Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. 2 metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2015 m. balandžio 9 d.

Vadovaujantis BK 66 str. 2 d. nuostatomis, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. balandžio 9 d.

Nuspręsta kardomąją priemonę - suėmimą E. R. palikti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nuspręsta Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti, priteisti iš E. R. 41,18 Eur Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. R. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. už tai, kad jis 2014 m. gruodžio 11 d., apie 16.45 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie daugiabučio namo Nr. 11 laiptinės, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, R. B. pargriovė ant žemės, taip sužalodamas kairės kojos blauzdą, po to įkišo ranką į palto kišenę ir, suduodamas smūgius per dešinę ranką, tuo nukentėjusiajai R. B. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų dešinėje plaštakoje ir kairėje blauzdoje, ištraukė piniginę, 0,29 Eur vertės, kurioje buvo 6 Lt (1,74 Eur) pinigų ir buto raktai, 8 Eur vertės, tuo būdu panaudodamas fizinį smurtą pasikėsino pagrobti svetimą, R. B. priklausantį, 10,03 Eur vertės turtą, bet nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes į įvykio vietą, išgirdę pagalbos šauksmą, atėjo kiti asmenys.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. R. ir jo gynėjas advokatas Valdas Burneikis prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis E. R. apeliaciniame skunde prašo perkvalifikuoti jo veiką ir sumažinti bausmę, vadovaujantis BK 64¹ str.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas E. R. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl E. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

BK 180 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. BK 22 str. 1 d. numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

Nors nuteistasis E. R. neigia padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., tačiau tokia nuteistojo pozicija vertinama kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams. Apeliantas skunde pažymi, kad įvyko tik konfliktas, kurio metu jis pastūmė nukentėjusiąją, kuriai pasirodė, kad nuteistasis nori pavogti jos piniginę, kuri buvo vidinėje striukės kišenėje. Pasak apelianto, jis jokių daiktų iš nukentėjusiosios nepagrobė ir nebandė to daryti, apeliantas tik kėlė nuo žemės nukentėjusiąją. Apeliantas pripažįsta, kad įvykio metu pastūmė nukentėjusiąją ir grumtynių metu trenkė jai per rankas, jog galėtų išlaisvinti savo rankas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad po viso įvykio jis grįžo prie nukentėjusiosios ir pabandė ją pakelti nuo žemės. Įvertinus byloje esančių duomenų visumą, nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais.

Nuosekliais nukentėjusiosios R. B. parodymais nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 11 d., apie 16.30 val. apsipirkusi parduotuvėje „Maxima“, esančioje Pelesos g. 35, Vilniuje, ji ėjo link namų, kaimynė važiavo pakeliui, parvežė ją namo. Jos kažkiek kalbėjosi, paskui nukentėjusioji liko viena. Ji atsigręžė ir pamatė paskui save einantį vyriškį, jo paklausė, ar kažko ieško, bet jis nieko nesakė. Nukentėjusioji paaiškino, kad tuo metu ji jau buvo užėjusi į namą ir peržengusi namo slenkstį, bet prie buto priėjusi nebuvo, po to atsipeikėjo jau gulinti lauke, kaip minėtas vyriškis ištempė ją į gatvę, neprisimena. Nukentėjusioji šalia namo gulėjo ant nugaros, tas žmogus grūmėsi su ja, buvo prie jos pasilenkęs, bandė paimti piniginę, jis atsegė striukę, žiūrėjo vidinę kišenę, kišo ranką. Ji laikė piniginę, todėl jis trankė per dešinę ranką. Ranka vėliau buvo ištinusi. Paskui jis iškratė piniginę, bet ten nebuvo popierinių pinigų. Ji šaukė, kad jis atiduotų raktus. Piniginė buvo ant žemės. Ji matė, kad iš piniginės išbyrėjo pinigai, raktai, pasakė vyrui, kad atiduotų raktus. Visas įvykis truko gal 5-7 min. Tuo metu atbėgo kaimynas, laikydamas rankoje plaktuką. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios R. B. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (T. 1, b. l. 13-14; 16-17; 20), tiek ir pirmosios instancijos teisme (T. 1, b. l. 151-152), todėl jais abejoti nėra jokio pagrindo.

Tai, kad 2014 m. gruodžio 11 d. nukentėjusiosios R. B. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas ir jai padaryti atitinkami sveikatos sutrikdymai, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 356/15(01), iš kurios matyti, kad R. B. padarytos poodinės kraujosruvos dešinėje plaštakoje ir kairėje blauzdoje, paveikus kietais bukais daiktais, kurių individualių požymių nenustatyta. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais. Kraujosruva dešinėje plaštakoje galėjo atsirasti ir ginantis (T. 1, b. l. 129).

Nukentėjusiosios nuosekliai nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino įvykį matęs P. V., kuris apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis būdamas namuose išgirdo, kad lauke kažkas šaukiasi pagalbos. Pažiūrėjęs per langą pamatė, kad guli moteris, tamsiais rūbais apsirengęs vyriškis bando nuplėšti rūbus. P. V. išbėgo į lauką, dešinėje rankoje turėjo plaktuką, iš liemenės paėmė dujų balionėlį. Kai jis išėjo, gulėjo kaimynė, stovėjo pasilenkęs vaikinas, dešinėje P. V. pamatė dar du vaikinus. Jis pasakė, kad niekas niekur neitų, reikia išsiaiškinti. Kaimynė pasakė, kad E. R. ją plėšė. Vaikinas, kuris plėšė striukę, stovėjo iš kairės pusės. Kaimynė gulėjo, P. V. matė, kaip E. R. dviem rankomis plėšia paltą. Moteriškė šaukėsi pagalbos. Kai P. V. išbėgo iš laiptinės, moteriškė šaukė, kad atiduotų raktus. E. R. pradėjo sakyti, kad jis nieko nevogė, tiesiog padeda moteriai atsikelti. P. V. sulaikė visus, kad visi galėtų papasakoti, ką matė ir darė. P. V. viską labai gerai matė, kaip plėšė, atstumas buvo kokie 4 m. Moteris sakė, kad labai skauda koją, šonus, buvo labai išsigandusi. E. R. tampė moters drabužį. P. V. matė, kaip plėšia drabužius, tampo moterį už palto. Liudytojo P. V. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių taip pat nesikeitė viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (T. 1, b. l. 27), tiek ir pirmosios instancijos teisme (T. 1, b. l. 154-155). Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių P. V. būtų šališkas, suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus, todėl liudytojo parodymais abejoti nėra pagrindo.

Nukentėjusiosios nuosekliai nurodytas įvykio aplinkybes iš dalies patvirtino ir liudytojai P. C. bei A. S.. P. C. apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio metu jis ėjo pasiimti vaiko iš darželio, išgirdo moters šauksmą, suprato, jog kažkas atsitiko, ėjo į tą pusę, pamatė, kad guli moteris, priekyje stovi vaikinas. Atsidarė durys, išbėgo kaimynas, iš paskos priėjo dar kažkoks vyriškis. Jie priėjo, paklausė, kas atsitiko. Močiutė gulėjo, šaukė, kad jai kažką padarė, jie iškvietė policiją. Ji šaukė, kad padėtų. P. C. galvojo, kad jai bloga, kažkas nutiko. Kai išėjo kaimynas, visi kiti, močiutė pasakė, kad norėjo ją apvogti. Ji sakė, kad tas vyriškis atiduotų raktus. Jos daiktai mėtėsi. Buvo prasegti drabužiai, paltas atsegtas. Gulėjo kažkokie daiktai, rankinukas. Liudytojas paaiškino, kad, koks laiko tarpas nuo riksmo iki jo priėjimo praėjo, tiksliai negali pasakyti, bet gal kokių 30-40 sekundžių. Už 10-15 sekundžių pamatė, kad guli močiutė. Nežino, kiek konkrečiai sekundžių tai truko (T. 1, b. l. 152-153). A. S. apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio metu jis ėjo gatve, išgirdo kažkokius riksmus. Ėjo per kelią, užsukęs pamatė stovinčią močiutę ir vaikiną. Išbėgo kaimynas su plaktuku, pasakė, kad dabar visi lauks policijos. Įvykio vietoje buvo sena moteris, ji rusiškai rėkė, kad jai padėtų. Kai ją pamatė, moteriškė sėdėjo ant žemės. Vaikinas, kuris stovėjo greta, nieko nedarė. Močiutė pasakojo, kad E. R. ją užpuolė. Šalia močiutės gulėjo 7 Lt, A. S. padėjo jai surinkti pinigus (T. 1, b. l. 178). Taigi, nors šie liudytojai paties įvykio nematė, tačiau girdėjo nukentėjusiosios R. B. pagalbos šauksmą ir atskubėję padėti, pamatė ant žemės esančią nukentėjusiąją, šalia jos stovintį E. R. ir aplinkui išmėtytus nukentėjusiosios daiktus.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtų asmenų parodymais, nes jie papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, patvirtinančią, jog E. R. atlikto neteisėtus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo teiginiais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad E. R. parodymai, jog jis tik norėjo padėjo atsikelti nukentėjusiajai, yra paneigti byloje aptartų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad E. R. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d.

Nuteistasis E. R. apeliaciniame skunde taip pat prašo, vadovaujantis BK 64¹ str., sumažinti jam skirtą bausmę. BK 64¹ str. 1 d. numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byla nebuvo nagrinėjama nei pagreitinto proceso tvarka, nei atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą. Atsižvelgiant į tai, kad E. R. neigė pasikėsinęs apiplėšti nukentėjusiąją, šioje byloje buvo atliktas pilnas įrodymų tyrimas ir priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Pažymėtina, kad BK 64¹ straipsnis taikytinas tik tiems asmenims, kurie atitinka BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytas sąlygas. Atsižvelgiant į tai, BK 64¹ straipsnis E. R. atžvilgiu negali būti taikomas.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo E. R. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo E. R. apeliacinį skundą atmesti.