- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-28
- Bylos Nr.
- 2K-375/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Josifas Tomaševičius (pirm.), Rimantas Baumilas (pran.), Viktoras Aidukas
- Nuteistasis
- R. Ž., ir M
- Advokatai
- Darius Sosnovskis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 290 straipsnyje, ir nubaustas 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu į R. Ž. paskirtąją bausmę – baudą – įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2007 m. gruodžio 5 d. (viena diena); tai atitinka 260,00 Lt (dviejų šimtų šešiasdešimties litų) sumą ir šia suma sumažintas paskirtos baudos dydis
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. G., tačiau nuosprendžio dalis dėl M. G. nuteisimo ir dėl administracinės atsakomybės taikymo kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį R. Ž. ir jo gynėjus, prašiusius jo kasacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį nuteistojo R. Ž. kasacinį skundą atmesti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Ž. nuteistas pagal BK 290 straipsnį už tai, kad 2007 m. gruodžio 4 d., apie 5.40 val., būdamas neblaivus, kartu su M. G., Vilniuje, Antakalnio–Žolyno gatvių sankryžoje, prie namo Nr. 61, įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės Penktojo būrio vyresnįjį patrulį V. B. ir vyresnįjį patrulį I. Z., taip pat R. Ž. įžeidė vyresnįjį patrulį R. J. ir patrulį A. Z., prieš juos vartodamas necenzūrinius, nepadorius bei asmenybę žeminančius žodžius.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. Ž. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 2 d. nuosprendį ir palinkti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 290 straipsnį. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino BK 290 straipsnyje numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, ir atkreipia dėmesį į tai, kad teismai, nustatydami kriterijus atribojant baudžiamąją ir administracinę atsakomybes, privalo vadovautis ne tik BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnyje įtvirtintais veikų sudėties požymiais, bet ATPK 9 straipsnio nuostata, reikalaujančia atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį, intensyvumą, kaltininko veiksmų ypatybes, trukmę, nukentėjusiojo asmenybę.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, rėmėsi ne bylos aplinkybių visuma, nes nuosprendį grindė tik policijos pareigūnų ir taksi vairuotojo, o ne jo ir kito nuteistojo M. G. pateiktais parodymais, todėl netinkamai įvertino policijos pareigūnų įžeidimo intensyvumą, mastą ir pavojingumą.
Kasatoriaus nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog policijos pareigūnus į įvykio vietą kvietė abi kilusio ginčo šalys, t. y. keleiviai (jis bei kitas nuteistasis šioje byloje – M. G.) ir taksi vairuotojas. Kasatorius mano, kad atvykus policijos ekipažui taksi vairuotojas pasinaudojo tuo, jog keleiviai būdami apsvaigę nuo alkoholio neadekvačiai reagavo į aplinką ir be keiksmažodžių negalėjo rišliai išdėstyti savo argumentų, todėl policijos pareigūnams pateikė savo versiją.
Kasatorius pabrėžia, kad jį papiktino susidariusi situacija ir jis pradėjo vartoti įvairius keiksmažodžius, kurie nebuvo adresuoti konkrečiam pareigūnui. Skunde dėstydamas tolesnę įvykių seką, kasatorius nurodo, kad policijos pareigūnams ėmusis prieš jį aktyvių veiksmų (pvz., pareigūnas I. Z. net neleido pasiaiškinti dėl kilusio konflikto, suėmė kasatorių už rankos) ir jis pradėjo reikšti savo pasipiktinimą vartodamas keiksmažodžius. Kasatorius pabrėžia, kad analogiška situacija pasikartojo, kada jis buvo priverstinai vežamas į policijos komisariatą.
Kasatorius nurodo, kad policijos pareigūnai padarė ne viską, ką jie privalėjo padaryti, nes atvykus pagal iškvietimą jų pagrindinis uždavinys buvo išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes, o ne atsižvelgti tik į vieną faktorių, t. y. asmens girtumą. Kasatorius pažymi, kad praktikoje pasitaiko daug atvejų, kai dėl nusikaltimo apsvaigę nuo alkoholio asmenys padaro nusikaltimus, kita šalis bando pasinaudoti susiklosčiusia naudinga situacija ir suversti visą kaltę apsvaigusiam nuo alkoholio asmeniui, tačiau tai nereiškia, kad girtas asmuo turi būti visais atvejais kaltas, tai, kasatoriaus nuomone, buvo ir šioje baudžiamojoje byloje.
Kasatorius teigia, kad byloje esantys parodymai patvirtina, jog keiksmažodžius jis pradėjo vartoti tada, kai policijos pareigūnai atliko neteisėtus, tik taksi vairuotojo melagingais parodymais pagrįstus veiksmus, t. y. bandant jį sulaikyti ir vežant į policijos komisariatą. Todėl, kasatoriaus manymu, pareigūnai nepagrįstai teigė supratę, kad žodžiai „mentai“, „pederastai“, „gaidžiai“ yra adresuoti būtent jiems, nes lygiai taip pat susidariusioje situacijoje buvo galima pasakyti ir kitus žodžius (pvz.: kiaulės, alkoholikai, vagys ir pan.), kurie pagal savo turinį ir pobūdį yra visiškai kitokie.
Kasatorius pažymi, kad tai, jog asmuo keikiasi šalia kito esančio asmens, dar nereiškia, kad keiksmažodžiai yra adresuojami šalia esančiajam, nes paprastai asmenys naudoja abstraktaus pobūdžio, o ne konkretiem asmenims skirtus keiksmažodžius.
Kasatorius prašo atsižvelgti į skunde išdėstytus teiginius, į byloje nustatytas aplinkybes, kurioms esant buvo išsakyti keiksmažodžiai, į keiksmažodžių pobūdį, o nenustačius, kuriam pareigūnui jie buvo adresuoti, jo padarytą veiką tikslinga vertinti kaip ATPK 187 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, o bylą pagal BK 290 straipsnį nutraukti nesant nusikalstamos veikos sudėties požymiu.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. Ž. kasacinis skundas netenkintinas
Dėl R. Ž. nuteisimo pagal BK 290 straipsnį pagrįstumo
Kasatorius nepagrįstai teigia, jog jo padarytą veiką Vilniuje, Antakalnio – Žolyno gatvių sankryžoje dėl I. Z., V. B., R. J. ir A. Z. įžeidimo, teismas turėjo vertinti kaip ATPK 187 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.
BK 290 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Tuo tarpu pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už pasipriešinimą inter alia policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš to matyti, kad ATPK 187 straipsnio paskirtis iš esmės ta pati, kaip ir BK 290 straipsnio, – sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Tačiau sprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, teismai vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas (kasacinės bylos Nr. 2K-396/2009, 2K-505/2010).
Taigi, pagal teismų praktiką BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas (kasacinės nutartys Nr. 2K- 421/2007, 2K-396/2009). Iš to darytina išvada, kad pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstama veika aprašyta kaip formalioji, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento.
Kasatorius teigia, kad jo veika atitinka ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo požymius, todėl byla pagal BK 290 straipsnį turėtų būti nutraukta. Tačiau teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė ir baudžiamąjį įstatymą kasatoriui pritaikė tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, atsižvelgiant į kasatoriaus veiksmų intensyvumą ir išsakytų žodžių įžeidžiamą pobūdį, kasatoriui taikytina baudžiamoji atsakomybė ir jo veika kvalifikuotina pagal BK 290 straipsnį.
Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad iš pradžių konfliktas kilo tarp taksi vairuotojo O. Ch. ir kasatoriaus bei kito nuteistojo šioje byloje – M. G., pastariesiems atsisakius mokėti už taksi paslaugas. Taksi vairuotojas iškvietė policijos pareigūnus.
Atvykus policijos pareigūnams V. B. ir I. Z., kasatorius elgėsi agresyviai, įžeidinėjo taksi vairuotoją, keikėsi, bandė jį sugriebti. Pareigūnas I. Z. bandė įsodinti kasatorių į policijos automobilį, tačiau šis priešinosi, stūmė pareigūną nuo savęs, vartojo necenzūrinius žodžius, tokius kaip „gaidžiai“, „mentai“, „pederastai“. Įvykio vietoje buvusiems pareigūnams pranešus, kad reikalinga pagalba, atvyko policijos pareigūnai R. J. ir A. Z. R. J. pareikalavus kasatoriui sėstis į automobilį, šis nevykdė reikalavimo, toliau keikėsi, įžeidinėjo, o priėjus A. Z., pradėjo įžeidinėti ir jį. Analogiškus parodymus davė ir taksi vairuotojas O. Ch., patvirtinęs, kad kasatorius policijos pareigūnus vadino necenzūriniais žodžiais, nes šie norėjo kasatorių sulaikyti. Byloje nustatyta, jog minėti žodžiai kasatoriaus buvo nuolat kartojami, tiek iš pradžių aiškinantis konfliktinę situaciją, tiek ir vėliau, sodinant kasatorių į automobilį bei vežant jį į policijos komisariatą. Pareigūnai nurodo, kad tokie keiksmažodžiai buvo tiesiogiai adresuojami jiems.
Pats kasatorius skunde neneigia, kad atvykus policijos pareigūnams, jis vartojo necenzūrinius žodžius, teigia, kad neva šie žodžiai nebuvo skirti konkrečiai pareigūnams, bet toks kasatoriaus teiginys nepagrįstas. Tačiau, kaip jau minėta, iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius necenzūrinius žodžius, tokius kaip „gaidžiai“, „mentai“, „pederastai“, kartojo nuolat, t. y. tiek atvykus policijos pareigūnams, tiek pareigūnams bandant jį įsodinti į automobilį. Šie žodžiai buvo adresuoti konkrečiai tarnybines funkcijas vykdantiems policijos pareigūnams, kurių teisėtiems reikalavimams jis atsisakė paklusti. Necenzūriniais žodžiais kasatorius išreiškė protestą prieš pareigūnų veiksmus, kuriais jie siekė sutramdyti kasatorių.
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti.
Vertindamas byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad, atsižvelgiant į kasatoriaus veiksmų intensyvumą, padarytos veikos pobūdį, išsakytų necenzūrinių žodžių turinį, kurie buvo adresuoti policijos pareigūnams būtent dėl jų tarnybinių funkcijų vykdymo, kasatoriaus veika atitinka BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. Ž. kasacinį skundą atmesti.