Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 2A-74-460/2015

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-02-27
Bylos Nr.: 2A-74-460/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-24-3-00187-2014-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė (pirm.), Almantas Padvelskis, Alona Romanovienė
Ieškovas: J. V.
Atsakovas: B. M.

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-74-460/2015

Teisėja. Inga Sakalauskaitė (Proceso Nr. 2-24-3-00187-2014-4)

Procesinio sprendimo kategorija

(S) 30.9; 121.21KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. vasario 27 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Alonos Romanovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-593-867/2014 pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovei B. M. (B. M.) dėl patirtų išlaidų, išlaikant ir išsaugant bendrą turtą, dalies priteisimo ir ieškovo J. V. (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas Klaipėdos rajono apylinkės teismui 2014-01-31 pateikė ieškinį, juo prašė priteisti jam iš atsakovės 20 731,80 Lt patirtų ir sumokėtų būtinųjų išlaidų namo išlaikymui ir išsaugojimui atlyginimo dalį, tenkančią atsakovei, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad santuoka tarp jo ir atsakovės buvo įregistruota 1987-05-23, atsakovės iniciatyva 2004-03-22 JAV Ilinojaus valstijoje santuoka buvo nutraukta, tačiau santuokos metu šalių įgytas bendras turtas nebuvo padalytas, šis turtas padalytas tik Klaipėdos apygardos teismo 2013-05-03 nutartimi, kuria iš dalies pakeistas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009-12-22 sprendimas dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo. Teismas, dalydamas santuokos metu įgytą turtą, ieškovui iš atsakovės priteisė išlaidų, susijusių su namo išlaikymu ir išsaugojimu, atlyginimą tik už 2003–2008 metus, tačiau atsakovė prie bendro turto išlaikymo ir išsaugojimo nuo 2008 metų iki turto padalijimo – 2013-05-03 neprisidėjo, šį laikotarpį turtą išlaikė jis vienas iš asmeninių lėšų. Per laikotarpį nuo 2008-08-19 iki 2013-05-07 iš asmeninių lėšų sumokėjo 6105,13 Lt AB „Lesto“ už elektros energiją, nuo 2008-08-18 iki 2013-05-06 už sunaudotas gamtines dujas AB „Lietuvos dujos“ – 20 200,39 Lt, nuo 2008 rugpjūčio mėnesio iki 2013-05-09 už atliekų išvežimą UAB „Specialusis autotransportas“ – 780,81 Lt, už vandens valymo vandens sistemos aptarnavimą 2012-12-14 sumokėjo 100 Lt UAB „Ekovandenys“, žemės mokesčio už 2009–2012 metus sumokėjo 205 Lt. Ieškovas pažymėjo, kad jis papildomai yra patyręs išlaidų, susijusių su patalpų remonto sąnaudomis, kad patalpos būtų tinkamos eksploatacijai, taip pat kad patalpų vertė nesumažėtų dėl gamtinių sąlygų poveikio – tokios sąnaudos sudaro: 14 072,27 Lt už rūsio, vonios kambario bei garažo remonto darbus ir būtinas medžiagas. Iš viso išlaidos per nurodytą laikotarpį sudarė 41 463,60 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad santuoka buvo nutraukta 2004-03-22, tačiau turtas nebuvo padalytas, žemės sklypas ir gyvenamasis namas ieškovui ir atsakovei priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o tokios nuosavybės bendraturčių pareiga yra solidariai apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti, kadangi jis išlaidas namui išlaikyti ir prižiūrėti apmokėjo iš asmeninių lėšų, jis turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. Kadangi dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nurodytu laikotarpiu nebuvo nustatyta, išlaidos turėtų būti dengiamos lygiomis dalimis, remiantis CK 3.88 str. 1 d. įtvirtina prezumpcija. Visos išlaidos priskirtinos prie būtinųjų išlaidų, reikalingų namo išlaikymui ir išsaugojimui, kadangi susijusios su viso namo šildymu šaltuoju periodu, elektros energijos naudojimu, būtinu apsaugos sistemos, kiemo apšvietimo, šildymo sistemos veikimo užtikrinimui, ir tai jau buvo patvirtinta įsiteisėjusia teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2-125/2013.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, jame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas su ja dėl darbų atlikimo nebendradarbiavo ir net nesiekė to daryti, žinodamas, kad santuokos metu įgytas turtas atiteks ieškovui. Pažymėjo, kad nurodytos ieškovo išlaidos negali būti pripažįstamos būtinosiomis būstui išsaugoti, kadangi pateikta sutartis su rangove UAB „Vilibs“ patvirtina, jog ieškovo užsakymu rangovė įsipareigojo atlikti namo apdailos darbus už 9 895,35 Lt, be to atsakovė pateikė PVM sąskaitas faktūras bei pirkimo kvitus už įsigytas statybines bei apdailos medžiagas. Ieškovo nurodomos išlaidos buvo skirtos apdailos darbams, galutiniam namo įrengimui ir negali būti laikomos būtinomis namo tinkami būklei palaikyti. Tiek Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimas, tiek Klaipėdos apygardos teismo nutartis patvirtina, kad ginčo namas yra visiškai įrengtas ir tinkamas naudoti. Nurodė, kad ieškovo prašoma priteisti išlaidų suma yra labai didelė, ieškovas neatriboja, kuri išlaidų dalis buvo skirta bendrajam turtui išlaikyti, o kuri – asmeniniams interesams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nuo 2002 m. iki 2008 m. atsakovė ieškovui už elektros energiją ir dujas turi atlyginti 5 000,00 Lt, o šiuo atveju iš pateikto ieškinio matyti, kad atsakovės išlaidos laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2013 m. už elektros energiją išaugo iki 6 105,13 Lt, už dujas – iki 20 200,39 Lt. Mano, kad ji neprivalo padengti ieškovo patirtų išlaidų už atliekų išvežimą, kadangi šios paslaugos buvo teikiamos asmeniškai ieškovui. Taip pat nėra pagrindo ieškovui atlyginti išlaidų už vandens valymo sistemos aptarnavimą, kadangi ši paslauga buvo teikiama ieškovo asmeninių poreikių tenkinimui.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-09-16 sprendimu ieškinį atmetė. Nusprendė priteisti iš ieškovo J. V. 4 000 Lt (1 158 EUR) išlaidų už advokato teisinę pagalbą atsakovei B. M.. Priteisė iš ieškovo J. V. 538,33 Lt (155 EUR) bylinėjimosi išlaidų valstybei. Nurodė, jog ginčo laikotarpis, už kurį ieškovas prašo priteisti iš atsakovės būtinąsias bendro turto išlaikymo išlaidas, apima dalį laikotarpio (nuo 2008-08-19 iki 2009-12-22), kuomet civilinė byla dėl šalių santuokos metu įgyto turto padalijimo buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, ir dalį laikotarpio (nuo 2009-12-22 iki 2013-05-07), kuomet minėta civilinė byla buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Pripažintina, kad ieškovas jau nuo sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme gerai žinojo, kad jis yra žemės sklypo ir gyvenamojo namo savininkas, neatsižvelgiant į tai, jog formaliai teismo sprendimas ir nebuvo įsiteisėjęs (sprendimas įsiteisėjo nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos, t. y. nuo 2013-05-03). Ginčo laikotarpiu atsakovė ieškovui priteistame name negyveno, namui teikiamomis paslaugomis nesinaudojo, iš išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-90-729/20009 nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovas jau sprendžiant santuokos metu įgyto turto padalijimo klausimus ginčo name gyveno su nauja šeima, nors ieškovas teismo posėdžio metu neigė aplinkybes, kad jo draugė nuolat gyvena, tačiau šios aplinkybės jau buvo nustatytos nagrinėjant bylą dėl turto padalijimo. Pažymėjo, kad ieškovas tik pateikė rašytinius įrodymus apie tai, kiek jis per ginčo laikotarpį yra sumokėjęs už elektrą, gamtines dujas, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kiek minimaliai būtina elektros ir dujų sąnaudų gyvenamojo namo išlaikymui, tai yra nurodyta tik bendrai sunaudota elektros energija, dujos, nors kaip nustatyta paties ieškovo paaiškinimais, jis name gyveno su dukra, be to, kartu gyveno ir jo gyvenimo draugė, todėl iš pateiktų duomenų apie sunaudotą elektros energiją ir dujas nėra galimybės nustatyti, kiek elektros energijos ir dujų buvo sunaudota gyvenančių asmenų poreikiams, o kiek elektros energijos ir dujų buvo sunaudota, norint palaikyti name šilumą bei namo apšvietimui. Teismas sutiko su atsakovės atstovo nurodytomis aplinkybėmis, kad apskundus sprendimą dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo, tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai, nes ieškovas vienas naudojosi visu nekilnojamuoju turtu, be to, tarp šalių ir nebuvo ginčo dėl to, kam turtas natūra turi atitekti, o tik buvo kilęs ginčas dėl kompensacijos dydžio. Konstatavo, kad ieškovas atliko namo remonto darbus ne siekdamas išlaikyti ir išsaugoti namą, bet siekdamas jį pagerinti savo poreikių tenkinimui, todėl nėra pagrindo šių išlaidų ieškovui priteisti iš atsakovės. Be to, ieškovas teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad jis šiuos darbus ir jų kainas derino su atsakove, nors pats teigia, kad atsakovė yra namo bendraturtė, todėl prieš atlikdamas bet kokius namo būklės pagerinimo darbus jis turėjo tai derinti su bendraturte. Be to, apeliacinio skundo nagrinėjimo laikotarpiu ieškovas gerai žinojo, kad nėvienai šaliai neapskundus sprendimo dalies, kuria nekilnojamasis turtas natūra buvo priteistas ieškovui, ši sprendimo dalis nebus pakeista, todėl ieškovas prižiūrėjo namą ir žemės sklypą, jais naudojosi kaip savininkas, namą gerino ir didino jo vertę, name gyveno su savo drauge, atsakovė ginčo laikotarpiu name negyveno, nesinaudojo nei žemės sklypu, nei namu.

Šalies argumentai

Apeliantas teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-09-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog nepriklausomai nuo to, kad atsakovė B. M. negyveno gyvenamajame name, kol nebuvo įsiteisėjęs teismo sprendimas priteisti jį ieškovo naudai, tiek J. V. priklausančiai būsto daliai, tiek atsakovei priklausančiai būsto daliai išlaikyti ir prižiūrėti buvo būtina patirti tam tikrų sąnaudų, kurias B. M., kaip bendraturtė, privalo dengti. Nors, pasak ieškovo, Klaipėdos apygardos teismas, apeliacine tvarka spręsdamas civilinę bylą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, ir nustatė, kad gyvenamajame name gyveno J. V. kartu su dukromis, o vėliau su nauja šeima, tačiau atsižvelgiant į tai, kad namas yra 321 kv. m ploto, ieškovui tokio dydžio jis nebuvo būtinas. Apeliantas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas minėtoje byloje jau buvo pripažinęs atsakovės pareigą atlyginti dalį namo išlaikymo išlaidų už laikotarpį iki 2008 m., todėl šiuo atveju Klaipėdos rajono apylinkės teismas nepagrįstai vertino, kad išlaidos už elektros energiją, dujas ir kt. laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2013 m. negali būti laikomos būtinosiomis išlaidomis namui išlaikyti. Be to, J. V. apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai vertino jo pateiktas išlaidas, kaip skirtas namo pagerinimui, o ne jo išlaikymui bei išsaugojimui, nors, anot ieškovo, jis pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad remontas buvo atliktas siekiant namo apšiltinimo ir apsaugojimo nuo pelėsio, drėgmės, t. y. tam, kad pastato būklė nepablogėtų.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė atsiliepimą, juo prašo apeliacinio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog gyvenamasis namas jau buvo padalytas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009-12-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-90-729/2009. Apeliacine tvarka apskųsto sprendimo objektas nebuvo gyvenamojo namo padalijimas. Teigia, kad nutraukus santuoką ir padalijus namą tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai. Pažymi, kad atsakovė name negyveno ir nesiruošė gyventi, apeliantas namą pagerino, ir tai atliko savo iniciatyva, nesuderinęs su apeliante.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovui J. V. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir J. V. priešieškinį B. M. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, 2009-12-22 priėmė sprendimą, juo ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: atsakovui nuosavybės teise priteisė 0,2501 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei šiame žemės sklype esantį gyvenamąjį namą, o ieškovei iš atsakovo priteisė 280 000 Lt piniginę kompensaciją už atsakovui tenkantį santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą natūra; pripažino, jog kreditinius įsiskolinimus tretiesiems asmenims vykdo asmeniškai atsakovas. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs J. V. apeliacinį skundą, 2013-05-03 priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-2-125/2013, ja 2009-12-22 teismo sprendimą pakeitė iš dalies: ieškovei B. M. iš atsakovo J. V. priteistą piniginę kompensaciją už atsakovui natūra priteistą santuokos metu įgytą turtą sumažino iki 250 000 Lt; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Byloje teismas nustatė, kad tarp šalių 1987-05-23 sudaryta santuoka 2004-03-22 buvo nutraukta (t. 1, b. l. 5, 27–29). Jungtinių Amerikos Valstijų Ilinojaus valstijos Cooko apygardos teismo Apygardos departamento Vidaus reikalų skyriaus sprendimo dalis, kuria nutraukta šalių santuoka, pripažinta Lietuvos apeliacinio teismo 2007-09-25 nutartimi, šalių ištuoka įregistruota 2007-11-22 (t. 1, b. l. 19, 38). Po santuokos nutraukimo šalių turtas padalytas nebuvo. 2004-05-10 ieškovė sudarė naują santuoką (t. 1, b. l. 22).

Šiuo ieškiniu ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti jam iš atsakovės 20 731,80 Lt ieškovo patirtų ir sumokėtų būtinųjų išlaidų namo išlaikymui ir išsaugojimui atlyginimo dalį, tenkančią atsakovei. Ieškovas nurodė, kad per laikotarpį nuo 2008-08-19 iki 2013-05-07 jis iš asmeninių lėšų sumokėjo 6 105,13 Lt AB „Lesto“ už elektros energiją, nuo 2008-08-18 iki 2013-05-06 už sunaudotas gamtines dujas AB „Lietuvos dujos“ – 20 200,39 Lt, nuo 2008 rugpjūčio mėnesio iki 2013-05-09 už atliekų išvežimą UAB „Specialusis autotransportas“ – 780,81 Lt, už vandens valymo vandens sistemos aptarnavimą 2012-12-14 sumokėjo 100 Lt UAB „Ekovandenys“, žemės mokesčio už 2009–2012 metus sumokėjo 205 Lt. Savo reikalavimui pagrįsti ieškovas byloje pateikė šiuos rašytinius įrodymus: „Lesto“ pažymą (b. l. 39), AB „Lietuvos dujos“ pažymą (b. l. 40), sutartį dėl atliekų išvežimo ir UAB „Specialusis autotransportas“ išrašus iš buhalterinės apskaitos (b. l. 41–42, 43–44), Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pažymą dėl sumokėto žemės mokesčio (b. l. 45), UAB „Ekovandenys“ pinigų priėmimo kvitą (b. l. 46), Paslaugų pirkimo sutartis, sudarytas tarp ieškovo ir UAB „Vilibs“, UAB „Vilibs“ pažymą, gyvenamojo namo apdailos darbų lokalinę sąmatą, atliktų darbų aktą, UAB „Vilibs“ kasos pajamų orderio kvitą, sąskaitą faktūrą (b. l. 47–48, 49, 50–51, 52–53, 54), PVM sąskaitos faktūras ir mokėjimo kvitus, patvirtinančius išlaidas už pirktas ūkines prekes ir statybines medžiagas (b. l. 55–78).

Teisėjų kolegija mano, jog apeliantas nepagrįsta tvirtina, kad atsakovė, kaip gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtė, nepaisant to, kad faktiškai negyveno minėtame būste, turėjo prisidėti prie jo išlaikymo iki tol, kol buvo priimta (įsiteisėjo) Klaipėdos apygardos teismo 2013-05-03 nutartis civilinėje byloje ir santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas buvo pripažintas asmenine J. V. nuosavybe. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pabrėžė, kad ieškovui J. V. jau Klaipėdos rajono apylinkės teismui 2009-12-22 priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-90-729/2009 padalyti tarp ginčo šalių santuokoje įgytą turtą, pagal kurį žemės sklypas bei gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), atiteko J. V. asmeninės nuosavybės teise, ieškovui buvo aišku, kad jis yra vienintelis šio turto savininkas, ir šiomis teisėmis visapusiškai naudojosi.

Nepaisant to, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009-12-22 sprendimas buvo skundžiamas apeliacine tvarka, tačiau šio sprendimo dalis dėl žemės sklypo bei gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), priteisimo ieškovui asmeninės nuosavybės teise nebuvo skundžiama (apeliacine tvarka buvo nagrinėjamas tik ginčas dėl ieškovo atsakovei mokėtinos kompensacijos dydžio). Taigi reikalavimas iš B. M. atlyginti būsto išlaikymo išlaidas iki Klaipėdos apygardos teismo 2013-05-03 nutarties, kuria byla dėl santuokoje įgyto turto padalijimo buvo išnagrinėta apeliacine tvarka, priėmimo yra neteisingas, nes, kaip minėta, ginčo šalys jau gerokai anksčiau iš esmės susitarė ir teismas nusprendė dėl (duomenys neskelbtini) esančio turto padalijimo būdo ir jų naudojimosi. Apeliacijos objektas buvo ginčas tarp šalių tik dėl mokėtinos kompensacijos atsakovei dydžio. Bylos duomenys patvirtina, kad B. M. jau seniai gyvena užsienyje, yra sukūrusi šeimą ir niekada nebuvo pareiškusi pageidavimo gyventi (duomenys neskelbtini), esančiame name ar juo kitaip naudotis, iki kol išsispręs ginčas dėl šio turto priklausomybės vienam iš sutuoktinių.

Pirmosios instancijos teismas iš bylos medžiagos pagrįstai nustatė, kad minėtame gyvenamajame name J. V. jau bylos nagrinėjimo dėl santuokoje įgyto turto padalijimo metu gyveno su savo nauja šeima, todėl tai tik dar labiau patvirtina faktą, kad pats ieškovas siekė nekilnojamąjį turtą naudoti vienas. Aktualu ir tai, kad ieškovas siekdamas vienas naudotis turtu prisiėmė visas su tuo susijusias pasekmes, įskaitant ir pareigą turtą išlaikyti bei apmokėti su tuo susijusias išlaidas.

Be to, priešingai, nei apeliaciniame skunde pažymi J. V., nėra pagrindo manyti, kad jis disponavo tik dalimi gyvenamojo namo bei žemės sklypo, atsižvelgiant į tai, kad, pasak ieškovo, namas jam buvo pernelyg didelis ir dalis jo nebuvo įrengta. Šie argumentai nepaneigia seniai nustatytos šalių valios dėl turto priklausomybės nuosavybės teisėmis J. V. bei faktinio turto naudojimo. Sutiktina su atsakove, jog pats ieškovas jau Klaipėdos rajono apylinkės teismui nagrinėjant bylą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo prašė teismo žemės sklypą bei gyvenamąjį namą priteisti jo nuosavybėn, taigi galėjo iš anksto apsvarstyti, ką su šiuo turtu darys, kaip jį išlaikys ir pan. Jeigu ieškovas manė, kad turtas jam yra per didelis ar jį jam per sudėtinga išlaikyti, jis turėjo teisę jį ar dalį jo išnuomoti, atiduoti panaudai ar net parduoti apie tai pranešęs atsakovei. Visgi minėtos ieškovo apeliacinio skundo aplinkybės nesuteikia jam jokio pagrindo reikalauti dalį būsto išlaikymo išlaidų priteisti iš B. M., kadangi, kaip minėta, atsakovė faktiškai jau nebebuvo žemės sklypo ir gyvenamojo namo bendraturtė, todėl jai atitinkamai negali būti keliama CK 4.86 straipsnyje įtvirtinta pareiga išlaikyti bendrą turtą. Tai reiškia, kad šalys ne tik teismo sprendimu, kad ir tam tikrą laikotarpį neįsiteisėjusiu, tačiau dėl padalijimo neginčijamu, patvirtino gyvenamojo namo priklausymą ieškovui asmeninės nuosavybės teise, tačiau ir konkliudentiniais veiksmais susitarė, kad ne tik teisės, bet ir pareigos, tarp jų ir mokesčiai, rinkliavos išimtinai atitenka apeliantui (CK 1.71 straipsnio 2 dalis, CK 4.86 straipsnio 1 dalis).

Nepaisant to, kas anksčiau nurodyta, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantas J. V. net nepateikė tiksliai ir teisingai apskaičiuotos gyvenamojo namo išlaikymui skirtos sumos, kurią atsakovė turėtų atlyginti susiklosčius kitokioms aplinkybėms, t. y. tokiu atveju, jeigu ji būtų turėjusi pareigą mokėti mokesčius iki 2013-05-03 ir šiuo turtu būtų turėjusi galimybę naudotis (CPK 12, 178 straipsniai). Nesant individualizuotos informacijos, kai J. V. kartu su naująja savo šeima visapusiškai naudojosi visu gyvenamuoju namu bei žemės sklypu, atsakovei neturėtų kilti atsakomybė apmokėti konkrečiai nenustatytas būsto išlaikymui patiriamas išlaidas.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis Klaipėdos rajono apylinkės teismo išvadas, jog B. M. nėra atsakinga už išlaidas gyvenamajam namui ir žemės sklypui, esantiems (duomenys neskelbtini), išlaikyti, nes ginčo laikotarpiu atsakovė name negyveno, nesinaudojo nei žemės sklypu, nei namu, be to, šalių veiksmai vienareikšmiškai patvirtino, kad visos teisės ir pareigos, susijusios su namo teikiamais pranašumais, komfortu bei atitinkamai pareigomis, atitenka apeliantui. Pasikartotina, kad ieškovas visą nekilnojamąjį turtą valdė kaip savo, name gyveno su savo drauge ir jį gerino.

Vadovaujantis aptarta teisine situacija nėra pagrindo sutikti ir su J. V. argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jam iš atsakovės B. M. priteisti gyvenamojo namo būklės palaikymui skirtų išlaidų dalį. Be to, kaip minėta, atsakovė ginčo dėl santuokoje įgyto turto padalijimo metu nesinaudojo nei žemės sklypu, nei namu, o J. V. faktiškai laikė save minėto turto savininku bei visapusiškai juo naudojosi. Pažymėtina, kad jei ieškovas atsakovę būtų vertinęs kaip atsakingą už namo naudojimąsi ir išlaikymą, jis turėjo pareigą pranešti atsakovei apie ketinamus atlikti remonto darbus.

Sutiktina su atsakove, kad išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti, kurias, vadovaujantis CK 4.76 straipsniu, bendraturčiui kyla pareiga atlyginti, yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis yra išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo nurodomos ir jo patirtos išlaidos buvo skirtos apdailos darbams, galutiniam gyvenamojo namo įrengimui ir nelaikytinos būtinomis namo tinkamai būklei palaikyti. Tuo labiau kad tiek Klaipėdos rajono apylinkės teismas savo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-90-729/2009, tiek Klaipėdos apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2-125/2013 pripažino aplinkybes, jog ginčo šalims priklausęs nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra tinkamas naudoti.

Dėl to, įvertinant tai, kas išdėstyta, J. V. deklaruojamos aplinkybės, kad gyvenamojo namo patalpas buvo būtina remontuoti, nebuvo neįrodytos (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, kaip minėta, J. V. su atsakove dėl darbų atlikimo nebendradarbiavo ir net nesiekė to daryti, žinodamas, jog vis vien santuokoje įgytas turtas teismo sprendimu bus priteistas jam ir B. M. šiuo turtu niekada nebesinaudos. Taigi Klaipėdos rajono apylinkės teismas ieškovo skundžiamu sprendimu teisingai konstatavo, kad J. V. gyvenamojo namo remonto darbus atliko savo poreikių tenkinimui, todėl nėra pagrindo šių išlaidų ieškovui priteisti iš atsakovės.

Apeliantas nurodo, kad teismas privalėjo atsižvelgti į civilinėje byloje Nr. 2A-2-125/2013 nurodytas aplinkybes, būtent, jog laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2008 m. ieškovui kaip kompensacija buvo skaičiuojamos išlaidos iš atsakovės. Pažymėtina, kad minėtoje byloje išlaidų skaičiavimas vyko kitame kontekste, t. y. dar gyvenamojo namo nepadalijus. Taigi, šioje byloje situacija nėra tapati, todėl materialių teisių įgyvendinimui turi kitokią teisinę prasmę.

Apelianto argumentai dėl apylinkės teismo situacijos traktavimo įgyvendinant panaudos teisinius santykius šiuo atveju nelaikytini teisiškai reikšmingais, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą surašiusiai šaliai.

Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, jos sumokėti advokatui 2 000 Lt už atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, netenkinus apeliacinio skundo, atsakovei iš ieškovo priteistina po 289,62 EUR (1 000 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi CPK 325–333 straipsniais,

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovei B. M. priteisti 289,62 EUR (1 000 Lt) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo J. V..

Kolegijos pirmininkė Aušra MaškevičienėKolegijos teisėjai Almantas PadvelskisAlona Romanovienė