Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. K., a. k. (duomenys neskelbtini), gimęs 1976 m. birželio 4 d. Mažeikių rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, 9 klasių išsilavinimo, dirbantis pagal verslo liudijimą, deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas tris kartus – teistumai išnykę; 2009-11-24 Kelmės rajono apylinkės teismo, vadovaujantis BK 38 str., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 1 d. atleistas;

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis V. K. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį tuo, kad jis įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, o būtent : 2014 m. balandžio 28 d. apie 15 val. 45 min, būdamas sulaikytas įtariant jį nusikalstamų veikų padarymu ir policijos pareigūnams vežant jį į Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK iš (duomenys neskelbtini), tarnybiniame automobilyje „Mitsubichi Pajero Sport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įžeidė savo pareigas einančius Telšių AVPK Kelmės rajono PK VPS PS vyr. tyrėjus I. K. ir V. B., pavadindamas juos necenzūriniais žodžiais, garbę ir orumą žeminančiais žodžiais.

Kaltinamasis V. K. kaltę pripažino ir paaiškino, kad 2014 m. balandžio 28 d. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl neprisimena įvykio aplinkybių, tačiau neneigia, kad policijos pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius ir tuo įžeidė policijos pareigūnus.

Nukentėjusieji V. B. ir I. K., policijos pareigūnai, parodė analogiškai, kad po pranešimo apie smurtą artimoje aplinkoje vyko į įvykio vietą (duomenys neskelbtini), kur prie parduotuvės buvo sulaikytas V. K., kuris sulaikomas nesipriešino, jokių įžeidžiančių žodžių policijos pareigūnų atžvilgiu viešoje vietoje nevartojo. Vežant jį į policijos komisariatą tarnybiniame automobilyje V. K. vadino pareigūnus necenzūriniais žodžiais - „ožiais“, „veltiniais“, „pederastais“, kuriuos kartojo keletą kartų, kas labai juos įžeidė. Tarnybiniame automobilyje V. K. mosikavo, skėsčiojo rankomis, griebėsi už sėdynių atlošų, todėl, siekdami apsisaugoti, uždėjo jam antrankius. Dedant antrankius V. K. nesipriešinęs.

Iš telefoninių pranešimų informacijos (4-10 b. l.), pokalbio, vykusio tarp pranešėjos J. K. ir BPC, įrašo iššifravimo (20-22 b. l.) matyti, kad bendrojo pagalbos centro telefonu buvo gautas J. K. pranešimas apie tai, kad jos sutuoktinis bandė mušti ją ir vaikus, dėl ko policijos pareigūnai vyko į nurodytą įvykio vietą (duomenys neskelbtini), sulaikytas V. K. buvo pristatytas į Kelmės rajono PK komisariatą.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už įžeidimą savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už pasipriešinimą policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš principo ATPK 187 straipsnio ir BK 290 straipsnio paskirtis yra ta pati. Sprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, būtina vadovautis bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje, atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę, laikoma, kad veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių ji yra pavojingesnė nei administracinis teisės pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-505/2010, 2K-324/2013).

Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. Iš aptartų įrodymų visumos darytina išvada, kad V. K. policijos pareigūnų atžvilgiu vartojo žodžius, neigiamai apibūdinančius bet kokį žmogų, todėl tai neabejotinai įžeidė pareigūnus. Tačiau neigiamo pobūdžio žodžius V. K. pasakė uždaroje erdvėje - automobilyje, girdint tik policijos pareigūnams. Jo pavartoti žodžiai nebuvo skirti kuriam nors iš pareigūnų tiesiogiai, o vartojami bendrai abiejų pareigūnų atžvilgiu. Kaip matyti iš nukentėjusių policijos pareigūnų parodymų, sulaikomas V. K. nesipriešino, automobilyje antrankiai jam buvo uždėti tikslu apsisaugoti nuo jo galimų veiksmų, tačiau dar nepadarytų (kad jis nesuduotų, nenuplėštų antpečių), nes, kaip nurodė pareigūnai, jis skeryčiojosi, buvo sugriebęs rankomis už automobilio sėdynės atlošo. Tokie sulaikyto asmens veiksmai labiau būdingi apsvaigusio nuo alkoholio žmogaus elgesiui, nei mėginimui priešintis ir kenkti pareigūnams. Pareigūnai nenurodė jokios aplinkybės, iš kurios galima būtų daryti išvadą, kad jis siekė sutrukdyti policijos pareigūnams vykdyti savo pareigas, kad įžeisdamas pareigūnus siekė kažkokios naudos sau, kad tai būtų daręs tikslingai. Nors byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie V. K. girtumą, jo apsvaigimo laipsnį, tačiau tiek pats kaltinamasis nurodė, kad jis buvęs girtas ir paveiktas alkoholio įžeidinėjo policijos pareigūnus, tiek policijos pareigūnai iš karto po V. K. sulaikymo savo tarnybiniuose pranešimuose (12, 13 b. l.) nurodė, kad V. K. buvo akivaizdžiai neblaivus. Iš visumos kaltinamojo ir nukentėjusiųjų nurodytų aplinkybių yra pagrindo manyti, kad V. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, dėl ko jis nesugebėjo tinkamai įvertinti situacijos ir galimų pasekmių. Girtumas nešalina atsakomybės, tačiau ši aplinkybė, kartu vertinant ir pasakytus žodžius, neleidžia daryti išvados, kad veika savo pobūdžiu buvo tokia intensyvi ir pavojinga, jog V. K. turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Atsižvelgiant į visą įvykio situaciją, į tai, kad V. K. pareigūnams atlikti savo tiesioginių pareigų nesutrukdė – jis buvo pristatytas į policijos komisariatą, V. K. veika neturėjo neigiamų pasekmių pareigūnų darbui, darytina išvada, kad padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas šią veiką padariusio asmens atžvilgiu. Aptartų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad V. K. veikoje yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta atsakomybė už pareigūno garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, požymiai, jo veiksmuose nėra, nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnyje, sudėties, todėl jis dėl šio kaltinimo turi būti išteisintas (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

V. K. išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnyje, sudėties.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.