prisidėjo prie turto įgijimo (SŠK 23 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai buvusiam sutuoktiniui nustatoma dalis pajiniuose įnašuose, kurių pagrindu butas tapo privačios nuosavybės objektu, nepriklausomai nuo tenkančios pajinių įnašų dalies, buvusiam sutuoktiniui išlieka teisė naudotis butu, o kooperatyvo nariui tapus buto savininku, jo buvęs sutuoktinis turi būti pripažintas bendraturčiu – bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu ir turi teisę prašyti nustatyti jam tenkančią dalį bendrame turte (CK 121 straipsnis, SŠK 21 straipsnio 3 dalis, 23 ir 24 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001). Dėl tos priežasties, jog ginčo buto teisinė registracija atlikta po ginčo šalių santuokos nutraukimo ir tik vieno iš sutuoktinių – atsakovo vardu, šio buto teisinis statusas nesikeičia, t. y. jis išsaugo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį statusą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-989/2002, ir kt.).Sutuoktinio nuosavybės teisė į kooperatinį butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio iš sutuoktinių vardu įformintas (įgytas) kooperatinis butas. Ši kasacinio teismo praktika leidžia daryti ir kitą išvadą: nutraukus santuoką pajiniai įnašai buvo dalijami kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o tuo atveju, jeigu pajiniai įnašai nepadalyti, iki kooperatyvo narys tampa buto savininku, teisė juos dalyti transformuojasi į teisę dalyti kooperatinį butą kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (žr. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-979; 2001 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Nr. 3K-3-429; 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-989/2002 ir kt.).1990 m. spalio 16 d. įstatymu Nr. I-680 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ buvo pakeisti ir papildyti Pavyzdiniai gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatai (netekę galios Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280) (toliau – Įstatai) ir papildytos tuo metu galiojusio Butų kodekso (netekusio galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796) teisės normos, reglamentavusios kooperatyvų narių teises. Pagrindinis aptariamų normų pakeitimo tikslas – išplėsti kooperatyvų narių teises ir suteikti galimybę pagal įstatymą kooperatyvo nariui tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku. Iki šių teisės normų priėmimo kooperatyvo nario nuosavybė buvo tik pajiniai įnašai, o butas, kuriuo jis naudojosi, priklausė kooperatyvui (Įstatų 18, 26 punktai). Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys pagal nurodyto įstatymo 1 straipsnio nuostatas įgyja teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku, kai visiškai išmoka pajų už butą. Sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas, – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas 2000 m. CK galiojimo metu. Iki šio kodekso įsigaliojimo, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d., įregistruoto turto teisinis statusas buvo nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006, ir kt.).

Paminėti teisiniai argumentai leidžia padaryti išvadą, jog tenkinti apeliacinį skundą jo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnis 1 dalis 1 punktas). Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2017-09-20 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.