- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-11
- Bylos Nr.
- e2A-141-614/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-37-3-01446-2023-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Suinteresuotas asmuo
- Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos
- Pareiškėjas
- R. S., D. S.
- Kategorijos
- 12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. S. ir D. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai R. S. ir D. S. (toliau – ir pareiškėjai) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjams priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), buvo sodyba.
2. Pareiškėjai nurodė, kad 2020 m. gruodžio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 6713 pagrindu nuosavybės teise valdo žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: kelių apsaugos zonos (III skyrius, antrasis skirsnis), hidrografiniai draustiniai (V skyrius, vienuoliktasis skirsnis), gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai (V skyrius, aštuntasis skirsnis), valstybiniai parkai (V skyrius, dvidešimt trečiasis skirsnis).
3. Pareiškėjai paaiškino, kad žemės sklypas iki nacionalizacijos priklausė V. Š., t. y. (duomenys neskelbtini) žemės vienkiemiais išskirstymo plane, padarytame 1931 metais ir patvirtintame 1932 m. lapkričio 7 d. bei jo eksplikacijoje nurodyta, kad žemės sklypo (žemės sklypo Nr. 6) savininkas yra V. Š.. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyrius patvirtino, jog žemės sklypo savininku buvo V. Š.. Pareiškėjai teigė, kad V. Š. jam skirtame žemės sklype buvo pasistatęs sodybą – gyvenamąjį namą bei du ūkinius pastatus (daržinę ir tvartą) ir su šeima šioje sodyboje buvusiame gyvenamajame name gyveno iki 1949 m., kuomet žaibo sukelto gaisro metu gyvenamasis namas sudegė ir sodyboje teliko tik du ūkiniai pastatai. Žemės išskirstymas vienkiemiais buvo vykdomas remiantis 1922 m. vasario 15 d. priimtu Žemės reformos įstatymu. Tai, kad po (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo į vienkiemius kaime buvo statomi namai patvirtina viešoje internetinėje erdvėje esantys publicistiniai straipsniai, pvz. V. B. straipsnis „(duomenys neskelbtini) kaimo palikimas“. Atsižvelgiant Žemės reformos įstatymo nuostatas, V. Š., (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo metu gavęs žemės, privalėjo joje įkurti ūkį, todėl žemė iš jo iki Lietuvos sovietinės okupacijos nebuvo paimta.
4. Pareiškėjai nurodė, kad V. Š. buvo susituokęs su M. K. (pavardė po santuokos – Š.) ir turėjo penkis vaikus – G., G., J., P. bei A. (pavardė po santuokos – K.). Šiuo metu yra likusi gyva vienintelė A. Š. (K.), kuri puikiai atsimena ir žino jos šeimai priklausiusios sodybos bei joje buvusių statinių buvimo vietą.
5. Pareiškėjai paaiškino, kad aplinkybė, jog žemės sklype buvo pastatyta sodyba patvirtina surinkta kartografinė medžiaga, t. y. Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančiame 1947, 1951, 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo N-35-4-?-?-4 kopijoje matyti, jog žemės sklypo vietoje yra trys statiniai, kurie yra akivaizdžiai matyti išdidinus šią aerofotonuotrauką ir pažymėjus sklypo ribas. Pagal V. Š. artimųjų (t. y. dukros A. K., jos pusbrolio E. K. ir kt.) pasakojimus pareiškėjai surašė konkrečių statinių buvimo vietą minimoje aerofotonuotraukoje, sudarydami atitinkamą brėžinį. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos pateiktame 1952 m. žemėlapyje žemės sklypo vietoje atvaizduoti du statiniai, prie jų yra žyma „cap.“, t. y. santrumpa rusiško žodžio „?????“, kas lietuviškai reiškia „daržinė“. Sugretinus aukščiau minimą kartografinę medžiagą, galima daryti išvadą, jog iš sodyboje buvusių trijų statinių 1947 m. aerofotonuotraukos padarymo metu, 1952 m. buvo likę tik du statiniai, kas patvirtina teiginį, jog V. Š. priklausęs gyvenamasis namas (t. y . vienas sodyboje buvusių statinių) sudegė 1949 m.
6. Pareiškėjai nurodė, kad pageidauja atstatyti jų žemės sklype buvusią sodybą, tad tuo tikslu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) regioninių parkų direkciją, tačiau direkcija pateikė atsakymą, jog pateiktuose dokumentuose nėra išsamios, pilnos informacijos, kad žemės sklype buvo gyvenamasis namas, tad direkcija nurodė negalinti priimti sprendimo sodybos atstatymui. Direkcija pasiūlė kreiptis į teismą juridinio fakto nustatymui dėl sodybos buvimo žemės sklype.
Atsiliepimas
7. Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija (toliau – ir Direkcija arba suinteresuotas asmuo) atsiliepimu nepritarė pareiškėjų prašymui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
8. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybinio kadastro duomenimis, žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) draustinį, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos administruojamas ribas. Remiantis viešai prieinama kartografine medžiaga (topografiniais žemėlapiais) žemės sklype nėra aiškiai identifikuojamo buvusios sodybos simbolio, kaip reikalauja 2020 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Nr. 106 patvirtinto „Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo“ nuostatos. Susipažinus su pareiškėjų pateiktais archyviniais dokumentais, taip pat nenustatyta žemės sklype aiškiai identifikuojamo buvusios sodybos simbolio. Pateiktose Ūkio knygose, kur minimos pavardės, turėtas turtas ir pan. – šioje medžiagoje informacija nėra siejama prie konkretaus žemės sklypo, dėl to sunku nustatyti konkrečią sodybos buvimo vietą. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo (registro (duomenys neskelbtini)) matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nėra įregistruota jokių statinių. Pareiškėjai nenurodo, kokių statinių pamatai galimai yra išlikę jų žemės sklype. Direkcijos nuomone, pareiškėjų pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti buvusios sodybos faktą, žemės sklype. Apklausti liudytojai prisimena aplinkybes, palankias pareiškėjams, tačiau kai kurie iš liudytojų tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) m.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Panevėžio apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 27 d. sprendimu tenkino pareiškėjų pareiškimą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjams priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, juridinį faktą nustatė sodybos atstatymo tikslu.
10. Teismas nustatė, kad žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), paskirtis – žemės ūkio, plotas – 2,4400 ha, žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) draustinį.
11. Teismas nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyrius pateikė informaciją, kad remiantis Lietuvos valstybinio archyvo Rokiškio skyriuje gautose (duomenys neskelbtini) žemės vienkiemiais išskaidymo planu, sudaryto 1931 metais, patvirtinto 1932 m. lapkričio 7 d., ir eksplikacijos, žemės sklypo Nr. 6 (pagal eksplikaciją) savininku buvo V. Š., sklypo plotas – 14,91 ha. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2024 m. sausio 9 d. pažyma apie V. Š. pastatus, teismas nustatė, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) išskirstymo viensėdžiais byloje yra V. Š. ir kitų (duomenys neskelbtini) kaimo ūkininkų 1932 m. liepos 27 d. prašymas Utenos apygardos žemės tvarkytojui kuo skubiau išduoti sklypų planus, kad jie galėtų gauti banko paskolą trobesių į vienkiemius perkėlimui. Kauno, Panevėžio ir Utenos apygardų bei Zarasų apskrities žemės tvarkytojų archyviniame fonde, Žemės tvarkymo skyriaus byloje yra Utenos apygardos žemės tvarkytojo 1935 m. gruodžio 21 d. pažymėjimas Nr. 12900, kuriuo pažymima, kad „(duomenys neskelbtini) 1931 m. išskirstytas į vienkiemius ir to kaimo ūkininkas V. Š., kuriam po išskirstymo teko 15,47 ha žemės, turi nusikelti trobesius į gautą viensėdiją“. Zarasų apskrities viršininko archyviniame fonde, administracinėje 1940 m. byloje nurodyta, kad kaltinamasis Š. V., V., (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, gyv. (duomenys neskelbtini), turi žemę su trobesiais.
12. Iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo pateiktos Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947, 1951, 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo N-35-4-E-B-4 kopijos, kurioje yra matininko J. K. pažymėtos sklypo, šiuo metu priklausančio pareiškėjams, ribos, teismas nustatė, kad žemės sklypo vietoje yra trys statiniai, kurie yra aiškiau matomi išdidinus šią aerofotonuotrauką.
13. Teismas nurodė, kad liudytoja A. K. parodė, kad ji yra V. Š. ir M. Š. dukra, šeima gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, kaimynai buvo M., S., V., žemės buvo apie 15 ha, buvo gyvenamas namas, klojimas ir tvartas – atskiri pastatai, visi pastatai buvo tame pačiame kieme, namas buvo medinis, dar kažkur buvo pirtelė. Liudytoja prisimena, kad brolis su tėte vežė šieną, buvo pietų laikas, durys buvo atviros, pamatė, kad kamuolinis žaibas perėjo per duris į namą, perkūnija jai sudraskė blauzdas, mama išnešė sesę, namas pradėjo degti, po gaisro mama ir vaikai persikėlė gyventi į mamos tėviškę, (duomenys neskelbtini), tėtis liko gyventi sodyboje, vienus metus ten dar gyveno ir brolis. Liudytoja nurodė, kad kai sudegė namas, ji buvo pirmokė. Liudytojas E. K. parodė, kad jis yra V. Š. sūnėnas – V. Š. sesers sūnus, A. K. – jo pusseserė, jis nueidavo pas dėdę V. į svečius. Liudytojas pamena, kad buvo namas, tvartas ir klojimas (daržinė), pirtis buvo toliau nuo namų, pakelėje link sodybos, pastatai, daugmaž iš atminties, galėjo būti išsidėstę apie 10 – 15 metru nuo gyvenamojo namo, tvartas – apie 10 m, pastatai buvo tame pačiame kieme. Liudytojas nurodė, kad jo vaikystės metais V. Š. namą uždegė griaustinis, kai namas sudegė, V. Š. gyveno tokioje grytelėje, kieno ji, nežino, Š. atsikraustė tėviškėn, į (duomenys neskelbtini). Liudytojas pamena, kad namas buvo dviejų galų, buvo virtuvė ir kambarys viename gale, katame galia – du kambariai, buvo „nameliokas“ – įėjimas tvarto pusėje, „gonkos“ pietų pusėje. Liudytojas G. U. parodė, kad jis yra V. Š. anūkas, senelis gyveno (duomenys neskelbtini), ten jo mamos, V. Š. dukros, tėviškė, šalia yra senelio brolio sodyba, joje lankydavosi, žino iš tetos, kad nuo žaibo sudegė namas, mama jam yra rodžiusi maždaug tą vietą, kur buvo sodyba. Teismo vertinimu, liudytojai buvo pakankamo amžiaus, kad galėjo užfiksuoti ir prisiminti V. Š. sodyboje esančius statinius, tuo labiau tokį įvykį, kaip namo gaisras. 1949 m. A. K., kaip nurodė, jau buvo pirmokė (duomenys neskelbtini), liudytojas E. K. buvo (duomenys neskelbtini).
14. Teismas iš pateiktos Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947, 1951, 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo N-35-4-E-B-4 kopijos nustatė, kad pažymėtame pareiškėjams šiuo metu priklausančiame žemės sklype yra du statiniai, prie kurių yra žyma „cap“. Žemėlapyje įrašai yra rusų kalba, tad „cap.“, tikėtina, yra žodžio, kurio reikšmė „daržinė“, trumpinys.
15. Teismas nurodė, kad 1922 m. vasario 15 d. Steigiamojo Seimo priimto žemės reformos įstatymo (toliau – Įstatymas) 44 straipsnyje nurodyta, kad kaimų skirstymas viensėdžiais privalomas visam kaimui, jei skirstytis nutarė ne mažiau kaip vienas trečdalis to kaimo ūkininkų, skirstant pirmoj eilėj tuos kaimus, kur dauguma to reikalauja. Pagal Įstatymą, buvo duodama žemės bežemiams nuo 8 ligi 20 hektarų, o mažažemiams pridedama žemės ligi šios normos (Įstatymo 15 straipsnis). Įstatymo 42 straipsnyje buvo numatyta, kad gavusieji žemės privalėjo ne ilgiau kaip per 8 metus įsikurti ūkį. Tie, kas neatlieka nustatytų reikalavimų gali būti pašalinami iš gautų žemių. Teismas pažymėjo, kad nėra jokių duomenų, kad Įstatymo 42 straipsnio nuostata būtų taikyta žemės sklypo Nr. 6 savininko V. Š. atžvilgiu – ūkiniai pastatai fiksuoti 1952 m. žemėlapyje. Teismas padarė išvadą, kad V. Š. B. kaimo skirstymo vienkiemiais metu, laiku įvykdė Įstatymo nuostatas – vienkiemyje įkūrė sodybą. Sodyba – tai gyvenamasis namas ir jo priklausiniai.
16. Iš Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947, 1951, 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo N-35-4-E-B-4 kopijos, kurioje yra matininko J. K. pažymėtos sklypo, šiuo metu priklausančio pareiškėjams, ribos, teismas nustatė, kad žemės sklypo vietoje yra statiniai, apibrėžti ištisine linija, kurie yra aiškiau matomi išdidinus šią aerofotonuotrauką. Dr. D. O., geografijos mokslų daktaras, 2024 m. kovo 18 d. pažymoje yra nurodęs, kad namų valdos teritorijos žymėjimas ištisine linija stambaus masto žemėlapiuose yra normali kartografinė praktika, kurios tikslas parodyti visą gyvenamąją teritoriją, o neišskirti kiekvieną pastatą atskirai, Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947 m. aerofotonuotraukos negatyvo N-35-4-E-B-4 kopijoje aiškiai matyti, kad yra pažymėta sodybvietė – statinių grupė apibrėžta ištisine linija.
17. Iš Rusų žemėlapių sutartinių ženklų paaiškinimo, kurį redagavo ir išleido vyriausiosios sausumos kariuomenės/kariuomenės štabo karo žemėlapių ir geodezijos vadovo pavedimu Karo žemėlapių ir geodezijos tarnyba (Varšuva, 1942 m.), kurio vertimas atliktas iš vokiečių kalbos teismas nustatė, kad ženklas – statiniai, apibrėžti ištisine linija, stambaus mąsto žemėlapyje, yra žymėjimas atskirų ūkių, kurie negali būti pateikti išlaikant dydį.
18. Teismas nurodė, kad 1939 m. Istoriniame topografiniame žemėlapyje žemės sklype sodyba nebuvo pažymėta. Žemėlapis sudarytas Raudonosios armijos Generalinio štabo, 1:21000 pagal 1882, 1901, 1902 metais darytas nuotraukas ir ištaisytas 1:100000 pagal žemėlapį, pagal turimas visas medžiagas 1939 m. rugsėjo mėn. Sudarymas vyko 1939 m. nuo liepos 7 d. iki rugsėjo 10 d. dirbo technikai–kartografai J. ir M. Braižė braižytoja – kartografė K. 1939 m. Raudonoji armija negalėjo būti ir tikrinti tuo metu nepriklausomos Lietuvos teritorija esančios faktinės situacijos. 1939 m. Istoriniame topografiniame žemėlapyje nėra pažymėtų ir greta V. Š. kaimynystėje buvusių sodybų, kurios, kaip matyti iš 2024 m. rugsėjo 4 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų, buvo pastatytos 1930 m. ir 1936 m. – žemės sklype, (duomenys neskelbtini) – I. M., žemės sklype, (duomenys neskelbtini) – G. S..
19. Įvertinus bylos nagrinėjimo metu išsiaiškintų aplinkybių ir įrodymų visetą, teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, kad žemės sklype buvo sodyba (gyvenamasis namas su priklausiniais).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
20. Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
20.1. Liudytojų parodymai, kad ginčo sklype buvo gyvenamasis namas, kuris 1949 m. sudegė, yra prieštaringi, nenuoseklūs ir keliantys abejonių. Liudytoja A. K. nurodė, kad gyvenamas namas, klojimas ir tvartas – atskiri pastatai, visi pastatai buvo tame pačiame kieme. Tačiau to paties posėdžio metu, atsakydama į Direkcijos atstovo klausimus liudytoja prisiminė, kad buvo dar ir pirtelė, bet ji buvo kitoje kelio pusėje, iš ko darytina išvada, kad V. Š. sodybos pastatai buvo ne viename kieme. Liudytojo E. K. parodymai iš dalies prieštarauja A. K. parodymams, nes jis taip pat teigia, kad visi pastatai buvo viename kieme, nors A. K. prisiminė, kad pirtis buvo kitoje kelio pusėje. Liudytojas G. U. buvusią sodybos vietą žino iš motinos parodymų ir pasakojimų, kad namas sudegė žino iš giminaičių pasakojimų, nes pats tuo metu dar nebuvo gimęs. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojų parodymai prieštaringi, nenuoseklūs liudytojai buvo labai jauno amžiaus arba apie sodybos buvimo vietą ir gaisrą žino tik iš kitų pasakojimų, nesuteikia jiems objektyvumo. Liudytojai praėjus 80 m. gerai pamena visas aplinkybes palankias pareiškėjams, tačiau nepamena aplinkybių kurios nepalankios. Byloje, išskyrus liudytojų parodymus, nėra jokių duomenų patvirtinančių V. Š. priklausiusio namo gaisro fakto.
20.2. Pagal Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 (toliau – Aprašas) 6 punktą nustatyta, kad pareiškėjas prašyme dėl buvusios sodybos atstatymo saugomoje teritorijoje nurodo saugomos teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas ir kuriame norima atstatyti sodybą, pavadinimą, žemės sklypo kadastro numerį ir pateikia žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje ir buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinančius dokumentus (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintas valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijas) arba sutikimą, kad saugomos teritorijos direkcija galėtų gauti šiuos duomenis iš valstybės archyvų pareiškėjui apmokėjus teisės aktais nustatytą archyvų teikiamos paslaugos mokestį. Pagal Aprašo 8 punktą, saugomos teritorijos direkcija priima sprendimą, kad pareiškėjo prašyme nurodytame žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, leidžiama atstatyti buvusią sodybą, jeigu valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijose galima identifikuoti nurodytame žemės sklype buvusios sodybos pastatus (priklausomai nuo mastelio – vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba visa sodyba pažymėti sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje), todėl Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947, 1951, 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo N-35-4-?-B-4 kopiją laikyti kartografine medžiaga nėra pagrindo.
20.3. Žemėlapiuose turi atsispindėti buvusios sodybos faktas. Žemėlapiai turi būti pateikti iš Lietuvos valstybinio archyvo. Iš pateikto 1952 m. žemėlapio, pagal vertimą, į ginčo sklypą patenka tik daržinės ir sandėliai. Žemėlapis yra 1: 25 000 mastelio, vadinasi, jei tame sklype buvo sodyba, tai prie to mastelio būtų sodybos ženklas: nesvarbu, mastelinis sodybos žymėjimas ar ne. Šiuo atveju pareiškėjai teismui teigia, kad yra nemasteliniai sodybų ženklai, bet jie nepatenka į sklypą, į sklypą patenka daržinės ir sandėliai, kurie nebūtinai gali būti sodybų sudedamosios dalys. Prie 1: 25 000 mastelio, jei ten buvo sodyba, būtų buvę galima žymėti mastelinį sodybos ženklą, kuriame būtų nurodyti konkretūs pastatai bei sodybos teritorijos ribos. Greta (iš kairės) esantis sodybos nemastelinis ženklas, šiuo metu patenka į kitą sklypą, kur ir šiandien yra egzistuojanti sodyba, tad manyti, kad pareiškėjų sklype buvo sodyba nėra pagrindo. 1939 m. žemėlapyje tose vietose kur pareiškėjo ginčo sklypas, išvis nėra sodybų, vadinasi sodybos kurios matosi 1952 m. žemėlapyje galimai buvo įkurtos jau prie tarybinės santvarkos. Tai reiškia, kad nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje šių statinių nebuvo.
20.4. V. Š. priklausė žemės sklypas, kurio plotas – 14,91 ha, pareiškėjai siekia nustatyti juridinį faktą ir atstatyti sodybą žemės ūkio paskirties sklype, kurio plotas 2,4 ha, todėl neatmetama galimybė, kad V. Š. priklausęs namas buvo ne ginčo sklypo plote. Pateiktose Ūkio knygose, kur minimos pavardės, turėtas turtas ir panašiai – šioje medžiagoje informacija nėra siejama prie konkretaus žemės sklypo, dėl to sunku nustatyti konkrečią sodybos buvimo vietą. Iš Lietuvos valstybinio archyvo Rokiškio skyriuje gautose (duomenys neskelbtini) žemės vienkiemiais išskaidymo plano, padaryto 1931 metais, patvirtinto 1932 m. lapkričio 7 d., ir eksplikacijos kopijų matyti, kad žemės sklypo Nr. 6 (pagal eksplikaciją) savininkas yra Š. V., sklypo plotas – 14,91 ha, tačiau eksplikacijoje nenurodyta sodybinė žemė, joje nurodyta, kad į V. Š. priklausančios žemės plotą patenka, pievos, miškas, ganyklos ir ariama žemė.
20.5. Dr. D. O. nepaaiškino, kuo remiantis 1947 m. aerofotonuotraukai aiškiai mato sodybvietę. Kad praktikoje, paprastai žymima namų valdos teritorija ištisine linija stambaus masto žemėlapiuose ir tai normali kartografinė praktika, neįrodo, jog ginčo žemės sklype buvo gyvenamasis namas. Įrodyti, kad žemės sklype buvo sodyba rengdamas pažymą teismui Dr. D. O. turėjo pateikti legendą, įrodančią sutartinių ženklų paaiškinimą. Brūkšnine linija apibrėžta sodybvietė, nereiškia, kad toje vietoje buvo gyvenamasis namas ir tai nepatvirtina gyvenamojo namo buvimo fakto ginčo žemės sklype.
20.6. Teismas visiškai nesvarstė ir nevertino aplinkybės, kada sodyba – gyvenamasis namas buvo pastatytas.
Atsiliepimas
21. Pareiškėjai R. S. ir D. S. atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas nurodytais motyvais:
21.1. Liudytoja aiškiai nurodė, jog gyvenamas namas, klojimas ir tvartas buvo tame pačiame kieme, be to nurodė, kad dar buvo ir pirtelė, pažymėjo, jog ji buvo toliau, už kelio. Liudytojai iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes apie buvusius V. Š. priklausiusios sodybos pastatus ir jų išsidėstymą. Suinteresuotas asmuo nepaaiškino, kokių aplinkybių, kurios nepalankios, liudytojai neva neprisiminė.
Šalies argumentai
21.2. Apeliantė nepateikia jokių paaiškinimų ir motyvų kaip Aprašo 6 ir 8 punktai yra susiję su apeliantės daroma išvada apie tai, kad aerofotonuotrauka nelaikytina kartografine medžiaga.
21.3. Nors Saugomų teritorijų įstatyme nėra išaiškinta „kartografinių dokumentų“ ar „kartografinės medžiagos“ sąvoka, tačiau minima sąvoka yra apibrėžta kituose teisės aktuose. Pvz., Lietuvos Respublikos geodezijos ir kartografijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Aerofotografinė nuotrauka – specialia fotokamera iš orlaivio daroma Žemės paviršiaus nuotrauka erdvinių duomenų rinkiniams arba žemėlapiams gaminti. Bibliotekų fondo apsaugos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. ĮV-499, 11.1.6 papunktyje numatyta dokumentų apskaita pagal rūšis ir formą ir įtvirtinta, jog fiziniais vienetais ir pavadinimais apskaitomi kartografiniai dokumentai – dvimačiai ir trimačiai žemėlapiai, gaubliai, planai, topografiniai maketai, liečiamieji žemėlapiai, aeronuotraukos, išskyrus atlasus, išleistus kaip knyga. Aerofotonuotrauka laikytina kartografiniu dokumentu arba kartografine medžiaga, kuri gali būti naudojama civiliniame procese kaip įrodinėjimo priemonė.
21.4. Nors žemėlapiai yra vienas pagrindinių įrodymų sodybos vietos nustatymui, tačiau Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje minima platesnė „kartografinių dokumentų“ sąvoka. Ta pati „kartografinių dokumentų“ sąvoka yra įtvirtinta ir Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo 6 punkte. Taigi netgi administracine tvarka nagrinėjant pareiškėjų prašymus dėl sodybos atstatymo galima remtis bet kokiu kartografiniu dokumentu, o ne tik žemėlapiu.
21.5. Geodezijos ir kartografijos įstatymo 2 straipsnio 29 dalyje numatyta, jog žemėlapis, sudaromas naudojant aerofotografines nuotraukas ir erdvinio paviršiaus modelio duomenis laikytinas ortofotografiniu žemėlapiu. Analizuojant byloje esančią Vilniaus regioninio valstybės archyvo pateiktą Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947, 1951, 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo N-35-4-?-?-4 kopiją, matyti, jog šios aerofotonuotrauko viršuje nurodytas jos sudarytojas, nurodyta koordinačių sistema, apačioje nurodytas mastelis ir pan., o ant pačių aerofotografavimo būdu gautų vaizdų yra pažymėti sutartiniai ženklai, tad minimas negatyvas iš esmės gali būti laikomas ortofotografiniu žemėlapiu.
21.6. Iš sodyboje buvusių trijų statinių 1947 m. aerofotonuotraukos padarymo metu, 1952 m. buvo likę tik du statiniai, kas patvirtina tiek pareiškėjų teiginį, tiek ir liudytojų parodymus, jog V. Š. priklausęs gyvenamasis namas (t. y. vienas sodyboje buvusių statinių) sudegė 1949 m.
21.7. Pareiškėjams šiuo metu priklausančio žemės sklypo ribas atitinkamuose žemėlapiuose pažymėjo matininkas J. K. ir šie dokumentai yra pateikti teismui. Iš jų aiškiai matyti, jog buvusios sodybos pastatai įeina būtent į pareiškėjams šiuo metu priklausančio žemės sklypo teritoriją. Suinteresuotas asmuo matininko veiksmų neginčijo ir dėl žemės sklypo ribų pažymėjimo pirmosios instancijos teisme nekėlė jokių abejonių.
21.8. V. Š. , (duomenys neskelbtini) žemės vienkiemiais išskirstymo metu gavęs žemės, privalėjo joje įkurti ūkį, ką ir padarė, tad žemė iš jo iki pat sovietinės nacionalizacijos nebuvo paimta. Tai, kad (duomenys neskelbtini)b žemės vienkiemiais išskirstymo plane, padarytame 1931 metais, patvirtintame 1932 m. lapkričio 7 d. ir jo eksplikacijose prie V. Š. priskiriamo sklypo nenurodyta sodybinė žemė, kadangi tuo metu ten sodybos ir nebuvo. V. Š. sodybą pasistatė po žemės jam priskyrimo, kaip numatė 1922 žemės reformos įstatymas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
23. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
24. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas sodybos atstatymo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjams priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
25. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo tarp šalių nėra, kad pareiškėjams priklauso 2,4400 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) draustinį. Pareiškėjai sodybos atstatymo tikslu siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjams priklausančiame žemės sklype buvo sodyba.
26. CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. CPK 445 straipsnyje nustatyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 444 straipsnio 1 dalies ir 445 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010).
28. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardinti CPK 444 straipsnyje, juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę. Taigi, svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjo prašomas nustatyti faktas sukels jo nurodytus teisinius pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 5 d. nutartis 3K-3-373/2007).
29. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte reglamentuota, kad leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos). Atstatant identiškus buvusios sodybos pastatus ir jų inžinerinius statinius, jų statybos vietai netaikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyti statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto, statybos natūraliuose šlaituose apribojimai, šios dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas sodybos pastatus ir jos inžinerinius statinius išdėstyti ne didesniame kaip 2 hektarų plote. Tos pačios dalies 5 punkte numatyta, kad leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus. Jei neįmanoma sodybos atstatyti toje vietoje, kur ji buvo, dėl to, kad vieta yra užlieta vandeniu dėl natūralaus upės ar ežero kranto linijos pasikeitimo, dėl vandens telkinio patvenkimo arba dėl reljefo formų pasikeitimo, užaugusio miško, nutiestų kelių ar kitų objektyvių priežasčių, pastatų statybai tokiu atveju gali būti parinkta kita, negu buvusi, pastatų vieta, tačiau pastatai turi būti išdėstomi ne didesniame kaip 2 hektarų plote taikant Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus apribojimus, kitus aplinkosauginius reikalavimus. Kai tokiais atvejais parenkant atstatomos sodybos pastatams naują jų statybos vietą žemės sklype dėl jo formos ar dėl kitų greta esančių objektų neįmanoma išlaikyti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyto pastatų statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto arba atstumo nuo šlaito briaunos, statybos vieta atstatomos sodybos pastatams privalo būti parenkama kitoje vietoje taip, kad atstumas nuo vandens ir nuo nurodytų šlaitų būtų kuo didesnis. Asmeninio naudojimo pirties statybai prie vandens telkinio taikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyti apribojimai paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose. To pačios dalies 7 punkte nustatyta, kad buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė.
30. Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 patvirtinto Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 6 punkte nustatyta, kad pareiškėjas prašyme dėl buvusios sodybos atstatymo saugomoje teritorijoje nurodo saugomos teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas ir kuriame norima atstatyti sodybą, pavadinimą, žemės sklypo kadastro numerį ir pateikia žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje ir buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinančius dokumentus (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintas valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijas) arba sutikimą, kad saugomos teritorijos direkcija arba savivaldybės administracija galėtų gauti šiuos duomenis iš valstybės archyvų pareiškėjui apmokėjus teisės aktais nustatytą archyvų teikiamos paslaugos mokestį. Aprašo 8 punkte nustatyta, kad Saugomos teritorijos direkcija ar savivaldybės administracija priima sprendimą, kad pareiškėjo prašyme nurodytame žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, leidžiama atstatyti buvusią sodybą, jeigu valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijose galima identifikuoti nurodytame žemės sklype buvusios sodybos pastatus (priklausomai nuo mastelio – vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba visa sodyba pažymėti sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje).
31. (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija pareiškėjams pateiktame atsakyme yra nurodžiusi, kad negali identifikuoti ir priimti sprendimo sodybos atstatymui, kadangi pilnos informacijos, jog ginčo žemės sklype buvo gyvenamas namas, nėra, pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti.
32. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, juridinę reikšmę turinčiam (sodybos buvimo) faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba. Ši aplinkybė – sodybos buvimo žemės sklype faktas, yra esminė ir suteikianti statybos teisę (nustačius juridinę reikšmę turintį faktą). Tokią praktiką (statybos galimybę siejant su sodybos fakto nustatymu) formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009).
33. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).
34. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas, nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Taigi, teismas gali atitinkamą faktą pripažinti nustatytu tik įsitikinęs, kad iš įrodymų visumos tokį faktą galima pripažinti (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016, 32 punktas).
35. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas).
36. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo tarp šalių nėra, kad šiuo metu pareiškėjams priklausantis žemės sklypas ankščiau priklausė V. Š.. Tarp šalių ginčas kilo dėl aplinkybės, ar žemės sklype buvo pastatyta sodyba.
37. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyrius, išnagrinėjęs Rokiškio skyriuje turimus archyvinius dokumentus, pateikė informaciją, kad iš Lietuvos valstybinio archyvo Rokiškio skyriuje gautose (duomenys neskelbtini) žemės vienkiemiais išskaidymo plano, padaryto 1931 metais, patvirtinto 1932 m. lapkričio 7 d., ir eksplikacijos kopijose įrašyta, kad žemės sklypo Nr. 6 (pagal eksplikaciją) savininkas yra Š. V., sklypo plotas – 14,91 ha.
38. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2024 m. sausio 9 d. pažymoje apie V. Š. pastatus, nurodyta, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) išskirstymo viensėdžiais byloje yra V. Š. ir kitų (duomenys neskelbtini) ūkininkų 1932 m. liepos 27 d. prašymas Utenos apygardos žemės tvarkytojui kuo skubiau išduoti sklypų planus, kad jie galėtų gauti banko paskolą trobesių į vienkiemius perkėlimui. Kauno, Panevėžio ir Utenos apygardų bei Zarasų apskrities žemės tvarkytojų archyviniame fonde, Žemės tvarkymo skyriaus byloje yra Utenos apygardos žemės tvarkytojo 1935 m. gruodžio 21 d. pažymėjimas Nr. 12900, kuriuo pažymima, kad „(duomenys neskelbtini) 1931 m. išskirstytas į vienkiemius ir to kaimo ūkininkas V. Š., kuriam po išskirstymo teko 15,47 ha žemės, turi nusikelti trobesius į gautą viensėdiją“. Zarasų apskrities viršininko archyviniame fonde, administracinėje 1940 m. byloje nurodyta, kad kaltinamasis Š. V., V., (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, gyv. (duomenys neskelbtini), turi žemę su trobesiais (žodyne – žodžio trobesys -iai reikšmė: pastatas, troba, namas).
39. Iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo pateiktos Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947, 1951, 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo N-35-4-?-B-4 kopijos, kurioje yra matininko J. K. pažymėtos sklypo, šiuo metu priklausančio pareiškėjams, ribos, matyti, kad žemės sklypo vietoje ištisine sujungta linija atliktas žymėjimas.
40. Lietuvos Respublikos geodezijos ir kartografijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad aerofotografinė nuotrauka, tai specialia fotokamera iš orlaivio daroma žemės paviršiaus nuotrauka erdvinių duomenų rinkiniams arba žemėlapiams gaminti. 1947, 1951, 1952 m. aerofotonuotraukos negatyvo N-35-4-?-B-4 kopijoje matyti, kad yra nurodytas jos sudarytojas, koordinačių sistema, mastelis, pažymėti ženklai. Taigi sutiktina su pareiškėjų argumentu, jog ginčo aerofotonuotrauka gali būti laikoma kartografiniu dokumentu.
41. Dr. D. O., geografijos mokslų daktaras, 2024 m. kovo 18 d. pažymoje yra nurodęs, kad Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dokumentų fonde esančio 1947 m. aerofotonuotraukos negatyvo N-35-4-?-B-4 kopijoje aiškiai matyti, kad žemės sklype pažymėta sodybvietė. Taip pat nurodė, kad namų valdos teritorijos žymėjimas ištisine linija stambaus masto žemėlapiuose yra normali kartografinė praktika, kurios tikslas parodyti visą gyvenamąją teritoriją, o neišskirti kiekvieną pastatą atskirai.
42. Remiantis į civilinę bylą pateiktu Rusų žemėlapių sutartinių ženklų paaiškinimu, kurį redagavo ir išleido vyriausiosios sausumos kariuomenės/kariuomenės štabo karo žemėlapių ir geodezijos vadovo pavedimu Karo žemėlapių ir geodezijos tarnyba (Varšuva, 1942 m.), nustatyta, kad atskiri ūkiai, kurie negali būti pateikti išlaikant dydį, stambaus masto žemėlapiuose žymimi sujungta ištisine linija.
43. Steigiamojo Seimo 1922 m. vasario 15 d. priimto Žemės reformos įstatymo 44 straipsnyje buvo reglamentuota, kad kaimų skirstymas viensėdžiais privalomas visam kaimui, jei skirstytis nutarė ne mažiau kaip vienas trečdalis to kaimo ūkininkų, skirstant pirmoj eilėj tuos kaimus, kur dauguma to reikalauja. To paties įstatymo 42 straipsnyje buvo numatyta, kad gavusieji žemės privalo ne ilgiau kaip per 8 metus įsikurti ūkį. Tie, kas neatlieka nustatytų reikalavimų gali būti pašalinami iš gautų žemių. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymų visumą, pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog nėra duomenų, kad V. Š. remiantis nurodyto įstatymo 42 straipsniu buvo pašalintas iš gautų žemių.
44. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybė dėl sodybos buvimo tam tikrame žemės sklype gali būti nustatyta netiesioginiais įrodymais ir liudytojų parodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-1120/2024, 42 punktas).
45. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu liudytojai A. K. (V. Š. dukra, gimusi (duomenys neskelbtini)), E. K. (V. Š. sesers sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini)) paliudijo aplinkybė, jog V. Š. ginčo žemės sklype priklausė klojimas, tvartas ir gyvenamasis namas, kuris vėliau, 1949 m. sudegė nuo žaibo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nurodyti liudytojai iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, apie V. Š. priklausančius pastatus, jų išdėstymą, namo gaisrą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog liudytojų amžius buvo pakankamas, kad vėliau prisiminti tokį įvykį kaip namo gaisrą. Pastebėtina, kad liudytoja A. K. nurodytame name gyveno.
46. Nustatyti duomenis leidžia daryti labiau pagrįstą išvadą, kad V. Š. Z. apskrities (duomenys neskelbtini) turėjo žemės sklypą, kuris šiuo metu priklauso pareiškėjams, į kurią perkėlė savo sodybą (trobesius). Vėliau V. Š. ginčo žemės sklype priklausęs gyvenamasis namas sudegė.
47. Pateiktame 1952 m. žemėlapyje N-35-4-?-B-4 matyti, kad į ginčo žemės sklypą patenka tik du pastatai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytas žemėlapis patvirtina liudytoju parodymus, kad po vieno iš pastato gaisro, V. Š. priklausančiame žemės sklype, iš trijų statinių liko tik du., kurie vėliau buvo pažymėti 1952 m. žemėlapyje.
48. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1939 m. Istoriniame topografiniame žemėlapyje ginčo žemės sklype sodyba nebuvo pažymėta. Pastebėtina, kad nurodytas žemėlapis sudarytas Raudonosios armijos Generalinio štabo, 1:21000 pagal 1882, 1901, 1902 metais darytas nuotraukas ir ištaisytas 1:100000 pagal žemėlapį, pagal turimas visas medžiagas 1939 m. rugsėjo mėn., sudarymas vyko 1939 m. nuo liepos 7 d. iki 1939 m. rugsėjo 10 d. Nurodytame žemėlapyje taip pat nebuvo pažymėta ir greta ginčo žemės sklypo 1930 m. ir 1936 m. pastatytų sodybų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė nurodytu žemėlapiu kaip patikimu įrodymu, pagrindžiančiu, kad ginčo žemės sklype nebuvo sodybos.
49. Atsižvelgiant į išdėstytas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog ginčo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba (gyvenamasis namas su priklausiniais).
50. Kitos šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai teismo vertinimu neturi įtakos šalių ginčui teisingai išspręsti.
51. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.
52. CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Iš byloje esančių procesinių dokumentų turinio akivaizdu, kad pareiškėjų ir suinteresuoto asmens interesai yra priešingi. Atmetus suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, pareiškėjams priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pareiškėjas R. S. pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
53. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, bei vadovaudamasi Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, sprendžia, jog prašomos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteisiamos pareiškėjui iš suinteresuoto asmens.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos, juridinio asmens kodas 306108968, 1 000,00 Eur (vieno tūkstančio eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) patirtų apeliacinės instancijos teisme.