- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-05
- Bylos Nr.
- 2S-2750-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32016-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Pareiškėjas
- P. P.
- Kreditorius
- Valstybinė ligonių kasa
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo antstolio S. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą dėl antstolio S. M. veiksmų, suinteresuotieji asmenys – išieškotoja Valstybinė ligonių kasa, antstolis S. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas prašė panaikinti antstolio 2016 m. rugpjūčio 8 d. patvarkymą ir priimti naują patvarkymą, nustatant pareiškėjui leidimą naudotis pinigų suma, neviršijančia 1 MMA. Nurodo, jog CPK 668 straipsnis numato draudimą nukreipti išieškojimą į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos, kurio antstolis nesilaikė. Todėl pareiškėjui nelieka jokių lėšų, kuriomis galėtų būti užtikrina jo teisė į minimalių pragyvenimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 668 straipsnyje numatytas draudimas nukreipti išieškojimą į pinigų sumą, neviršijančią 1 MMA, asmenims taikomas nepaisant to, ar jie atlieka laisvės atėmimo bausmę ir yra išlaikomi valstybės. Nuskaitant visas pareiškėjo pinigines lėšas, jis negali apsipirkti pataisos namų parduotuvėje, įsigyti būtiniausių reikmenų, kas užtikrina jo prigimtinę bei konstitucinę teisę į orumą. Antstoliui pateiktas skundas yra vienodos jurisprudencijos tęstinumas ir negali būti vertinamas kaip vilkinantis procesą, kadangi skundo teikimą sąlygojo neteisėti antstolio veiksmai. Pareiškėjas nėra praleidęs naikinamojo termino, kadangi skundžia antstolio 2016 m. rugpjūčio 8 d. patvarkymą, be to, kiti antstoliai analogiškose situacijose tikslina savo patvarkymus ir leidžia asmenims naudotis 1 MMA, todėl pareiškėjas yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu.
Antstolis nesutiko su skundu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog vykdo 2011 m. balandžio 1 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 1-358-296/2011 dėl 1 566,00 Eur skolos išieškojimo iš pareiškėjo išieškotojos Valstybinės ligonių kasos naudai. Skolininkui per raginime nustatytą terminą geruoju neatsiskaičius, buvo pradėti priverstinio vykdymo veiksmai ir 2016 m. vasario 17 d. išsiųsti patvarkymai vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, ir patvarkymas dėl skolos išieškojimo iš galimai skolininko gaunamo darbo užmokesčio laisvės atėmimo įstaigoje į (duomenys neskelbtini) pataisos namus. Skolininko piniginės lėšos buvo areštuotos sąskaitoje, kurią administruoja laisvės atėmimo vietos įstaiga, todėl šios lėšos nepatenka į CPK 739 straipsnyje nurodytus atvejus, kai išieškoti iš pinigų sumos negalima. Šios lėšos priklauso skolininkui asmeninės nuosavybės teise, jas antstolis areštavo vadovaudamasis CPK 664 straipsnio 2 dalyje, 688-689 straipsniuose numatytais pagrindais, todėl antstolio veiksmai yra visiškai teisėti. Skolininkui valstybė garantuoja minimalių poreikių patenkinimą, be to, nuo 2016 m. vasario 17 d. ir apskritai nuo išieškojimo pradžios 2011 m. gegužės 6 d. jokios piniginės lėšos iš skolininko sąskaitos į antstolio depozitinę sąskaitą nėra pervestos. Teigė, jog skolininkas klaidingai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, o skundas teikiamas tik siekiant vilkinti vykdymo procesą. Skolininkas iš esmės skundžia 2016 m. vasario 17 d. patvarkymą, todėl šį skundą teikia akivaizdžiai praleidęs ir naikinamąjį jo apskundimo terminą, todėl skolininko skundą reikėtų atsisakyti priimti nagrinėti.
Suinteresuotas asmuo išieškotojas Valstybinė ligonių kasa atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 5 d. nutartimi tenkino pareiškėjo P. P. skundą ir panaikinti antstolio S. M. 2016 m. vasario 2 d. patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, ir 2016 m. rugpjūčio 8 d. patvarkymą, kuriuo antstolis atmetė skolininko P. P. 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymą leisti naudotis pinigų suma, neviršijančia 1 MMA.
Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016, kurioje konstatuota, kad pagal išieškojimą iš skolininko turto reglamentuojančią CPK 668 straipsnio 1 dalį, vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į buities, ūkio, darbo, mokymosi reikmenis ir kitą turtą, kurie būtini skolininko ar jo šeimos pragyvenimui, darbui pagal jo profesiją ar mokymuisi, visus būtinus vaikų ir neįgaliųjų reikmenis. Šio turto sąrašas nustatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Be to, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos MMA. Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatyme nėra išimčių, kurios išieškojimo iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų tvarką bei išskaitų dydžius reglamentuotų skirtingai nei išieškojimą iš kitų asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016). Todėl teismas konstatavo, jog antstolis, priimdamas patvarkymą ir areštuodamas skolininko sąskaitoje esančias lėšų dalis, neviršijančias vienos MMA, t. y. 1 954,47 Eur, pažeidė CPK 668 straipsnio 1 dalį ir tuo atliko neteisėtus vykdymo veiksmus. Antstolis, areštuodamas skolininko lėšas, esančias laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, turėtų palikti vienos MMA dydžio pinigines lėšas, skirtas naudoti skolininkui savo reikmėms, įskaitant įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įkalinimo įstaigos parduotuvėje.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad CPK atskirai reglamentuojamas išieškojimas iš skolininko turto, t. y. skolininko jau turimo, pradėjus išieškojimą (jo bendrosios taisyklės nustatytos CPK XLVII skyriuje) ir iš darbo užmokesčio bei kitų pajamų (CPK LI skyrius). Kasacinis teismas pažymėjo, kad CPK LI skyriuje (733–743 straipsniai) reglamentuojamas išieškojimas iš darbo užmokesčio bei kitų pajamų – vienkartinių ar periodiškai nuo tam tikro atskaitos momento naujai gaunamų lėšų įplaukų. Išskaitų iš tokių pajamų dydis reglamentuojamas CPK 736 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį iš skolininko pajamų dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos MMA, išskaitoma 20 procentų (jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas) (CPK 736 straipsnio 1 dalies 2 punktas); jei išieškoma pagal kelis vykdomuosius dokumentus – ne daugiau kaip 50 procentų (CPK 736 straipsnio 1 dalies 3 punktas); išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą, – iki 50 procentų, jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas (CPK 736 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Išieškant iš darbo užmokesčio ir kitų pajamų dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA dydį, išskaitoma 70 procentų, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar teismas (CPK 736 straipsnio 2 dalis). CPK 736 straipsnio 3 dalyje nustatyti atvejai, kai išskaitoma dalis gali būti mažinama, CPK 738 straipsnis – pajamos, iš kurių išieškoma išimtiniais įstatyme įvardytais atvejais, o CPK 739 straipsnis – pinigų sumos, iš kurių išieškoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016). Išdėstytos įstatymo nuostatos dėl išieškojimo iš skolininko pajamų dalies, neviršijančios vienos MMA, leidžia daryti išvadą, kad iš tokio dydžio lėšų išieškojimas apskritai nėra negalimas.
Skundžiamame patvarkyme areštuotos skolininko sąskaitoje esančios piniginės lėšos neatsižvelgiant į tai, kad išieškojimas iš skolininko turto gali būti vykdomas tik iš pinigų sumos, viršijančios vieną MMA (CPK 668 straipsnio 1 dalis). Todėl antstolio veiksmai, 2016 m. vasario 2 d. patvarkymu priverstinį išieškojimą nukreipiant į skolininko pinigų sumą, kuri neviršija 1 MMA, pripažintini neteisėtais.
Antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas (CPK 594 straipsnio 1 dalis). Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis), nes pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos visos bylos aplinkybės. Todėl teismas sprendė, jog yra pagrindas ex officio panaikinti antstolio 2016 m. vasario 2 d. patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje (CPK 513 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo skundo pateikimas, pripažinus antstolio veiksmus neteisėtais, nesuponuoja išvados, jog pareiškėjas siekia vilkinti vykdymo procesą. Šiuo atveju negalima daryti išvados, kad yra praleistas 90 dienų naikinamasis terminas. Nors pareiškėjas iš esmės nesutinka su antstolio 2016 m. vasario 2 d. priimtu patvarkymu vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, kurį teismas ex officio pripažino neteisėtu, tačiau šio patvarkymo neskundė ir pateikė antstoliui prašymą patikslinti šį patvarkymą, leidžiant naudotis pinigų suma, neviršijančia 1 MMA. Taigi, skolininkas siekė išspręsti susiklosčiusią situaciją, įgyvendindamas savo teisę teikti prašymus antstoliui, numatytą CPK 643 straipsnio 6 punkte. Antstoliui 2016 m. rugpjūčio 8 d. patvarkymu atsisakius tenkinti skolininko prašymą, skolininkas pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, prašydamas panaikinti šį antstolio patvarkymą, todėl teismas sprendžia, jog skolininko skundas, kuriuo jis nesutinka su antstolio veiksmais netenkinti jo prašymo, paduotas nepraleidus CPK 512 straipsnyje nustatytų terminų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu antstolis S. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį ir pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, jog pagal CPK 668 straipsnį turto, į kurį nukreipti išieškojimo negalima, sąrašas nustatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Sprendimų vykdymo instrukcijos 93.6 punkte nurodyta, kad negalima nukreipti išieškojimo į grynųjų pinigų sumą, neviršijančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto vieno MMA. Tai reiškia, kad antstoliui numatytas draudimas areštuoti pinigus, esančius pas skolininką ir neviršijančius Vyriausybės nustatyto 1 MMA. Tokia situacija galimai susiklostytų, vykstant antstoliui pas skolininką į namus ir areštuojant jo turimus grynuosius pinigus. Nagrinėjamoje byloje skolininko piniginės lėšos buvo areštuotos sąskaitoje, kurią administruoja laisvės atėmimo vietos įstaiga. Todėl negali būti taikoma analogija, išieškant iš grynųjų pinigų ir lėšoms, esančioms skolininko sąskaitoje, nežiūrint į tai, kad ją administruoja įkalinimo įstaiga. Be to, iki šiol jokios piniginės lėšos nebuvo nurašytos iš minėtos sąskaitos. Skolininkui priklausančios piniginės lėšos, gautinos iš trečiųjų asmenų, skirtos ne būtiniausiems skolininko poreikiams patenkinti, yra laikytinos kitomis skolininko pajamomis, todėl negali būti draudžiama išieškoti iš šių lėšų. Šios lėšos, kurios patenka į sąskaitą, kurią administruoja įkalinimo įstaiga, nepatenka į CPK 739 straipsnyje nurodytus atvejus, kai išieškoti iš pinigų sumos negalima. Teismo išvada, kad draudžiama areštuoti lėšas, esančias nuteistojo asmeninėje sąskaitoje, neviršijančias Vyriausybės nustatyto 1 MMA, yra visiškai ydingas. Vadovaujantis tokia teismo logika būtų pateisinamos situacijos, kai visi skolininkai savo kredito ar įkalinimo įstaigų sąskaitose kauptų pinigines lėšas iki Vyriausybės nustatyto 1 MMA dydžio, tačiau į jas niekuomet nebūtų galima nukreipti išieškojimo. Tokia situacija vykdymo procesą padarytų visiškai formalų ir nereikalingą. Pagal BVK 97-98 straipsnius nuteistieji gali disponuoti piniginėmis lėšomis, tačiau jokio draudimo nukreipti išieškojimo į šias lėšas nėra. Skolininkas šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje, kurioje yra išlaikomas valstybės lėšomis. Tai reiškia, kad jam valstybė mokesčių mokėtojų pinigais garantuoja ir užtikrina žmogaus minimalių poreikių patenkinimą. Teismas formaliai ir klaidingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-313/2016. Minėta nutartimi teismas panaikino antstolės patvarkymą, nes antstolė nebuvo skolininkui išsiuntusi raginimo. Kasacinis teismas pasisakė, kad CPK 668 straipsnio nuostatos būtų aktualios tik išieškant iš skolininko turto, tame tarpe pinigų sumų, iš kurių išieškojimo CPK LI skyriaus normos nereglamentuoja. Skundžiamoje teismo nutartyje formuluojami teiginiai yra neatitinkantys tikrovės bei klaidinantys. Antstolis, nukreipdamas išieškojimą į skolininko darbo užmokestį ir jam prilygintas išmokas laisvės atėmimo įstaigoje, laikėsi CPK nustatytos išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio bei kitų pajamų tvarkos ir neviršijo nustatytų išskaitų dydžio. Iš tikrųjų skolininkas skundžia antstolio 2016 m. vasario 17 d. patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje. Pagal CPK 512 straipsnį skundas dėl antstolio veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 d. nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per 90 d. nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. Pagal teismų praktiką 90 d. terminas yra naikinamasis ir, jį praleidus, teismo nebegali būti atnaujintas. Nagrinėjamoje byloje skolininkas apie atliktą antstolio veiksmą sužinojo ar turėjo sužinoti 2016 m. vasario mėnesį. Skundą dėl šio antstolio veiksmo skolininkas pateikė 2016 m. rugpjūčio 30 d., tai yra akivaizdžiai praleidęs naikinamąjį 90 d. terminą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas P. P. atsiliepimu į antstolio atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog Konstitucinis Teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarimu konstatavo, kad poįstatyminiai teisės aktai savo teisinėmis galiomis nusileidžia įstatymams ir negali jiems prieštarauti. Šiuo atveju CPK 668 straipsnis nenumato, jog tik grynųjų pinigų sumai gali būti taikomas draudimas iš jos išieškoti 1 MMA neviršijančią sumą. Be to, jokie įstatymai nereglamentuoja, jog CPK 668 straipsnis galėtų būti taikomas tik antstoliui atvykus pas asmenį į namus aprašyti turto. Antstolis nepagrįstai nurodė, kad į pareiškėjo sąskaitą gaunamomis lėšomis yra tik didinamos santaupos, dėl kurių padidėja bendros pajamos, todėl negali būti draudžiama išieškoti iš šių lėšų. Antstolis nepagrįstai teigia, kad jeigu piniginės lėšos nepatenka į CPK 739 straipsnyje nurodytus atvejus, tai iš tokių lėšų išieškojimas yra besąlygiškai teisėtas. CPK yra ir daugiau straipsnių, kurie taip pat nustato pinigų sumas, iš kurių išieškojimas draudžiamas. Vienas iš tokių straipsnių ir yra CPK 668 straipsnis. Pareiškėjas pateikė skundą dėl antstolio 2016 m. rugpjūčio 8 d. patvarkymo, todėl nėra praleidęs skundo pateikimo terminų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir klausimas perduotinas pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į CPK teisės normų, reglamentuojančių išieškojimo iš piniginių lėšų ribojimą, visumą, neanalizavo visų būtinų šių normų tinkamam taikymui duomenų, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą nutartį.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad antstolis vykdo 2011 m. balandžio 1 d. išduotą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 1-358-296/2011 dėl 1 566,00 Eur skolos išieškojimo iš pareiškėjo išieškotojai Valstybinei ligonių kasai. Atlikdamas vykdymo veiksmus, antstolis nustatė skolininko buvimo vietą ((duomenys neskelbtini) pataisos namai) ir 2016 m. vasario 17 d. priėmė patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, nurodydamas, jog areštuoja 1 566,00 Eur skolos ir 388,47 Eur vykdymo išlaidų iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) pataisos namų administruojamoje sąskaitoje bei nurodė areštuotas lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 4 d. pateikė antstoliui prašymą pagal naują Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką leisti pareiškėjui naudotis pinigų suma, neviršijančia 1 MMA. Antstolis 2016 m. rugpjūčio 8 d. patvarkymu atsisakė tenkinti skolininko prašymą.
Iš dalies sutiktina su antstolio argumentu, jog Sprendimų vykdymų instrukcijos 93.6 punkte nustatyta, kad negalima nukreipti išieškojimo į grynųjų pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos 1 MMA. Tačiau nagrinėjamoje byloje skolininkas atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio bei Pataisos įstaigų vidaus taisyklių 60 ir 128 punktų bendrą taisyklę visi nuteistojo turimi grynieji pinigai bei kitų asmenų jam perduodami grynieji pinigai įrašomi į nuteistojo asmeninę sąskaitą. Taigi, nuteistieji grynųjų pinigų turėti negali. Išimtis yra nustatyta tik tiems nuteistiesiems, kuriems yra suteikta teisė turėti grynųjų pinigų. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų suteikta teisė turėti grynųjų pinigų. Todėl šiuo atveju galima CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribojimą taikyti ir pareiškėjo sąskaitoje esantiems pinigams.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016 buvo aptarti CPK numatyti išieškojimo iš skolininko turimų piniginių lėšų bei kitų gaunamų periodinių pajamų ribojimai, taip pat pažymėta, jog įstatyme nėra išimčių, kurios išieškojimo iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų tvarką bei išskaitų dydžius reglamentuotų skirtingai nei išieškojimą iš kitų asmenų, todėl antstolis nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad bausmę atliekantys asmenys yra aprūpinami apranga ir maistu, kaip galinčia pateisinti įstatyme nustatytų išieškojimo apribojimų nesilaikymą.
Aukščiau minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo aptaros CPK LI skyriaus 736-739 straipsnių normos, apibrėžiančios tam tikras skolininko periodinių pajamų rūšis bei išieškojimo iš jų ribojimus, taip pat šių pajamų santykis su CPK 668 straipsnyje numatytu vieno MMA dydžio išskaitų ribojimu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su anstolio argumentu, jog skolininko lėšos, gautinos iš trečiųjų asmenų, yra priskiriamos kitoms periodinėms pajamoms pagal CPK 733-743 straipsnius. CPK 736 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, jog šiame straipsnyje nustatyti ribojimai taikomi skolininko darbo užmokesčiui ir jam prilygintoms išmokoms bei daviniams. Ši formuluotė neleidžia skolininko artimųjų jam savanoriškai, be jokio įstatyme numatyto pagrindo, teikiamų lėšų pripažinti darbo užmokesčiui prilygintoms išmokoms bei daviniams. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad CPK 737 straipsnyje yra pateiktas baigtinis kitų skolininko pajamų, prilygintų darbo užmokesčiui, sąrašas, kuriame nėra įtrauktos lėšos, artimųjų teikiamos skolininkui savanoriškai.
Iš dalies sutiktina su antstoliu, jog pareiškėjas yra praleidęs CPK 512 straipsnyje numatytą 90 d. naikinamąjį antstolio 2016 m. vasario 17 d. patvarkymo apskundimo terminą. Tačiau skolininkas turėjo teisę teikti antstoliui prašymą tikslinti šiame patvarkyme numatytą išieškojimo tvarką, taip pat teikti skundą dėl antstolio 2016 m. rugpjūčio 8 d. patvarkymo, kuriuo antstolis atsisakė tenkinti skolininko prašymą. Todėl teismas turi teisę, nagrinėdamas šio skundo pagrįstumą, patikrinti ir koreguoti antstolio 2016 m. vasario 17 d. patvarkyme nustatytą išieškojimo tvarką.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016 buvo aptaros CPK LI skyriaus 736-739 straipsnių normos, apibrėžiančios tam tikras skolininko periodinių pajamų rūšis bei išieškojimo iš jų ribojimus, taip pat šių pajamų santykis su CPK 668 straipsnyje numatytu vieno MMA dydžio išskaitų ribojimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog CPK 668 straipsnio nuostatos būtų aktualios tik išieškant iš skolininko turto, inter alia, pinigų sumų, iš kurių išieškojimo CPK LI skyriaus normos nereglamentuoja. Prie tokių pinigų sumų, kaip turto rūšies, priskirtinos ir lėšos, likusios iš darbo užmokesčio bei kitų pajamų, po CPK 736 straipsnyje nurodytų išskaitų išieškojimo. Būtent tokių lėšų bendrai sumai gali būti taikomas CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas išieškoti iš jos, jei ji neviršija vieno MMA. Remiantis cituojamu kasacinio teismo išaiškinimu bei CPK LI skyriaus 736-739 straipsniais, galima daryti išvadą, kad ir artimųjų skolininkui teikiamos lėšos pragyvenimui taip pat nėra reglamentuojamos CPK LI skyriaus normų, todėl joms taip pat turėtų būti taikomas CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas. Todėl tokiu atveju, jeigu nuteistasis į pataisos namų administruojamą sąskaitą gautų tik artimųjų jam skirtas lėšas, ginčijamas antstolio 2016 m. rugpjūčio 8 d. patvarkymas bei 2016 m. vasario 17 d. patvarkymo dalis galėtų būti pripažįstami neteisėtais, kadangi priverstinis išieškojimas buvo nukreiptas į skolininko pinigų sumos dalį, kuri neviršija Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA).
Taigi, pagal CPK 668 straipsnio 1 dalį numatytas bendras draudimas, jog išieškant iš turto, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA). CPK 736 straipsnis numato išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų dydžio ribojimus. CPK 737 straipsnis apibrėžia skolininko pajamas, prilygintas darbo užmokesčiui, CPK 738 straipsnis nustato, kada galima išieškoti iš skolininko gaunamų socialinio draudimo pašalpų ir išmokų, o CPK 739 straipsnis pateikia sąrašą pinigų sumų, iš kurių negalima išieškoti. Pažymėtina, kad į skolininko, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, sąskaitą, administruojamą pataisos namų administracijos, gali būti pervedamos visų rūšių jo pajamos, tai yra ir tos iš kurių išieškojimas apribotas tam tikru procentu nuo gaunamos sumos, ir tos, iš kurių negalima išieškoti, jeigu jos neviršija vieno MMA, ir tos, iš kurių įstatymas iš viso draudžia išieškojimą. Todėl teismas, norėdamas įvertinti, ar antstolis pagrįstai 2016 m. vasario 17 d. patvarkymu areštavo pareiškėjo pataisos namų depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas, nenustatydamas jokių CPK nurodytų ribojimų, turi išsireikalauti iš pataisos namų duomenis apie šių lėšų, gaunamų į skolininko depozitinę sąskaitą, sudėtį ir jų kilmę. Nagrinėjamoje byloje šių duomenų nepateikė nei pareiškėjas, nei antstolis. Taip pat jų neišsireikalavo ir pirmos instancijos teismas. Tačiau tinkamai įvertinti skundo dėl antstolio veiksmų pagrįstumą bei antstolio atliktų išieškojimo veiksmų teisėtumą galima tik turint duomenis apie nuteistojo gaunamų lėšų kilmę ir jų pobūdį bei periodiškumą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis panaikintina ir klausimas dėl antstolio 2016 m. vasario 17 d. ir 2016 m. rugpjūčio 8 d. patvarkymų teisėtumo perduotinas nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti tam pačiam pirmos instancijos teismui nagrinėti išieškojimo iš pareiškėjui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos sąskaitoje, teisėtumo klausimą iš naujo.