- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-375-1035/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08293-2021-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- E. M.
- Nukentėjusysis
- S. M., N. M., E. K., A. M., ADB „A“
- Advokatai
- Jurijus Kovalenka, Svetlana Pronina
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant E. M. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktas).
Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 40 MGL (2000 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Patvirtinta nukentėjusiųjų E. K. (E. K.), A. M. (A. M.), N. M. (N. M.) ir S. M. bei ADB „A“ sudaryta taikos sutartis ir ši bylos dalis nutraukta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
E. M. nuteistas už tai, kad jis 2021 m. kovo 18 d., apie 10.21 val., Vilniuje, vairuojamu jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „Toyota Previa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavęs į (duomenys neskelbtini) gatvės namo Nr. 23 kiemą ir palikęs automobilį stovėti pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 15 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę, ir 147 punkto reikalavimus, numatančius, kad vairuotojas gali pasitraukti iš savo vietos arba palikti transporto priemonę tik pasirūpinęs, kad ji savaime nepradėtų riedėti ir ja nepasinaudotų kiti asmenys, tai yra, jis vairavo techniškai netvarkingą automobilį „Toyota Previa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su neveikiančiu stovėjimo stabdžiu ir paliko jį stovėti prie (duomenys neskelbtini) gatvės namo Nr. 23 esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje nepasirūpinęs, kad ši transporto priemonė nepradėtų riedėti, dėl ko automobilis be vairuotojo pajudėjo iš stovėjimo vietos ir atbulas riedėdamas nuokalne partrenkė automobilių stovėjimo aikštele ėjusią pėsčiąją T. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir ant jos užvažiavo, po ko išvažiavo už automobilių stovėjimo aikštelės ribų ir kirtęs pievą bei šaligatvį atsitrenkė į (duomenys neskelbtini) gatvės kelio važiuojamojoje dalyje stovėjusį automobilį „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šio eismo įvykio metu pėsčioji T. M. patyrė sunkius sužalojimus, dėl kurių mirė įvykio vietoje, o taip pat buvo apgadintas L. D.-Č. nuosavybės teise priklausantis automobilis „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas advokatas J. Kovalenko prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendį ir E. M. išteisinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. E. M. nebuvo teismo patvirtintos taikos sutarties šalimi, tačiau 2022 m. balandžio 14 d. iš atsakovo gavo pretenzijas 2187,28 Eur, 19 260 Eur, 20 440 Eur, 19 260 Eur ir 15 000 Eur sumoms. Tokiu būdu iš E. M. buvo atimta galimybė pasisakyti dėl civilinių ieškinių, taikos sutartis pasirašyta jam nepranešus. Civiliniai ieškovai ir atsakovas sutarė, teismas sutartį patvirtino, E. M. šiame procese nedalyvavo, tačiau jam atsirado prievolė mokėti pagal civilinių ieškovų ir atsakovo sudarytą ir teismo patvirtintą taikos sutartį.
1.2. Tam tikrų kategorijų bylose, įskaitant bylas dėl BK 281 straipsnyje numatytų veikų, ekspertizių skyrimas yra būtinas, dėl ko pirmosios instancijos teisme E. M. prašė skirti eismo įvykių ekspertinį tyrimą. Tyrimo tikslas – nustatyti priežastinį ryšį tarp nuteistojo padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų padarinių, taip pat tarp atliktų greičių dėžės remonto darbų ir byloje nustatytų aplinkybių, ar nustatytomis aplinkybėmis vairuotojas turėjo techninę galimybę (galėjo) išvengti eismo įvykio, priežastinį ryšį tarp pėsčiojo eismo dalyvio galimai padarytų KET pažeidimų (9, 42, 44 punktai) ir eismo įvykio nurodytų padarinių, tačiau teismas nukrypo nuo kasacinio teismo ir kitų aukštesnės instancijos teismų suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, t. y. ekspertizės nepaskyrė ir pažeidė Teismų įstatymo 23 straipsnio 3 dalies, 33 straipsnio ir 34 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad įjungus pavarą ,,tvarkingai“, t. y. nuspaudus sankabos pedalą ir nustačius pavarų perjungimo svirtį į galutinę padėtį, pavaros ,,išmetimas į laisvą“ negalimas; UAB ,,B“ bandymų metu automobilis, judėdamas nuokalne atbulas, visais atvejais riedėjo ,,trūkčiodamas“, kas leidžia manyti, kad transporto priemonės pavarų dėžė yra tvarkinga. Šių bandymų metu E. M., jo gynėjas nedalyvavo, apie šią procedūrą informuoti nebuvo, todėl negalėjo pateikti prašymų, užduočių, taip pat bandymų metu buvusios sąlygos neatitinka bylos aplinkybių, t. y. atstumas, kurį įveikė trūkčiodama transporto priemonė, nesiekė 3 (trijų) metrų, o nuvažiavus nuo tralo bandoma transporto priemonė atsirėmė į įkalnę, nors nusikaltimo vietoje nuokalnė progresyviai didėja ir vėliau pereina į skardį. Teismas nurodo, kad buvo būtina tvarkingai įjungti pavarą, tačiau svarstytina, ar buvo įmanoma tai padaryti tinkamai ją įjungiant, jei pati pavarų dėžė buvo netvarkinga, dėl ko tvarkingai įjungta pavara išsijungė dėl netinkamai suremontuotos greičių dėžės.
1.3. Teisės aktai ar rekomendacijos nenumato, kaip vairuotojas privalo užtikrinti, kad transporto priemonė savaime nepradėtų riedėti, tačiau praktinio vairavimo instruktoriai nurodo, kad įjungus žemesnę pavarą yra labiau užtikrinama, jog transporto priemonė savaime nepradėtų riedėti. Būtent taip pasielgė E. M., t. y. jis, palikdamas transporto priemonę, įjungė pirmąją pavarą, kuri, galimai dėl nekokybiškai atliktų darbų, savaime išsijungė ar nuo vairuotojo nepriklausančių aplinkybių ir veiksmų nebuvo tinkamai mechaniškai įsijungus prieš dvi savaites remontuojamojoje greičių dėžėje. Šių aplinkybių teismas nevertino. Byloje nenustatyta, kokias priemones yra nustatęs automobilio ,,Toyota Previa“ gamintojas, kad ji savaime nepradėtų judėti. Nenustačius šių aplinkybių nebuvo galima spręsti, ar nuteistasis elgėsi saugiai, teisingai. Teismo nuomonė, nurodant, kad tokiose situacijose turi būti naudojamasi rankiniu stabdžiu, yra subjektyvi ir niekuo neparemta.
1.4. Teismas nenurodė, kuriuo KET reikalavimu remiantis nusikaltimo vieta laikytina gyvenamąja zona. KET 3.6 punkte numatyta, kad ,,gyvenamoji zona – teritorija ar kelias, kurių pradžia pažymėta kelio ženklu „Gyvenamoji zona“, o pabaiga — „Gyvenamosios zonos pabaiga“, tačiau tokio ženklo pradžios ir pabaigos nusikaltimo vietoje nėra, be to, teismas klaidingai traktuoja KET 175 punkto reikalavimus – pėstiesiems leidžiama vaikščioti važiuojamąja dalimi visoje gyvenamojoje zonoje, tačiau jie neturi trukdyti transporto priemonių eismui. Teismas turėjo nustatyti daugiabučio namo kiemo ribas pagal namo projektinę dalį ar pagal savivaldybės pateiktus duomenis, nes kontaktas tarp eismo dalyvių įvyko kelio dalyje, kuri jungia galimai daugiabučio namo kiemą (aktualią aikštelę) ir (duomenys neskelbtini) gatvės kelią, kuris yra kažkurio namo kiemas (beveik viso Vilniaus miesto kelių kelkraščiuose yra gyvenamieji ar daugiabučiai namai). Pėsčioji buvo nužengusi nuo šaligatvio į važiuojamąją dalį ne daugiabučio namo kieme, ji ėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau teismas byloje esančių prieštaravimų dėl jos ėjimo vietos nepašalino. Automobilio ir T. M. susidūrimas įvyko važiuojamoje kelio dalyje jai nužengus nuo šaligatvio link važiuojamosios dalies, įstrižai kertant pravažiavimą į kiemą. Pėsčioji neįsitikino, ar saugu eiti, buvo atsukusi nugarą į automobilį, ji pažeidė KET 9 punkto reikalavimą, taip pat 42 punkto reikalavimą (į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra — sankryžose pagal šaligatviu arba kelkraščiu liniją tik sankryžose pagal šaligatviu arba kelkraščiu linija; kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose), 45 punktą (baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms). Taigi, T. M. sudarė kliūtį jai iš dešinės artėjusiam automobiliui, kirto kelią įstrižai ir neįsitikinusi, kad tai daryti saugu. Būtent tai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Kai automobilis pajudėjo pirmą kartą, jis buvo pėsčiosios matomumo zonoje, o antrą automobilio sujudėjimą ji privalėjo pastebėti, nes vėliau šis automobilis judėjo kartu su ja (ji link kelio, o automobilis link jos). Teismas turėjo nurodyti išsamesnius argumentus dėl T. M. neblaivumo, nes neblaivi moteris, žengdama nuo šaligatvio, galėjo parkristi po automobilio ratais, ar, netinkamai įvertinusi artėjančios transporto priemonės kryptį, greitį, žengti po automobilio ratais (pažymėtina, kad jai nustatytas 2,96 promilės neblaivumas, todėl ji negalėjo orientuotis aplinkoje, adekvačiai vertinti situacijos). Šioms aplinkybėms nustatyti E. M. prašė skirti ekspertizę.
1.5. E. M. įvykio metu nevairavo, jis buvo pas liudytoją svečiuose, todėl jis nepagrįstai kaltinamas pažeidęs KET 15 punktą, kuriame nurodoma, kad draudžiama vairuoti techniškai netvarkingą transporto priemonę, prieš pradėdamas vairuoti asmuo turi įsitikinti, kad transporto priemonė tvarkinga ir kt. Dėl techniškai netvarkingo automobilio įvykio vietoje – nors E. M. nurodė, jog rankinio nestatė, nes neveikia, nuplyšo trosiukas ir, kaip nurodė UAB ,,B“, nuplyšęs stovėjimo stabdžio mechanizmas nenustatytas, nuteistasis suklydo, nes buvo šoko būsenoje. Transporto priemonė iki įvykio buvo techniškai tvarkinga, įvykio metu ji peršoko medžius, stačią įkalnę ir atsitrenkė į kitą transporto priemonę, todėl vėliau nustatyti gedimai paaiškinami kaip eismo įvykio pasekmės, byloje nenustatyta, kada šie gedimai atsirado ir kokią įtaką jie turėjo eismo įvykiui.
1.6. Teismas pažeidė materialines teisės normas, reglamentuojančias asmens pagrindines atsakomybės nuostatas (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys), pagal kurias asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras, nukentėjusieji ir jų atstovė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu, E. M. nuteisimu pagal BK 285 straipsnio 5 dalį. Savo nesutikimą motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepaskyrė ekspertizės, neišsiaiškino, kokias priemones automobilio gamintojas yra numatęs, kad automobilis savaime nepradėtų judėti, neįvertino partrenktos pėsčiosios padarytų KET pažeidimų ir jos neblaivumo, nepagrįstai nustatė nuteistojo padarytus KET pažeidimus. Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl nukentėjusiųjų pareikštus civilinių ieškinių, nepagrįstai patvirtindamas nukentėjusiųjų ir civilinio atsakovo (draudiko) sudarytą taikos sutartį, kurią sudarant nuteistasis nedalyvavo. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Apeliantas yra teisus, teigdamas, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato būtinųjų ekspertinių tyrimų ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu atvejų, tačiau atskirų kategorijų baudžiamosiose bylose, atsižvelgiant į jų specifiką, tokie tyrimai yra būtini, pavyzdžiui, tais atvejais, kai ekspertiniu tyrimu gauti duomenys yra reikšmingi nusikalstamos veikos sudėties požymiams nustatyti (atskleisti). Ekspertizės akto (specialisto išvados) reikšmė, be abejo, yra svarbi nagrinėjant kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose. Kita vertus, ar toks ekspertinis tyrimas yra būtinas, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytinas faktines aplinkybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223-495/2019, 30 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą dėl ekspertizės šioje byloje skyrimo. Pažymėtina, kad analogišką prašymą apeliantas pateikė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau teisėjų kolegija žodine nutartimi, įrašyta į posėdžio protokolą, jį atmetė. Visų pirma, iš gynėjo prašyme suformuluotų ekspertams pateiktinų klausimų matyti, kad dauguma jų nepriklauso ekspertų kompetencijai, o atsakymus į juos turi pateikti teismas. Antra, šioje byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadas dėl nagrinėjamu atveju svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis.
Kaip matyti iš apelianto pateikto prašymo dėl ekspertizės skyrimo, dalis klausimų yra susiję su tuo, ar nuteistojo automobilis įvykio metu buvo ir šiuo metu yra tvarkingas, ar automobilio greičių dėžė yra tvarkinga, ar automobilio stabdžių ir greičių dėžės techninis stovis galėjo turėti įtakos eismo įvykiui įvykti. Pažymėtina, kad dalis atsakymų į šiuos klausimus pateikta 2021 m. kovo 18 d. transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole (1 t., b. l. 32), 2020 m. kovo 16 d. ir 2021 m. kovo 26 d. privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų ataskaitose (2 t., b. l. 5–8), 2021 m. kovo 26 d. kitų objektų apžiūros protokole, kuriuo minėtas automobilis apžiūrėtas UAB „B“ techninės apžiūros centre (2 t., b. l. 11–34). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje specialistu apklaustas Vitalijus Šufinskas (Lietuvos transporto saugos administracijos Priežiūros departamento Vilniaus skyriaus vyresnysis inspektorius) atsakydamas į gynėjo klausimus dėl ekspertizės (ar automobilio pajudėjimui iš vietos galėjo turėti įtakos jo variklio ar greičių dėžės techninis gedimas) paaiškino, kad specialistai gal pasakytų, kas atsitiko, bet ar tai, kas galėjo įvykti, įvyko, neatsakys niekas, nes tai yra faktoriai, kurie sukrenta tam tikru laiku. Jis nežino, kas galėtų pasakyti, ar dėl greičių dėžės arba variklio gedimo automobilis pradėjo savaime judėti, tačiau reikia dar atsižvelgti į faktorių, kad automobilis stovėjo (teismo pastaba – po įvykio) beveik metus laiko, per kurį detalės oksidavosi, korodavo, nes stovinčiame automobilyje detalės kartais genda greičiau nei naudojamame (3 t., b. l. 43–44). Taigi, skirti ekspertizę dėl automobilio techninės būklės nustatymo nebuvo netikslinga ir dėl to, kad po įvykio praėjo daug laiko, dėl šios priežasties galėjo pasikeisti automobilio detalių savybės, be to, automobilis įvykio metu buvo užvažiavęs ir pervažiavęs aukštą bortelį, nuvažiavo nuo stataus šlaito ir atsitrenkė į kitą transporto priemonę, dėl ko galėjo patirti gedimus paties įvykio metu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis pats sau prieštarauja, viena vertus, teigdamas, jog automobiliui iš vietos savaime pajudėti galėjo turėti įtakos automobilio techniniai gedimai (neseniai buvo remontuojama pavarų dėžė, pakeista sankaba, t. y. remontas galėjo būti atliktas nekokybiškai), kita vertus, apklausos metu tvirtindamas, kad automobilis iki įvykio buvo techniškai tvarkingas, jį statydavo po 10–20 kartų per dieną, nesklandumų dėl automobilio nebuvo.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai svarbias aplinkybes, todėl papildomų duomenų (ekspertizės akto) gavimas nėra būtinas.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino konkretaus automobilio gamintojo nustatytų reikalavimų (priemonių), kaip vairuotojas privalo užtikrinti, kad automobilis savaime nepradėtų riedėti. Pažymėtina, kad atskiro įrodinėjimo nereikalauja aplinkybės, kurios pripažintos visiems žinomos. Byloje nėra ginčo, jog nuteistojo automobilyje yra įrengtas stovėjimo (rankinis) stabdis. Akivaizdu, kad stovėjimo stabdis neleidžia automobiliui nuriedėti iš stovimos padėties, mechaniškai užrakindamas (užblokuodamas) ratus. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad, nesant automobilio gamintojo nurodymų, vairuotojas pats apsisprendžia, kaip jam pasielgti, t. y. įjungti stovėjimo stabdį arba įjungti pavarą, arba atlikti abu veiksmus kartu. Sutiktina, kad įjungus pavarą kartu su stovėjimo stabdžiu yra labiau užtikrinama, jog transporto priemonė savaime nepradėtų riedėti, tačiau pavaros įjungimas laikytinas ne alternatyviu, o papildomu veiksmu, kadangi greičių dėžės paskirtis yra kita. Aplinkybė, jog būtent stovėjimo stabdis, kaip pagrindinė priemonė, skirtas tam, kad neleistų automobiliui nuriedėti iš stovimos padėties, pripažintina visiems žinoma, todėl nereikalauja atskiro įrodinėjimo, t. y. pagrindimo automobilio gamintojo patvirtintomis rekomendacijomis arba teisės aktų reikalavimais. Atkreiptinas dėmesys, kad KET, kurių privalo laikytis visi eismo dalyviai, nedetalizuoja, kokiu būdu vairuotojas turi tai užtikrinti. KET 147 punkte numatyta, jog vairuotojas gali pasitraukti iš savo vietos arba palikti transporto priemonę tik pasirūpinęs, kad ji savaime nepradėtų riedėti ir ja nepasinaudotų kiti asmenys. Specialistas V. Šufinskas teisiamajame posėdyje patvirtino, kad paliekant automobilį reikalinga užtraukti rankinį stabdį, ypač, kai automobilis su mechanine dėže, nes tokia dėžė viduje neturi jokio stabdžio, įrengimo, kuris užtikrintų, kad automobilis nepajudėtų. Įjungus pavarą, automobilį laiko variklis. Tas slėgis, kuris susidaro variklio cilindre, jį suspaudžia. Faktas, kad variklio cilindras niekada nebūna 100 proc. sandarus, per laiką dalis dujų išeina ir automobilis gali pajudėti. Jungiant pavarą, tai nepritaikyta tam dalykui, nes neturi tokios sistemos, kuri neleistų automobiliui pajudėti. Mechaninė pavarų dėžė ne tam skirta ir neturi mechanizmo, kuris užrakina. Žmonėms gal atrodo greičiau ir paprasčiau (teismo pastaba – automobilį palikti tik su įjunta pavara). Sąlyginai lygioje vietoje, kai yra labai nedidelis nuolydis, tai automobilį išlaikytų. Jeigu yra įkalnė, klausimas, kiek nusidėvėjęs variklis, kaip greitai išeina dujos, kaip įjungta pavara, visi šie faktoriai susideda, tam ir yra sukurtas rankinis stabdis, kad juo naudotųsi kaip avariniu ir užfiksuotų pozicijoje, kad automobilis nepajudėtų (3 t., b. l. 44). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje specialistu apklaustas dar vienas Lietuvos transporto saugos administracijos Priežiūros departamento Vilniaus skyriaus vyresnysis inspektorius Saulius Tuleika taip pat patvirtino, kad automobilio stovėjimui skirtas rankinis stabdis (2 t., b. l. 180). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo išvada, kad rankinis stabdis sukurtas tam, jog automobilis nepajudėtų, yra pagrįsta ne tik teismo asmenine nuomone, bet ir specialistų paaiškinimais.
Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog E. M. paliko automobilį neįjungęs stovėjimo (rankinio) stabdžio, kadangi jis buvo neveikiantis. Šias aplinkybes patvirtino pats nuteistasis. Savo 2021 m. kovo 18 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad įjungė pirmą pavarą, neužtraukė rankinio stabdžio, nes jis neveikė – nuplyšo trosas (2 t., b. l. 56). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai ginčija nuteistojo užfiksuotus paaiškinimus dėl nuplyšusio troso, motyvuodamas tuo, jog 2021 m. kovo 26 d. privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų ataskaitoje (2 t., b. l. 6) tai nenustatyta (nustatyta tik pernelyg didelė svirties eiga, vienos pusės ratas nestabdo). Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju nėra svarbu, ar stovėjimo (rankinis) stabdis neveikė dėl nuplyšusio troso ar dėl kitų priežasčių. Svarbu yra tai, kad E. M. žinojo, jog stovėjimo (rankinis) stabdis yra neveikiantis. Šią aplinkybę jis patvirtino ne tik minėtuose rašytiniuose paaiškinimuose, bet ir į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui A. M. (tai matyti iš šio pareigūno tarnybinio pranešimo, 1 t., b. l. 5, ir „Body“ kamerų vaizdo įrašų, 1 t., b. l. 172–177). Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. M. teigė, kad rankinis stabdis veikė (2 t., b. l. 60), teisiamajame posėdyje pripažino, jog veikė silpnokai (2 t., b. l. 177). Iš 2021 m. kovo 26 d. privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų ataskaitos ir jos priedų matyti, jog stovėjimo stabdžio efektyvumas tik 3 proc. (2 t., b. l. 6–8). Specialisto S. Tuleikos teigimu, minimalus stovėjimo stabdžio efektyvumas turėtų būti 16 proc., tai reiškia, kad visai nestabdė (2 t., b. l. 181). Nepaisant nuteistojo nenuoseklių parodymų, atsižvelgiant į kitus byloje surinktus objektyvius duomenis, darytina išvada, kad stovėjimo stabdis buvo neveikiantis, todėl E. M. įvykio metu juo ir nesinaudojo.
Apelianto teigimu, E. M. įvykio metu automobilio nevairavo, automobilis buvo paliktas stovėti automobilių stovėjimo aikštelėje ar namo kieme, todėl skundžiamu nusprendžiu nepagrįstai nustatyta, kad jis pažeidė KET 15 punktą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu KET 15 punkto, pagal kurį draudžiama vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę, interpretavimu. Byloje nustatyta, kad E. M. jo paties vairuojamu automobiliu atvažiavo į namo (duomenys neskelbtini) g. 23 kiemą, t. y. jis vairavo automobilį. Minėta, kad automobilyje tuo metu jau neveikė stovėjimo stabdis. Specialisto S. Tuleikos teigimu, su tokiais trūkumais automobilis negali dalyvauti eisme (2 t., b. l. 182). Kaip matyti, aplinkybė, kad automobilyje neveikė stovėjimo stabdis ir dėl to nuteistasis jo nebuvo įjungęs, neabejotinai priežastiniu ryšiu yra susijusi su tuo, kad nuokalnėje paliktas automobilis savaime pradėjo riedėti. Taigi apelianto argumentai, kad automobilio riedėjimo metu jame nebuvo nuteistojo (t. y. nuteistasis jo nevairavo), nepaneigia skundžiamo nuosprendžio išvados, jog E. M. pažeidė KET 15 punktą. Nagrinėjamoje byloje KET 15 punkto reikalavimas tiesiogiai susijęs su kitu nuteistojo pažeistu reikalavimu, numatytu KET 147 punkte. Pagal jį vairuotojas gali pasitraukti iš savo vietos arba palikti transporto priemonę tik pasirūpinęs, kad ji savaime nepradėtų riedėti ir ja nepasinaudotų kiti asmenys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad E. M., pažeisdamas minėtų KET punktų reikalavimus, vairavo techniškai netvarkingą automobilį su neveikiančiu stovėjimo stabdžiu ir paliko jį stovėti nepasirūpinęs, kad automobilis nepradėtų riedėti. Šių nustatytų aplinkybių nepaneigia apelianto argumentai, jog nuteistasis buvo įjungęs pavarą ir tai turėjo užtikrinti, kad automobilis savaime nepradėtų riedėti. Kaip minėta, mechaninė greičių dėžė nėra skirta šiai funkcijai, nes neturi mechanizmo, kuris mechaniškai užrakina (užblokuoja) ratus, priešingai nei veikiantis stovėjimo stabdis, kurio pagrindinė paskirtis neleisti automobiliui nepajudėti iš vietos. Darytina išvada, kad E. M. veiksmai, įjungiant tik pavarą, nebuvo pakankami KET 147 punkte numatyto reikalavimo vykdymo prasme, t. y. atlikus tik šiuos veiksmus, nėra pagrindo teigti, jog jis pasirūpino, kad jo paliktas automobilis savaime nepradėtų judėti. Padarius šią išvadą, nėra teisiškai reikšmingi apelianto argumentai dėl greičių dėžės galimai nekokybiško remonto, atlikto prieš įvykį, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Kaip minėjo specialistas V. Šufinskas, nuo daug faktorių priklauso, ar įjungta pavara galės išlaikyti stovintį automobilį, t. y. ne tik variklio nusidėvėjimo, bet ir ar teisingai įjungta pavara, kt., būtent tam, specialisto teigimu, sukurtas rankinis stabdis.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo tiriama aplinkybė, ar E. M. išvis buvo įjungęs pavarą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2021 m. kovo 18 d. transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolu, kuriuo automobilis apžiūrėtas įvykio vietoje (1 t., b. l. 32–38), 2021 m. kovo 26 d. kitų objektų apžiūros protokolu, kuriuo automobilis apžiūrėtas UAB „B“ techninės apžiūros centre, dalyvaujant specialistui S. Tuleikai, įvykio vietoje dalyvavusio specialisto V. Šufinsko paaiškinimais, paties nuteistojo parodymais, padarė išvadą, kad pavara nebuvo įjungta, o jeigu ir buvo, tai netinkamai. Teisėjų kolegija pritaria šiai išvadai, tačiau kartu pažymi, kad ši aplinkybė nėra esminė šioje byloje. KET 147 punktas įpareigoja vairuotoją, prieš paliekant transporto priemonę, pasirūpinti, kad ji savaime nepradėtų riedėti. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pagrindė priežastis, dėl ko kilo eismo įvykis buvo tai, kad automobilio stovėjimo (rankinis) stabdis buvo praktiškai neveikiantis, todėl kaltinamasis palikdamas automobilį, jo nenaudojo ir negalėjo naudoti, būtent dėl šios priežasties automobilis savaime pajudėjo ir nuriedėjęs kliudė pėsčiąją, ją partrenkdamas ir mirtinai sužalodamas, o ne dėl greičių dėžės ar sankabos trūkumų.
Apeliaciniame skunde akcentuojami pačios nukentėjusiosios elgesys, t. y. jos neblaivumo būsena, KET reikalavimų nesilaikymas ir pan. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios neblaivumo būsena šioje konkrečioje situacijoje nėra susijusi priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu ir jo padariniais. Nors skundžiamame nuosprendyje ši išvada plačiau nemotyvuota, iš vaizdo įrašų, pateiktų (duomenys neskelbtini) g. 23 namą administruojančios įmonės, apžiūrėtų 2021 m. kovo 23 d. apžiūros protokolu (1 t., b. l. 161–168), matyti, kad nukentėjusioji, išėjusi iš daugiabučio namo laiptinės, tvarkingai eina, nesvyruodama, nors, kaip vėliau paaiškėjo, tuo metu ji buvo neblaivi (kraujyje rasta 2,41 promilės, o šlapime – 2,96 promilės etilo alkoholio). Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusioji buvo partrenkta iš nugaros, ji negalėjo matyti (taip pat girdėti), lėtai ir tyliai (variklis nebuvo įjungtas) judančio automobilio. Taigi šioje situacijoje nukentėjusiosios neblaivumo būsena neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui.
Dalis apeliacinio skundo argumentų yra susiję su nukentėjusiosios galimai padarytais KET pažeidimais, apeliantui neigiant pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad eismo įvykis įvyko gyvenamojoje zonoje, kurioje pėstiesiems leidžiama judėti važiuojamąja dalimi bet kurioje jos vietoje, jie neturi trukdyti eismui, tačiau turi pirmumo teisę prieš transporto priemones (KET 175 punktas). Apelianto teigimu, gyvenamoji zona – tai teritorija ar kelias, kurių pradžia pažymėta kelio ženklu „Gyvenamoji zona“, o pabaiga – „Gyvenamosios zonos pabaiga“ (KET 3.6 papunktis), tačiau tokių ženklų įvykio vietoje nėra. Pažymėtina, kad eismas gyvenamojoje zonoje reglamentuojamas KET XXI skyriuje, kurio reikalavimai taip pat taikomi daugiabučių gyvenamųjų namų kiemuose (KET 178 punktas), todėl nėra būtina, kad daugiabučio gyvenamojo namo kiemas būtų pažymėtas apelianto nurodytais kelio ženklais. Iš byloje surinktų duomenų: 2021 m. kovo 18 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir jo priedų (1 t., b. l. 6–21), 2021 m. balandžio 7 d. specialisto išvados, kuria pagal įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotas skaitmenines nuotraukas suformuota eismo įvykio vietos mastelinė ortomozaika, įvykio vietos projekcija iš šono, įvykio vietos situacinis trimatis modelis ir kt., šios išvados priedų (1 t., b. l. 26–31) darytina išvada, kad tiek E. M. variuojamas automobilis buvo paliktas, tiek pėsčioji ėjo ir buvo šio automobilio partrenkta būtent daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) g. 23 kieme, kuriame galioja KET XXI skyriaus, reglamentuojančio eismą gyvenamojoje zonoje, reikalavimai (tarp jų pirmosios instancijos teismas nurodytas KET 175 punktas). Minėta, kad pagal šį punktą gyvenamojoje zonoje pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones, todėl apelianto argumentai, susiję su nukentėjusiosios elgesiu einant ne per pėsčiųjų perėją, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl apelianto akcentuojamos pirmosios instancijos teismo patvirtintos taikos sutarties pažymėtina, kad nukentėjusiųjų civilinio ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo buvo nukreipti į du asmenis, t. y. eismo įvykį sukėlusį asmenį (E. M.) ir draudiką (ADB „A“), su kuriuo nuteistasis buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atsižvelgiant į privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslus pirmiausia turi būti vykdomos prievolės, atsirandančios iš šios draudimo sutarties, t. y. nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Draudikas, egzistuojant šiems draudimo prievoliniams santykiams, yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą vykdyti sutartinę prievolę, neviršijant draudimo sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, padengti padarytus nuostolius kreditoriui – trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), kuris nėra sutarties šalis. Žalą padariusio asmens (draudėjo) ir draudiko draudimo sutartyje ir įstatyme nustatytos teisės ir pareigos, jų apimtis turi įtakos nukentėjusio (trečiojo asmens) teisės reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko įgyvendinimui. Jeigu nukentėjusiam asmeniui apskaičiuotas turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis viršys TPVCAPD sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytas maksimalias turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo ribas, draudikas turi pareigą sumokėti nukentėjusiajam tik šių ribų neviršijančią žalos atlyginimo dalį. Tokiais atvejais, kai draudimo išmokos suma mažesnė už padarytą žalą nukentėjusiajam, pastarasis turi teisę neatlygintos žalos dalies reikalauti iš kalto asmens (CK 6.254 straipsnio 2 dalis, TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų reikalavimų dėl turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis neviršijo TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytų maksimalių turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo ribų, todėl nukentėjusieji, atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, negalėjo nukreipti savo reikalavimų dėl žalos atlyginimo tiesiogiai E. M., nes susiklosčiusioje situacijoje (atsižvelgiant į reikalaujamas sumas) būtent draudikui atsirado pareiga padengti nukentėjusiems padarytą žalą. Dėl šios priežasties taikos sutarties šalimi buvo tik nukentėjusieji ir draudikas. Kita vertus, apie taikos sutartį nuteistajam buvo žinoma, nes ji pateikta byloje, jis turėjo galimybę dėl jos pasisakyti. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino jam pateiktą nukentėjusiųjų ir draudiko pasirašytą taikos sutartį ir šią bylos dalį nutraukė. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su taikos sutarties patvirtinimu, jam nesant šios sutarties šalimi, labiau aktualūs atsikertant į skunde minimą draudiko nuteistajam regreso tvarka pareikštą pretenziją, o ne šiai bylai.
Nors apeliantas apeliaciniame skunde to neginčijo, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje iškėlė klausimą dėl veikos tinkamo kvalifikavimo, teigdamas, kad nuteistojo veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, o pagal BK 282 straipsnį, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo žmogus. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgoje Nr. 30 nurodyta, kad transporto priemonės vairavimas reiškia ne tik judančios transporto priemonės valdymą. Sudėtinis vairavimo etapas yra tinkamas transporto priemonės sustojimas, todėl laikoma, kad asmuo vairavo transporto priemonę ir tada, kai baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilo dėl to, kad vairavimo procesas buvo baigtas pažeidžiant transporto priemonių sustojimo ir stovėjimo taisykles.
Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšį ir parenkant jos dydį, konstatuoja, kad E. M. paskirta bausmė (jos rūšis ir dydis) yra proporcinga ir nėra per griežta. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.
Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio nėra pagrindo, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Nukentėjusiųjų atstovė advokatė S. Pronina prašo iš E. M. nukentėjusiesiems priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-489/2021, Nr. 2K-70-942/2022).
Iš atstovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros už teisines paslaugas, mokėjimo nurodymo ir pinigų priėmimo kvito matyti, kad teisinių paslaugų suteikimas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiesiems kainavo 1210 Eur (su PVM). Kaip matyti, atstovė rengė atsiliepimą į apelianto prašymą dėl ekspertizės skyrimo, dalyvavo dviejuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į atstovės nukentėjusiesiems suteiktų paslaugų pobūdį ir mastą, nurodyto dydžio išlaidos nelaikytinos per didelėmis. Ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, todėl BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusieji turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo E. M. gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko apeliacinį skundą.
Priteisti iš E. M. nukentėjusiesiems E. K., A. M., N. M. ir S. M. lygiomis dalimis 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Eur (kiekvienam po 302,50 Eur) išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.