Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.11.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.15.3.3.2; 2.3.6.4.6.1; 2.4.6.1

2023 m. birželio 21 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 188 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu, I. M. įpareigotas per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam K. S. dalį – 600 Eur (šešis šimtus eurų) padarytos žalos.

Nukentėjusiojo K. S. civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš I. M. 5 180,00 Eur (penki tūkstančiai vienas šimtas aštuoniasdešimt eurų) nukentėjusiajam K. S. turtinei žalai atlyginti.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, atstovaujančio Lietuvos Respubliką, civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš I. M. 2 749,60 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt devyni eurai 60 centų) Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos atlyginti aplinkai padarytai turtinei žalai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. I. M. nuteistas už tai, kad jis dėl neatsargumo sunaikino svetimą turtą, būtent: 2022 m. balandžio 18 d., apie 13.12 val., (duomenys neskelbtini) esančiame sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso nukentėjusiajam K. S., šalia pačiam I. M. priklausančių bičių avilių, sukūrė laužą, dėl nepalankaus vėjo jo žiežirbos pateko į sausą žolę, dėl to sparčiai pradėjo degti žolė, plisti gaisras tolyn, o degančiai žolei pasiekus (duomenys neskelbtini) stovėjusį nukentėjusiajam K. S. priklausantį automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šis sudegė, taip dėl neatsargumo dėl nudeginto žemės ploto Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos padarė 2 749,60 Eur turtinę žalą, o nukentėjusiajam K. S. padarė didelę 5 180,00 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

2.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus ir dėl to nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 188 straipsnio 1 dalį, t. y. netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teigia, kad jis laužo nebuvo sukūręs, o ikiteisminio tyrimo metu buvo verčiamas duoti parodymus prieš save, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio reikalavimus. Ikiteisminio tyrimo metu, neatsižvelgiant į jo sveikatos būklę, pareigūnų ir gaisrininkų atkakliai ir nuolatos iki pat prisipažinimo minutės jis buvo „persekiojamas ir spaudžiamas“, jam buvo teigiama, kad yra liudininkų, galinčių patvirtinti jo kaltę, kad jis yra melagis ir padegėjas. Pirminiai jo paaiškinimai buvo paimti tuomet, kai jis buvo gydomas nuo nudegimų, vartojo skausmą mažinančius vaistus ir tuo metu adekvačiai nesuvokė esamos situacijos bei užduodamų klausimų. Jo prisipažinimas buvo išgautas neteisėtai, o parodymai teisme buvo ignoruojami ir laikomi nenuosekliais.

2.2. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalyje, nes įrodymus vertino neišsamiai, iškreipė jų turinį, tinkamai neišanalizavo bei tarpusavyje nepalygino visų duomenų, nesusiejo jų į loginę visumą, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, neanalizavo ir nevertino jo bei nukentėjusiojo K. S., specialisto M. Ž. parodymų patikimumo bei padarė neteisingas išvadas. Nagrinėjamu atveju teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė nepagrįstas išvadas, kad jis yra kaltas dėl gaisro, kurio metu sudegė K. S. automobilis, kilimo.

2.3. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai vadovavosi 2022 m. balandžio 18 d. aktu dėl gaisro kilimo, nes šis aktas neatitinka tikrovės: jis datuotas 2022 m. balandžio 18 d., jame yra jo (I. M.) parašas, patvirtinantis, kad jis sutinka su jame nurodytomis aplinkybėmis, nors pagal bylos duomenis 2022 m. balandžio 18 d. jis buvo gydomas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje ir akto nepasirašė. Pažymi, kad apklaustas teisme aktą surašęs specialistas M. Ž. patvirtino, kad jis (I. M.) nedalyvavo 2022 m. balandžio 18 d. surašant aktą.

2.4. Pirmosios instancijos teismas, nuteistojo teigimu, nepagrįstai vadovavosi ir specialisto M. Ž. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis – jo (I. M.) sukurtas laužas arba iš dūminės į sausą žolę iškritusi žarija. Atkreipia dėmesį, kad šiame tarnybiniame pranešime nėra datos, todėl neaišku, kada jis buvo surašytas, taigi teismas negalėjo jo vertinti kaip patikimo įrodymo. Be to, šiame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad šalia avilių padėta dūminė, kuri galimai buvo uždegta, tačiau šios aplinkybės niekas nenustatė. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad bendraujant su juo (I. M.) buvo nustatytos tam tikros aplinkybės, tačiau, kaip jau minėta, jis nuo 2022 m. balandžio 18 d. buvo gydomas ligoninėje, o vėliau namuose, todėl tarnybiniame pranešime jo teiginiai yra išgalvoti.

2.5. Kartu skunde pažymima, kad nors specialistas M. Ž. nurodė, jog netoli avilių matė laužavietę, tačiau jis negalėjo pasakyti, kokio senumo buvo ši laužavietė, todėl jo parodymai negali būti vertinami kaip vieninteliai teisingi. Liudytojai J. M., P. M., I. L. teisme nurodė, kad jie nežino, dėl kokių priežasčių kilo gaisras, teigė matę tik gaisro pasekmes, t. y. šie liudytojai nenurodė gaisro kilimo priežasties.

2.6. Nuteistasis akcentuoja, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą pagrįsti ir nuteisti asmenį. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama bausmė.

2.7. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų nesilaikė, nes nuosprendyje konstatavo, kad jo kaltė pagal pareikštą kaltinimą yra įrodyta, tarp jo veikos ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad žemės sklypai, kuriais plito liepsna, buvo neprižiūrimi, nebuvo nušienauti, ir tai sudarė sąlygas sparčiam ugnies plitimui bei dėl to atsiradusioms pasekmėms. Nukentėjusysis K. S. pripažino, kad jis nebuvo nušienavęs žolės, ji buvo užaugusi aukšta ir sudžiūvusi. Liudytojai I. L., J. M., P. M. patvirtino, kad degė nešienauta sudžiūvusi žolė. Teigia, kad tuo atveju, jeigu sklypuose žolė būtų buvusi rudenį nušienauta, gaisro pasekmės nebūtų buvusios tokios neigiamos, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino šios aplinkybės, tik konstatavo, kad jis vienas kaltas dėl K. S. ir gamtai padarytos žalos, ir dėl to neteisingai išsprendė civilinius ieškinius. Atkreipia dėmesį, kad iš bylos duomenų matyti, jog K. S. automobilį nusipirko už 4 700 Eur, tačiau pirmosios instancijos teisme nepagrįstai priteisė iš jo automobilio remonto sumą, iš ieškinio neatėmė automobilio likutinės vertės, šios aplinkybės net nesiaiškino. Dėl to, esant nepašalintiems prieštaravimams, pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas.

3.Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Nuteistasis I. M. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimą.

Dėl nuteistojo I. M. kaltės padarius BK 188 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

6. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas I. M. kaltės klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

7. Pagal BK 188 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui arba sunaikino ar sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes.

8. Nors nuteistasis I. M. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo kaltę padarius BK 188 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina visuma byloje surinktų įrodymų. I. M., 2022 m. gegužės 10 d. apklausiamas tyrėjos L. Č., savo kaltę pripažino visiškai, nurodė, kad su įtarimu susipažino ir jo esmę suprato, yra kaltas ir labai nuoširdžiai gailisi. Paaiškino, kad 2022 m. balandžio 18 d. atvykęs prie savo avilių, esančių (duomenys neskelbtini), jis turėjo dūminę, kurią bandė kurti, tačiau jam to padaryti nepavyko, todėl dūminę padėjo šalia pievos ir paliko. Nuėjęs iki savo automobilio, po kurio laiko pamatė, kad netoli tos vietos, kur yra jo aviliai, kažkas dega. Atbėgęs pamatė, kad dega žolė. Nurodė manantis, kad gaisras galėjo kilti nuo jo paliktos dūminės, nes papūtus labai stipriam vėjui, ji parvirto, todėl žiežirbos galėjo padegti pievą. Kadangi vėjas buvo labai stiprus, ugnis greitai plito. Degant K. S. automobiliui, jis pamatė pastarąjį atbėgantį nuo miško. Pripažino, kad yra kaltas dėl savo netyčinio, neatsargaus elgesio su ugnimi (1 t., b. l. 176–179, parodymai ištirti apeliacinės instancijos teisme). Apklausiamas tyrėjos L. Č. 2022 m. rugpjūčio 19 d. I. M. savo kaltę taip pat pripažino, nurodė, kad su galutiniu pranešimu apie įtarimą susipažino, jo esmę suprato visiškai, kaltu prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi, tvirtina savo anksčiau duotus parodymus (1 t., b. l. 185–187, parodymai ištirti apeliacinės instancijos teisme). Nors savo apeliaciniame skunde I. M. tvirtina, kad jo prisipažinimas buvo išgautas neteisėtai, ikiteisminio tyrimo metu jis buvo verčiamas duoti parodymus prieš save, buvo „persekiojamas ir spaudžiamas“, pirminius parodymus davė adekvačiai nesuvokdamas esamos situacijos bei užduodamų klausimų, iš pirmiau minėtų I. M. apklausų protokolų matyti, kad jis protokoluose pasirašytinai patvirtino, jog parodymai surašyti teisingai ir jam perskaityti, o į teisiamojo posėdžio metu jam užduotą klausimą, kodėl teisme pakeitė parodymus, nurodė negalintis atsakyti (2 t., b. l. 52–53). Apygardos teismo posėdyje I. M. į jam pateiktą klausimą, ar tyrėja jam darė poveikį, atsakė, kad moteris viską darė sąžiningai. Be to, kaip minėta, apklausų metu I. M. nurodė, kad jis su įtarimu susipažino ir jo esmę suprato. Esant nurodytoms aplinkybėms, nuteistojo skundo argumentai, kad jo prisipažinimas buvo išgautas neteisėtai, pirminius parodymus jis davė adekvačiai nesuvokdamas esamos situacijos bei užduodamų klausimų, vertinami kaip deklaratyvūs ir atmetami.

9. Nuteistojo I. M. kaltę, be jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusysis K. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis 2022 m. balandžio 18 d. atvažiavo į savo sklypą (duomenys neskelbtini), pjauti ribinės linijos miške ir nuo savo miško pradžios, pjaudamas šią liniją, ėjo link valstybinio miško. Apie 12 val. buvo atėjęs prie savo automobilio pasiimti raktų pjūklo grandinei pakeisti, ją pakeitė ir grįždamas į mišką matė, kad prie I. M. avilių kūrenasi laužas. Pagalvojo, kad I. M. tvarkosi aplinką, nes „viskas buvo apleista, mėtėsi skudurai“. Išeidamas iš miško po 1–1,5 val. jis pamatė, kad viskas dega, gaisras „ėjo“ nuo avilių per jo žemę, kuri buvo apleista, iki kitų kaimynų (2 t., b. l. 53–54). Iš esmės analogiškos aplinkybės, taip pat tai, kad K. S. matė, jog I. M., tvarkydamasis avilius, šalia jų buvo sukūręs laužą, nurodytos ir K. S. 2022 m. balandžio 18 d. protokole-pareiškime (1 t., b. l. 7–9) bei jo 2022 m. balandžio 19 d. paaiškinime (1 t., b. l. 49). Iš nukentėjusiojo K. S. parodymų matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu nėra pagrindo. Liudytoja I. L. teisiamajame posėdyje nurodė įvykio dieną, ryte, tvarkydamasi savo kieme, mačiusi pamiškėje rūkstant dūmelį. Pagalvojo, kad turbūt žmonės tvarkosi, šiukšles degina, dūminės per buvusį atstumą ji nebūtų mačiusi. Dar pagalvojo, kad pučiant tokiam vėjui žmonės elgiasi neatsakingai. Maždaug po 20 minučių vėl išėjusi į lauką, ji pamatė liepsnų liežuvius, nuo miško artėjančius link kelio, ir link mašinos bėgantį J. (taip vadino kaltinamąjį). Žolė buvo sausa, vėjas didelis, liepsna didelė. K. ji pamatė tik tuomet, kai sprogo J. automobilis, K. atbėgo iš miško su veikiančiu pjūklu, susiėmė už galvos ir pradėjo šaukti: „Mano mašina“. Prieš tai jis ilgai dirbo miške, ji girdėjo pjaunamų medžių garsą. Po paros ar dviejų, K. , atvykęs pasiimti pas ją palikto pjūklo, pasakė, kad neatsakingai buvo sukurta laužavietė, sakė, kad J. tvarkėsi prie avilių, taip pat sakė, kad ten nuėjus matyti, jog yra laužavietė (2 t., b. l. 89–90). Liudytoja J. M. parodė, kad 2022 m. balandžio 18 d. rytą ji pradėjo dusti, nes serga astma, išbėgusi į lauką, ji vyro paklausė, ar jis kažką užkūrė, nes pilna dūmų. Vyras jai parodė, kad dūmai eina nuo miško link jų. Maždaug po 15 minučių ji pamatė ugnį, nuo miško, nuo avilių pusės, link jų ėjo juodi dūmai. Žolės buvo didžiulės, nenušienautos, todėl ugnis „atėjo“ iki pat jų tvoros. Matė, kaip iš miško atbėgo „tas jaunas berniukas“ su pjūklu rankose, jos vyrui pradėjus šaukti: „Ką tu čia uždegei“, vaikinas pasakė, kad jis nieko neuždegė, net degtukų neturi, jis verkė, sakė, kad dega jo mašina (2 t., b. l. 97–98). Liudytojas P. M., apklausiamas teisiamajame posėdyje, taip pat nurodė, kad ugnis atėjo nuo bityno (2 t., b. l. 112–113). Taigi minėti liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiojo K. S. parodymus, kad prie avilių I. M. buvo sukūręs laužą ir nuo jo dėl nepalankaus vėjo užsidegus žolei kilo gaisras.

10. Nukentėjusiojo K. S. parodymus patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai. 2022 m. balandžio 18 d. akte dėl kilusio gaisro, surašytame Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto M. Ž., nurodyta, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – neatsargus žmogaus elgesys (1 t., b. l. 37). Nesutiktina su nuteistojo skundo teiginiu, kad šis aktas neatitinka tikrovės. Iš minėto akto matyti, kad jis, priešingai nei teigia I. M., yra jo paties pasirašytas, pastarasis savo ranka parašė, kad su aktu susipažino. Dėl to, kad aktas dėl kilusio gaisro surašytas 2022 m. balandžio 18 d., kai I. M. buvo gydomas ligoninėje (1 t., b. l. 30), tačiau jame yra I. M. parašas, minėtą aktą surašęs specialistas M. Ž. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad aktas pildomas tą pačią (įvykio) dieną, kadangi jam atvykus į įvykio vietą nei nukentėjusiojo, nei kaltinamojo tuo metu nebuvo, aktą jie pasirašė vėliau, I. M. jį pasirašė po gaisro tyrimo, jau būdamas namuose (2 t., b. l. 71–73). Aplinkybę, kad pirmą kartą vyras jį apklausė kitą dieną atėjęs į jo namus, apygardos teisme vykusio teismo posėdžio metu patvirtino ir pats apeliantas. Duomenų, patvirtinančių, kad specialistas M. Ž. būtų apeliantui „daręs spaudimą“, bylos medžiagoje nėra, taip pat nėra duomenų, kad I. M. būtų skundęs, jo vertinimu, neteisėtus specialisto veiksmus.

11. Nesutiktina ir su I. M. skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi specialisto M. Ž. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis – jo (I. M.) sukurtas laužas arba iš dūminės į sausą žolę iškritusi žarija: šiame tarnybiniame pranešime nenurodyta data, todėl neaišku, kada jis buvo surašytas, nors tarnybiniame pranešime nurodyta, kad šalia avilių padėta dūminė, kuri galimai buvo uždegta, tačiau šios aplinkybės niekas nenustatė, be to, tarnybiniame pranešime nurodyta, kad bendraujant su juo (I. M.) buvo nustatytos tam tikros aplinkybės, tačiau jis nuo 2022 m. balandžio 18 d. buvo gydomas ligoninėje, o vėliau namuose, todėl tarnybiniame pranešime jo teiginiai yra išgalvoti. Atkreipiamas dėmesys, kad specialisto M. Ž. tarnybiniame pranešime aiškiai nurodyta, jog 2022 m. balandžio 18 d. buvo atliktas neatidėliotinas informacijos patikrinimas dėl gaisro, kilusio 2022 m. balandžio 18 d. sausoje žolėje (duomenys neskelbtini), sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi akivaizdu, kad šis tarnybinis pranešimas surašytas būtent dėl 2022 m. balandžio 18 d., apie 13.12 val., (duomenys neskelbtini) esančiame sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kilusio gaisro. Teisiamojo posėdžio metu specialistas M. Ž. paaiškino, kad jo surašytas tarnybinis pranešimas yra elektroninis dokumentas, prie jo pridėti metaduomenys patvirtina, kad šis dokumentas surašytas 2022 m. balandžio 25 d. (1 t., b. l. 52). Tai, kad tarnybiniame pranešime nurodyta, jog šalia avilių padėta dūminė, kuri galimai buvo uždegta, tačiau tokia aplinkybė nenustatyta, nereiškia, kad tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys yra neteisingi, be to, šiuo atveju pavartotas žodis „galimai“ reiškia tik tikimybę, o ne tvirtinimą, kad dūminė tikrai buvo uždegta ir tai buvo gaisro kilimo priežastis. Aplinkybė, kad I. M. nuo 2022 m. balandžio 18 d. buvo gydomas ligoninėje, o vėliau namuose, nepatvirtina, kad tarnybiniame pranešime nurodyti pastarojo teiginiai yra išgalvoti, nes, kaip jau minėta, specialistas M. Ž. su I. M. bendravo pastarojo namuose, 2022 m. balandžio 19 d. paaiškinimas, kuriuo remiantis buvo surašytas minėtas tarnybinis pranešimas, yra pasirašytas paties I. M. (1 t., b. l. 50).

12. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad tarnybiniame pranešime dėl neatidėliotino informacijos apie kilusį gaisrą patikrinimo nurodyta, jog apžiūrint teritoriją prie avilių, nustatyta, kad žolė prie jų apdegusi, maždaug ties viduriu, žiūrint per visą eilę sustatytų avilių, yra išdegęs žolės ir gamtinių atliekų plotas 1,5 kv. m. plote, uždengtas skardos, šiferio ir presuoto medžio drožlių lakštu. Tai užfiksuota ir prie tarnybinio pranešimo pridėtose fotonuotraukose (1 t., b. l. 38–48). Taigi minėti duomenys taip pat patvirtina nukentėjusiojo K. S. parodymus, kad I. M. prie avilių buvo sukūręs laužą ir būtent nuo jo užsidegus sausai žolei kilo gaisras. Be to, M. Ž. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad vertinant visus paaiškinimus, jog gaisras kilo toje sklypo dalyje, kur yra sudėti I. M. aviliai, labiausiai tikėtina, kad gaisro kilimo zona yra toje vietoje, kur I. M. galimai buvo susikūręs laužą. Kadangi K. S. dirbo ne miško pakraštyje, prie atviros teritorijos, o miško gilumoje, prie sklypo ribos, versija, kad gaisras kilo dėl motorinio pjūklo išmestos žiežirbos arba pjovimo metu įskeltos žiežirbos, atmestina. Labiausiai tikėtina, kad gaisras kilo dėl neatsargaus I. M. elgesio su ugnimi, t. y. dėl užkurto laužo prie avilių, iš kurio dėl palankaus vėjo žiežirba galėjo patekti į sausą žolę arba neatsargiai elgiantis su dūmine, iš kurios taip pat galėjo žiežirba iškristi, arba pilant iš dūminės anglis, karštos anglys arba žiežirba iškrito į sausą žolę. Teisiamajame posėdyje specialistas M. Ž. paaiškino, kad jis pagal išdegimo požymius nustatė, jog labiausiai tikėtina gaisro židinio zona buvo prie bičių avilių, nes toliau gaisras plito į sausą žolę, link pagrindinio takelio. Gaisro zonoje buvo rasta galimai užsidegimo šaltinių, t. y. dūminė, kurioje buvo likusios apdegusios medžio anglys bei laužavietė, kurią nurodė nukentėjusysis ir liudytojai, kurie teigė matę iš pamiškės, ten, kur buvo bičių aviliai, kylančius dūmus. Labiau tikėtina, kad gaisras kilo nuo laužavietės, buvo matyti, kad siekiant užgesinti ugnį, į laužą buvo mesti šiferio lakštai, medienos gabalai. Jeigu būtų buvęs padegimas ir būtų buvęs laistytas kuras, skirtųsi degimo vieta ir ugnies plitimas, gaisras būtų plitęs į kitą pusę (2 t., b. l. 71–73). Šiame kontekste pastebėtina, kad ir iš fotonuotraukų matyti, jog gaisras kilo ne pamiškėje ir ne miške, kur dirbo nukentėjusysis K. S., o priešais avilius ir ugnis plito ne link avilių, o į priešingą pusę nuo jų (1 t., b. l. 44, 46, 47). Atsakant į nuteistojo skundo argumentą, kad specialistas M. Ž. negalėjo pasakyti, kokio senumo buvo laužavietė, todėl jo parodymai negali būti vertinami kaip vieninteliai teisingi, atkreipiamas dėmesys, kad teismas, spręsdamas I. M. kaltės klausimą, vertino ne tik M. Ž. paaiškinimus, jo tarnybiniame pranešime ir akte dėl kilusio gaisro nurodytus duomenis, bet visus bylos įrodymus, specialisto M. Ž., liudytojų J. M., P. M., I. L. parodymus teismas įvertino visumoje su kitais bylos įrodymais, t. y. apkaltinamąjį nuosprendį I. M. atžvilgiu grindė byloje surinktų, tinkamai, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Visus duomenis, galinčius patvirtinti ar paneigti bylai reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas palygino tarpusavyje, sugretino su iš įvairių šaltinių gauta informacija ir padarė argumentuotas išvadas apie tai, kad būtent dėl apelianto neatsargumo kilo gaisras ir dėl to buvo sunaikintas svetimas turtas. Teismas pagrįstai nesivadovavo I. M. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, nes kiti bylos įrodymai šių parodymų nepatvirtina, priešingai – juos paneigia. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pritartina skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nors nukentėjusiojo sklype žolė nebuvo nušienauta, tačiau ji savaime neužsidegė, gaisras kilo dėl I. M. neatsargių veiksmų, taigi būtent tarp pastarojo veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Dėl civilinių ieškinių

13. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).

14. Nukentėjusysis K. S. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam 5 180 Eur turtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 78), o Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos pareiškė civilinį ieškinį dėl 2 749,60 Eur dydžio žalos, padarytos aplinkai, priteisimo (1 t., b. l. 112–114) ir pateikė žalos dydį įrodančius dokumentus (1 t., b. l. 115–116). Kadangi byloje neginčijamai įrodyta, jog žala nukentėjusiajam K. S. ir aplinkai padaryta būtent dėl I. M. kaltės, pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinių ieškinių pagrįstumo ir dydžio, pagrįstai šiuos ieškinius patenkino.

15. Sutikti su nuteistojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo nukentėjusiajam K. S. priteistinos žalos dydį, nėra pagrindo. Nukentėjusysis K. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad gaisro metu sudegė jo automobilis, už kurį jis mokėjo 4 700 Eur, ir visi jame buvę dokumentai bei daiktai, įskaitant piniginę su 25 Eur. Taip pat nurodė, kad automobilį jis remontavo, buvo uždėjęs naujas padangas. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad K. S. pirko automobilio padangas ir už jas mokėjo 197 Eur (2 t., b. l. 65), taip pat patyrė išlaidų remontuodamas automobilį (2 t., b. l. 66, 67, 69). Taigi jo prašoma priteisti 5 180 Eur suma turtinei žalai atlyginti yra pagrįsta įrodymais. Be to, VšĮ „E“ pateiktoje pažymoje nurodyta, kad vidutinė 2009 m. pagaminto automobilio „BMW 320“ kaina su PVM Lietuvoje yra 5 160 Eur (1 t., b. l. 96). Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiojo K. S. nurodyta automobilio vertė neviršija šios sumos, bylos duomenys taip pat patvirtina, kad K. S. patyrė išlaidų remontuodamas automobilį ir pirkdamas jam padangas, pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys yra įrodytas ir priteisė pastarajam iš I. M. 5 180 Eur turtinei žalai atlyginti. Vertinti byloje esančius duomenis kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas, ir priimti kitokį sprendimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti.