Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo O. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 str. 2 d. - 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Nuspręsta, vadovaujantis BK 64¹ str. nuostatomis, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir laikyti O. J. nuteistu 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo jos vykdymo nuosprendžiui įsiteisėjus.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. rugsėjo 27 d. 18.00 val. iki 2014 m. rugsėjo 29 d. 15.50 val. (dvi paros).

Nuspręsta kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti iki nuosprendžio vykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. J. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. už tai, kad jis 2014 m. rugsėjo 27 d., apie 17.30 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, viešojo transporto sustojime „Viršuliškės“, adresu Viršuliškių g. 73, Vilniuje, lipdamas į autobusą, pažymėtą numeriu 2G, paskui nukentėjusiąją E. B., iš jos neužsegtos rankinės pagrobė mobiliojo ryšio telefono aparatą „Samsung Galaxy S2“, 144,81 eurų vertės, po ko jis išlipo ir nubėgo link namo, esančio Viršuliškių g. 65, Vilniuje, kur buvo sulaikytas nepažįstamo asmens, tokiu būdu pagrobė svetimą E. B. priklausantį 144,81 eurų vertės turtą (kišenvagystė).

Teismo posėdyje nuteistasis O. J. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nuteistasis O. J. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neginčija, tačiau ginčija jam paskirtos bausmės dydį ir prašo sušvelninti jam paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, todėl teisėjų kolegija baudžiamąją bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.

Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas palieka teismui diskreciją parinkti atitinkamą bausmės rūšį ir nustatyti jos dydį, tačiau individualizuodamas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmę teismas saistomas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str.), bausmės paskirties (BK 41 str. 2 d.), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų, taip pat teisingumo, teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo ir kitų konstitucinių principų.

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. BK 54 str. 2 d., kur nurodyta, jog skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam O. J. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Apylinkės teismas, skirdamas O. J. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (apysunkis nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (iš savanaudiškų paskatų), nuteistojo asmenybę (teisiamas jau 12 kartą, jo teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, jis vėl įvykdė nusikaltimą, baustas administracine tvarka už nedideles vagystes, narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, nedirbo ir nesimokė, nusikaltimą vykdė tuo metu, kai buvo paieškomas policijos dėl bausmės atlikimo pagal ankstesnį nuosprendį, dėl narkotikų vartojimo gydėsi psichiatrinėje ligoninėje). Apylinkės teismas, skirdamas O. J. bausmę, taip pat atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis pripažino nusikaltimo padarymo faktą, nuoširdžiai gailisi dėl savo veikos; įvykio vietoje po sulaikymo iš karto atsiprašė nukentėjusiosios; grąžino jai pavogtą telefoną (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.); sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, atsižvelgęs į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, pagrįstai O. J. paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, nustatydamas jos dydį, žymiai mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Teisėjų kolegijos nuomone, O. J. paskirta bausmė yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, nėra aiškiai per griežta.

Apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, pagrįstai taikė BK 64¹ str. nuostatas ir O. J. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu iki 6 mėnesių.

O. J. apeliaciniame skunde prašo sumažinti jam paskirtą bausmę, nes jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, nukentėjusiajai žala nepadaryta, jis jos atsiprašė. Teisėjų kolegijos nuomone, tenkinti tokį O. J. prašymą nėra jokio pagrindo, kadangi apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, į visas šias nuteistojo nurodytas aplinkybes jau atsižvelgė, todėl dar kartą į jas atsižvelgti ir švelninti nuteistajam, kaip recidyvistui, paskirtą ir taip pakankamai švelnią bausmę, nėra jokio pagrindo.

Apeliantas, prašydamas paskirti jam mažesnę bausmę, nurodė, kad jo atžvilgiu nepagrįstai netaikyti 2015 m. sausio 1 d. ir 2015 m. balandžio 1 d. įsigalioję BK straipsnių pakeitimai, tačiau nekonkretizavo, kurie būtent baudžiamojo įstatymo pakeitimai jam turėtų būti taikomi.

Teisėjų kolegija sprendžia, taikyti nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusių BK straipsnių pakeitimus O. J. atžvilgiu, nėra pagrindo, o būtent, pagal BK 39 str. O. J. negali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, nes jis padarė apysunkį nusikaltimą. Taikyti BK 62 str. 3 d. 2 p. O. J. atžvilgiu, t.y. paskirti mažesnę bausmę taip pat nėra pagrindo, nes O. J. jau 12 kartą padarė nusikalstamą veiką, kas rodo, jog jis nelinkęs taisytis ir laikytis įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl taikyti BK 75 str. ir atidėti O. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, netikslinga.

Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teisme 2015 m. birželio 17 d. buvo gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo Nr. (4.22.) TPA-1868, kuriame prašoma valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 88,78 Eur iš nuteistojo O. J.. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas.

BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01).

Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 str. 8 d., numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 str. 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo.

Baudžiamojo proceso įstatyme nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, nes teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, matyti, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, kitais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teisme gynėja advokatė Elena Žilėnienė nuteistajam O. J. buvo paskirta vadovaujantis BPK 322 str. 1 d. nuostatomis, kur imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo O. J. negali būti tenkinamas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nuteistojo O. J. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo O. J. apeliacinį skundą atmesti.