- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-10-09
- Bylos Nr.
- 1-98-664/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24222-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Irena Vapsvienė
- Kaltinamasis
- I. P.
- Nukentėjusysis
- V. S.
- Advokatai
- Antanas Skrebutėnas
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
I.P. (I. P.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, ukrainietis, vedęs, aukštesniojo išsilavinimo, nedirbantis, deklaravęs gyvenamą vietą ir gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. P. (I. P.) buvo kaltinamas tuo, kad jis 2019 m. birželio 9 d., apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini), esančio namo kieme, konflikto su V. S. metu, suduodamas pastarajam vieną kartą dešine ranka į kairę akį, tokiu būdu nukentėjusiajam V. S. padarydamas kairės akies sumušimą, pasireiškusį vokų patinimu ir kraujosruva po jungine - nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje.
Kaltinamasis I. P. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad (duomenys neskelbtini), draugui P. M. priklausančioje sodyboje jis laiko bites. Vasarą sodyboje lankosi dažnai, galima sakyti, kad kiekvienas išeigines. Į gretimą sodybą dažnai atvažiuoja V. S. su šeima. V. S. pažįsta jau nuo 1997 metų, santykiai prasti, nesutaria, kadangi, pasak kaltinamojo, V. S. dažnai apkaltina jį nebūtais dalykais.
Kaltinamasis paaiškino, jog link sodybos, kur jis laiko bites eina servitutinis kelias pro V. S. sklypą, palei pat gyvenamąjį namą. 2019 m. birželio 8 d., apie 5.30 val., jis atvyko į (duomenys neskelbtini) kaime esančią sodybą. Ten dirbo ūkio darbus. Vakare, apie 22 valandą lipo į liepą ir iš ten susėmė bičių spiečių. Po to, išgėrė apie 200 gramų degtinės. Kitą dieną, t. y. 2019-06-09, apie 14 valandą, išsivirė makaronų ir pavalgęs ketino vykti į namus, kadangi įsiskaudėjo ranka. Kaltinamasis nurodo, jog jam prieš tris metus pradėjo tinti dešinės rankos plaštaka, įsiskaudėjus rankai negali dirbti jokių drabų: išlaikyti daiktų, suspausti kumščio ir pan. Nurodo, jog ne kartą dėl to kreipėsi į gydytojus ir buvo gydytas. Supratęs, jog jokių darbų atlikti negalės, o kitą dieną ryte nuo 7 val. į darbą, nusprendė prieš važiuodamas namo likusį maistą atiduoti kaimynystėje gyvenančiai B. Š. Iki B. Š. sodybos jam teko eiti servitutiniu keliu, einančiu per V. S. sklypą. Grįždamas atgal, I. P. nurodo kairėje rankoje laikęs tuščią puodą (jame buvusius makaronus paliko kaimynei), o dešinėje nešėsi B. jam nuskintą gėlę, kurią davė parvežti I. P. žmonai. Nešti puodo dešinėje rankoje negalėjo, kadangi juto rankos skausmą. Kaltinamasis nurodo, jog jam einant keliu pro V. S. namą, tik praėjus namą iš užpakalio prie jo priėjo V. S. ir ėmė kažką aiškinti ir gąsdinti. Apie ką vyko kalba I. P. nurodo nesupratęs. Nurodo, jog atsisukęs ištiesė link V. S. kairėje rankoje neštą gėlę ir pasakė: “V., nori susimušti, nepavyks, štai imk gėlę, laikyk ir pasitrauk iš kelio“. Tačiau V. S. toliau artėjo. I. P. nurodo, jog su ištiesta kairėje rankoje laikomą gėle, žengė į kairę, tuo metu V. S. šoko ant jo, čiupo ir parvertė ant kairio šono. Ar I. P. pačiam pavyko išsisukti ar V. S. jį paleido nepamena, tačiau pakilęs ir paėjęs penkis metrus jis prakrito, neteko sąmonės ir atsigavo tik po apytiksliai keturių valandų. Labai skaudėjo galva ir šonas. Grįžęs į sodybą suprato, jog pametė protezus, pamatė perskeltą lūpą. Sulūžusius protezus rado grumtynių vietoje, juos pasiėmė. Į medikus ir policiją nesikreipė, nes suprato, kad neturi jokių liudytojų.
Kaltinamasis nurodo, jog toje vietoje, kurioje įvyko konfliktas yra servitutinis kelias, kuriuo leista vaikščioti. Nurodo, jog konfliktai su kaimynu V. S. vis dar tęsiasi, šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl jo, I. P., sumušimo, kur įtarimas pareikštas V. S..
Kaltinamasis I. P. nurodo, jog kaltinime nurodoma, kad jis nukentėjusiojo kieme, tyčia sudavė dešine ranka jam į veidą, tačiau šie kaltinime išdėstytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Visų pirma, konfliktas su V. S. įvyko ant viešo servitutinio kelio, kuris eina pro V. sodybą, antra V. S. jis nesmūgiavo nei dešine, nei kaire ranka. Abi A. P. rankos tuo metu buvo užimtos: kairėje jis nešėsi puodą, o dešinėje gėlę. Be to, dešinė ranka yra sužalota, buvo ištinusi ir I. P. fiziškai negalėjo suspausti kumščio ir juo trenkti nukentėjusiajam. Mano, jog V. S. akį galėjo susižaloti kai pervertė I. P. ant žemės arba vėliau, o pastarąjį paprasčiausiai apkalba. Sutinka, jog konflikto metu , pradžioje, atsisukdamas į V. S., jog tiesė ranką link nukentėjusiojo, bet tik norėdamas jam paduoti gėlę.
Nukentėjusysis V. S. (V. S.) parodė, kad kaltinamąjį I. P. pažįsta nuo 2008 m., santykių nėra, nes bendravimas yra konfliktiškas. I. P. dažnai lankosi šalimais esančioje sodyboje. 2019 m. birželio 9 d. apie 11.30 val. atvežė savo žmoną į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini). Kaime palikęs žmoną su dukra ir anūku, pats išvažiavo ir nebuvo iki 14 valandos. Grįžus atgal, žmona L. jam papasakojo, kad I. P. (I. P.) atėjo ir pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, reiškė pretenzijas, dėl neva pavogto kažkokio kibiro. Į žmonos pasakojimą jis neatkreipė dėmesio, kadangi su minėtu asmeniu jis konfliktuoja apie 3 metus. V. S. paaiškino, jog per jo sodybos sklypą, palei namą, eina bendras kaimo kelias. Būdamas prie savo namų esančiame sode, pastebėjo tuo keliu, nuo B. Š. sodybos, einantį I. P. (I. P.), kuris kairėje rankoje nešėsi katilą ir jame buvo gėlytė. Dešinėje rankoje I. P. nieko neturėjo. Jam pasirodė, jog I. P. girtas. V. S. nurodo išėjęs ant kelio iš po obels ir eidamas link I. P. paklausė :“ką aš tau dabar skolingas?“ V. S. nurodo, jog jis link I. P. ėjo pastarajam iš už nugaros. Tuo metu I. P. pasisuko į artėjantį V. S. ir ištiestos dešinės rankos krumpliais bedė V. S. į akį. V. S. mano, kad I. P. tai padarė tyčia. V. S. nurodo pajutęs aštrų skausmą. Tuomet V. S. nurodo partrenkęs I. P. ant žemės, dešiniu keliu prispaudė jam krūtinę ir pradėjo smaugti. I. P. pradėjo alsuoti, švokšti. Tuo metu prie V. S. priėjo žmona ir pasakė: “palik ramybėje kvailį, dar pasmaugsi“. V. S. nurodo, jog jei ne žmona, jis tikrai būtų uždusinęs I. P., nes pastarasis jam jau atsibodo. Jam susidaro įspūdis, kad I. P. atvyksta tik pagerti alkoholio. Blaivaus I. P. jis beveik nemato. I. P. nuolatos provokuoja konfliktus, keikia necenzūriniais žodžiais tiek jį, tiek jo artimuosius. Su minėtu kaimynu jo tarpusavio santykiai konfliktiški. Dėl tokio I. P. elgesio jis buvo kreipęsis į (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
V. S. nurodo, jog jo žmona L. Š. konflikto metu buvo apie 5 metrus atstumu nuo konflikto vietos, o dukra J. Š. apie 10-15 m. atstumu esančioje smėlynėje su anūku. Ar dukra matė konfliktą nežino. Kaime jis pabuvo iki vakaro. Visą laiką jam skaudėjo akį į kurią sudavė I. Apie 20.30 val. nuvyko į Visagino ligoninės priėmimo skyrių. Gydytojai jam nustatė akies obuolio kraujosruvą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagarsino 2019 m. birželio 10 d. protokole-pareiškime V. S. užfiksuotus parodymus (I t., b.b.l. 28-29), kuriuose V. S. parodė, kad iš matymo pažįstamas I. P., konflikto metu vieną kartą rankos kumščiu sudavė jam į kairę akį.
Teismas pagarsino ikiteisminio tyrimo metu V. S. 2019 m. birželio 10 d. duotus parodymus (I t., b.b.l. 35-36), kuriuose V. S. parodė, kad jam būnant prie savo namų pamatė, kad pas jį ateina girtas I. P.. V. S. paklausė I., kokias jis turi pretenzijas, bet pastarasis iš karto pradėjo keikti, rėkauti. V. S. nurodo bandęs aiškintis ir kalbėti su I., bet pastarasis neklausė, staiga jis užsimojo dešine ranka ir trenkė V. S. į veidą, pateikė į kairę akį.
Taip pat teismas pagarsino ikiteisminio tyrimo metu V. S. 2019 m. birželio 10 d. duotus parodymus (I t., b.b.l. 41-42), kuriuose V. S. parodė, kad priėjęs prie I. P. jo paklausė: "Ko tau iš manęs reikia? Ar aš tau skolingas?" I. P. keikdamasis pradėjo kažką aiškintis ir skėtriotis rankomis. Besiskėtriodamas I. P. su dešinės rankos išorine dalimi, galimai krumpliais, sudavė jam vieną kartą į kairę akį. Dėl to jis pajuto fizinį skausmą.
Teismas pagarsino 2019 m. birželio 10 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu V. S. pateiktame 2019 m. birželio 10 d. medicinos dokumentų išraše (I t., b.b.l. 86)gydytojo užfiksuotus V. S. sužalojimo aplinkybes, kur nurodoma, jog akį kumščiu sumušė kaimynas.
Teismui pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu V. S. duotus parodymus, juose esančius prieštaravimus ir paprašius patikslinti esmines įvykio aplinkybes: ar I. P. ėjo link V. S., t.y. atėjo pas jį ar V. S. priėjo prie keliu einančio I. P.; ar sužalojimas buvo padarytas staiga I. P. užsimojus dešine ranka ir trenkiant V. S. į veidą kumščiu ar visgi I. P. su dešinės rankos išorine dalimi, galimai krumpliais, sudavė jam vieną kartą į kairę akį besiskeryčiodamas; ar buvo suduota jiems stovint vienam prieš kitą ar I. P. atsisukant į iš užpakalio priėjusį V. S., nukentėjusysis V. S. paaiškino, jog I. P. mosikuodamas rankomis besisukdamas į V. S. ištiesta ranka trenkė jam į akį. Yra tikras, kad I. P. tai padarė tyčia. V. S. nurodė, jog jis ėjo iš paskos I. P., judėjo linko jo, tuomet I. P. „išmetė“ ranką, V. S. buvo nuo jo rankos atstumu. Lieka prie parodymų, jog jam buvo trenkta kumščiu.
Liudytojas V. S. nurodė, jog civilinio ieškinio byloje nereikš.
Liudytoja L. Š. parodė, jog ji yra V. S. žmona. Kaltinamąjį I. P. pažįsta nuo 2011-2012 metų, su juo net nesisveikina, tad santykių nėra jokių. 2019 m. birželio 9 d. apie 11.30 val., su šeima atvažiavo į savo kaimą, esantį (duomenys neskelbtini). Ji su dukra J. ir anūku pasiliko kaime, o jos vyras V. išvažiavo tvarkyti reikalų. Apie 12.30 val., pamatė pro savo kiemą keliu einantį pažįstamą I. P.. Jis buvo girtas, vos savarankiškai ėjo. Pamatęs ją, I. P. pasakė, perduoti savo vyrui (kurį pavadino "urodu"), kad jis nevogtų kibirų, kad jei reikia jis galės padovanoti kibirų kiek nori. I. ji pasakė eiti savo keliais ir tuo jų pokalbis baigėsi. Atvykus V. ji papasakojo apie įvykį su I. V. į tai nekreipė dėmesio. Apie 15 valandą, kuomet V. buvo kieme, ji pastebėjo, keliu grįžtantį I. P.. Jį pamatęs vyras V. pasakė:“ eisiu paklausiu ko jis iš manęs nori“. Liudytoja nurodo, jog ji matė, kaip vyras priėjo prie I. P. ir pasakė: “ko tau iš manęs reikia, koks kibiras ir ko tu vis prie manęs kimbi?‘. Tuomet liudytoja įėjo į namą padėjo indus ir kai išėjo atgal į lauką matė tik kad vyras pargriovęs I. P. jį spaudžia. Liudytoja nurodė, jog nematė to momento, kaip I. P. trenkė vyrui į akį. Ji tiesiog matė kai vyras priėjo ir pradėjo kalbėti su I. P.. Kai peržengė slenkstį padėjusi indus, išėjusi pamatė kaip vyras spaudžia I. P. prie žemės. Liudytoja nurodo priėjusi ir pasakiusi :“neliesk jo, dar uždusinsi“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagarsino ikiteisminio tyrimo metu L. Š. 2019 m. birželio 10 d. duotus parodymus (I t., b.b.l. 69-70), kuriuose L. Š. parodė, kad prie jos vyro V. S. priėjo I. ir pradėjo garsiai keiktis ir šūkauti. I. P. staiga kumščiu trenkė jos vyrui į veidą ir pataikė į akį. V. stvėrė I. už kaklo ir pargriovė jį ant žemės, kad nurimtų.
Teismui pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu L. Š. duotus parodymus, juose esančius prieštaravimus ir paprašius paaiškinti kodėl jos parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu yra skirtingi ir kurie iš jų yra teisingi, L. Š. tikslindamas duotus parodymus nurodė, jog ji tik mačiusi, kaip vyras V. S. ėjo link I. P., priėjo iš užpakalio ir pradėjo klausti, tuo metu I. P. sukdamasis, atsisukdamas mostelėjo ranka. Liudytoja nematė ar tai buvo plaštaka ar kumštis, matė tik kaip atsisukdamas mostelėjo, vėliau liudytoja peržengė namo slenkstį ir nieko nematė.
Liudytoja J. Š. parodė, jog ji yra V. S. duktė. Kaltinamąjį I. P. nepažįsta. 2019 m. birželio 9 d., prieš pietus, kiek buvo valandų neprisimena, jos tėvas V. S. nuvežė ją su sūnumi T. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir mamą L. Š. į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime. Jos pasiliko sodyboje, o tėvas išvažiavo tvarkyti reikalų. Tėvui išvykus, pro jų sodybą ėjo jai iš matymo pažįstamas vyras (kurio nežino nei vardo, nei pavardės, jis atvyksta į gretimą sodybą, kurioje laiko avilius). Tuo metu jos buvo lauke. Iš matymo pažįstamas vyras buvo neblaivus. Praeidamas pro šalį jos motinai pasakė: "L. perduok savo "ožiui", kad kažką grąžintų. Ką būtent grąžintų, ji negirdėjo. Mama, lygtai, jam nieko neatsakė ir tas vyras nuėjo. Maždaug po pusvalandžio į sodybą atvyko tėtis. Mama jam pasakė, apie pokalbį su gretimos sodybos gyventoju. Tėtis į tai nekreipė dėmesio. Šeima buvo lauke. Ji su sūnumi buvo prie smėlynės, esančios kieme (už namo kampo), o tėvai kažką dirbo sode, netoli kelio. Liudytoja nurodo, jog I. P. grįžtant tuo pačiu keliu jis ir jo tėvas V. S. susikirto. Liudytoja nurodo, jog I. P. garsiai keikėsi, jie su tėvu barėsi, tėvas ėjo arčiau I. P. sakydamas: „ko tu nori iš mūsų, ką ten kalbi?“. Liudytoja nurodo, jog ji negali tvirtai pasakyti ar I. P. mosikavo rankomis: matė kaip kalbėjosi, matė kaip grūmėsi, kaip I. P. buvo perverstas ant žemės, vėliau-susirado savo puodą ir išėjo. Nurodo, jog prisimena miglotai, be to buvo toli, viso įvykio nematė. Liudytoja nurodo, jog nei ji, nei motina Lidija artyn nėjo, jos buvo kitoje keliuko pusėje.
Po šio konflikto tėvas V. S. pradėjo skųstis, kad jam skauda dešinę akį, kad susistumdė su kaimynu ir pastarasis sudavė jam į akį. Motina išsigandusi siūlė kreiptis pas gydytojus. Tėtis pas gydytojus kreiptis nenorėjo. Mama ėmė dėti kompresus. Netrukus akies tinklainė ėmė raudonuoti, skausmas didėjo. Tuomet tėvas nusprendė kreiptis pas gydytojus.
Asmens apžiūros protokole ir fotolentelėse užfiksuota, kad V. S. savo noru parodė kairę akį (I t. b.b. l. 76-81);
Parodymų patikrinimo vietoje protokole ir fotolentelėse užfiksuota, jog V. S. paaiškino, jog jis priėjo prie I. P. ir pasiteiravo, ko pastarasis iš jo nori. I. P. keikdamasis kažką pradėjo aiškinti ir skėsčioti rankomis, Dešine ranka, vieną kartą sudavė jam į kairę akį. Tęsdamas parodymys V. S. paaiškino, kad po suduoto smūgio , jis viena ranka pagriebė I. P. už kaklo ir pastatęs už nugaros koją, I. P. parvertė ant žemės ir rankomis sugriebęs už kaklo jį dusino (I t., b.b.l. 58-65).
Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad V. S. savanoriškai pateikė gydytojo įrašą ir medicinos dokumento išrašą (I t. b.b. l. 82, 85-86).
Apžiūros protokole užfiksuota, kad J. M. P., VTMT Vilniaus skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas, apžiūrėjęs V. S. asmens sveikatos istoriją, 2019-06-10 medicinos dokumentų išrašą/siuntimą bei gydytojo išrašą susijusį su dokumentu Nr. 19-3924, pateikė išvadą, kad V. S. nustatytas kairės akies sumušimas pasireiškęs vokų patinimu ir kraujosruva po jungine. Tai padaryta ne mažiau kaip vienu smūginiu kietu buku riboto paviršiaus daikto poveikyje per kairę akį prieš kreipiantis medicininės pagalbos. Sužalojimas atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą ir būdingas smūgio kumščiu ar kitu panašiu kietu buku riboto paviršiaus daiktu sudavimui (I t.,b.b. l. 93-95);
Apžiūros protokole užfiksuota, kad J. G.-D. VTMT Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertė susipažinusi su I. P. (I. P.) asmens sveikatos istorija, nustatė, kad I. P. nuo 2019-06-13- iki 2019-06-21 buvo gydomas dėl nugaros skausmų krūtininėje dalyje. Skundėsi skausmu judėjimo (judesių) metu, pulpuojant, nurodė skausmingumą stuburo krūtininių VII-VIII slankstelių projekcijose. Skųsdamasis tik nugaros skausmais, I. P. galėjo dešine ranka suduoti smūgį nukentėjusiajam, nes duomenų dėl rankos funkcijų sutrikimų pateiktoje medicinos kortelėje nėra (I t., b.b. l. 98-100).
Valstybės įmonės registrų centro pateiktoje Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje ir žemės sklypo plane (II t., b.b.l. 3), užfiksuota, jog L. Š. namo registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) yra suformuoti du žemės sklypai: 1) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), nustatytas kelio servitutas – leisti eiti, važiuoti, ginti gyvulius, keliu plane pažymėtu indeksu „S“, kelio plotas 2018 kv.m.; 2) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), įregistruoti kelio servitutai: a) leisti kitiems asmenims važiuoti, eiti arba ginti gyvulius 6 m. pločio esamu keliu; b) už tikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta, plane pažymėta indeksu S1, kurio plotis 5 m. ir plotas 0,02 ha. (II t., b.b.l. 4-9).
2020 m. birželio 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EG 38/2020(01) pateikta išvada, jog: 1) V. S. nustatyta kairės akies sumušimas, pasireiškęs vokų patinimu ir kraujosruva po akies jungine. Šis sužalojimas padarytas smūginiu kieto buko riboto paviršiaus daikto poveikiu ir atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą; 2) Sužalojimas padarytas nemažiau kaip vienu trauminiu poveikiu; 3) V. S. kairės akies sužalojimo galimybė 2019-06-09 nurodytu laiku neatmetama; 4) V. S. kairės akies sužalojimas padarytas smūginiu kieto buko riboto paviršiaus daikto poveikiu. Tokiu daiktu galėjo būti tiek kumštis, tiek ir daugiau ar mažiau į kumštį sugniaužtos plaštakos nugarinio paviršiaus krumplių at kita sritis; 5) Kuria konkrečiai į kumštį (daugiau ar mažiau) sugniaužtos plaštakos nugarinio paviršiaus: krumplių ar kita sritimi akis buvo sumušta pagal esamus duomenis nustatyti negalima (II t., b.l. 25-27).
2020 m. birželio 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EG 39/2020(01) pateikta išvada, jog: 1) iki 2019-06-09 įvykio I. P. gydėsi: 2007 m. dešinės rankos žastikaulio išnirimą, 2018 m. vasario mėn. dešinės alkūnės (žastikaulio) išorinio epikondilo (antkrumplio) uždegimą ir 2018 m. rugsėjo mėn. dešinės plaštakos III piršto galinio pirštakaulio lūžį. Tai galėjo turėti neigiamų pasekmių rankos funkcijai. Taip pat neatmetama, kad jo dešinės rankos funkcija galėjo būti sutrikusi ir dėl stuburo kaklinės dalies degeneracinių pakitimų sukeltos radikulopatijos; 2) Smūgio sudavimo dešine ranka, ypač plaštakos (daugiau ar mažiau sugniaužtos į kumštį) nugariniu paviršiumi galimybė per kito asmens akį neatmetama. (II t., b.b.l. 29-31).
Nusikalstamos veikos kvalifikacija ir įrodymų įvertinimas.
Motyvuojamoji dalis
Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga ver-tinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.).
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. Šis nusikaltimas yra tyčinis, t. y. asmuo, atlikdamas 140 straipsnio dispozicijose nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.). Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį straipsnį, turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei priešingus, BK 140 str. 1 dalyje dispozicijose apibrėžtus veiksmus, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas.
Tam, kad atsirastų atsakomybė pagal baudžiamąjį kodeksą, būtini ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Nesant bent vienam iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.
Byloje nustatyta, kad kaltinamasis I. P. ir nukentėjusysis V. S. yra pažįstami daugiau nei dešimt metų, jų santykiai visuomet buvo ir tebėra įtempti. Nors nurodomos skirtingos įsisenėjusio nesutarimo priežastys (kiekviena iš šalių kaltina viena kitą), tačiau tai, jog šalių bendravimas yra konfliktiškas patvirtina tiek kaltinamasis, nukentėjusysis, tiek teismo posėdžio metu liudytojais apklaustos nukentėjusiojo žmona L. Š. ir dukra J. Š..
Tai, jog tarp I. P. ir V. S. šiuo metu santykiai yra įtempti, patvirtina ir jų ginčai bei išsakyti kaltinimai vienas kitam teismo posėdžio metu bei prokurorės pateikta informacija apie šiuo metu atliekamą ikiteisminį tyrimą kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje I. P. kaltina V. S. padarius jam sužalojimus.
Teismas, išanalizavęs nukentėjusiojo V. S. ir kaltinamojo I. P. parodymus apie 2019 m. birželio 9 d. apie 14 val. 30 min. tarp jų įvykusio konflikto turinį (V. S. tvirtina, jog kaltinamasis tyčia ištiesta dešine ranka trenkė jam į kairę akį, kaltinamasis I. P. neigia tyčia sudavęs nukentėjusiajam į akį), sprendžia, kad dėl šios aplinkybės kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi tarpusavyje, pašalinti šiuos prieštaravimus visos galimybės byloje išnaudotos. Todėl teismas, vertindamas I. P. veikos objektyviąją ir subjektyviąją puses, remiasi tais kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai.
Tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai yra įrodinėjimo proceso elementai ir jais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau tokių įrodymų byloje turi būti pakankamai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-24/2014, 2K-455/2014).
Byloje nustatyta, jog 2019 m. birželio 9 d., apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini), I. P. einant servitutiniu keliu, vedančiu per L. Š. priklausantį žemės sklypą, prie jo, turėdamas tikslą išsiaiškinti I. P. ankščiau išsakytų kaltinimų esmę, iš užpakalio priėjo V. S. ir tarp jų įvyko žodinis, o vėliau ir fizinis konfliktas. Tai patvirtina tiek ir kaltinamasis I. P., ir nukentėjusysis V. S., liudytojomis apklaustos L. Š. ir J. Š., nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu nurodyta konflikto vieta bei teismui pateiktuose Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos ir joje esančio žemės sklypo schemoje įtvirtinti duomenys. Taip pat byloje esančiuose rašytiniuose dokumentuose: asmens apžiūros protokole ir fotolentelėse, apžiūros protokole (užfiksuota, kad J. M. P., VTMT Vilniaus skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas, apžiūrėjęs V. S. asmens sveikatos istoriją, 2019-06-10 medicinos dokumentų išrašą/siuntimą bei gydytojo išrašą susijusį su dokumentu Nr. 19-3924, pateikė išvadą, kad V. S. nustatytas kairės akies sumušimas pasireiškęs vokų patinimu ir kraujosruva po jungine), 2020 m. birželio 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EG 38/2020(01) (užfiksuota, kad V. S. nustatyta kairės akies sumušimas, pasireiškęs vokų patinimu ir kraujosruva po akies jungine. Šis sužalojimas padarytas smūginiu kieto buko riboto paviršiaus daikto poveikiu ir atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą) įtvirtinti duomenys, nukentėjusiojo V. S., liudytojų L. Š. ir J. Š. parodymai patvirtina, jog būtent šio konflikto metu nukentėjusiajam V. S. buvo sumušta kairės akis, t.y. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Nors nukentėjusysis V. S. ir liudytojos L. Š. ir J. Š. nurodo, jog kaltinamasis I. P. greičiausiai buvo neblaivus (kaltinamasis I. P. neigia šį faktą), tačiau jokių, šią faktinę aplinkybę patvirtinančių duomenų, teismui nepateikta, todėl teismo vertintinas kaip neįrodytas.
Pagal teismų praktiką subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-7-304-976/2016).??? Tyčinė kaltė reikalauja pakankamai didelio padarinių numatymo laipsnio.
Kaip matyti, šioje byloje kaltinimas I. P., tyčia sudavus nukentėjusiajam V. S. į kairę akį, iš esmės grindžiamas subjektyvios kilmės įrodymais, t.y. nukentėjusiojo V. S. parodymais, kuris tvirtina, jog kaltinamasis I. P. akį sužeidė tyčia trenkdamas kumščiu. Tuo tarpu kaltinamasis tai neigia. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, subjektyvios kilmės įrodymų šaltinio patikimumui keliami papildomi reikalavimai. Liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose).
Kaltinamasis I. P. nurodo, jog eidamas servitutiniu keliu kairėje rankoje laikęs tuščią puodą (jame buvusius makaronus paliko kaimynei), o dešinėje nešėsi kaimynės duotą gėlę. Nešti puodo dešinėje rankoje negalėjo, kadangi juto rankos skausmą, plaštaka buvo ištinusi. Kaltinamasis nurodo, jog jam einant keliu pro V. S. namą, tik praėjus namą iš užpakalio prie jo priėjo V. S. ir ėmė kažką aiškinti ir gąsdinti. Apie ką vyko kalba I. P. nurodo nesupratęs. Nurodo, jog atsisukęs į nukentėjusįjį ištiesė link V. S. kairėje rankoje neštą gėlę ir pasakė:“V., nori susimušti, nepavyks, štai imk gėlę, laikyk ir pasitrauk iš kelio“ Tačiau V. S. toliau artėjo. I. P. nurodo, jog su ištiesta kairėje rankoje laikomą gėle, žengė į kairę, tuo metu V. S. šoko ant jo, čiupo ir parvertė ant žemės. Kaltinamasis nurodo, jog jo dešinė ranka yra traumuota, jis nekartą gydėsi, tačiau daugiau padirbus rankos plaštaka ištinsta ir jis negalintis ja pilnavertiškai dirbti, ką nors išlaikyti ir net suspausti kumščio. Analogiškus parodymus kaltinamasis davė tiek ikiteisminio, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Tuo tarpu nukentėjusiojo V. S. parodymai nebuvo nuoseklūs: ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, jog pas jį atėjęs I. P. staiga užsimojęs vieną kartą kumščiu sudavė jam į akį (I t., b.b.l. 28-29, 35-36, 2019 m. birželio 10 d. medicinos dokumentų išraše (I t., b.b.l. 86)), vėliau, jog V., Sh. pačiam priėjus prie I. P. ir paklausus: "Ko tau iš manęs reikia? Ar aš tau skolingas?" , I. P. besiskėryčiodamas su dešinės rankos išorine dalimi, galimai krumpliais, sudavė jam vieną kartą į kairę akį (I. T., b.b.l. 41-42)
Net ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis skirtingai nurodė esmines aplinkybes, t.y. teismui pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu V. S. duotus parodymus, juose esančius prieštaravimus ir paprašius patikslinti esmines įvykio aplinkybes (ar kaltinamasis I. P. ėjo link V. S., t.y. atėjo pas jį ar V. S. priėjo prie keliu einančio I. P.; ar sužalojimas buvo padarytas staiga I. P. užsimojus dešine ranka ir trenkiant V. S. į veidą kumščiu ar visgi I. P. su dešinės rankos išorine dalimi, galimai krumpliais, sudavė jam vieną kartą į kairę akį besiskeryčiodamas; ar buvo suduota jiems stovint vienam prieš kitą ar I. P. atsisukant į iš užpakalio priėjusį V. S.),iš pradžių nukentėjusysis V. S. paaiškino, jog I. P. mosikuodamas rankomis besisukdamas į V. S. ištiesta ranka trenkė jam į akį. Yra tikras, kad I. P. tai padarė tyčia. Vėliau nukentėjusyis V. S. nurodė, jog jis ėjo iš paskos I. P., judėjo linko jo, tuomet I. P. „išmetė“ ranką ir sudavė į akį, V. S. buvo nuo jo rankos atstumu. Dar vėliau nurodė, jog lieka prie parodymų, jog jam buvo trenkta kumščiu.
Taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, jog bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojomis apklaustos nukentėjusiojo žmona L. Š. ir duktė J. Š. nurodė, jog viso konflikto kilusio tarp V. S. ir I. P. nematė, taip pat nematė ar I. P. sudavė smūgį V. S..
Liudytoja J. Š. nurodė, matė keliu einantį I. P., girdėjusi kaip I. P. garsiai keikėsi, jie su tėvu barėsi, kaip tėvas ėjo arčiau I. P. sakydamas: „ko tu nori iš mūsų, ką ten kalbi?“, tačiau nurodė, negalinti tvirtai pasakyti ar I. P. mosikavo rankomis: matė kaip kalbėjosi, matė kaip grūmėsi, kaip I. P. buvo perverstas ant žemės, vėliau-susirado savo puodą ir išėjo. Nurodo, jog prisimena miglotai, be to buvo toli, viso įvykio nematė. Ikiteisminio tyrimo metu (2019 m. spalio 9 d. apklausos metu) J. Š. parodė, kad :“ Ji pati nematė, kaip ir kuo tas vyras sudavė jos tėvui. Tėvas pasakojo, jog kaimynas mosikuodamas su rankomis, pataikė ar tai su ranka, ar tai su pirštais jam į akį. (I t., b.b.l. 74-75). Liudytoja L. Š., kurios parodymais buvo grindžiamas kaltinimas, bylos nagrinėjimo teisme metu iš esmės pakeitė savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Bylos nagrinėjimo metu liudytoja nurodė, jog matė, kaip vyras V. S. priėjo prie I. P. ir pasakė: “ko tau iš manęs reikia, koks kibiras ir ko tu vis prie manęs kimbi?‘. Tuomet liudytoja įėjo į namą padėjo indus ir kai išėjo atgal į lauką matė tik kad vyras pargriovęs I. P. jį spaudžia. Liudytoja nurodė, jog nematė to momento, kaip I. P. trenkė vyrui į akį. Ji tiesiog matė kai vyras priėjo ir pradėjo kalbėti su I. P.. Kai peržengė slenkstį padėjusi indus, išėjusi pamatė kaip vyras spaudžia I. P. prie žemės. Liudytoja nurodo priėjusi ir pasakiusi :“neliesk jo, dar uždusinsi“. Teismui pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu L. Š. 2019 m. birželio 10 d. duotus parodymus ( kuriuose L. Š. parodė, kad prie jos vyro V. S. priėjo I. ir pradėjo garsiai keiktis ir šūkauti. I. P. staiga kumščiu trenkė jos vyrui į veidą ir pataikė į akį) ir paprašius paaiškinti, kodėl teisme duodami parodymai iš esmės skiriasi, liudytoja nurodė, jog ji mačiusi, kaip I. P. sukdamasis, atsisukdamas į V. S. mostelėjo ranka, tačiau nematė ar ranka buvo suspausta į kumštį ar ne.
Atsižvelgiant į tai, jog liudytoja L. Š. ne kartą keitė parodymus, yra tiesiogiai, artimais giminystės saitais, susijusi su nukentėjusiuoju (todėl yra suinteresuota palaikyti nukentėjusiojo pateiktą versiją) teismas šios liudytojos parodymus vertina kritiškai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog kaltinamojo I. P. teiginius dėl turimos dešinės rankos traumos, kurios pasekoje, kaip nurodo kaltinamasis, jis negalėjo suspausti kumščio ir juo tyčia trenkti V. S., iš dalies patvirtina 2020 m. birželio 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EG 39/2020(01) išdėstytos išvados apie I. P. iki 2019-06-09 įvykio sužalotą ir gydytą dešinės rankos plaštaką (iki 2019-06-09 įvykio I. P. gydėsi: 2007 m. dešinės rankos žastikaulio išnirimą, 2018 m. vasario mėn. dešinės alkūnės (žastikaulio) išorinio epikondilo (antkrumplio) uždegimą ir 2018 m. rugsėjo mėn. dešinės plaštakos III piršto galinio pirštakaulio lūžį) bei išvada, jog tai galėjo turėti neigiamų pasekmių rankos funkcijai, tačiau neatmetant galimybės smūgio sudavimą dešine ranka, ypač plaštakos (daugiau ar mažiau sugniaužtos į kumštį) nugariniu paviršiumi (II t., 29-31). Taip pat 2020 m. birželio 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EG 38/2020(01) pateikta išvada, jog: V. S. kairės akies sužalojimas galėjo būti padarytas tiek kumščiu, tiek ir daugiau ar mažiau į kumštį sugniaužtos plaštakos nugarinio paviršiaus krumplių at kita sritis. Kuria konkrečiai į kumštį (daugiau ar mažiau) sugniaužtos plaštakos nugarinio paviršiaus: krumplių ar kita sritimi akis buvo sumušta pagal esamus duomenis nustatyti negalima (II t., b.l. 25-27).
Aptarti nagrinėjamos bylos dalyvių parodymai patvirtina, jog tarp kaltinamojo I. P. iš vienos pusės ir nukentėjusiojo V. S. bei liudytojos L. Š. iš kitos pusės yra susiklostę įtemti santykiai, asmenys yra priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu, vyksta nuolatiniai konfliktai.
Nors niekas byloje neginčija, kad tarp I. P., ir V. S. 2019 m. birželio 9 d. įvykio konfliktas, t.y. nukentėjusysis priėjo prie kaltinamojo tikslu išsiaiškinti santykius, šalys kalbėjosi pakeltu tonu, jo metu kaltinamasis gestikuliavo rankomis (kaltinamasis patvirtina, jog sukdamasis į iš užpakalio priėjusį V. S. buvo ištiesęs ranką link jo su gėle), vėliau nukentėjusysis I. P. pargriovė kaltinamąjį ant žemės ir jį prispaudęs keliu smaugė, t.y. tarp šalių vyko žodinis konfliktas peraugo į fizinį kontaktą, tačiau įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, teismas darbo pagrįstą išvadą, jog objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad I. P. tyčia sudavė dešine ranka nukentėjusiajam į akį, nėra.
Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013).
Teisme ištirtos, nustatytos ir jau nuosprendyje aptartos aplinkybės dėl nukentėjusiojo V. S. sužalojimo (kairės akie sumušimo), nepaneigia kaltinamojo versijos, kad V. S. kaltinamasis galėjo netyčia kliudyti apsisukdamas (kuomet, siekdamas išsiaiškinti santykius, nukentėjusysis priėjo prie kaltinamojo iš užpakalio), t.y. nepamatęs ir neturėjo tyčios jo sužaloti.
Kaltinamasis neturi įrodinėti savo nekaltumo, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Jis priimamas tik tada, kai teisminio nagrinėjimo eigoje asmens kaltumas nusikaltimo padarymu yra įrodytas, o visi prieštaravimai ir neišaiškintos aplinkybės vertinami kaltinamojo naudai. Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalis užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Be to, apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien nukentėjusiojo parodymais.
Kaip jau minėta, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tyčia (tiesiogine ar netiesiogine). Nors bylos nagrinėjimo metu yra pateikta įrodymų, kurie patvirtina, kad nukentėjusysis V. S. buvo nežymiai sužalotas 2019 m. birželio 9 d. kaltinime nurodytoje vietoje, tačiau kaltinamojo tyčia dėl to nebuvo nustatyta. Aptartuose nukentėjusiojo V. S. ir liudytojų L. Š. ir J. Š. parodymuose yra netikslumų dėl paties įvykio (V. S. sužalojimo) aplinkybių, todėl parodymų prieštaringumas, kurio nepavyko pašalinti nagrinėjant bylą teisme, kelia teismui pagrįstų abejonių jų patikimumu. Negalint kaltinime nurodytų aplinkybių patikrinti kitais objektyviais ir nešališkais įrodymais, jos pripažintinos neįrodytomis.
Teismas daro pagrįstą išvadą, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes, byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kurie leistų teismui daryti neabejotiną išvadą, kad I. P. tyčia (veikdamas tiesiogine ar netiesiogine tyčia) sudavė nukentėjusiajam V. S. dešine ranka į kairę akį. Tai yra byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo V. S. nurodytas aplinkybes ir jo pateiktos versijos (jog I. P. tyčia dešine ranka (kumščiu) trenkė jam į kairią akį).
Prokurorės išsakytas teiginys, jog tai, kad kaltinamasis I. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu neatsiprašė nukentėjusiojo V. S., leidžia daryti išvadą, kad nusikalstama veika buvo padaryta tyčia, atmestinas.
Pirma, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog daugiau nei dešimtmetis šalių santykiai yra įtempti ir konfliktiški (net ir bylos nagrinėjimo teisme metu šalys nevengė tai demonstruoti), o 2019-06-09 tarp šalių įvykusio konflikto metu pats nukentėjusysis nurodė, jog naudojo fizinį smurtą prieš kaltinamąjį (keliu prispaudęs kaltinamąjį I. P. jį smaugė iki jis ėmė kriokti); antra, šiame kontekste, teismas pažymi, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl aplinkybė, jog kaltinamasis, kuris neigia savo kaltę, bylos nagrinėjimo metu neatsiprašė nukentėjusiojo, pati savaime nesuponuoja išvados, kad 2019-06-09 nukentėjusiajam V. S. kairės akies sumušimas, pasireiškęs vokų patinimu ir kraujosruva po jungine buvo padarytas tyčiniais veiksmais. Tokie faktai turi būti neginčijamai įrodyti, nagrinėjamu atveju jie neįrodyti.
Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013).
Pareikšto kaltinimo dėl BK 140 straipsnio 1 dalies aplinkybių įrodinėjimo galimybės byloje išnaudotos, pašalinti ar argumentuotai paneigti abejonių nepavyko. Todėl, nesant neginčytinų objektyvių kaltės įrodymų, visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, ir jis pagal pateiktą kaltinimą dėl tyčinio nukentėjusiojo V. S. nežymaus sužalojimo išteisintinas, neįrodžius, kad veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
2019 m. liepos 30 d. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos Z. U. nutarimu I. P. paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti (I t., b.b.l. 119-120) paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus-panaikintina.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
I. P. (I. P.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
I. P. 2019 m. liepos 30 d. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos Z. U. nutarimu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo, o esant suimtam nuteistajam nuo nuosprendžio nuorašo jam įteikimo dienos, gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmus.