Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl 2014-11-06 Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto LR BK 290 str., sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. buvo kaltinamas pagal LR BK 290 str. tuo, kad jis įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, o būtent: 2014 m. balandžio 28 d. apie 15 val. 45 min, būdamas sulaikytas įtariant jį nusikalstamų veikų padarymu ir policijos pareigūnams vežant jį į Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK iš Kelmės rajono (duomenys neskelbtini) kaimo, tarnybiniame automobilyje „Mitsubichi Pajero Sport", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įžeidė savo pareigas einančius Telšių AVPK Kelmės rajono PK VPS PS vyr. tyrėjus I. K. ir V. B., pavadindamas juos necenzūriniais žodžiais, garbę ir orumą žeminančiais žodžiais.

Prokuroro nuomone, nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Apeliantas pažymi, kad teismų praktikoje (LAT nutartis byloje Nr. 2K-375/2011) laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 str. ir ATPK 187 str. 2 d. numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas (kasacinės bylos Nr. 2K-396/2009, 2K-505/2010). Sprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, teismai vadovaujasi bendrąja ATPK 9 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

BK 290 str. nustatyto draudimo paskirtis - sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas (kasacinės nutartys Nr. 2K- 421/2007, 2K-396/2009).

Apeliaciniame skunde pažymima, kad V. K. žinojo ir suprato, kad bendrauja su policijos pareigūnais. Pareigūnus įžeidinėti jis pradėjo po to, kai paprašė pareigūnų jo nesulaikinėti, tačiau pastarieji atsisakė vykdyti jo prašymą. Nepadorūs, įžeidžiantys ir necenzūriniai žodžiai šiuo atveju buvo adresuoti būtent policijos pareigūnams, siekiant juos pažeminti ir įžeisti. Pareigūnus įžeidžiantys žodžiai buvo pasakyti ne vieną kartą, įžeidinėjimas tęsėsi apie pusvalandį, kol V. K. buvo konvojuojamas iš įvykio vietos į policijos komisariatą, t. y., ilgą laiką. Tai patvirtino pareigūnai ir pats kaltinamasis. Pareigūnai reikalavo nutraukti neteisėtą veiką, tačiau V. K. pareigūnų reikalavimo nevykdė. Sulaikytasis ne tik įžeidinėjo policijos pareigūnus, tačiau ir aktyviais veiksmais bandė jiems trukdyti vykdyti savo tarnybines funkcijas, todėl prieš sulaikytąjį buvo panaudotos specialiosios priemonės - uždėti antrankiai. V. K. aktyviais veiksmais nesipriešino policijos pareigūnams, nesiekė išvengti sulaikymo, tačiau šios aplinkybės yra BK 286 str., objektyviosios dalies požymiai, o ne duomenys, kurie leidžia spręsti ar padaryta nusikalstama veika ar administracinės teisės pažeidimas. Aplinkybė, kad V. K. pasakytų necenzūrinių ir įžeidžiančių žodžių negirdėjo pašaliniai asmenys, šie žodžiai buvo pasakyti uždaroje erdvėje-automobilyje, negali būti traktuojami kaip baudžiamąją atsakomybę pagal BK 290 str., šalinanti aplinkybė. Jei necenzūriniai žodžiai būtų naudojami viešoje vietoje, girdint pašaliniams asmenims, reikėtų spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 284 str. 2 d. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į V. K. veiksmų intensyvumą, trukmę ir išsakytų žodžių įžeidžiamą pobūdį, jam taikytina baudžiamoji atsakomybė ir jo veika kvalifikuotina pagal BK 290 str.

Išteisintasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorė prašo skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro skundą, daro išvadą, kad V. K. išteisintas pagrįstai konstatavus, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 290 str., sudėties.

LR BK 290 str. nustato baudžiamąją atsakomybę už įžeidimą savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šios nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti.

Atsakomybę už tam tikrų kategorijų valstybės tarnautojų įžeidimą numato ne tik baudžiamieji, bet ir administraciniai įstatymai. LR ATPK 187 str. 2 d. numatyta atsakomybė už pasipriešinimą policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu.

Kaip pažymima teismų praktikoje (LAT 2013-07-02 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2013), iš principo ATPK 187 str. ir BK 290 str. paskirtis yra ta pati, t. y. sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, teismai vadovaujasi bendrąja ATPK 9 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog sprendžiant BK 290 str. ir ATPK 187 str. 2 d. numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinės teisės pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2010). Iš esmės teismų praktika atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę dėl valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo remiasi į objektyviųjų šių veikų požymių turinį.

Nagrinėjamu atveju, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino objektyvias bylos aplinkybes, V. K. veiksmus jį sulaikiusių pareigūnų atžvilgiu ir padarė pagrįstą išvadą, kad jo nusikalstama veika savo pobūdžiu nebuvo tokia intensyvi ir pavojinga, jog V. K. turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad neigiamo pobūdžio žodžius („ožiai“, „veltiniai“, „pederastai“) V. K. pasakė uždaroje erdvėje - automobilyje, girdint tik policijos pareigūnams. Jo pavartoti žodžiai nebuvo skirti kuriam nors iš pareigūnų tiesiogiai, o vartojami bendrai abiejų pareigūnų atžvilgiu. Kaip matyti iš nukentėjusių policijos pareigūnų parodymų, sulaikomas V. K. nesipriešino, automobilyje antrankiai jam buvo uždėti tikslu apsisaugoti nuo jo galimų veiksmų (kad jis nesuduotų, nenuplėštų antpečių), nes, kaip nurodė pareigūnai, jis skeryčiojosi, buvo sugriebęs rankomis už automobilio sėdynės atlošo. Tokius V. K. veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip veiksmus, labiau būdingus apsvaigusio nuo alkoholio žmogaus elgesiui, nei mėginimui priešintis ir kenkti pareigūnams. Byloje nebuvo surinkta duomenų, kad V. K. sąmoningai siekė sutrukdyti policijos pareigūnams vykdyti savo pareigas, kad įžeisdamas pareigūnus siekė kažkokios naudos sau, kad tai būtų daręs tikslingai.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. K. veiksmus, tinkamai laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose (LAT 2013-07-02 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2013) ir padarė pagrįstą išvadą, kad jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas šią veiką padariusio asmens atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. K. veikoje yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 str. 2 d., kurioje numatyta atsakomybė už pareigūno garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, požymiai, jo veiksmuose nėra, nusikaltimo, numatyto LR BK 290 str., sudėties, todėl jis išteisintas pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl 2014-11-06 Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžio atmesti.