- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-23
- Bylos Nr.
- 2A-21-390/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-02791-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis (pran.), Galina Blaževič
- Ieškovas
- A. A.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Auto linija“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (pirmininkaujantis), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. A. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Auto linija“ apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-82-374/2014 pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui UAB „Auto linija“ dėl darbo ginčų komisijos 2013 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. DGKS-2194 panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. A. ieškiniu teismo prašė panaikinti LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-06-20 sprendimą Nr. DGKS-2194 bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2013 m. sausio 15 d. darbo sutartį Nr. 2013-03 pas atsakovą dirbo vairuotoju - ekspeditoriumi. Ieškovą su atsakovu darbo teisiniai santykiai siejo 2013 m. sausio 18 d. - 2013 m. kovo 7 d. laikotarpiu (b. l. 15-18). Su ieškovu buvo sudaryta 2013 m. sausio 15 d. tipinė visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis (b. l. 19-20). Ieškovas, 2013 m. vasario 5 d. vairuodamas vilkiką (duomenys neskelbtini), dėl degalų stygiaus kuro sistemoje Prancūzijoje priverstinai sustojo greitkelyje A430, atkarpoje tarp miestelių Myans ir Chacuz. Vilkikas nuo važiuojamosios dalies buvo pašalintas, jį priverstinai nutempiant į automobilių stovėjimo aikštelę. Uždaroji akcinė bendrovė „Auto linija" patyrė tiesiogiai ir netiesiogiai su vilkiko nutempimu susijusias 7243,33 Lt išlaidas. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisija 2013 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. DGKS-2194 tenkino uždarosios akcinės bendrovės „Auto linija" prašymą ir nusprendė išieškoti iš A. A. uždarosios akcinės bendrovės „Auto linija" naudai 7243,33 lito (b.l.6-14). Ieškovas A. A. šį sprendimą laiko neteisėtu ir nepagrįstu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, pakeitė Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-06-20 sprendimą Nr. DGKS-2194, priteisė iš ieškovo A. A. atsakovo UAB „Auto linija“ naudai 3621,67 Lt žalos atlyginimo, 800 Lt už advokato paslaugas, priteisė iš ieškovo A. A. 108,65 Lt žyminio mokesčio ir 32 Lt teismo pašto išlaidų valstybei. Teismas sutiko su darbo ginčų komisija padaryta išvada, kad darbuotojai gali kuru pasinaudoti tada, kai siekia išvengti didesnių nuostolių negu kuro sąnaudos. 2013-02-05 ieškovas A. A., gavęs darbdavio nurodymą naudoti kurą iš atsarginio bako, nesugebėjo jo tinkamai perpumpuoti, dėl ko „nusėdo" vilkiko akumuliatorius ir transporto priemonė neužsivedė. Automobilis buvo nutemptas iš greitkelio, todėl atsakovas UAB „Auto linija" patyrė 2093,63 eurų žalą (7243,33 Lt). Šią sumą patvirtina pateikta DKV EURO SERVICE sąskaita apmokėti už šias paslaugas 2093,63 eurus. Teismo vertinimu, darbo ginčų komisija pagrįstai sprendė, kad A. A., būdamas vairuotoju-ekspeditoriumi, nesilaikė pareiginių nuostatų, neužtikrino, kad transporto priemonė nesustotų draudžiamoje vietoje ir nesudarytų avarinės situacijos kelyje, nesilaikė darbdavio nurodymų. Tačiau teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas žalą padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo ir tai, kad nagrinėjamu atveju darbdavys pats neįvertino rizikos dėl naujai priimto į darbą darbuotojo, sprendė, kad yra pagrindas atsakovo patirtos atlygintinos žalos dydį sumažinti 50 %.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Ieškovas A. A. apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. DGKS-2194, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas (2 t. b. l. 1–4). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai termino, per kurį turėjo būti paduotas prašymas darbo ginčų komisijai, pradžią susiejo ne su UAB „Auto linija“ sužinojimo, kad yra pažeistos jos teisės, momentu, o su išlaidų mokėjimo momentu. 2013 m. vasario 6 d. uždaroji akcinė bendrovė „Auto linija“ sužinojo, kad yra pažeistos jos teisės. Šiam atsakovo žinojimui nedaro įtakos vėliau sekę jo paties veiksmai - konkrečių pinigų sumų sumokėjimas pagal 2013 m. vasario 6 d. susitarimą su uždarąja akcine bendrove „EuroAsista“. Atsakovas prašymą darbo ginčų komisijai pateikė 2013 m. gegužės 7 d. ir tai reiškia, kad minėtas prašymas buvo pateiktas praleidus DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Praleisto prašymo pateikimo termino atnaujinimo klausimas darbo ginčų komisijoje nebuvo sprendžiamas.
Sprendžiant ar ieškovas yra kaltas dėl atsakovo nuostolių, svarbu yra nustatyti ar ieškovas galėjo numatyti minėtų nuostolių atsiradimą. (duomenys neskelbtini)prietaiso rodmenys apie degalų likutį pagrindiniame bake nebuvo tikslūs. Ieškovas neturėjo galimybės atlikti privalomų vilkiko techninės būklės patikrinimų bei su įgaliotu transporto priemone perduoti asmeniu aptarti perduodamo turto trūkumų. Ieškovas nebuvo instruktuotas apie būtinybę kuro kiekį bake matuoti medine lazda. Ieškovas, nebūdamas darbdavio įspėtas apie prietaisų rodmenų nepatikimumą, neturėjo jokio pagrindo jais nesivadovauti. Nesant ieškovo kaltės, negalima jo atžvilgiu taikyti materialinės atsakomybės.
Svarbi aplinkybė yra vilkiko akumuliatoriaus galios nepakankamumas, už kurią vėl gi atsakingas darbdavys, turintis pareigą užtikrinti darbuotojui perduotų darbo priemonių tinkamą techninę būklę. Marijampolės rajono apylinkės teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes ir netinkamai sprendė ieškovo kaltės klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas spręsdamas dėl materialinės atsakomybės dydžio turėjo pripažinti, kad nagrinėjama situacija yra už 2013 m. sausio 15 d. tipinės visiškos individualios materialinės atsakomybės sutarties reglamentavimo ribų, kadangi darbdaviui atsiradusi žala nėra susijusi su darbuotojui perduotų saugoti vertybių praradimu ar sugadinimu. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad ieškovas atliko neteisėtus veiksmus ir yra kaltas dėl darbdaviui atsiradusios žalos, tai vis tiek jam atsirastų tik ribotoji materialinė atsakomybė. Teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai ieškovui taikė visišką materialinę atsakomybę.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Auto linija“ apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 18–21). prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta pakeisti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-06-20 sprendimą Nr. DGKS-2194 ir priteisti iš ieškovo A. A. atsakovo UAB „Auto linija“ naudai 3621,67 Lt žalos atlyginimo, 800 Lt už advokato paslaugas, priteisti iš ieškovo atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismo argumentu mažinti iš ieškovo atsakovui priteistiną žalą, tuo pagrindu, kad pats ieškovas dėl patirties dirbant su konkrečiu automobiliu stokos, pasimetė susiklosčiusioje situacijoje, nėra teisinio pagrindo, kadangi ieškovas kuro į automobilį nepylė sąmoningai tyčia, pravažiuodamas dvi degalines, kuriose galėjo užpildyti kuro baką. Kuro užpylimui, patirties dirbant su bet kokia transporto priemone - nereikia, reikia tik noro užpilti. Kuro užpumpavimui iš kito bako taip pat patirtis nebūtina, profesionalūs vairuotojai tam yra paruošti, toks pasiruošimas įeina į jų mokymo planus.
Ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas su vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais (b. 1. 91), bendrovės darbo tvarkos taisyklėmis (b. 1. 90) ir su darbuotoju sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (b. 1. 50). Todėl darbdavys protingai tikėjosi iš ieškovo ir atitinkamų darbo rezultatų. Nėra jokios kokiu nors teisės aktu reglamentuotos tvarkos, pagal kurią turėtų būti išbandomos vairuotojų dar neišbandytos transporto priemonės, o darbdavys tą tvarką būtų pažeidęs. Nei darbo ginčų komisija, nei Marijampolės rajono apylinkės teismas nenustatė, kad darbdavys būtų pažeidęs kokias nors darbo teisės normas, reglamentuojančias santykius tarp ieškovo ir apelianto. Taip pat nenustatė aplinkybių, tokių kaip tarkim, sąlygų, trukdančių darbuotojui gerai atlikti darbą, blogą darbo organizavimą, didelį darbo krūvį ir panašių, kuriomis, vadovaujantis teismų praktika, remdamasis ieškovas galėjo tikėtis atlygintinos žalos dydžio sumažinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Auto linija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (2 t. 25–28). Atsiliepime nurodo, kad 2013 m. kovo 7 d., kada atsakovas atsisakė geruoju padengti žalą, darbdavys sužinojo apie pažeistas jo teises. Nagrinėjant šį ginčą darbo ginčų komisijoje dėl to nekilo abejonių - nei darbdaviui, nei darbuotojui ar jo atstovui, nei pačiai komisijai. Tą patvirtina, kad kreipiantis į komisiją nebuvo prašyta terminą atnaujinti, darbuotojas ir jo atstovas termino neginčijo, komisija dėl to nepasisakė. Argumentas dėl termino tariamo praleidimo tapo aktualus apeliantui tik darbo ginčų komisijai priėmus jam nepalankų sprendimą.
Nepagrįsti ieškovo argumentai, jog jo kaltės nėra, kadangi vilkiko priverstinį sustojimą lėmė netikslūs prietaiso kuro likučio rodmenys, o nepavyko vilkiko užvesti dėl akumuliatoriaus baterijos nepakankamos galios. Atsakovas pažymi, kad autotransporto priemonėje yra įmontuota GPS autotransporto priemonės lokalizacijos įranga, kuri realiu laiku perduoda į serverį ne tik automobilio buvimo vietą, jo judėjimo duomenis, bet kas kelios sekundės siunčia ir akumuliatoriaus duomenis, kuro likučio rodmenų duomenis. Ši įranga yra nenuginčijamas įrodymas tiek dėl akumuliatoriaus patikimumo, tiek dėl autotransporto priemonės prietaisų ir daviklių nepriekaištingo veikimo ginčo metu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Apeliacinės instancijos teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę ir jos sąlygas, procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą bei įrodinėjimo pareigą byloje, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas prašymą darbo ginčų komisijai pateikė praleidęs DK 289 straipsnyje numatytą terminą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo skundo argumentu. DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas ar darbdavys rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijai gali pateikti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės. Pažymėtina, kad tai yra procesinis įstatymo numatytas terminas per kurį darbo santykių šalys gali kreiptis į Darbo ginčų komisiją dėl pažeistos teisės gynimo. Termino skaičiavimo pradžia sietina su pažeistos teisės, t. y. žalos atsiradimo ir sužinojimo apie pažeistą teisę pradžia. Iš bylos duomenų matyti, kad 2013 m. vasario 6 d. UAB „Autolinija“ ir UAB „Euro Asista“ susitarė dėl 1985 Eur sumokėjimo už vilkiko (duomenys neskelbtini) nutempimo paslaugas. Atsakovas UAB „Auto linija" prašymą darbo ginčų komisijai pateikė 2013 m. gegužės 7 d. Atsakovas sužinojimo apie jo pažeistą teisę sieja su ieškovo atsisakymu sumokėti patirtos žalos sumą ir darbo sutarties nutraukimo data – 2013 m. kovo 7 d. Teisėju kolegija sutinka su pirmosios instancijos pozicija, kad šio termino pradžia skaičiuotina nuo ieškovo atsisakymo sumokėti atsakovui patirtą žalą momento, o ne nuo susitarimo, kad UAB „Euro Asista“ atsiskaitys už vilkiko transportavimą, dienos.
Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus aktų, nevykdymas ar netinkamas vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-446/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civ. byloje 3K-3-125/2012). Taigi, materialinės atsakomybės prievolė darbuotojui atsiranda kaip jo neteisėtos veikos padarinys. Pagal DK 253 straipsnio 8 punktą darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo. Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, jei – žala padaryta tyčia (DK 255 straipsnio 1 punktas), jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas). Darbdavys turi įrodyti, kad yra visos materialinės atsakomybės sąlygos (DK 246 straipsnis), taip pat pagrįsti jam padarytos žalos dydį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog yra įrodytos visos sąlygos darbuotojo materialinei atsakomybei kilti: žala padaryta neteisėta veika, egzistuoja priežastinis ryšys ir kaltė, žala padaryta darbo santykių metu ir yra susijusi su darbo veikla (DK 246 straipsnis), sprendė, kad ginčijamas darbo ginčų komisijos 2013-06-20 sprendimas Nr. DGKS-2194, kuriuo UAB „Auto linija“ naudai iš A. A. priteista 7243,33 Lt žalos atlyginimo, yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas netinkamai sprendė ieškovo kaltės klausimą. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka.
Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos pagal Darbo kodeksą, sampratą, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. (I. D.) ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009).
Iš bylos medžiagos matyti, kad būdamas komandiruotėje Prancūzijoje, ieškovas, 2013 m. vasario 5 d. vairuodamas vilkiką DAF FT95XF 430, dėl degalų stygiaus kuro sistemoje priverstinai sustojo greitkelyje A430. Vilkikas nuo važiuojamosios dalies buvo pašalintas, jį priverstinai nutempiant į automobilių stovėjimo aikštelę. Uždaroji akcinė bendrovė „Auto linija" patyrė tiesiogines ir netiesiogines su vilkiko nutempimu susijusias 7243,33 Lt išlaidas. Šiuo atveju, sprendžiant materialinės atsakomybės taikymo klausimą apeliaciniu skundu keliamas ginčas dėl kelių esminių sąlygų egzistavimo esminių sąlygų egzistavimo - ar buvo ieškovo kaltė ir, ar vilkikas sustojo dėl neteisėto ieškovo veikimo ar neveikimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pats ieškovas paaiškino, jog užsidegus lemputei, kuri įspėja apie kuro pabaigą, jis pravažiavo kelias degalines ir nuvažiavo apie 30 km, nors jo nuomone, turėjo nuvažiuoti apie 200 km. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent šie neatsargūs ir neapdairūs profesionalaus vairuotojo veiksmai lėmė priverstinį vilkiko sustojimą. Pažymėtina, kad darbuotojo kaltė pasireiškė tuo, kad jis netinkamai vykdė įmonės darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų direktoriaus 2010-06-17 įsakymu Nr. D/S-l, 72.9. (1 t. b. l. 99–107). Be to, ieškovas buvo supažindintas su vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais, patvirtintais 2012-03-01 direktoriaus įsakymu Nr. D/S-l, kuriuose numatyta, kad su vairuotoju-ekspeditoriumi yra sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią vairuotojas-ekspeditorius turi saugoti jam patikėtas transporto priemones, krovinius, darbo įrankius, įrangą, laikytis jiems nustatytų eksploatacijos taisyklių, turi būti rūpestingas ir apdairus eksploatuojant ir prižiūrint. Vairuotojas-ekspeditorius atsako už kitokią žalą, padarytai įmonei dėl jo kaltės (16 p.) (1 t., 57–72). Dėl paminėtų priežasčių atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad nėra ieškovo kaltės, nes jo elgesys buvo įtakotas darbdavio nurodymų nenaudoti degalų, esančių nepagrindiniame bake ir prietaiso rodmenų nulemto įsitikinimo, kad degalų pakaks privažiuoti degalinę.
Iš bylos medžiagos matyti, kad su ieškovu 2013 m. sausio 15 d. įmonės sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį (1 t., b. l. 50). DK nustatyta, kad tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais darbuotojai privalo atlyginti visą žalą, neribojant jos dydžio (DK 255 straipsnis). Vienas tokių įstatyme nustatytų atvejų yra tada, jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas). Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotoju siekis yra užtikrinti darbdavio galimos patirti materialinės žalos atlyginimą, taigi šia sutartimi iš esmės yra ginami darbdavio interesai. Apelianto manymu, teismas, spręsdamas materialinės atsakomybės dydžio klausimą, neturėjo vadovautis visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, kadangi byloje nustatyta, kad vilkikas (duomenys neskelbtini) ieškovui buvo perduotas nesilaikant nustatytos tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto argumentacija, tačiau sutinka, kad materialinių vertybių įvardijimas visiškos materialinės atsakomybės sutartyje suponuoja darbdaviui pareigą atlikti darbuotojui patikimų materialinių vertybių perdavimą. Nagrinėjamu atveju, 2013 m. sausio 15 d. sutartyje nėra įvardintos konkrečios materialinės vertybės, su kuriomis susiję sutartyje nurodyti darbuotojo įsipareigojimai. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad konkretaus vilkiko perdavimas ieškovui nebuvo tinkamai perduotas, nesudaro pagrindo spręsti, kad materialinės atsakomybės dydžio klausimas turi būti sprendžiamas neatsižvelgiant į visiškos materialinės sutarties reglamentavimą. Tokiu atveju pakanka nustatyti, kad darbuotojas supranta, už kurių materialinių vertybių tinkamą eksploatavimą pagal sudarytą sutartį jis yra atsakingas bei nustatyti faktą, kad, naudojant šias materialines vertybes, įvyko darbdavio teisių pažeidimas. Pažymėtina, kad kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia konkrečiai išvardyti materialinių vertybių, juolab kad esant materialinių vertybių judėjimui, aptariamoje sutartyje praktiškai užfiksuoti to gali būti net neįmanoma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad atitinkamais atvejais konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Mitnija“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-595/2012). Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčas, kad ieškovas komandiruotės metu vairavo atsakovui priklausantį vilkiką (duomenys neskelbtini) ir, kad žala kilo eksploatuojant būtent šią transporto priemonę. Dėl išvardintų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ieškovui taikė visišką materialinę atsakomybę (DK 255 straipsnio 3 punktas).
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
UAB „Auto linija“ apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog yra pagrindas priteistinos žalos dydį mažinti 50 proc. Nagrinėjamu atveju aktuali DK 257 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo, bei DK 257 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, ieškovas suklaidintas prietaiso rodmenų tikėjosi nuvažiuoti 200 km, tačiau nuvažiavo tik 30 km ir dėl kuro stygiaus priverstinai sustojo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, kad ieškovas turėjo suprasti, jog važiavimas degant kontrolinei lemputei gali padaryti žalą, todėl tokio atstumo nuvažiavimas vertintinas kaip didelis atsakovo neapdairumas. Iš kitos pusės, nustatant priteistinos žalos dydį, būtina atsižvelgti į tai, kad atsakovas neįvertino situacijos, kuri kilo dėl automobilio techninių kuro likučio duomenų parodymų netikslumo. Šiuo atveju, reikšmingi teismo posėdžio metu liudytojo V. Č. duoti paaiškinimai, kad konkrečiame automobilyje DAF, kurį perėmė ieškovas, parodymų skydelyje neteisingai buvo rodomas kuro likutis. Byloje ieškovo tyčios dėl atsiradusios žalos nenustatyta. Pažymėtina, kad ieškovas UAB „Auto linija“ dirbo visiškai neilgai - tik 20 d., o į komandiruotę išvyko pirmą kartą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, tikėtina, kad kritiškoje situacijoje ieškovo neatsargius ir neapdairius veiksmus iš dalies lėmė patirties dirbant su konkrečiu automobiliu stoka. Apeliantas nurodo, kad žala kilo dar ir dėl kitos priežasties – ieškovo nesugebėjimo pajungti kito kuro bako. Šiuo atveju, teisėju kolegija taip pat mano, kad šis ieškovo elgesys buvo nulemtas ne tyčios, o neatsargumo dėl darbo patirties stokos bei tai, kad ieškovas konkretų vilkiką vairavo pirmą kartą. Atkreiptinas dėmesys, kad darbdavys, su darbuotoju sudarydamas visiškos materialinės atsakomybės sutartį, tai pat įsipareigojo sudaryti darbuotojui sąlygas, reikalingas normaliai dirbti (sutarties 2 dalies a) punktas). Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad yra pagrindas mažinti priteistinos žalos dydį dar todėl, kad pats darbdavys nesiėmė visų reikalingų atsargumo priemonių, kad įsitikintų nepatyrusio darbuotojo sugebėjimu tinkamai dirbti jam pavestą darbą bei neužtikrino, kad vilkiko prietaisas rodytų tikslius degalų kiekio duomenis. Todėl atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl darbdavio protingo tikėjimosi iš ieškovo atitinkamų rezultatų.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai pagal civilinės atsakomybės institutą ieškovo veiksmus kvalifikavo kaip neatsargumą, pagrįstai laikė, kad dėl kilusios žalos iš dalies yra atsakingas pats darbdavys, teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą bei, vadovaujantis DK 257 straipsnio 5 dalies norma, pagrįstai priteistinos žalos dydį sumažino 50 proc.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, taip pat tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo visišką materialinę atsakomybę bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus nei ieškovo, nei atsakovo apeliacinių skundo, bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, šalims nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Apeliacinius skundus atmesti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.