- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-13
- Bylos Nr.
- e2-6438-819/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01692-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Misiūnaitė-Bashir
- Ieškovas
- L. Š.
- Atsakovas
- D. D., V. D.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovams D. D. ir V. D. dėl teisės gauti statybą leidžiantį dokumentą be atsakovų sutikimo. Byloje dalyvauja tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė L. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti jos teisę be atsakovų D. D. ir V. D. sutikimo teikti dokumentus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – Butas) rekonstrukcijai (priestato įteisinimui).
Ieškovė paaiškino, kad ji Butą įsigijo dovanojimo sutarties pagrindu 2000 m. Šiame Bute ji niekada neatliko jokių rekonstrukcijos darbų, tačiau 2017 m. Bute apsilankius Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – VTPSĮ, Inspekcija) pareigūnams, buvo nustatyta, kad Butui priklausantis apie 10 kv. m dydžio priestatas yra pastatytas pažeidžiant teisės aktus, t. y. neturint statybą leidžiančio dokumento. Ieškovė Butą įgijo su šiuo priestatu, jame yra įrengta virtuvė ir mažas kambarys, ji nežinojo, kad priestatas nėra įteisintas. Namas, kuriame yra Butas, yra pastatytas 1940 m., todėl jai nėra žinoma, kuriuo metu buvo atlikta savavališka statyba. Nustačiusi, jog priestatas pastatytas savavališkai, VTPSĮ 2017 m. gruodžio 15 d. surašė savavališkos statybos aktą, o 2017 m. gruodžio 18 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius (toliau – Privalomasis nurodymas). Teigė, kad gavusi VTPSĮ Privalomąjį nurodymą nusprendė savavališkos statybos padarinius pašalinti ne nugriaunant priestatą, o jį įteisinti gaunant statybą leidžiantį dokumentą, dėl ko užsakė savavališkos statybos atliktų darbų statinio ekspertizę, sumokėjo ekspertizės metu nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą ir pradėjo rengti statybos projektą Buto rekonstrukcijai. Kadangi atsakovai yra žemės sklypo, ant kurio yra pastatytas pastatas (duomenys neskelbtini), bendraturčiai, ji kreipėsi į juos su prašymu duoti sutikimą. Atsakovas 2019 m. gegužės 17 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad nesutinka su Buto rekonstrukcijos projektu, nes siekiamas įteisinti priestatas pažeidžia kitų savininkų teises ir riboja patekimą ir privažiavimą prie namo ir kitų pastatų. Atsakovė atsakymo nepateikė, todėl laikytina, kad atsakovė su ieškovės projektu taip pat nesutinka. Ieškovės įsitikinimu, atsakovai sutikimo neduoda dėl asmeninių motyvų, siekdami sutrukdyti jai įgyvendinti priestato įteisinimo procedūrą, nes jau kurį laiką vyksta konfliktai tarp jos ir atsakovų dėl sklypo naudojimosi bei jame esančių objektų nuosavybės. Ieškovės vertinimu, atsakovo jai pateiktame atsakyme nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės, nes siekiamas įteisinti priestatas niekaip nekliudo privažiuoti prie namo nei vienam iš namo gyventojų. Visi namo gyventojai turi privažiavimą kitoje pastato pusėje. Atsakovas įsirengė asmeninį įvažiavimą į sklypą ir pravažiavimą užtvėrė vartais. Atsakovo įsirengtam privažiavimui ieškovės priestatas visiškai nekliudo ir negali kliudyti, nes su šiuo privažiavimu nesiriboja. Nesant atsakovų sutikimo, ieškovė negali realizuoti įstatymų leidėjo jai suteiktos teisės pradėti savavališkos statybos padarinių įteisinimo procesą. Ieškovės interesas šiuo atveju yra aiškus ir suprantamas - jeigu ji negauna statybą leidžiančio dokumento, jai teks nugriauti priestatą, o priestato nugriovimas jai sukels daug nepatogumų ir išlaidų. Priestate esančiomis patalpomis, kurių didžiąją dalį užima virtuvė, ieškovė naudojasi jau 20 metų. Nugriovus priestatą sumažės ieškovės gyvenamasis plotas, reikės perstatyti butą, nes virtuvė turės būti įrengta kitoje vietoje. Ieškovė patirs griovimo, statybų aikštelės sutvarkymo, taip pat pastato sienos, prie kurios buvo įrengtas priestatas, remontavimo išlaidų. Ieškovė yra pensininkė, neįgali, jai reikalinga nuolatinė priežiūra, jos pajamos yra labai nedidelės, todėl ji neturi galimybės skirti tokių lėšų. Atsakovai sutikimo statybos darbams nedavė ir pagrįstų bei motyvuotų tokio atsisakymo priežasčių nenurodė. Atsakovai nepateikė priežasčių, patvirtinančių, kad dėl planuojamų statybos darbų padarinių jų teisės ar įstatymo saugomi interesai bus pažeisti iš esmės. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad priestatas trukdo privažiuoti prie namo, yra klaidinanti ir neatitinka tikrovės. Jokių kitų argumentų, kokį neigiamą poveikį ieškovės priestatas daro kaimynams, atsakovas nepateikė. Todėl laikytina, kad atsakovų pozicija nesutikti su ieškovės ketinamais įteisinti statybos darbus yra nepagrįsta bei nemotyvuota, nepagrįstai ribojanti ieškovės teisę gauti statybą leidžiantį dokumentą pristato įteisinimui.
Atsiliepimas
Atsakovai pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovų teigimu, ieškovė ieškinyje pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją, neva jai įgijus Butą ieškinyje minimas priestatas jau buvo. Atsakovai buvo šio priestato statybų liudininkai ir gali patvirtinti, kad priestato statyba buvo atlikta ieškovės. Inspekcijos 2017 m. gruodžio 15 d. savavališkos statybos aktas (toliau – Savavališkos statybos aktas) taip pat tai patvirtina. Ieškovė, neteisėtai bendrame sklype pastačiusi naują statinį, nepagrįstai sumažino atsakovams ir kitiems bendrasavininkams priklausančio sklypo plotą, taip pažeisdama jų teises ir teisėtus interesus. Be to, ieškovė ieškinyje nutyli svarbią faktinę aplinkybę, kad prie minimo priestato ji yra įrengusi 210 cm pločio ir 230 cm (plotas 4,83 m²) ilgio pamatus, kurie taip pat yra įrengti neteisėtai ir yra priestato tęsinys. Nepaisant to, kad ant šių pamatų nėra sienų, jie taip pat užima sklypo dalį, faktiškai mažindami atsakovams ir kitiems bendraturčiams priklausančio sklypo plotą. Tokiu būdu ieškovė neteisėtu statiniu yra užėmusi iš viso 19,446 m² sklypo plotą, o su ieškiniu pateiktos nuotraukos padarytos taip, kad priestato tęsinio nesimatytų. Atsakovų teigimu, ieškovės nesąžiningumą parodo ir tai, kad ieškinyje ji nurodo akivaizdžiai neteisingą pačio priestato plotą, neva jis yra apie 10 m². Tuo tarpu Savavališkos statybos akte nurodomas priestato ilgis yra 8,4 m, plotis 1,74 m, kas sudaro 14,838 m² plotą. Su minėtu kitu neteisėtu statiniu užimtas sklypo plotas sudaro apie 20 m². Tokiu būdu, atsakovų vertinimu, ieškovė sąmoningai iškraipo faktines aplinkybes siekdama sumenkinti padaryto pažeidimo ir žalos bendraturčiams mastą. Atsakovai taip pat pažymi, kad Privalomajame nurodyme terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra numatytas iki 2018 m. birželio 15 d., todėl nors ieškovė teigia pasirinkusi neteisėtos statybos padarinius pašalinti ne nugriaunant savavališką statybą, o gaunant statybą leidžiantį dokumentą, terminas šioms procedūroms yra pasibaigęs ir nėra duomenų, kad jis būtų pratęstas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas įteisinant savavališką statybą pateisinamas tuomet, kai nėra pasibaigęs savavališkos statybos pašalinimo terminas. Be to, savavališkos statybos įteisinimas leidžiamas, kuomet jis nepažeidžia kitų asmenų interesų ir imperatyvių teisės normų. Šiuo atveju ieškovės pastatyti statiniai pažeidžia atsakovų interesus sumažinant jiems priklausantį žemės sklypą, taip pat sukelia nepatogumų išvažiuojant iš garažo, nes atsakovui dėl priestato su jo pratęsimu (pamatais), išvažiuojant iš garažo atbula eiga reikia sudėtingai manevruoti, kad neužkliudytų savavališkų pastatų. Be to, Kultūros paveldo departamente atsakovai buvo informuoti, kad jokie statinio fasado pakeitimai ar pertvarkymai šiame sklype negali būti atliekami, todėl savavališka statyba pažeidžia ir imperatyvias teisės normas.
Inspekcija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį spręsti atsižvelgiant į atsiliepime nurodytus motyvus ir argumentus teismo nuožiūra, Inspekcijai nedalyvaujant. Atsiliepime nurodė, kad Inspekcija, nustačiusi, jog ieškovė vykdė pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), savavališkos statybos darbus – pristatė pastato šiaurinės pusės statinio dalį, kurios išmatavimai – ilgis 8,4 m, plotis 1,74 m, 2017 m. gruodžio 15 d. surašė savavališkos statybos aktą, kuriame užfiksavo savavališkos statybos faktą, o 2017 m. gruodžio 18 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-171217-00121 nurodė ieškovei išardyti savavališkai pristatytą prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), šiaurinės pusės statinio dalį, kurios išmatavimai: ilgis – 8,4 m, plotis – 1,74 m. Ieškovei nustatytu terminu neįvykdžius Privalomojo nurodymo, jis buvo perduotas vykdyti antstolei Astai Stanišauskaitei. Antstolė Asta Stanišauskaitė priėmė vykdyti šį vykdomąjį dokumentą, pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0177/17/01265 ir operatyviai ėmėsi visų būtinų veiksmų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-31674-994/2018 yra paskyręs ieškovei vienkartinę 80,00 Eur baudą už Privalomojo nurodymo nevykdymą, vykdymo veiksmai tęsiami toliau. Inspekcija pažymi, kad tuo atveju, kai teisme nagrinėjamas ginčas tarp bendraturčių, kai pastarieji nesusitaria dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, teismas patikrina priežastis, kodėl bendraturčiai nesutaria, ir kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą. Jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, kiti bendraturčiai gali įrodinėti, kad tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeidžia jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus. Bendraturčiai turi teisę atsisakyti duoti sutikimą atlikti darbus, tačiau atsisakymas turi būti pagrįstas realia jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš rekonstrukcijos darbų. Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą atlikti bendro daikto pakeitimus pagrįstas, t. y. kad bus pažeistos kitų bendraturčių teisės, tenka atsisakančiam duoti sutikimą asmeniui.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė dėl ieškinio pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, jog remiantis Nekilnojamojo turto registre esančiais duomenimis 546 kv. m ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šiems bendraturčiams: 94/546 – atsakovams, 400/546 – Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos, 52/546 – ieškovei. Ieškovei Žemės sklype nuosavybės teise priklauso 25,68 kv. m ploto Butas. Žemės sklype nėra nustatytos naudojimosi tvarkos. Pagal Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomoje Žemės sklypo byloje esančius dokumentus buvo nustatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2020 m. vasario 4 d. raštu nurodė neprieštaraujanti, kad pagal teisės aktų nustatyta tvarka išduotus statybą leidžiančius dokumentus 546 kv. m ploto Žemės sklype, bendrosios nuosavybės teise valdomame su Lietuvos Respublika (400/546), gavus kitų Žemės sklypo bendraturčių sutikimus būtų rekonstruotas ieškovei priklausantis Butas, jeigu tai neprieštaraus nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui ir nepažeis trečiųjų asmenų teisėtų interesų, kartu pažymėdamas, jog dėl rekonstrukcijos padidėjus Buto plotui, Žemės sklypo dalis, nustatyta Butui eksploatuoti, nebus didinama. Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, nagrinėjamu atveju, turi būti siekiama, kad būtų užtikrintas visų bendraturčių teisių pusiausvyra (tiek siekiančio atlikti rekonstrukciją, tiek ir tam prieštaraujančio asmens).
Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – Kultūros paveldo departamentas) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį spręsti atsižvelgiant į atsiliepime nurodytus motyvus ir argumentus teismo nuožiūra, Kultūros paveldo departamentui nedalyvaujant. Atsiliepime nurodė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, taip pat nepatenka į nekilnojamųjų kultūros objektų teritorijas. Minėtas pastatas patenka į kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio, unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini), vizualinės apsaugos pozonį. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) nuostatos absoliutaus draudimo bet kokiai veiklai kultūros paveldo objekto vizualinės apsaugos pozonyje, kaip ir apsaugos nuo fizinio poveikio pozonyje, nenustato. NKPAĮ 11 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatytas tik reikalavimas, draudžiantis vizualinės apsaugos pozonyje veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą, šiuo konkrečiu atveju – Vilniaus senamiestį. Kultūros paveldo departamentas taip pat nurodė, kad 2016 m. lapkričio 22 d. buvo gautas prašymas dėl galimai nelegalių statybų, kuris pagal kompetenciją Kultūros paveldo departamento 2016 m. lapkričio 30 d. raštu buvo persiųstas VTPSĮ Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, pažymint, jog nuosavybės teisinių santykių NKPAĮ nereglamentuoja. NKPAĮ bei susiję teisės aktai nustato, be kitų reikalavimų, nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, paveldosaugos reikalavimų laikymosi teisinius pagrindus. Todėl nepriklausomai nuo nuosavybės formos, savininko ar valdytojo arba jų pasikeitimo, nustatytos naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos ar kitų susijusių klausimų, paveldosaugos reikalavimai išlieka.
Dubliku ieškovė nurodė, jog pilnai palaiko ieškinį ir prašo jį tenkinti, o atsakovų atsiliepimo argumentus prašė atmesti kaip nepagrįstus. Ieškovės vertinimu, atsakovų argumentai, kad ji neturi teisės gauti statybą leidžiančio dokumento, nes Privalomojo nurodymo terminas yra pasibaigęs, arba kad siekiama įteisinti statyba pažeidžia imperatyvias teisės normas, yra nepagrįsti. Atsakovai atsisakymą duoti sutikimą gali grįsti tik jų, kaip bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Imperatyvių teisės normų atitikimo, teritorijų planavimo dokumentų ir kitais aspektais Ieškovės statyba bus įvertinta atitinkamų institucijų, kai savivaldybei bus pateiktas statybos projektas dėl namo rekonstrukcijos. Šiuo atveju dėl atsakovų neduodamo sutikimo ji net negali savivaldybei pateikti visų reikiamų dokumentų, kad galėtų būti pradėta rekonstrukcijos projekto vertinimo procedūra siekiant išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Ieškovė pabrėžė, jog jokie teisės aktai ir/ar teismų praktika neriboja jos teisės pašalinti savavališkos statybos padarinius gaunant statybą leidžiantį dokumentą, nepaisant to, kad Privalomojo nurodymo terminas šiuo metu yra pasibaigęs. Ieškovės įsitikinimu, niekuo neparemti ir atsakovų argumentai, kad jokie statinio fasado pakeitimai ar pertvarkymai Žemės sklype negali būti atliekami. (duomenys neskelbtini), esantis pastatas patenka į Kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos pozonį, tačiau Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas absoliutaus draudimo bet kokiai veiklai kultūros paveldo objekto vizualinės apsaugos pozonyje, kaip ir apsaugos nuo fizinio poveikio pozonyje, nenustato. Ar statyba nepažeidžia teisės aktų, susijusių su kultūros paveldo išsaugojimu, bus vertinama tuomet, kai bus kreipiamasi dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo. Pabrėžė, kad ji yra parengusi rekonstravimo projektą, kuris bus teikiamas savivaldybei kartu su visais kitais Lietuvos Respublikos statybos įstatyme numatytais dokumentais. Projekte yra aprašyti ir aptarti tam tikri teisės aktų atitikimo aspektai (tame tarpe ir paminklotvarkinis pagrindimas), vis dėlto projekto bei statybos darbų atitikimas teisės aktų reikalavimams bus vertinamas atitinkamų institucijų ateityje, t. y. statybą leidžiančio dokumentų išdavimo procedūroje. Ieškovės nuomone, nėra jokių imperatyvių reikalavimų, ribojančių statybą Žemės sklype apskritai, o jos ketinamas įteisinti statinys atitinka teisės aktų reikalavimus. Jei statybos projektą vertinančios institucijos nustatys kokius nors neatitikimus (pvz., dėl vizualinės priestato dalies), ieškovė yra pasiruošusi šiuos trūkumus ištaisyti. Šie klausimai, ieškovės nuomone, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šioje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar jos siekiama įteisinti savavališka statyba nepažeidžia atsakovų privačių interesų ir ar jie elgiasi teisėtai atsisakydami duoti sutikimą. Ieškovės įsitikinimu, jau daugelį metų stovintis priestatas niekaip nepažeidžia atsakovų teisių ir neapsunkina jų galimybės naudotis jiems priklausančiu turtu, o Atsakovai reikiamo sutikimo neduoda dėl asmeninių motyvų, paprasčiausiai siekdami pakenkti ieškovei, bandydami apsunkinti priestato įteisinimą. Ieškovės nuomone, tokie atsakovų veiksmai yra atsakas į teisminius ginčus kitose civilinėse bylose, susijusiuose su kitais ginčo sklype esančiais objektais, kurios baigėsi atsakovų nenaudai (turima omenyje Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-1221-608/2019 ir e2-1963-905/2019). Ieškovės teigimu, atsakovai atsikirtimus grindžia ne realiais, bet tariamais jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimais – išvažiuoti iš kiemo atsakovams galimai trukdo ne pats priestatas, o prie jo esantys pamatai, kurie yra atskiras statinys ir nėra priestato dalis, atitinkamai nėra šio ginčo objektas. Ieškovė pažymi, kad įvažiavimas į kiemą yra pakankamai platus ir net ir atsakovų nurodomi betono pamatai, niekaip šio įvažiavimo neužtveria ir apskritai nepatenka į įvažiavimo ribas. Pabrėžė, kad jai priklauso 52 m² Žemės sklypo, jai priklausančio Buto plotas yra 25,68 m², o ketinamo įteisinti priestato apie 10 kv. m, todėl jai priklausančios žemės visiškai pakanka priestatui, o priestato buvimas akivaizdžiai nesumažina ir net teoriškai negali sumažinti kitų sklypo bendraturčių turimo žemės sklypo dalies. Ieškovės požiūriu, atsakovai nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie leistų spręsti, jog jos ketinamas įteisinti priestatas kokiu nors būdu pažeidžia jų teises ar interesus, atsakovai neįrodė, jog jų atsisakymas duoti sutikimą yra pagrįstas.
Tripliku atsakovai nesutiko su dublike išdėstyta pozicija, kad šioje byloje savo poziciją jie gali ginti tik savo konkrečių interesų pažeidimu, palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją, kad nelegali statyba pažeidžia jų kaip bendraturčių interesus. Atsakovų vertinimu, ieškovė, teigdama ir įrodinėdama teiginius, kad 15 m² statinys jos pasirinktoje vietoje, nesuderinus su kitais bendraturčiais, nepažeidžia kitų bendraturčių interesų ir netrukdo naudotis savo nuosavybe, į šią bylą netiesiogiai įtraukia savarankišką ginčą dėl bendraturčių žemės naudojimosi tvarkos, kuri šiam sklypui nėra nustatyta. Ieškovės argumentas, kad jos įsigytos 52 m² žemės priestatui užtenka, yra nepakankamas, nes ieškovė savavališkai, nesuderinusi su kitais bendraturčiais, išsprendusi žemės sklypo naudojimosi tvarką, be susitarimo ar teismo sprendimo suteikusi sau pirmenybę užimti sklypo dalį nelegaliu pastatu, pažeidė bendraturčių interesus savo interesus iškeldama aukščiau už kitų. Atsakovų teigimu, ieškovės argumentas, kad atsakovų pozicija yra kerštas už nenaudingai pasibaigusius procesus, nepagrįstas. Atsakovų pozicija dėl priestato yra nuosekli nuo pat 2016 m. ir, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, atsakovai neturi jokio pagrindo palaikyti poziciją, kuri prieštarauja teisės aktams ir sutikti su akivaizdžiai nepagrįstu ieškiniu.
Ieškinys netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (b. l. 5) nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 25,68 kv. m bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisė į Butą ieškovės vardu Nekilnojamojo turto registre yra registruota 2000 m. birželio 6 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Ieškovei priklausantis Butas yra 276,41 kv. m bendro ploto daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam yra suformuotas 546 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pastato užstatytas plotas Žemės sklype sudaro 251 kv. m. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis 54/546 dalys Žemės sklypo nuosavybės teise priklauso ieškovei, 400/546 dalys Žemės sklypo – Lietuvos Respublikai (šią dalį patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba), o 94/546 dalys – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise atsakovams. Atsakovai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pastate (duomenys neskelbtini), valdo butą Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų (b. l. 5) nustatyta, kad 2019 m. gegužės 10 d. ieškovė pateikė atsakovams prašymus dėl sutikimo davimo rekonstravimo projektui. Prašymuose ieškovė nurodė, kad siekdama įteisinti savavališkai pastatyto Buto priestato statybą ieškovė parengė Buto rekonstravimo projektą, o tam, kad rengti techninį projektą savavališkai pastatytam Buto priestatui įteisinti būtinas atsakovų kaip Žemės sklypo bendrasavininkų sutikimas. Atsakovas, atsakydamas į šį ieškovės prašymą, 2019 m. gegužės 17 d. pateikė ieškovei nesutikimą su Buto rekonstravimo projektu (priestato statyba/įteisinimu), kuriame nurodė, kad ieškovė pažeidinėja Žemės sklypo bendrasavininkų teises ir interesus, riboja patekimą ir privažiavimą prie namo ir kitų pastatų. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai (b. l. 27, 109) patvirtina, kad 400/546 kv. m Žemės sklypo dalies savininkė Lietuvos Respublika, veikdama per patikėtinę Nacionalinę žemės tarnybą, 2020 m. vasario 4 d. išreiškė neprieštaravimą, kad pagal teisės aktų nustatyta tvarka išduotus statybą leidžiančius dokumentus 546 kv. m ploto Žemės sklype, gavus kitų jo bendraturčių sutikimus, būtų rekonstruotas Butas, jeigu tai neprieštaraus nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui ir nepažeis trečiųjų asmenų teisėtų interesų. Nacionalinė žemės tarnyba taip pat pažymėjo, kad dėl rekonstrukcijos padidėjus Buto plotui Žemės sklypo dalis, nustatyta Butui eksploatuoti, nebus didinama.
Pažymėtina, kad byloje tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovė ieškiniu prašo pripažinti jos teisę be atsakovų sutikimo teikti dokumentus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą Buto rekonstrukcijos darbams, kuriuos ieškovė kaip atliktus savavališkai buvo įpareigota pašalinti Privalomuoju nurodymu iki 2018 m. birželio 15 d. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai – M. M.-O. parengtas daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), buto Nr. (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projekto planas (b. l. 5), kuris tikėtina buvo teikiamas atsakovams prašant jų sutikimo dėl šių darbų atlikimo. Tuo tarpu duomenų, kad ieškovės į bylą pateiktas M. M.-O. rekonstravimo projektas Nr. TP-18/10/15 (b. l. 113) buvo teiktas susipažinti atsakovams, prašant sutikimo Buto rekonstravimo darbus atlikti pagal jį, byloje nėra: šis projektas parengtas tik 2000 m., jame nurodomas patalpų kiekis, plotas skiriasi nuo kartu su ieškiniu pateikto M. M.-O. parengtas daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), buto Nr. (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projekto plano. Todėl plačiau šio įrodymo teismas byloje nevertina.
Daikto savininko turima nuosavybės teisė reiškia savininko teisę savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti. Dažnai nuosavybės teisė į daiktą priklauso ne vienam, bet dviem ar daugiau savininkų. Esant nuosavybės teisėje nustatytoms kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalims, laikoma, kad daiktas jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pagal bendrąją taisyklę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalis), nepriklausomai nuo bendraturčių turimų dalių dydžio, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas (daiktas ar kitas turtas) valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu. Susitarimą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bendraturčiai paprastai pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, laisva valia derindami savo interesus. Įstatyminis imperatyvas susitarti įpareigoja bendraturčius, veikiant pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškoti priimtiniausio jiems sprendimo būdo, nesiekiant savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita. Bendraturčių susitarimas įgalina užtikrinti stabilų ir ekonomišką daikto valdymą, naudojimąsi juo bei disponavimą. Bendraturčiams nesusitarus, nepriklausomai nuo nesutarimo priežasčių, daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarka gali būti nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sprendžia teismas, kitiems bendraturčiams neleidžiama ginčyti bendraturčio siekiamos įgyvendinti ar apginti įstatymo suteiktos teisės, susijusios su bendru daiktu. Tokiu atveju bendraturčiai gali ginčyti ne teisę kaip tokią, bet jos įgyvendinimo būdą ar sąlygas bei įrodinėti, kad besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2004; 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2009, kt.).
Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo statyba yra veikla, kurios tikslas – pastatyti naują arba rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį, o statinio rekonstravimas laikomas viena iš statybos rūšių. Tam, kad gautų statinio projektavimo sąlygų sąvadą, po to – ir statybos leidimą, statytojas, be kitų privalomų reikalavimų, privalo pateikti ir žemės sklypo bei statinio bendraturčių sutikimą, jeigu žemės sklypas ir rekonstruojamas statinys priklauso bendrosios nuosavybės teise keliems bendraturčiams. Siekdamas statinį rekonstruoti, bendraturtis kartu siekia įgyvendinti turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Kito bendraturčio sutikimo nedavimas siekiančiam pastatą rekonstruoti bendraturčiui reiškia bendraturčių nesutarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo atsiradimą. Taigi, kai bendraturtis siekia įgyvendinti savo kaip galimo statytojo teisę, minėta, kiti bendraturčiai galėtų ginčyti ne teisę kaip tokią, bet tik jos įgyvendinimo būdą ir sąlygas.
Nagrinėjamu atveju atsakovai, nesutikdami su ieškovės jiems reiškiamu reikalavimu pripažinti jos teisę teikti dokumentus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą Buto rekonstrukcijai be atsakovų sutikimo, būtent ir nesutinka su ieškovės kaip Žemės sklypo bendraturtės pasirinktu teisės rekonstruoti Butą, esantį bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype, įgyvendinimo būdu. Tai yra atsakovai savo nesutikimą grindžia tuo, kad tarp Žemės sklypo bendraturčių nesant tarpusavio sutarimu nustatytos naudojimosi Žemės sklypu tvarkos ir esant nesutarimui dėl jo faktinio naudojimo, toks klausimas, dalyvaujant visiems Žemės sklypo bendraturčiams, turi būti pirmiausia sprendžiamas teismine tvarka ir tik jį išsprendus gali būti keliamas klausimas, ar atsakovų atsisakymas duoti sutikimą ieškovei prašomiems Buto rekonstrukcijos darbams Žemės sklype atlikti (jeigu toks būtų), yra aiškiai nepagrįstas. Teismas šiuos atsakovų argumentus nagrinėjamu atveju pripažįsta iš esmės pagrįstais.
Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės neginčijamai liudija, kad teikiamu ieškiniu ieškovė siekia ne įgyvendinti teisę į statybą Žemės sklype, kuri dar nėra pradėta, bet siekia įteisinti jau savavališkai atliktą Buto rekonstrukciją Žemės sklype, kuriai atsakovas prieštaravo dar 2013-2016 metais (b. l. 39, 90). Ieškovė, žinodama tarp Žemės sklypo bendraturčių esant nesutarimą dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos bei ketindama įgyvendinti jai kaip Žemės sklypo bendraturtei priklausančią teisę atlikti Buto rekonstrukcijos darbus, nesikreipė į teismą dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos nustatymo. Priešingai, ieškovė, žinodama apie tokį nesutarimą, parengusi Buto rekonstrukcijos projektą paprašė atsakovus išreikšti sutikimus dėl jo, o atsakovams atsisakius juos suteikti pateikė ieškinį dėl statybos darbų atlikimo be atsakovų sutikimo. Teismo vertinimu, toks ieškovės elgesys liudija jos pačios nepaisymą įstatyme nustatytos tvarkos spręsti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo klausimus, esant dėl to ginčams tarp bendraturčių, siekį patenkinti jos asmeninį interesą – jai priklausančio Buto ploto padidinimą, kitų Žemės sklypo bendraturčių sąskaitą tarpusavio interesų dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos įstatymų nustatyta tvarka nesuderinus, į ką visiškai pagrįstai apeliuoja atsakovai atsiliepime į ieškinį.
Teismas, konstatavęs aplinkybę, kad atsakovai įrodė byloje, jog ieškovė, siekdama įgyvendinti jos teisę, susijusią su bendrąja daline nuosavybe, pati nesilaikė tokios teisės tinkamo įgyvendinimo būdo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), plačiau nepasisako dėl atsakovų nurodyto argumento, jog prie pastato (duomenys neskelbtini), įrengti pamatai, kurie nepatenka į Privalomojo nurodymo turinį, trukdo atsakovams tinkamai naudotis jiems leistu įrengti įvažiavimu į Žemės sklypą. Teismo vertinimu, šis atsakovų keliamas klausimas, kaip ir klausimai dėl kiekvienam iš Žemės sklypo bendraturčių individualiai ir/ar bendrai tenkančios naudoti Žemės sklypo dalies, vietos ir pan., betarpiškai susijęs su Žemės sklypo naudojimosi tvarka, kuri esant ginčui tarp bendraturčių nustatytina teismine tvarka atskiroje byloje. Šioje byloje pareikšto ieškinio dalykas šių klausimų neapima.
Kita vertus, teismas mano esant pagrindą atkreipti dėmesį į dar vieną bylai teisingai išnagrinėti reikšmingą aplinkybę, kuri, teismo vertinimu, sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės ketinama įteisinti Buto rekonstrukcija Žemės sklype, kuriai atlikti teikti dokumentus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą be atsakovų sutikimo ieškovė prašo pripažinti teisę šiuo ieškiniu, teisės aktų nustatyta tvarka yra pripažinta savavališka, o dėl jos pašalinimo yra priimtas Privalomasis nurodymas, kuris kaip vykdomasis dokumentas Inspekcijos yra pateiktas vykdyti priverstinai antstolei (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2, 7, 8 dalys). Byloje nėra jokių duomenų, kad šis Privalomasis nurodymas būtų panaikintas ir/ar jo įvykdymo terminas būtų pratęstas (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalis). Ieškovė byloje teigia, kad antstolei Inspekcijos pateiktas vykdyti Privalomasis nurodymas nekliudo ieškovei siekti savavališkos statybos įteisinimo, be kita ko, teikti teismui reikalavimą dėl pripažinimo teisės atlikti savavališkos statybos įteisinimo darbus be atsakovų sutikimo, nes tokio ribojimo nenustato jokie teisės aktai. Teismas su tokia ieškovės pozicija nesutinka.
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasis teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-241/2013, 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis Nr. 3K-3-453/2013).
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatų taikymu, aiškinama, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1671-624/2020).
Teismo vertinimu, paminėta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostata, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama jos taikymo ir aiškinimo praktika, kaip ir aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas apima ir terminą, per kurį statytojas turi teisę, sumokėjęs atitinkamą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, ją įteisinti (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-647-431/2020), leidžia konstatuoti, kad suėjus privalomajame nurodyme nurodytam terminui savavališkos statybos padariniams pašalinti ir jo teisės aktų nustatyta tvarka nepratęsus, statytojas praranda teisę savavališką statybą įteisinti, dėl ko toks privalomasis nurodymas kaip vykdomasis dokumentas yra vykdytinas priverstinai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju esant antstolei pateiktam vykdyti Privalomajam nurodymui, reiškiamas reikalavimas pripažinti ieškovės teisę be atsakovų sutikimo teikti dokumentus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą Buto rekonstrukcijos darbams, kurie nurodyti Privalomajame nurodyme, atlikti nesukels ieškovei materialinių teisinių pasekmių: tol, kol galioja Privalomasis nurodymas, tokios teisės ieškovė neturi, nes Buto rekonstrukcijos kaip savavališkos statybos padarinių klausimas yra išspręstas priverstinai vykdytinu Privalomuoju nurodymu.
Ieškovė už ieškinį sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį (b. l. 7), už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 38 Eur žyminį mokestį (b. l. 27), už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – 38 Eur žyminį mokestį (b. l. 56), turėjo 1 230 Eur advokato pagalbos išlaidų (b. l. 5, 156). Kadangi ieškovės ieškinys netenkintas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos ieškovei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Atsakovai nepateikė įrodymų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas šioje byloje. Valstybė šioje byloje patyrė 6,94 Eur pašto išlaidų, kurios jos naudai priteisiamos iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas
nutaria:
ieškovės L. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti iš ieškovės L. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 6,94 Eur (šeši Eur 94 ct) pašto išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.