- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-06-17
- Bylos Nr.
- eI2-8736-780/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01344-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Jolanta Medvedevienė, Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- S. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. G. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-03-26 sprendimą Nr. 24S86925, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760304992.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą), 2024-02-26 atvyko į šalį. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
Atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą remdamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 str. 1 d. 13 p. ir 2 p.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo turėjo susitarimą su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurį vieną kartą per mėnesį turėjo būti mokamas Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas ir komandiruotpinigiai. Taigi pareiškėjas turėjo pagrindą kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir atvykti į šalį Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatų pagrindu.
Pareiškėjas turi reikalingus dokumentus darbui šalyje: baigė vairavimo mokyklą ir gavo profesinio mokymo diplomą, gavo vairuotojo kortelę, turi vairuotojo pažymėjimą.
Darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjui nesuteikė darbo, todėl ne dėl jo kaltės jis negavo darbo užmokesčio, tačiau jis turėjo santaupų iš kurių gyveno.
Kita vertus, pareiškėjas turi teisę reikalauti iš darbdavio sumokėti žadėtą darbo užmokestį, tačiau tai yra darbo sutarties vykdymo teisiniai santykiai reguliuojami Darbo kodekso nuostatų.
Motyvuojamoji dalis
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas nurodo, kad „<...>sprendimo administracinio mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus“, o principas dėl atsakomybės už priimtus sprendimus nurodo, kad „<...>viešojo administravimo subjektas, vykdydamas administracinį reglamentavimą ar priimdamas administracinius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę už administracinio reglamentavimo ar priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius“.
Skundžiamas sprendimas turi labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Atsakovas priimdamas savo sprendimus, turėtų įvertinti priimamo sprendimo pasekmes asmeniui, nors šis asmuo ir yra užsienietis.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Atsiliepime į skundą atsakovas nurodo, jog pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB "„(duomenys neskelbtini)" (toliau – bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023-08-11 Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas).
2023-10-31 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760304992, galiojantį nuo 2023-11-06 iki 2025-11-06, kuris asmeniui įteiktas 2023-11-16.
2024-03-15 pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu.
Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės, sudarantis 1386,84 Eur. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai gyventi panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta). Taip pat asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas skunde neneigia, kad bendrovė su juo sutarties nesudarė, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.
Pareiškėjas nesudarydamas darbo sutarties su bendrove neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes, bei nesikreipė dėl naujo leidimo gyventi išdavimo, nors Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.
Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
Pareiškėjas nuo to momento kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.
Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsakovas mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024-03-26 sprendimo Nr. 24S86925, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760304992 tuo pagrindu, kad: duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su juo nesudaryta (toliau - Sprendimas).
Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnyje.
Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.).
Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka, be kita ko, šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (a papunktis); pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu (b papunktis); Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (c papunktis). Pagal Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir nėra išnaudota kvota).
Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnis.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti;
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, be kita ko, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Faktinės aplinkybės
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023-08-11 pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Lietuvos Respublikoje veikiančioje UAB „(duomenys neskelbtini)" (toliau – ir Prašymas).
UAB „(duomenys neskelbtini)" (toliau – ir Bendrovė) Tarpininkavimo rašte Nr. 20230511-084807 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) nurodė, kad įsipareigojamas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1386,64 Eur.
Migracijos departamentas 2023-10-31 išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760304992 (toliau – Leidimas).
Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad nėra duomenų apie pareiškėjo draudėjus.
Dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo
Teismas, atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti (nevykdyti) sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Leidimo galiojimo laikotarpiu, iki jo panaikinimo, buvo sudaręs darbo sutartį su Bendrove ir bent kurį laiką gavo Tarpininkavimo rašte nurodytą mėnesinį darbo užmokestį, kuris turėjo būti jo pragyvenimo šaltinis Lietuvoje. Priešingai, pareiškėjas neginčija fakto, kad darbo sutarties Bendrovė su juo nesudarė, o Sodros duomenys patvirtina, kad jis nepradėjo dirbti nei Bendrovėje, nei pas jokį kitą darbdavį. Taigi, pareiškėjas, tiek visą Leidimo galiojimo laiką, tiek Migracijos departamento patikrinimo metu, neatitiko Įstatyme keliamų reikalavimų, t. y. nebuvo sudaręs darbo sutarties su Prašyme nurodyta Bendrove ir negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias buvo įsipareigojęs gauti pagal savo Prašymą ir Tarpininkavimo raštą.
Pastebėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus (kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidaujantis pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, pateikia Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją).
Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos Tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį ar darbo funkcijas galėjo tik turėdamas Migracijos departamento sutikimą. Kadangi Sprendimo priėmimo metu su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis dirbti Bendrovėje pagal Tarpininkavimo rašte nurodytas sąlygas ir iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas negavo Migracijos departamento sutikimo pakeisti darbdavį, teismas konstatuoja, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad darbo sutarties darbdavys su juo nesudarė ne dėl jo kaltės nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą, nes Įstatymas nenumato, kad darbo sutarties nesudarymas yra pagrindas panaikinti Leidimą tik tuo atveju, jeigu ji nesudaryta dėl užsieniečio kaltės. Migracijos departamentas nėra įpareigotas aiškintis pareiškėjo darbo sutarties sudarymo ar nesudarymo motyvų ir aplinkybių, nes Įstatyme įtvirtintas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi yra darbo sutarties nesudarymo faktas, o ne priežastys.
Teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas iki Sprendimo priėmimo išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, teisėtai ir pagrįstai, nustatė, jog Bendrovė neįdarbino pareiškėjo pagal darbo sutartį ir pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, būtinų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias jis privalėjo gauti pagal Leidimo išdavimo sąlygas. Todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatyto pagrindo bei sąlygų pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas. Tuo tarpu tai, kad jis turi reikalingus dokumentus darbui šalyje (baigė vairavimo mokyklą ir gavo profesinio mokymo diplomą, gavo vairuotojo kortelę, turi vairuotojo pažymėjimą) nepašalina padaryto Įstatymo pažeidimo, pasireiškusio tuo, kad darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta ir jis neturėjo pragyvenimui reikalingų lėšų iš įsipareigoto gauti darbo užmokesčio, todėl Įstatymo pasekmes atsakovas pritaikė teisėtai ir nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą.
Sprendimo teisėtumui neturi įtakos ir tai, kad 2024-03-15 pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad nori dirbti pas kitą darbdavį - UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismas pažymi, kad pagal Leidimo išdavimo sąlygas ir Įstatymo 62 straipsnio 4 dalį pareiškėjas turėjo įsidarbinti Bendrovėje, o darbdavį pakeisti galėtų tik gavęs Migracijos departamento leidimą. Todėl pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)", kurioje jis privalėjo pradėti dirbti pagal Leidimo sąlygas, jis neatitinka Įstatyme numatytų sąlygų ir reikalavimų, pagal kuriuos jis gavo Leidimą ir kurių turi laikytis per visą Leidimo galiojimo laikotarpį. Skundžiamas Sprendimas priimtas 2024-03-26, o Leidimas įsigaliojo nuo 2023-11-06. Tai reiškia, kad po Leidimo išdavimo Bendrovėje nepradėjęs dirbti pareiškėjas pažeidžia Įstatymo reikalavimus, o naujo leidimo paprašė tik 2024-03-15, t. y. praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams nuo to momento kai nebevykdo ir neatitinka Įstatymo reikalavimų.
Pareiškėjas skundžiamo Sprendimo neteisėtumą grindžia iš esmės tik tuo, kad jis turėjo pagrindą kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 28 straipsnio pagrindu ir gavęs Leidimą atvyko į šalį teisėtai, o tik po to buvo neįdarbintas, tačiau pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų nuo pat Leidimo išdavimo, t. y. ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti (nevykdyti) sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato.
Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-442/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1131-442/2024; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022).
Taigi, teisėtas atvykimas į Lietuvą ir Leidimo gavimas savaime nesuteikia pareiškėjui teisėto lūkesčio ir garantijų, kad Leidimas nebus panaikintas, jeigu jis Leidimo galiojimo metu nevykdo savo pareigų ir neatitinka Įstatymo sąlygų ir reikalavimų, pagal kuriuos jam Leidimas buvo išduotas.
Teismas sutinka su Migracijos departamento priimtu Sprendimu, nes pareiškėjas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu neatitiko visų užsieniečiui keliamų reikalavimų leidimui laikinai gyventi gavimo/turėjimo sąlygų, t. y. su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis ir jis negavo Tarpininkavimo rašte nurodytų reguliarių pajamų, reikalingų pragyvenimui. Šios aplinkybės atitinka Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.) ir 6 punkto numatytus pagrindus, kuriems esant Migracijos departamentas turi panaikinti leidimą laikinai gyventi, todėl skundžiamas Sprendimas šioje dalyje tinkamai pagrįstas nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nurodytomis teisės normomis.
Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pateikdamas Prašymą pareiškėjas nurodė, jog dirbs Bendrovėje ir gaus Tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį, kuris bus jo pragyvenimo šaltinis Lietuvoje, tačiau nuo Leidimo išdavimo momento iki Sprendimo priėmimo neįsidarbino Bendrovėje ir negavo Tarpininkavimo rašte numatyto darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis (neketino dirbti). Todėl skundžiamame Sprendime nurodytas Leidimo panaikinimo pagrindas - Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) - buvo pritaikytas pagrįstai.
Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju nustatyti net trys pagrindai panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir aukščiau išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes dėl reguliarių pajamų neturėjimo, darbo sutarties nesudarymo, ir tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo gaunant Leidimą, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir šioms aplinkybėms jas pagrįstai taikė pareiškėjo individualiu atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendime pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas.
Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui, daro išvadą, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas iš esmės, nėra pagrindo jį naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.