- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-21
- Bylos Nr.
- 2A-874/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02845-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- G. L., E. L., K. L.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams G. L., E. L., G. L. ir K. L. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 484 227,99 Lt nuostolių atlyginimą be teisėto pagrindo naudojantis ieškovui nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis ir 5 procentų procesines palūkanas. Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), bei jame esantis (duomenys neskelbtini) butas. 2011 m. gegužės 24 d. patikrinus minėtas gyvenamąsias patalpas buvo nustatyta, kad jose gyvena atsakovų šeima. Ieškovas nėra sudaręs su atsakovais gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties, taigi atsakovai šiose patalpose gyvena neteisėtai, naudojasi butu ir tokiu būdu pažeidžia ieškovo teisę savo nuožiūra naudoti nuosavybes teise priklausantį turtą bei tinkamai įgyvendinti socialinio būsto nuomos funkcijas. Ieškovo ir atsakovų nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai, todėl taikytinos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos. Atsakovai patalpose gyvena nuo 2000 metų. Atsakovė G. L. 2011 m. birželio 3 d. buvo įspėta, jog per 12 dienų turi atlaisvinti butą, tačiau to nepadarė. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų – neteisėto naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis – ieškovas patyrė nuostolių, kadangi prarado galimybę išnuomoti gyvenamąsias patalpas. Atsakovai nesutiko leisti vertintojams atlikti ginčo buto rinkos nuomos mokesčio įvertinimą, todėl patirtų nuostolių dydį ieškovas grindžia kito buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimo rezultatais. Atsakovų gauta nauda, šiems nemokant nuomos mokesčio, pripažintina ieškovo patirtais nuostoliais. Ieškovas nuo 2000 m. iki 2011 m. patyrė 484 227,99 Lt nuostolių, kuriuos atsakovai privalo atlyginti solidariai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Spręsdamas dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ar jų nebuvimo, teismas atsižvelgė, kad tarp ieškovo ir atsakovų (pagrindinio buto nuomininko šeimos narių) buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai dėl buto, esančio Odminų g. 10-9, Vilniuje, jame buvo ir tebėra deklaruota atsakovų gyvenamoji vieta; šis butas, kaip iki nacionalizacijos turėtas turtas, nuosavybės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisės aktų pagrindu buvo sugrąžintas natūra ankstesniam jo savininkui; nuomotojas (ieškovas) įsipareigojo laikinai apgyvendinti atsakovų šeimą manevrinės paskirties būste, o suremontavus pastatą (duomenys neskelbtini), jo butą Nr. (duomenys neskelbtini) garantiniu raštu įsipareigojo suteikti atsakovams; atsakovai apsigyveno ginčo bute būtent šio garantinio rašto ir atitinkamo savivaldybės valdybos potvarkio pagrindu; apsigyvenę šiame bute, jie siekė įteisinti savo gyvenimą jame ir kreipėsi dėl nuomos sutarties sudarymo; atsakovų teisę apsigyventi ir išsinuomoti butus pagal garantinius raštus pripažino ir tuometinis ieškovo institucijos vadovas – miesto meras; aplinkybė, kad apsigyvenimo bute momentu toks garantinis raštas egzistavo ir jo išdavimo teisėtumas nebuvo nuginčytas, nepaneigta. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra visų būtinų elementų atsakovų deliktinei atsakomybei atsirasti ir nuostolių atlyginimo institutui taikyti – nei atsakovų veiksmų neteisėtumo, apsigyvenant ginčo patalpose, nei jų kaltės dėl kurių nors ieškovo negautų pajamų, nei priežastinio ryšio tarp jų veiksmų ir atsakovo galbūt negautos materialinės naudos, taip pat neįrodytas ir pats žalos ieškovui padarymo faktas (nuostolių atsiradimo realumas, neišvengiamumas) ar nuostolių dydis. Teismas pabrėžė, kad iš socialinio būsto nuomos, o tokiai kategorijai ieškovas savo procesiniuose dokumentuose ir priskiria šį butą, komercinių pajamų nebūtų galima tikėtis ar jų realiai gauti, šio buto nebūtų galima naudoti komercinėmis nuomos sąlygomis. Nuostolių dydis grindžiamas vertinimo ataskaita, kurioje turto vertinimo prielaidos visiškai neatitinka atsakovų gyvenamojo būsto sąlygų bei kriterijų – šis turtas neabejotinai nėra prieinamas atviroje rinkoje; turtui nuo 2000 m. sausio 28 d. įregistruotas areštas; turtas už visą nuostolių apskaičiavimo laikotarpį neatitiko visų esminių reikalavimų, jo naudojimo tinkamumas įteisintas tik 2007 m. sausio 9 d. Vertinimo ataskaitoje nurodyta tokio objekto rinkos nuomos vertė negali pagrįsti aplinkybės, kad ieškovas būtų tokias pajamas gavęs, jeigu bute nebūtų apsigyvenę atsakovai. Iš atsakovų prašoma priteisti žala negali būti priskirta prie netiesioginių nuostolių, t. y. negautų pajamų kategorijai. Bylos šalis, reikšdama tokį reikalavimą, turi įrodyti faktą, jog ji negavo konkrečių pajamų būtent atsakovų veiksmų (ar neveikimo) išdavoje (priežastinis ryšys), tą suponuoja rungimosi principas (CPK 12 str., 178 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo stabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-2732-854/2011 tarp tų pačių ginčo šalių. Nurodo, kad šioje civilinėje byloje teismas nevertino ir nepasisakė dėl garantinio rašto teisėtumo ir kitų šiai bylai svarbių aplinkybių, kurios turi reikšmės nustatant atsakovų veikos neteisėtumą bei padarytos žalos pagrįstumą, tačiau šie faktai yra nagrinėjami minėtoje civilinėje byloje pagal ieškovų G. L., E. L., G. L., K. L. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį ir atsakovės priešieškinį ieškovams dėl iškeldinimo iš ginčo buto. Atsižvelgiant į tai, kad minėtoje byloje nustatytos aplinkybės gali turėti esminės reikšmės priimant sprendimą šioje byloje, yra pagrindas stabdyti šią civilinę bylą, kol įsiteisės Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimas. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė G. L. savo lėšomis atliko buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimo darbų už 9 538 Lt. Nei atlikti pagerinimai, nei jų suma nebuvo ginčo dalyku šioje civilinėje byloje, todėl laikytina, kad teismas nepagrįstai patvirtino neįrodytą aplinkybę, kuri nebuvo ginčo dalyku ir dėl kurios šalys nereiškė reikalavimų bei atsikirtimų, neteikė įrodymų. Teismas išėjo už pareikštų reikalavimų ribų bei pasisakė dėl kitoje civilinėje byloje reikšmingų, tačiau šioje byloje neįrodytų faktinių aplinkybių, nesusijusių su šioje byloje pareikštais reikalavimais. Ši motyvuojamoji sprendimo dalis naikintina kaip nesusijusi su ieškinio reikalavimu bei peržengianti ieškinio reikalavimo ribas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nustatė, kad atsakovai į ginčo butą įsikėlė ir gyvena nesudarę nuomos sutarties, tačiau nepagrįstai pripažino, kad atsakovai įsikėlė ir apsigyveno ginčo bute 1990 m. kovo 22 d. garantinio rašto pagrindu, todėl padarė neteisingą išvadą dėl atsakovų veiksmų teisėtumo.
3. Teismas nevertino ieškovo argumentų ir nepasisakė dėl garantinio rašto atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nors ieškovas procesiniuose dokumentuose atkreipė teismo dėmesį, jog garantinis raštas laikytinas niekiniu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms bei visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principams.
4. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai neatsižvelgė ir nepasisakė dėl ieškovo 2012 m. kovo 21 d. vykusio posėdžio metu pateiktų ir prie bylos prijungtų papildomų dokumentų: Vilniaus apskrities archyvo 2012 m. sausio 10 d. rašto Nr. (8.12)-V5-56 „Dėl sprendimų“, Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 349 „Dėl butų skyrimo“, Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 96 „Dėl butų skyrimo. Šie garantinio rašto išdavimo laikotarpio dokumentai, susiję su atsakovais ir butu, iš kurio jie buvo keldinami, yra rasti, tačiau Vilniaus apskrities archyve nerasti sprendimai, kurių pagrindu galėjo būti išduotas garantinis raštas, suteikiantis teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Vertinant įrodymų visumą, tai patvirtina pagrįstas abejones dėl garantinio rašto teisėtumo.
5. Viena iš garantiniame rašte nurodytų sąlygų buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto pabaiga. Pastatas (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas tinkamu naudoti 2007 m. sausio 9 d., atsakovai įsikėlė į šį butą 2000 m. rugsėjo 12 d., nors jis nebuvo iki galo suremontuotas. Taigi atsakovai į butą persikėlė nepasibaigus namo kapitalinio remonto laikotarpiui, pažeisdami garantiniame rašte nustatytas sąlygas, t. y. be teisinio pagrindo. Atsakovų neteisėtas elgesys pasireiškė tiek veikimu (savavališkai įsikėlus į savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas), tiek neveikimu (vengimas atlaisvinti be teisėto pagrindo valdomas patalpas). Dėl šių priežasčių teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovų veikos neteisėtumo.
6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė žalos padarymo fakto ar nuostolių dydžio. Ieškovas prarado galimybę patalpas išnuomoti – patirti nuostoliai, kurie šiuo atveju pasireiškė kaip negautos pajamos už minėtų patalpų nuomą. Atsakovai, neteisėtai naudodamiesi butu, gavo naudos, kadangi tokiu būdu išvengė išlaidų, kurias būtų sudaręs minėtų patalpų nuomos mokestis. Ieškovas apskaičiavo nuostolius pagal atliktą nuomos mokesčio vertinimą. Teismas pasisakė, kad nuostoliai negalėjo būti grindžiami komercinės nuomos kainomis ir sąlygomis, tačiau atsakovai nėra pateikę dokumentų ir duomenų, jog jie yra socialiai remtini ir, vadovaujantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatomis, jie turi teisę nuomotis socialiniu būstu. Dėl šios priežasties jiems turi būti skaičiuojamas komercinės nuomos mokestis, t. y. būtent tokias nuomos išlaidas atsakovai neteisėtai sutaupė ieškovo sąskaita, neteisėtai ir neatlygintinai naudodamiesi ginčo butu.
7. Teismas, nepagrįstai konstatavo neteisėtų atsakovų veiksmų ir padarytos žalos, priežastinio ryšio ir kaltės nebuvimą. Tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad jei atsakovai nebūtų atlikę aukščiau nurodytų neteisėtų, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančių veiksmų, savavališkai apsigyvenant ginčo bute, ieškovas galėtų disponuoti minėtomis patalpomis savo nuožiūra ir prašomų priteisti nuostolių nebūtų patyręs, o atsakovai nebūtų nepagrįstai sutaupę buto nuomos išlaidų ieškovo sąskaita.
8. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu atkreipė dėmesį, jog teismui nustačius, kad deliktinės atsakomybės nuostatos šiuo atveju nėra tinkamas teisinis reikalavimo pagrindas, taikytinas CK 6.242 straipsnis, reglamentuojantis nepagrįstą praturtėjimą. Nepagrįstas praturtėjimas paprastai pasireiškia nepagrįstu sutaupymu ir kitokiu naudos gavimu. Atsakovai nepagrįstai sutaupė ieškovo sąskaita, t. y. daugiau kaip 10 metų gyveno ginčo bute nemokėdami nuomos mokesčio. Buto savininko valios ginčo butą atsakovams suteikti naudotis neatlygintinai nebuvo. Atsakovai sutaupė ieškovo sąskaita, šis sutaupymas yra proporcingas ieškovo negautoms lėšoms ir sutaupymą bei lėšų negavimą sieja priežastinis ryšys. Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tačiau teismas nevertino ir išsamiai nepasisakė dėl galimybės ginčo santykiui taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatų.
9. Teismo sprendimas laikytinas ydingu, nes jį palikus galioti sukuriama tokia situacija, kai asmenims nepagrįstai suteikiama teisė naudotis Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis ir už tai nemokėti nuomos mokesčio. Tai paneigia bendruosius CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, taip pat asmenų lygybės prieš įstatymą bei kitus esminius teisinės valstybės principus ir viešąjį interesą.
Atsiliepimas
Atsakovai su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
Šalies argumentai
1. Ieškovo teiginys, jog garantinis raštas yra niekinis ir negaliojantis yra nekorektiškas ir ydingas. Ieškovas iki šiol nesikreipė į teismą dėl išduotų garantinių raštų pripažinimo negaliojančiais. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2000 m. liepos 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-56/2000 nustatė, kad atsakovo pareiškėjams išduoti garantiniai raštai teismo nepanaikinti, todėl yra galiojantys. Šis teismo sprendimas turi res judicata galią bei prejudicinę galią visiems civilinėje byloje dalyvaujantiems asmenims. Šios bylos ieškovas ir atsakovai (G. L. ir E. L.) dalyvavo nagrinėjant šią administracinę bylą.
2. Ieškovui yra žinomos administracinėje byloje paminėtos faktinės aplinkybės bei išvados, tačiau ieškovas vėl kelia klausimą dėl garantinio rašto teisėtumo. Ieškovas tik savo apeliacinio skundo turinyje teigia, kad tais atvejais, kai nuomininko ir jo šeimos narių turima gyvenamoji patalpa dėl kapitalinio remonto negali būti išsaugota, atsakovams turėjo būti suteikta kita tinkamai įrengta patalpa, tačiau neva nėra nustatytos galimybės suteikti manevrinį butą ir garantuoti, kad nuomininkams bus suteikta trečioji patalpa, atlikus tos patalpos kapitalinį remontą. Ieškovas privalėjo jiems iš karto suteikti tinkamai įrengtą patalpą, ir tokią patalpą garantiniame rašte įvardijo būtent butą (duomenys neskelbtini), garantuodamas pastarąjį suremontuoti ir išnuomoti jų šeimai.
3. Ieškovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 1997 m. gruodžio 5 d. d. išvadą Nr. 97/05-1 IP, tačiau cituodamas vieną Seimo kontrolieriaus mintį atsietai nuo kitų išvadų, motyvų ir argumentų iškreipia išvadų esmę ir prasmę. Ieškovas nepaminėjo, jog Seimo kontrolierius savo išvados 12.4 punkte pažymėjo, kad nors garantiniams raštams išduoti teisės aktai nebuvo nustatę tam tikros formos, tačiau iš veiksmų, t. y. nuo Lizaičių persikėlimo į manevrinio fondo butą, matyti, kad šalys taip išreiškė savo valią sudaryti sandorį (CK 41 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Byloje nustatyta, kad atsakovai iki 1990 m. iš Vilniaus miesto savivaldybės nuomojo gyvenamąsias patalpas, esančias Odminių g. 10-9, Vilniuje. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius 1990 m. kovo 22 d. garantiniu raštu Nr. 27 (1 t., 58 b. l.). J. P. (atsakovės G. L. tėvui) ir jo šeimai, kapitalinio remonto laikui suteikė iš manevrinio fondo butą, esantį Šopeno g. 3-7 (2), bei garantavo, jog kapitaliniam remontui pasibaigus šiems bus suteiktas butas, esantis (duomenys neskelbtini), į kurį persikėlus privaloma atlaisvinti suteiktą manevrinį butą (1 t., 58 b. l.). Ieškovas yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriam priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas (1 t., 11-14 b. l.). Byloje pateiktas šeimų, kurioms išnuomojami butai, sąrašas (potvarkio Nr. 762 V priedelis) patvirtina, jog 1990 m. kovo 22 d. garantinio rašto Nr. 27 pagrindu J. D. P. ir jos 5 asmenų šeima iškeldinama iš buto, esančio Odminų g. 10-9, išnuomojant butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 60 b. l.). Vilniaus m. valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V kapitališkai suremontuotame name, esančiame (duomenys neskelbtini), nutarta išnuomoti butus šeimoms (1 t., 59 b. l.). Atsakovė G. L. 2000 m. rugsėjo 12 d. (1 t., 91 b. l.) kreipėsi į UAB „Senamiesčio ūkis“, prašydama priimti patalpas, esančias Šopeno g. 3-7, Vilniuje. 2000 m. rugsėjo 12 d. aktas patvirtina, jog minėtos patalpos – manevrinio fondo butas, Šopeno g. 3-7(2), Vilnius, yra laisvas (1 t., 92 b. l.). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1082-560/2012, nagrinėdamas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų G. L., E. L., G. L., K. L. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį ieškovams G. L., E. L., G. L., K. L. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog nėra pagrindo ex officio pripažinti 1990 m. kovo 22 d. garantinį raštą niekiniu ir negaliojančiu, kad ieškovai į ginčo butą įsikėlė ne savavališkai, o galiojančių garantinio rašto ir 1995 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 762 V pagrindu, kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai. Dėl šios nutarties kasaciniai skundai nebuvo priimti.
Dėl bylos sustabdymo
Ieškovas Lietuvos apeliacinio teismo prašė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta apeliacine tvarka Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2732-854/2011 pagal ieškovų G. L., E. L., G. L. ir K. L. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį ir atsakovės priešieškinį ieškovams dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Apeliantas teigia, kad nurodytoje civilinėje byloje sprendžiami faktai turės įtakos ir nagrinėjamos bylos ginčo sprendimui. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Sprendimas apskųstas apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi atmetė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, kasacinį skundą dėl šios nutarties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi ir 2012 m. spalio 8 d. nutartimi atsisakė priimti. CPK 163 straipsnio 1 dalies punkte numatytas vienas iš privalomų bylos sustabdymo pagrindų – kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Apelianto nurodoma civilinė byla yra išnagrinėta, joje priimtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl nagrinėjamos bylos sustabdymui nėra pagrindo.
Dėl teismo konstatuotų faktų
Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė G. L. savo lėšomis atliko buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimo darbų už 9 538 Lt. Pasak apelianto, nei atlikti pagerinimai, nei jų suma nebuvo ginčo dalyku šioje civilinėje byloje, todėl teismas nepagrįstai patvirtino neįrodytą aplinkybę, kuri nebuvo ginčo dalyku ir dėl kurios šalys nereiškė reikalavimų bei atsikirtimų, neteikė įrodymų. Atsakovų investuotų asmeninių lėšų sumą teismas nustatė pagal atsakovų pateiktą UAB „Delfa“ ekspertizės aktą (1 t., 111-112, 113-115 b. l.). Pažymėtina, kad faktas būtų pripažintas įrodytu, teismas privalo visapusiškai ir objektyviai ištirti su tuo susijusias aplinkybes. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad atsakovų investuotų į butą, esantį (duomenys neskelbtini), asmeninių lėšų suma nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, ji neturėjo esminės reikšmės sprendžiant dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Spręsdamas ginčą teismas netyrė ir neanalizavo klausimo dėl atsakovų investuotų asmeninių lėšų į ginčo butą, ieškovas dėl šios aplinkybės neteikė paaiškinimų ar įrodymų, todėl šios aplinkybės teismas negalėjo konstatuoti.
Dėl garantinio rašto prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai į ginčo buto įsikėlė teisėtai – 1990 m. kovo 22 d. garantinio rašto pagrindu. Apeliantas kvestionuoja šį garantinį raštą, teigdamas, kad jis prieštarauja tuo metu galiojusio Butų kodekso 82 ir 90 straipsniams bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymo 8¹ straipsnyje įtvirtintiems principams ir šį negaliojimo pagrindą teismas privalėjo konstatuoti ex officio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dėl 1990 m. kovo 22 d. garantinio rašto prieštaravimo Butų kodekso nuostatoms bei Valstybių ir savivaldybių turto valdymo įstatymo 8¹ straipsnyje įtvirtintiems principams buvo pasisakyta Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1082-560/2012 pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. L., E. L., G. L. ir K. L. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį ieškovams G. L., E. L., G. L. ir K. L. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimas bei Vilniaus apygardos teismo 21012 m. liepos 2 d. nutartis yra įsiteisėję. Kasaciniai skundai dėl Vilniaus apygardos teismo 21012 m. liepos 2 d. nutarties nepriimti.
Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas nurodytą proceso teisės normą kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Prejudicinių faktų reikšmę pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą ir jį aiškinančias teismų praktikos nuostatas nagrinėjamoje byloje turi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės, kad nėra pagrindo ex officio pripažinti 1990 m. kovo 22 d. garantinį raštą niekiniu ir negaliojančiu; kad ieškovai į ginčo butą įsikėlė ne savavališkai, o galiojančių garantinio rašto ir 1995 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 762 V pagrindu; kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai.
Taigi priešingai nei šioje byloje įrodinėja apeliantas, Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1082-560/2012 konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti garantinio rašto prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teismas pažymėjo, kad garantinis raštas atitiko tuo metu galiojusio Butų kodekso 82 straipsnio 1 dalį. Teismas nustatė, kad garantinis raštas ieškovams buvo išduotas juos iškraustant iš buto, esančio Odminių g. 10-9, Vilniuje, kadangi po kapitalinio remonto atlikimo buvo numatyta šį butą panaudoti kitoms reikmėms; ieškovai objektyviai neturėjo galimybės grįžti į butą, kuriame gyveno, todėl atsakovas įsipareigojo ieškovo šeimai suteikti butą kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini), kas atitiko tuo metu galiojusio Butų kodekso 82 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad tais atvejais, kai nuomininko ir jo šeimos narių turima gyvenamoji patalpa dėl kapitalinio remonto negali būti išsaugota, nuomininkui ir jo šeimos nariams turi būti suteikta kita tinkamai įrengta patalpa. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė per siaurai aiškina tuo metu galiojusio Butų kodekso 82 ir 90 straipsnių nuostatų taikymą. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas faktiškai siekė vykdyti garantiniuose raštuose bei dėl jų vykdymo priimtame administraciniame akte – 1995 m. kovo 23 d. potvarkyje Nr. 762V prisiimtus įsipareigojimus ieškovams – išnuomoti ginčo butą, nelaikė, kad išduotas garantinis raštas bei potvarkis yra neteisėti. Atsakovas neginčijo šio garantinio rašto teisėtumo klausimo tuo metu įstatymo numatyta tvarka, todėl praėjus kiek daugiau nei 20 metų nuo garantinio rašto išdavimo, kuriuo atsakovas įsipareigojo ieškovams nuolatiniam gyvenimui išnuomoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinimas niekiniu ir negaliojančiu, prieštarautų teisingumo, sąžiningumo, protingumo, ieškovų teisėtų lūkesčių principams. Vilniaus apygardos teismas taip pat pripažino nepagrįstais apelianto teiginius, jog garantinis raštas pripažintinas niekiniu kaip prieštaraujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintiems principams, kadangi minimas įstatymas garantinio rašto išdavimo metu negaliojo, todėl šio garantinio rašto priėmimo (išdavimo) teisėtumo klausimas vėliau priimtų norminių teisės aktų nuostatų pagrindu nėra galimas.
Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra pasisakyta dėl 1990 m. kovo 22 d. garantinio rašto teisėtumo, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai dėl garantinio rašto prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms yra nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų faktų pakartotinai nenagrinėja ir nepasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų.
Dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo
Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Apeliantas įrodinėja, kad atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė jiems be teisinio pagrindo apsigyvenant savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė nenustatęs visų atsakovų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų egzistavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl atsakovų veiksmų teisėtumo gyvenant savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute nesudarius nuomos sutarties. Teigia, kad pagrindas apsigyventi savivaldybės gyvenamojoje patalpoje yra nuomos sutartis, o ne garantinis raštas. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad apsigyvenimo bute momentu garantinis raštas egzistavo, jo teisėtumas nebuvo nuginčytas, nenustatė atsakovų veiksmų neteisėtumo. Teisėjų kolegija šiai teismo išvadai pritaria. Taip pat pažymi, kad sprendžiant dėl atsakovų teisėtumo gyvenant savivaldybei nuosavybės teise priklausančiose patalpose, taip pat turi reikšmės jau aptartoje kitoje civilinėje byloje nustatyti prejudiciniai faktai. Vilniaus apygardos teismas (civilinė byla Nr. 2A-1082-560/2012), nagrinėdamas Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą ir spręsdamas dėl savivaldybės reikalavimo iškeldinti ieškovus iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nurodė, kad ieškovai į ginčo butą įsikėlė ne savavališkai, o galiojančių garantinio rašto ir 1995 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 762 V pagrindu ir, kad tarp šalių dar iki 1990 metų susiklostė faktiniai nuomos santykiai. Teismas nustatė, kad ieškovus iškeldinus iš nuomoto buto Odminių g. 10-9, Vilniuje į manevrinio butų fondo butą – V. Š. g. 3-7, Vilniuje, nuomos teisiniai santykiai tarp šalių nenutrūko. Garantinio rašto garantija suteikti ieškovams po kapitalinio remonto butą (duomenys neskelbtini), o ne butą Odminių g. 10-9, Vilniuje, nenutraukė šalių sutartinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, tik pakeitė ieškovo šeimai išnuomotas patalpas. Teismas konstatavo, kad ieškovai nelaikytini savavališkai (be teisinio pagrindo) užėmę ginčo patalpas. Atsižvelgiant į minėtoje byloje nustatytos prejudicinius faktus, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad atsakovai (duomenys neskelbtini), gyveno be teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nesat atsakovų neteisėtų veiksmų jiems gyvenant savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute.
Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų
Ieškovas apeliaciniu skundu taip pat ginčija teismo išvadas dėl žalos dydžio ir fakto nustatymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovų civilinės atsakomybės taikymui reikalingos visos CK 6.246 – 6.249 straipsniuose įtvirtintos sąlygos. Nenustačius neteisėtų atsakovų veiksmų, nėra pagrindo hipotetiškai spręsti ieškovui padarytos žalos fakto ir dydžio klausimų. Netgi pripažinus, kad ieškovas neteko kažkokios pajamų dalies atsakovams gyvenant (duomenys neskelbtini), nenustačius atsakovų veiksmų neteisėtumo, ieškovas netenka teisės į nuostolių atlyginimą, kadangi, kaip minėta, civilinės atsakomybės taikymui reikalingos visos CK 6.246 – 6.249 straipsniuose įtvirtintos sąlygos. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija išsamiau nepasisako dėl ieškovo patirtos žalos dydžio ir fakto vertinimo. Nenustatęs atsakovų neteisėtų veiksmų bei ieškovo įrodinėjamos žalos realumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė dėl kitų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų (priežastinio ryšio ir kaltės), kadangi nesant bent vienos iš jų civilinė atsakomybė negalima.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo
Apeliantas teigia, kad teismas privalo kvalifikuoti ginčo santykius ir pagal faktines bylos aplinkybes atitinkamai taikyti teisės normas. Ieškovo nuomone, teismas nepagrįstai nesprendė dėl atsakovų nepagrįsto praturtėjimo, nors tokį prašymą ieškovas bylos nagrinėjimo metu buvo pareiškęs. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tačiau atkreipia dėmesį, kad teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą. Ieškinio faktinį pagrindą ir reikalavimo dalyką suformuluoja į teismą besikreipianti šalis, šiuo atveju ieškovas. Ieškovas kreipėsi į teismą, reikalaudamas priteisti iš atsakovų nuostolių atlyginimą (negautas pajamas) ir įrodinėdamas atsakovų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų egzistavimą.
Apelianto teiginys, kad teismas turėjo spręsti ir dėl atsakovų nepagrįsto praturtėjimo, yra nepagrįstas. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. pažeistos teisės ginamos šiuo būdu, kai jų negalima apginti kitais būdais; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009). Kad būtų taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas, būtina konstatuoti kito asmens sąskaita praturtėjusio asmens nesąžiningumą (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Be to, praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 straipsnio 3 dalis). Ieškovas neįrodinėjo CK 6.242 straipsnyje įtvirtintos atsakovų nesąžiningumo sąlygos, taip pat neįrodinėjo kitų teismų praktikoje įtvirtintų privalomų nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti reikalingų sąlygų, toks reikalavimas nebuvo pareikštas, atsakovai nuo tokio reikalavimo nesigynė, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti dėl ieškinio tenkinimo galimybių CK 6.242 straipsnio pagrindu.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė šalių civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas, pagrįstai sprendė, kad nenustatyta atsakovų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma, todėl atmesdamas ieškinį bylą išsprendė teisingai. Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto atsakovui E. L. priteistinas 1 000 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (2 t., 22-24 b. l.) (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės, į. k. 111109233, atsakovui E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 (vieną tūkstantį) Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.