Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešajame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas, teistumas išnykęs, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. 2019 m. birželio 7 d., apie 17.00 val., netoli (duomenys neskelbtini), esančio garažų masyvo, konflikto metu tyčia keliu vieną kartą spyrė nukentėjusiajam P. S. į tarpukojį, o pastarajam pradėjus gintis, sudavė tiksliai nenustatytą smūgių skaičių kumščiais į galvą, po ko nukentėjusiajam pradėjus bėgti, A. M. jį vijosi ir spyrė kojomis bei sudavė rankomis tiksliai nenustatytą smūgių skaičių P. S. į įvairias kūno vietas, ir tokiu būdu viso ne mažiau kaip 8 trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam P. S. poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus galvoje, poodinę kraujosruvą kairiame žaste, odos nubrozdinimus rankose ir kojose, taip nežymiai sutrikdė P. S. sveikatą.

Šiais veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis A. M. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino iš dalies ir parodė, kad tą dieną tvarkėsi aplink savo garažą ir mašiną, vaikščiojo prie konteinerio. Eidamas pamatė, kad kažkas jį seka, arčiau priėjęs pamatė, jog tai P. S., kurį iš matymo pažįsta apie 10-15 metų, šis keikėsi necenzūriniais žodžiais, pradėjo agresyvią kalbą. Supratęs, kad konflikto išvengti nepavyks, sustojo ties ta vieta, kur yra kamera, nesitraukė iš tos vietos. P. S. pradėjo agresyviai įžeidinėti, paskui priėjo ir užsimojo. Pasakė P. S., kad atstotų ir eitų sau toliau, bet jis nesiliovė. Tada apsisuko ir bandė trauktis, bet nebuvo kur, todėl atsistojo prie jo šonu ir tada pajuto ne vieną smūgį. P. S. jam trenkė vieną kartą į petį, kitą į skruostą ir dar kažkur, tada jis P. S. nustūmė nuo savęs ir šis nukrito. Atsistojęs nukentėjusysis vėl šoko į jį su kumščiais ir keiksmais, vėl jam sudavė. Neprisimena, kas vyko toliau, bet tikrai bandė jį vėl atstumti ir su koja nuspirti nuo savęs. Neneigia fakto, kad nukentėjusiajam tuo metu sudavė, jog tie nubrozdinimai atsirado konflikto metu, bet tik po to, kai P. S. sudavė jam pirmas, nes teko gintis. Negali pasakyti, kiek smūgių ir į kokias kūno vietas sudavė P. S.. Nežino, kaip sužalojimai atsirado nukentėjusiojo galvoje, galbūt tai įvyko, kai pastūmė jį, negali pasakyti, nes viskas įvyko labai greitai. Nuo tos vietos iki kelio, kur važiavo S. D., yra maždaug 5 metrai, todėl jie iššoko į gatvę ir kaip tik važiavo mašina. S. D. sustojo ir pasakė liautis, nes kvies policiją. Tuo metu, kai privažiavo mašina, konfliktas baigėsi. Dėl P. S. veiksmų jam buvo mėlynė ant rankos ir peties, bet kadangi pavėluotai nuėjo daryti „abdukcijos“, daktarė pasakė, kad ant rankos praktiškai jau nieko nesimato. Teigė, kad nesivijo P. S., o bandė jį nustumti koja nuo savęs. To, ką nurodė liudytojas S. D., kad vytųsi P. S. ir bandytų jam spirti, neatsimena. Po įvykio pats jautėsi kaip nukentėjęs, bet nežinojo tvarkos, jog pats turi kreiptis su pareiškimu, todėl ir nesikreipė į policiją.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad A. M. kaltė, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, visiškai įrodyta. Tokia išvada darytina nuosekliai įvertinus byloje surinktus įrodymus, juos palyginus tarpusavyje, susiejus į vientisą įrodomąją grandinę. Ištyrus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nustatyta, kad būtent kaltinamasis A. M. 2019 m. birželio 7 d., apie 17.00 val., netoli (duomenys neskelbtini), esančio garažų masyvo, konflikto metu tyčia keliu vieną kartą spyrė nukentėjusiajam P. S. į tarpukojį, o pastarajam pradėjus gintis, sudavė tiksliai nenustatytą smūgių skaičių kumščiais į galvą, po ko nukentėjusiajam pradėjus bėgti, A. M. jį vijosi ir spyrė kojomis bei sudavė rankomis tiksliai nenustatytą smūgių skaičių P. S. į įvairias kūno vietas, ir tokiu būdu viso ne mažiau kaip 8 trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam P. S. poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus galvoje, poodinę kraujosruvą kairiame žaste, odos nubrozdinimus rankose ir kojose, taip nežymiai sutrikdė P. S. sveikatą.

Nors kaltinamasis A. M. iš pradžių teisiamajame posėdyje nepripažino savo kaltės dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, o vėliau teisiamajame posėdyje parodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies, jo kaltė yra įrodyta. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis A. M. parodė, kad P. S. jį pradėjo agresyviai įžeidinėti, paskui priėjo ir užsimojo. Pasakė P. S., kad atstotų ir eitų sau toliau, bet jis nesiliovė. Tada apsisuko ir bandė trauktis, bet nebuvo kur, todėl atsistojo prie jo šonu ir tada pajuto ne vieną smūgį. P. S. jam trenkė vieną kartą į petį, kitą į skruostą ir dar kažkur, tada jis P. S. nustūmė nuo savęs ir šis nukrito. Atsistojęs nukentėjusysis vėl šoko į jį su kumščiais ir keiksmais, vėl jam sudavė. Neprisimena, kas vyko toliau, bet tikrai bandė jį vėl atstumti ir su koja nuspirti nuo savęs. Neneigia fakto, kad nukentėjusiajam tuo metu sudavė, jog tie nubrozdinimai atsirado konflikto metu, bet tik po to, kai P. S. sudavė jam pirmas, nes teko gintis. Negali pasakyti, kiek smūgių ir į kokias kūno vietas sudavė P. S. Nežino, kaip sužalojimai atsirado nukentėjusiojo galvoje, galbūt tai įvyko, kai pastūmė jį, negali pasakyti, nes viskas įvyko labai greitai. Teigė, kad nesivijo P. S., o bandė jį nustumti koja nuo savęs. Po įvykio pats jautėsi kaip nukentėjęs, bet nežinojo tvarkos, jog pats turi kreiptis su pareiškimu, todėl ir nesikreipė į policiją.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad P. S. priėjo prie jo ir rusų kalba pradėjo kalbėti, kad jis neišvežė šiferio ir jie jam nieko nepadarys. P. S. kalbėdamas vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo jį. Šio konflikto metu P. S. netikėtai du kartus ranka sudavė į veido sritį bei kartą į kairės rankos dilbį. A. M., gindamasis nuo P. S., stipriai jį stūmė nuo savęs. Gali būti, kad kelis kartus P. S. sudavė į įvairias kūno vietas. P. S. išprovokavo konfliktą, pirmas sudavė, jis tik gindamasis P. S. sudavė kelis kartus (b. l. 52-54). Papildomos apklausos metu A. M. parodė, kad konfliktą pirmas pradėjo ir fizinę jėgą pirmas panaudojo P. S., jis tik gynėsi (b. l. 60).

Įvertinus kaltinamojo duotus parodymus, darytina išvada, jog kaltinamasis A. M., duodamas parodymus, nebuvo visiškai nuoširdus, parodymus davė selektyviai, savo veiksmus menkindamas, kaltę versdamas nukentėjusiajam, todėl jo parodymai vertinami tiek, kiek atitinka kitus byloje surinktus įrodymus.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012, 2K-P-135/2016).

Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymi, kad byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta faktinė situacija nesudaro pagrindo spręsti, kad aptariamo įvykio metu kilo būtinosios ginties situacija, kurios metu kaltinamasis A. M. turėjo pagrindą ir teisę į būtinąją gintį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo P. S. veiksmai buvo grėsmingi, keliantys pavojų kaltinamojo sveikatai ar gyvybei.

Pažymėtina, jog nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis P. S. smurtavo kaltinamojo A. M. atžvilgiu. Aukščiau aptartais liudytojų S. D., A. G. parodymais nustatyta, kad sužalojimus jie matė tik ant nukentėjusiojo P. S.. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir paties kaltinamojo A. M. paaiškinimų, dėl nukentėjusiojo P. S. veiksmų jis pareiškimo nerašė, į policiją nesikreipė. Nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. birželio 18 d. specialisto išvada Nr. G 2011/2019 (01) nustatyta, kad A. M. padaryta poodinė kraujosruva krūtinės kairėje pusėje, paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, prieš 9-14 parų iki apžiūros, sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, atkreiptinas dėmesys, jog į medikus A. M. kreipėsi tik po 11 dienų nuo konflikto su nukentėjusiuoju (b. l. 61). Kitų duomenų, be paties kaltinamojo parodymų, apie nukentėjusiojo P. S. neva naudotą smurtą jo atžvilgiu byloje tiesiog nėra. Specialisto išvada šiuo atveju patvirtina tik nežymaus sveikatos sutrikdymo faktą, tačiau jokiu aspektu neįrodo, kad minėtas sveikatos sutrikdymas padarytas būtent P. S. veiksmais. Taigi, patikimų duomenų, patvirtinančių, kad P. S. smurtavo kaltinamojo atžvilgiu, byloje nėra, todėl lieka neaišku, nuo kokių veiksmų A. M. gynėsi.

Be to, specialisto paaiškinimais nustatyta, jog aptarti sužalojimai P. S. galėjo būti padaryti mažiausiai 8 trauminiais poveikiais. Tai patvirtina, jog A. M. smurtiniai veiksmai buvo tęstinio pobūdžio bei prieštarauja gynybinės pozicijos versijai. Agresyvūs kaltinamojo A. M. veiksmai (suduodant smūgius nukentėjusiam, vejantis jį ir bandant suduoti smūgius) rodo, kad jis nebuvo nukentėjusiojo P. S. veiksmų auka, o buvo aktyvus konflikto dalyvis, ką patvirtina minėti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai.

Tai, kad tarp nukentėjusiojo P. S. ir kaltinamojo A. M. įvyko žodinis konfliktas, neduoda pagrindo manyti, jog P. S. kėlė realią grėsmę kaltinamajam. Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, jog policija buvo kviečiama būtent nukentėjusiojo iniciatyva. Be to, teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. M. negalėjo paaiškinti, kodėl negalėjo apsiginti nuo už save amžiumi ženkliai vyresnio nukentėjusiojo. Svarbu ir tai, kad kaltinamasis A. M. nurodė, jog iš pradžių nustūmė nukentėjusįjį ir pastarasis nukrito, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl savo teisę į būtinąjį gintį realizavo suduodamas smūgius nukentėjusiajam, kodėl vijosi nukentėjusįjį ir tuo pat metu jam smūgiavo. Įvertintina ir tai, jog, kaip aptarta aukščiau, sužalojimai nukentėjusiajam P. S. padaryti mažiausiai 8 trauminiais poveikiais, t. y. daugybiniais trauminiais poveikiais. Teismas pripažįsta, kad atsižvelgiant į tai, jog tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo anksčiau galimai buvo konfliktų ar nesutarimų, nukentėjusiojo elgesys (einant pro garažus, siekis nusišlapinti) galėjo būti trikdantis ar nemalonus kaltinamajam, tačiau tai jokiu būdu nepateisina A. M. smurtinio elgesio padarant sužalojimus nukentėjusiajam.

Atsižvelgdamas į šias bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo A. M. veika negali būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, nes nebuvo nustatytas pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio asmuo turi teisę gintis pats ar ginti kitus asmenis.

Kartu pirmiau išdėstytų įrodymų pagrindu paneigus būtinosios ginties situaciją ir nustačius aptartų faktinių bylos aplinkybių visumą darytina išvada, kad A. M., suduodamas nukentėjusiajam P. S. smūgius į tarpkojį, veidą, įvairias kūno vietas, suvokė, kad tokiais veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, numatė, jog taip gali sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą ir to norėjo. Tai yra kaltinamasis A. M. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Aukščiau nustatytomis aplinkybėmis kaltinamojo A. M. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės skyrimo

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalimi, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pažymėtina, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, jog vienas iš bausmės tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas. Teisinga yra bausmė, kuri atitinka padaryto nusikaltimo ir kaltininko pavojingumą. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas sprendžia, jog kaltinamojo A. M. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam A. M., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas nusikaltimas kito asmens sveikatai), jo pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (įvykdytas baigtas, nesunkus tyčinis nusikaltimas), į tai, kad nenustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, taip pat į kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – vidutinio amžiaus, nevedęs, aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis (b. l. 84), administracine tvarka baustas (b. l. 80-82), teistas, teistumas išnykęs, taigi laikytinas teisiamu pirmą kartą (b. l. 79), duomenų apie gydymą psichikos/psichiatrijos sveikatos įstaigose, Vilniaus priklausomybės ligų centre valstybinis kaltintojas nepateikė.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam A. M. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrus šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, t. y. laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant artimą šios bausmės vidurkiui, įpareigojant kaltinamąjį bausmės vykdymo laikotarpiu tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 80 valandų nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 1, 2 dalys, 6 dalies 3, 5 punktai). Teismas pažymi, kad A. M. veika pasireiškė smurtinio pobūdžio veiksmais prieš kitą žmogų, taigi BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 71 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – taikymas galėtų taisomai veikti A. M., kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl A. M. skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nors prokuroras prašė kaltinamajam paskirti įpareigojimus neišeiti tam tikru laiku iš namų, teismo nuomone, šie prašomi skirti įpareigojimai nebus efektyvūs atsižvelgiant į A. M. asmenybę. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. M. yra 46 m. amžiaus, susiformavusi asmenybė, draudimas išeiti naktį iš namų jo teigiamai neveiktų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikaltimą jis padarė dienos metu. Atsižvelgiant į tai, teismas šių prokuroro prašomų įpareigojimų neskiria (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-242-891/2018).

Kaltinamajam A. M. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl civilinio ieškinio ir nukentėjusiojo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Šioje byloje nustačius, kad kaltinamasis A. M. atsakingas už nukentėjusiojo P. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagal pirmiau nurodytas BPK nuostatas kaltinamasis turi atlyginti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtą žalą. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas P. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl 250 Eur turtinės ir 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 500 Eur advokato išlaidų (b. l. 33).

Pateiktame civiliniame ieškinyje nukentėjusysis P. S. nurodė, jog dėl A. M. veiksmų patyrė turtinės žalos, t. y. buvo sugadinti viršutiniai drabužiai – bliuzonas, kelnės, plyšo sportbatis, kuriuos jis pirko už 200 Eur. Jie sugadinti nepataisomai, nes buvo supurvinti ir suplėšyti. Bendros išlaidos vaistams sudaro 50 Eur.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis P. S. papildomai paaiškino, jog moralinė žala – tai moralė, sveikata. Mano, kad pinigais negalima suskaičiuoti chuliganizmo, banditizmo, jį reikia sodinti.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl turtinės žalos. Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum). Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą. Tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe, ir kaip žalos atlyginimą gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.

Nukentėjusiojo P. S. ieškinys dėl 250 Eur turtinės žalos už vaistus ir sugadintus drabužius atmestinas kaip neįrodytas. Pažymėtina, kad prie ieškinio nepridėti jokie tai patvirtinantys įrodymai, jokie rūbų pirkimo kvitai ar fotonuotraukos, jokie vaistų pirkimo kvitai, nenurodyta nei kokie vaistai buvo pirkti. Esant tokioms aplinkybėms teismas neturi pagrindo tenkinti nukentėjusiojo ieškinį turtinei žalai atlyginti.

Dėl neturtinės žalos. Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismas nagrinėjamoje byloje, nustatydamas nukentėjusiajam P. S. iš kaltinamojo A. M. priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti dydį, atsižvelgia į tai, kad žala padaryta tyčiniu nusikaltimu, taip pat į kilusias pasekmes – nukentėjusiajam P. S. padarytos poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai galvoje, poodinė kraujosruva kairiame žaste, odos nubrozdinimai rankose ir kojose, sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nukentėjusiojo teigimu, jis patyrė fizinį skausmą, pažeminimą, nepagrįstą užgauliojimą.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė ne tik fizinius sužalojimus, skausmą bei nepatogumus, bet ir sukrėtimą, baimę, dvasinius išgyvenimus. Siekdamas išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų, teismas atsižvelgia ir į kaltinamojo turtinę padėtį (kaltinamasis A. M. dirba, yra darbingo amžiaus).

Todėl teismas pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu konstatuoja, kad 800 Eur nukentėjusiajam P. S. atlygintinos neturtinės žalos dydis labiausiai atitiks sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Be to, P. S. prašo atlyginti jo turėtas išlaidas advokatui. Toks nukentėjusiojo P. S. prašymas netenkintinas, kadangi BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti. Kaip matyti iš pareikšto civilinio ieškinio, jame nurodyta, kad advokatui N. Kuznecovui sumokėti 500 Eur, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pateikti jokie dokumentai, iš kurių būtų galima spręsti, kada, kiek ir už ką P. S. sumokėjo advokatui N. Kuznecovui.

Vadovaujantis BPK 94 straipsniu, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. kepuraitė ir akiniai nuo saulės, perduoti saugoti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centrinę daiktinių įrodymų saugojimo saugyklą (b. l. 17, 19-20), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 302-308 straipsniais,

nusprendžia:

A. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsniu, skirti A. M. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 4 (keturių) mėnesių sumokėjimo terminą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Įmoka mokama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sąskaitą LT88 4010 0510 0467 0332 (Luminor bankas) nurodant vardą, pavardę ir asmens kodą. Jei įmoką moka kitas asmuo, būtina nurodyti asmens, už kurį mokama, vardą, pavardę ir asmens kodą.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo P. S. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies bei iš A. M. priteisti nukentėjusiojo P. S. naudai 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo P. S. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

A. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsniu, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kepuraitę ir akinius nuo saulės, perduotus saugoti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centrinę daiktinių įrodymų saugojimo saugyklą, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Išaiškinti A. M., kad laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46-49 straipsniai.

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiantiems atlikti laisvės apribojimo bausmę nuteistiesiems apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.