- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-12
- Bylos Nr.
- 2A-323-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10659-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- E. Č.
- Ieškovas
- UAB „Avelita“
- Kategorijos
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. Č. įmonės „Aironas“, E. Č., V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Avelita“ ieškinį atsakovams E. Č. įmonei „Aironas“, E. Č. ir V. Č. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo E. Č. įmonės „Aironas“ ir subsidiariai iš atsakovų E. Č. ir V. Č. 42.177,10 Lt skolos, 7,51 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su atsakovo E. Č. įmone „Aironas“ 2011 m. spalio 19 d. sudarė sutartį dėl transporto priemonės naudojimo. Sutartimi šalys susitarė naudoti E. Č. įmonei „Aironas“ priklausančią transporto priemonę krovinių pervežimo veikloje ir gautas pajamas pasidalinti pagal sutarties sąlygas. Kadangi transporto priemonės savininkas norėjo ne tik suteikti teisę naudotis jo transporto priemone, bet ir dalyvauti vykdomoje krovinių pervežimo veikloje bei pretenduoti į didesnę pajamų dalį, todėl mokestis už naudojimąsi transporto priemone priklausė nuo ja uždirbtų pajamų (pelno), savininkui teko ir galimų nuostolių rizika, įsipareigojimas padengti išlaidas, patirtas dėl krovinių pervežimo transporto priemone. Atsakovas nuo 2012 m. gegužės 1 d. nustojo vykdyti sutartį – be jokio įspėjimo, nenutraukus sutarties, transporto priemonė buvo nuslėpta nuo ieškovo, atsakovo vairuotojai be jokių paaiškinimų nepasirodė darbe, nepateikė dokumentų dėl paskutinių vykdytų pervežimų. Atsakovas neatlygino ieškovo patirtų išlaidų krovinių pervežimo paslaugai vykdyti. Ieškovas nuostolius sudaro jo sumokėti 27.177,10 Lt kelių mokesčiai bei 15.000 Lt netesybų (po 500 Lt už kiekvieną pradelstą dieną grąžinti transporto priemonę už 30 dienų laikotarpį iki ieškinio pareiškimo). Įvertinęs tai, kad atsakovų padėtis sunki, ieškovas prašo priteisti mažesnes netesybas – ne 1000 Lt, bet 500 Lt už vieną dieną. Atsakovai nepaneigė aplinkybės, kad įmonė buvo įsteigta santuokoje, jog nežinojo apie tokios įmonės veiklą ar pan. Kadangi atsakovas – individuali įmonė, o jos savininkai yra sutuoktiniai, pagal Individualių įmonių įstatymo nuostatas savininkai atsako solidariai, todėl prašoma priteisti bendra suma iš atsakovų Č. subsidiariai.
Atsakovai nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog sutarties 15 punktu šalys numatė, kad po sutarties sudarymo, civilinės atsakomybės draudimu, vilkiko technine priežiūra ir remontu, gedimų šalinimu, kelių mokesčių mokėjimu, užsiima ieškovas. Tokie buvo tikrieji šalių ketinimai. Sutarties 21 punkte numatyta, jog iš atsakovui E. Č. įmonei „Aironas“ mokėtino mėnesinio mokesčio yra atimamos ieškovo patirtos tiesioginės išlaidos, į kurias įeina ir kelių mokesčiai. Taigi, atsakovui sutartimi nebuvo numatyta pareiga tiesiogiai mokėti kelių mokesčius, todėl ieškovas neturi teisės reikalauti šių sumų priteisimo iš atsakovų. Sutarties 30 punkto nuostatos akivaizdžiai varžo atsakovo nuosavybės teisių į transporto priemonę tinkamą įgyvendinimą, atsakovams negali būti taikomos iš tokio susitarimo kylančios neigiamos teisinės pasekmės. Ieškovo prašomos netesybos pagal šio punkto nuostatas neturi būti priteisiamos, o šis šalių sutarties 30 punktas turi būti pripažintas prieštaraujantis imperatyviems įstatymo reikalavimams. Sutartis buvo sudaryta visiškai nenaudingomis atsakovui sąlygomis, kadangi atsakovas leido naudotis savo turtu ieškovui ir dar liko jam skolingas. Sutarties 24-25 punktai nenumato atsakovui pareigos sumokėti išskirtinai kelio mokestį. Pagal sutarties 25 punktą ieškovas gali reikalauti iš atsakovo ne daugiau nei 10.000 Lt. Sutarties 30 punkto nuostatos neturėjo būti įrašytos į sutartį, nes įvardina faktines aplinkybes, o tai atsakovo nuosavybės teisių suvaržymas. Ieškovo nurodyta vienintelė aplinkybė, jog V. Č. yra E. Č. sutuoktinė, o individuali įmonė buvo įsteigta atsakovų santuokos metu, nėra pakankamas pagrindas šio ginčo atveju taikyti subsidiarią atsakomybę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisti iš atsakovų E. Č. įmonės „Aironas“ ir subsidiariai iš E. Č. ir V. Č. 42.177,10 Lt skolos, 7,51 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. balandžio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo UAB „Avelita“naudai. Priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis 5.759,10 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovui UAB „Avelita“. Priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis 45 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.
Teismas nustatė, kad atsakovo E. Č. įmonė „Aironas“ faktiškai nebevykdė sutarties, todėl ieškovas dėl tokių atsakovo veiksmų taip pat jos nebegalėjo vykdyti. Įstatymai nenumato būtinumo sutartį nutraukti tik rašytiniu pranešimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2012), todėl laikytina, kad atsakovo E. Č. įmonė „Aironas“ sutartį nutraukė faktiniais veiksmais Sutarties 36 punkto pagrindu ieškovo ieškinio pareiškimo dieną (2013 m. kovo 29 d.), kadangi tik jo pareiškimo metu galima konstatuoti, kad dėl šio atsakovo veiksmų šalys nebevykdys ir nebegalės toliau vykdyti sutarties pagal jos sąlygas. Tačiau tai nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo bei netesybas (CK 6.221 straipsnis). Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 27.177,10 Lt išlaidas už kelių mokesčius, kurias apmokėjo ieškovas, o pagal sutarties 24 ir 25 punktą jas įsipareigojo padengti atsakovas, tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė. Nors atsakovai ginčijo ieškovo pateiktus skaičiavimus, tačiau nepateikė į bylą įrodymų, kurie paneigtų ieškovo teiginius dėl prievolės netinkamo įvykdymo. Be to, atsakovai teigė, jog pagal Sutarties 25 punktą, jei nutraukus sutartį ar jai pasibaigus kitais pagrindais, paaiškėja, kad nepakako pajamų ir rezervo padengti išlaidoms ir savininkas turi sumokėti ieškovui papildomą sumą, kurios dydis apie 10.000 Lt, o tai reiškia, kad ieškovas negali reikalauti priteisti iš atsakovų didesnės sumos nei 10.000 Lt. Šis atsakovų argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, nes pagal minimo sutarties 25 punkto formuluotę, 10.000 Lt suma numatyta kaip orientacinis dydis, kada ieškovas turi teisę pasirinkti reikalauti iš savininko šį įsipareigojimą padengti ne pinigais, bet nemokamu naudojimusi transporto priemone kroviniams vežti.
Teismas nustatė, jog tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovai A. Č. ir V. Č. yra sutuoktiniai, o individuali įmonė „Aironas“ buvo įsteigta jiems esant santuokoje. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis, Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neriboto civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Taigi, individualios įmonės dalyvio atsakomybė pagal individualios įmonės prievoles yra subsidiarioji. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sutuoktinių, kaip individualių įmonių savininkų, atsakomybės, yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai nepakanka šio neribotos civilinės atsakomybės subjekto turto, pagal jo prievoles atsako savininkai (juridinio asmens dalyviai). Santuokos metu įsteigtos individualios įmonės veiklai vykdyti paprastai naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jeigu nėra priešingos sutuoktinių valios išraiškos. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį asmuo, neigiantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011). Minimu atveju, nors atsakovai nesutiko dėl ieškovo reikalavimo priteisti skolą ir iš atsakovės V. Č. subsidiariai, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog ginčo atveju negali būti taikoma sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Todėl teismas atmetė šį atsakovų argumentą kaip nepagrįstą.
Teismo vertinimu, pagal byloje esančius įrodymus bei vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, darytina išvada, jog ieškovas leistinais įrodymais pagrindė prašomą priteisti iš atsakovų 27.177,10 Lt išlaidų už kelių mokesčius sumą, todėl šis ieškovo reikalavimas tenkintinas ir ieškovo naudai iš atsakovų priteistina 27.177,10 Lt suma (CK 6.59 straipsnis, CK 6.200 straipsnis, 6.213 straipsnio 2 dalis, 6.221 straipsnis).
CK 6.256 straipsnis numato, kad sutartį pažeidusi šalis turi atlyginti kitai šaliai nuostolius. Kadangi atsakovas, transporto priemonės savininkas, pažeidė sutarties nuostatą, kad transporto priemonė turi būti perduota ieškovui ir negali būti atsiimama ar paslepiama nuo ieškovo tol, kol galioja sutartis (Sutarties 1, 30 punktas). Nors atsakovai teigė, kad sutarties 30 p. nuostatos neturėjo būti įrašytos į sutartį, nes tai – nuosavybės teisių suvaržymas, tačiau pagal liudytojo A. R. parodymus, atsakovai keletą kartų buvo užėję į įmonę, aiškinosi darbo sąlygas. Taigi, turėjo galimybę įvertinti ir visas sutarties sąlygas, dėl jų derėtis ar pasikonsultuoti su teisininkais, jeigu kilo neaiškumų. Sutartimi šalys susitarė nuostolius tokiais atvejais vertinti netesybomis – 1000 Lt už kiekvieną dieną, kai transporto priemonė nebuvo grąžinta ieškovui. Ieškovas, įvertinęs šalių įsipareigojimų vykdymo istoriją, neatlygintinų išlaidų dydį ir atsakovų turtinę padėtį pagal jam žinomas aplinkybes, reikalauja iš atsakovų priteisti dvigubai mažesnes netesybas – 15.000 Lt sumą (po 500 Lt už kiekvieną pradelstą dieną grąžinti transporto priemonę už 30 dienų laikotarpį iki ieškinio pareiškimo). Atsakovas turėjo sudaryti sąlygas naudoti transporto priemonę vykdyti komercinę (krovinių pervežimo) veiklą ir iš jos gauti pajamų, todėl turi atlyginti ieškovui nuostolius. Darytina išvada, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų 15 000 Lt netesybų yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.256 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo argumentai
Atsakovai E. Č. įmonė „Aironas“, E. Č. ir V. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliacinį skundą atsakovai grindžia šiais argumentais:
1) Teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nustatytas CK 6.193 straipsnyje ir teismų praktikoje. Teismo posėdyje, apklausus atsakovo E. Č. įmonės „Aironas“ savininką atsakovą E. Č., kaip asmenį tiesiogiai dalyvavusį pasirašant sutartį, buvo aiškiai nustatyta, kad ieškovo atstovai, neatskleidė tikrųjų savo ketinimų ir neįspėjo atsakovo E. Č. įmonės „Aironas“ apie tai, jog ieškovas nėra pasiryžęs prisiimti savo naudai tam tikrų išlaidų, susijusių su vilkiko naudojimu. Atsakovo atstovams nebuvo tiksliai išaiškintos ieškovo pareigos pagal sutarties 15 punktą bei šio sutarties punkto sisteminis ryšys su sutarties 21 punkte numatytu tiesioginių išlaidų apibrėžimu. Tai reiškia, kad atsakovui E. Č. įmonei „Aironas“ nebuvo atskleista, jog ieškovo sutarties 15 punktu prisiimtų finansinių įsipareigojimų dydžiu bus mažinamos atsakovo E. Č. įmonės „Aironas“ gaunamos pajamos, taip didinant galimos šio atsakovo skolos dydi ieškovui (sutarties 24-25 punktai). Tas pačias sutarties pasirašymo aplinkybes teisme patvirtinus ir liudytojams A. Č. bei P. U., darytina išvada, jog ieškovas, pasirašydamas sutartį, iš esmės elgėsi nesąžiningai. Tačiau skundžiamame sprendime Vilniaus miesto apylinkės teismui konstatavus, kad atsakovas, kaip individuali įmonė ir juridinis asmuo, esant nepalankioms sutarties sąlygoms, galėjo sutarties nepasirašyti arba ją nutraukti sutartyje numatyta tvarka, teigtina, kad sutartį pirmos instancijos teismas išaiškino ydingai, kas lėmė neteisingų išvadų padarymą. Visų pirma, atsakovo E. Č. įmonės „Aironas“ atstovas atsakovas E. Č. neturi specialaus teisinio išsilavinimo, jam buvo pakankamai sudėtinga įvertinti sutarties 15 punkto formuluotes apie ieškovui tenkančias pareigas ir jų sisteminį ryšį su sutarties 21 punkto reikalavimais. Antra, atsakovas E. Č. įmonė „Aironas“ nesiekė suteikti savo asmeninės nuosavybės teise valdomo turto tam, kad už jo naudojimą jis didintų savo finansinius įsipareigojimus ieškovui ir taptų pastarajam skolingas. Sutarties tekstas iš esmės buvo ruoštas paties ieškovo atstovų. Tai reiškia, kad kilus ginčui dėl sutarties aiškinimo taisyklių taikymo, pirmos instancijos teismas privalėjo vadovautis CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostata ir sutartį aiškinti atsakovų naudai. Vilniaus miesto apylinkės teismas neteisingai byloje nustatė ir atsakovams tenkančių prievolių apimtis, taip nepagrįstai išplėsdamas atsakovų civilinės atsakomybės ribas. Sutartimi atsakovas įgijo teisę reikalauti savo naudai mokesčio už vilkiko panaudojimą, o ieškovas – naudotis vilkiku sutartyje numatytomis sąlygomis, gauti iš šios veiklos pajamas, skaičiuoti atsakovui E. Č. įmonei „Aironas“ mokėtiną mokestį, susilaikyti nuo mokesčio mokėjimo. Tai reiškia, kad ieškovas įgijo teisę iš atsakovui mokėtino mokesčio daryti savo tiesioginių išlaidų (Tiš), bendrųjų išlaidų (Biš) ir pelno maržos išskaitas. Be to, Tiš apimtys galėjo būti išskaitomos tik esant įvykusiam faktui, jog išskaitos padarymo dieną jos yra realiai ieškovo patirtos. Tiš išskaidymo į sudėtines dalis sutartis nenumatė. Todėl reikalavimas patirtų išlaidų, apmokant kelių mokesčius, nėra pagrįstas sutarties reikalavimais.
2) Ieškinio dalis dėl ieškovo nuostolių atlyginimo pagal sutarties 30 punktą taip pat yra nepagrįsta. Atsakovo E. Č. įmonės „Aironas“ civilinė atsakomybė k1idinama iš tokių aplinkybių, kurios tiesiogiai apriboja atsakovo teises tinkamai disponuoti turtu, priklausančiu šiam atsakovui nuosavybės teise, visa apimtimi. Savininkas nuosavybės teise valdomo turto prieš savo valią negali nei užvaldyti, nei paslėpti, kadangi turtas, priklausantis tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui nuosavybės teise, savininko yra valdomas, naudojamas ir disponuojamas laisvai savo nuožiūra. Nurodyta savininko teisė gali būti apribota išimtinai tik įstatymu ar teismo sprendimu (CK 4.39 straipsnio 1 dalis), o esant abejonėms dėl nuosavybės teisių apribojimo, įstatymas numato prezumpciją, pagal kurią visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė nėra apribota. Tačiau sutarties 30 punkte numačius sąlygas, akivaizdžiai varžančias atsakovo E. Č. įmonės „Aironas“ nuosavybės teisių į vilkiką tinkamą įgyvendinimą, darytina išvada, kad tokios sutarties 30 punkto nuostatos prieštaravo imperatyviems įstatymo reikalavimams. Tai šią sutarties dalį daro niekinę pagal CK 1.80 straipsnį. Teismas privalėjo ex officio konstatuoti sutarties 30 punktą niekiniu ir negalėjo taikyti iš tokio sandorio kylančių neigiamų teisinių pasekmių, t.y. atsakovai negalėjo atsakyti prieš ieškovą ir iš jų netesybos negalėjo būti priteisinėjamos.
3) Teismas pažeidė įrodymų rinkimo ir jų vertinimo taisykles. Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas dėl 27.177,10 Lt dydžio kelių mokesčių sumos apmokėjimo yra įrodytas sąskaitomis-faktūromis, skaičiavimais, mokėjimo dokumentais pagal išrašytas sąskaitas-faktūras, pažymomis ir t.t. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pranešimus apie mokėtinus kelių mokesčius ieškovas gavo iš užsienio valstybių, o kelių mokesčių sumos buvo nurodytos Norvegijos kronomis bei eurais. Pats ieškovas kelių mokesčius taip pat apmokėjo eurais. Jokių skaičiavimų, ar ieškovo sumokėtos sumos eurais atitinka ieškinyje įvardintą sumą litais, nėra. Pirmos instancijos teismas taip pat jokio tyrimo, ar ieškovo sumokėtos sumos eurais pagal ekvivalentą atitinka reikalaujamą priteisti 27.1 77,10 Lt sumą, taip pat neatliko. Vadinasi, šioje dalyje pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino pasiremdamas tik prielaida, jog ieškovo pateikti ieškinio skaičiai šioje dalyje yra teisingi. Bet tokia Vilniaus miesto apylinkės teismo pozicija aiškiai prieštarauja CPK 185 straipsnio reikalavimams. Be to, pirmos instancijos teismo teiginys, kad šių aplinkybių neįrodė atsakovai, leidžia teigti, jog teismas šioje dalyje neteisingai paskirstė įrodymų rinkimo naštą tarp šalių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas prašė priteisti vieną iš sudėtinių Tiš dalių – kelių mokesčius. Tokiu atveju, jis privalėjo įrodyti, kad atsakovo gautų pajamų neužteko kelių mokesčių apmokėjimui. Byloje yra paties Ieškovo atstovų pateikti dokumentai, įrodantys, kad atsakovo veikla pagal sutartį duodavo atitinkamas pajamas kas mėnesį nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. balandžio mėn. Jų sumos buvo pakankamos kelių mokesčiams apmokėti. Ieškovas realiai kelių mokesčių sumas yra apmokėjo tik 2012 m. gegužės mėn. - spalio mėn., t.y. jau vėliau, nei šias sumas buvo išskaičiavęs iš atsakovo. Tai reiškia, jog šiuo konkrečiu atveju ieškovas nesilaikė sutarties 21 punkto reikalavimų daryti išskaitas iš atsakovo tik po to, kai įvyksta Tiš apmokėjimo faktas. Šį faktą patvirtina ir liudytojų A. Č. bei P. U. parodymai dėl jiems mokėtinų dienpinigių sumų išdavimo. Abu liudytojai patvirtino, kad tokio dydžio dienpinigiai, kurie yra nurodyti teismui pateiktuose ieškovo dokumentuose, nebuvo mokami, o pinigų gavimo dokumentuose yra ne jų parašai. Šie liudytojų parodymai buvo patvirtinti jų priesaika. Tai reiškia, jog ieškovas dirbtinai didino iš atsakovo veiklos gautų pajamų išskaitytinas sumas, taip sukurdamas prielaidas skaičiuoti atsakovo atžvilgiu nesamą finansinio įsiskolinimo dydį. Tačiau nurodyti ir byloje surinkti įrodymai pirmos instancijos teismo nebuvo aptarti ir įvertinti,
4) Atsakovės V. Č. civilinę atsakomybę teismas grindė vienintele aplinkybe, jog atsakovas E. Č. ir atsakovė V. Č. yra sutuoktiniai. Tačiau tokia teismo pozicija laikytina netinkamu šios materialinės teisės normos aiškinimu bei taikymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai pasisakęs, jog už individualios įmonės prievoles yra atsakingas tas sutuoktinis, kuris yra įmonės savininkas. Individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jo veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su priklausymo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise faktu, nes aptartose šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta (LAT 2012 m. gruodžio 7 d.nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).
5) Teismas palaikė ieškovo poziciją palūkanų apskaičiavimui rėmėsi Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymu. Tačiau toks Vilniaus miesto apylinkės teismo apsisprendimas akivaizdžiai prieštarauja jo pasirinktoms įstatyminėms nuostatoms, todėl ir šioje dalyje teismo sprendimas panaikintinas. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 punktas numatė, kad šiuo įstatymu nereglamentuojamas palūkanų, susijusių su mokėjimais nuostoliams atlyginti, apskaičiavimo mechanizmas. Vadinasi, nustatydamas 7,51 proc. metinių palūkanų dydį ir dėl 15.000,00 Lt nuostolių priteisimo, teismas neteisingai taikė įstatymo reikalavimus.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad apeliaciniame skunde abstrakčiai teigiama, kad pirmos instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl sutarčių teisės aiškinimo. Byloje nustatyta, kad atsakovas ilgai derėjosi ir aiškinosi su ieškovu siūlomos sudaryti sutarties sąlygas, todėl teigti, kad jam jos nebuvo žinomos ar jų kažkas neišaiškino, nėra pagrindo. Kaip ir buvo atskleista bylos nagrinėjimo metu, tų derybų metu šalys išsiaiškino susitarimo esmę – šalių bendradarbiavimas, vykdant krovinių pervežimo paslaugas, kai ieškovas rūpinasi klientais ir E. Č. įmonei „Aironas“ priklausančios transporto priemonės paruošimu krovinių pervežimo paslaugoms teikti, o atsakovas turėjo užtikrinti paslaugos atlikimą, t.y. pasirūpinti transporto priemonės vairuotoju ir transporto priemonės priežiūra paslaugų atlikimo metu. Tokio bendradarbiavimo finansinis rezultatas turėjo būti skirstomas irgi atitinkamu principu, t.y. kadangi abi pusės betarpiškai dalyvavo paslaugų teikime ir prisiėmė atitinkamą riziką, tai atsakovai turėjo gauti (ir gavo) finansinę naudą per transporto priemonės pagerinimus ir atlyginimo mokėjimą vairuotojams (atsakovui E. Č. ar su atsakovu susijusiems asmenims), mokestį už transporto priemonės naudojimą, o ieškovas per sutartyje numatytą pelno maržą. Sutarties šalių finansinė nauda buvo grindžiama pelno faktu. Atsakovo veiksmai, kuriais jis nesilaikė sutarties sąlygų dėl transporto priemonės suteikimo ieškovui, buvo pagrindas konstatuoti, kad jis nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir taikyti netesybas. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė 15.000 Lt netesybų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl bylos šalių sudarytos sutarties sąlygų aiškinimo, atsakovo pareigos atlyginti ieškovui sutartyje numatytą kelių mokestį, mokėti delspinigius bei dėl individualios įmonės savininko sutuoktinės atsakomybės.
Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovo E. Č. įmone „Aironas“ 2011 m. spalio 19 d. sudarė sutartį dėl transporto priemonės naudojimo Nr. AV 02, pagal kurią atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovui transporto priemonę naudotis už užmokestį bei vykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus, o ieškovas įsipareigojo transporto priemonę priimti ir ją naudoti vykdomoje pervežimo veikloje (t. I, b.l. 6-11).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Pagal CK 6.193 straipsnio 1-2 dalis sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinat sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Pagal šio straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.
Pagal sutarties 21 punktą ieškovas įsipareigojo atsakovui mokėti naudojimosi transporto priemone mėnesinį mokestį, kuris buvo apskaičiuojamas pagal formulę: M=P-Tiš-Biš-Mp, kurioje M reiškia naudojimosi transporto priemone mėnesinį mokestį, P – pajamas, ieškovo gautas iš pervežimo paslaugų, suteiktų transporto priemone, Tiš – tiesioginės išlaidos, ieškovo patirtos dėl transporto priemonės ir ja teikiamų pervežimo paslaugų, apskaičiuojamos pagal faktą jų susidarymo dieną – kelių mokesčių, nuostolių, padarytu transporto priemone, atlyginimas, kuro, remonto, atsarginių dalių, darbo užmokesčio, draudimo ir kitos panašios išlaidos, Biš – bendrosios ieškovo išlaidos, kurios patiriamos bendrai ieškovo veiklai, susijusiai su pervežimais, ir nėra galimybės priskirti jų konkrečiai transporto priemonei – išlaidos administracinėms patalpoms, administracijos darbuotojams, informacinių technologijų technikai ir programoms įsigyti, įvairioms paslaugoms ir pan., Mp – ieškovo pelno marža. Sutarties 20 punkte apibrėžta, jog, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prisiima papildomą riziką dėl naudojimosi transporto priemone ir pajamų gavimo naudojant ją ieškovo veikloje, jis turi teisę į naudojimosi jo turtu atlyginimą – mokestį kaip jis nustatytas sutartyje. Sutarties 10 punktu ieškovas įsipareigojo rūpintis užsakymais dėl pervežimo paslaugų transporto priemone. Atsakovui sutarties 11 punktu buvo suteikta teisė parinkti transporto priemonės vairuotoją, o ieškovas sutarties 12 punktu įsipareigojo su atsakovo parinktu transporto priemonės vairuotoju, kuris nėra ieškovo darbuotojas, sudaryti terminuotą darbo sutartį.
Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Pripažintina, kad šalių sudaryta sutartis turi tam tikrų transporto priemonės nuomos sutarties bei jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties elementų, tačiau jos sąlygose nustatyta šalių pareigų ir teisių visuma neleidžia jos priskirti jokiai CK apibrėžtai sutarties rūšiai. Transporto priemonės savininkas šiuo atveju turi ne tik teisę gauti užmokestį už naudojimąsi transporto priemone, bet ir parinkti jos vairuotoją, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra ieškovo darbuotojas, ar ne. Atitinkamai savininkas turi pareigą ne tik perduoti ieškovui transporto priemonę, bet ir prisiimti tam tikrus galimus ieškovo vykdomo verslo nuostolius, jeigu jie viršytų iš transporto priemone vykdomų pervežimų gaunamą pelną. Sutarties 20-21 punktai aiškiai susiejo naudojimosi transporto priemone mokesčio dydį su iš vykdomų pervežimų gaunamu pelnu, kuris gali būti nepakankamas, kad padengtų pervežimo veiklos kaštus, o taip pat būti daug mažesnis už įmonės patiriamus nuostolius. Todėl pagal sutarties 24 punktą šalys susitarė, kad mokestis už naudojimąsi transporto priemone nemokamas, jei gautų pajamų sumų nepakanka sukaupti rezervą ir padengti per mokesčio apskaičiavimo ataskaitinį laikotarpį ar ankstesnių laikotarpių išlaidų sumas. To ataskaitinio laikotarpio pajamomis nepadengtų išlaidų suma perkeliama į kitą artimiausią ataskaitinį laikotarpį. Tokio perkėlimo skaičius neribojamas – išlaidos perkeliamos tol, kol jas padengia kitų ataskaitinių laikotarpių pajamos. Pagal sutarties 25 punktą, jei sutartį nutraukus ar jai pasibaigus kitais pagrindais, paaiškėja, kad nepakako pajamų ir rezervo padengti išlaidoms ir savininkas turi sumokėti ieškovui papildomą sumą, kurios dydis apie 10.000,00 Lt, tai tokiu atveju bendrovė turi teisę pasirinkti reikalauti iš savininko šį įsipareigojimą padengti ne pinigais, bet nemokamu naudojimusi transporto priemone kroviniams vežti per 3 mėnesius nuo sutarties nutraukimo (pabaigos dienos). Šis sutarties punktas, sistemiškai jį aiškinant kartu su mokesčio už transporto priemonę dydį nustatančiais 20-21 punktais, kartu reiškia ir tai, jog sutarties nutraukimo momentu pervežimo veiklai esant nuostolingai bei savininkui nesutinkant dar tris mėnesius leisti ieškovui naudotis transporto priemone be užmokesčio, atsakovui tenka pareiga atlyginti bendrovei 21 punkte apibrėžtus nuostolius, kurių nepadengia gautos pajamos.
Sutarties 20-21 ir 24-25 punktų sąlygų negalima pripažinti prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo normoms, nes jokie įstatymai nedraudžia lygiavertėms sutarties šalims dalintis gaunamu pelnu bei prisiimti galimą nuostolių riziką. Šių sąlygų taip pat negalima pripažinti nesąžiningomis, kadangi mokesčio už naudojimosi transporto priemone dydis buvo susietas su gaunamo pelno dydžiu, tai yra pervežimų veiklai esant pelningai bei gaunamoms pajamoms augant, savininkas būtų galėjęs gauti daug didesnį mokestį, negu sutartimi nustačius fiksuotą nekintantį mėnesinį mokestį.
Pagal sutarties 15 punktą transporto priemonė turi turėti civilinės atsakomybės draudimo dokumentus, taip pat dokumentus dėl techninės apžiūros atlikimo. Po šios sutarties sudarymo civilinės atsakomybės draudimu, transporto priemonės technine priežiūra ir remontu, gedimų šalinimu ir t.t. užsiima bendrovė. Šis punktas reiškia, jog pats ieškovas ar jo darbuotojai rūpinsis, tai yra organizuos transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimą, techninę priežiūrą bei remontą. Tačiau šiame punkte nėra kalbama apie ieškovo pareigą prisiimti išlaidas už techninę priežiūrą bei remontą. Taip pat šiame punkte nėra minimi kelių mokesčiai. Mokesčio už transporto priemonę dydį apibrėžia tik 21 punkte nurodyta formulė bei jos detalizavimas, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai kelių mokestis yra priskirtas prie tiesioginių išlaidų, kurios yra atimamos iš gautų pervežimo pajamų. Todėl negalima pripažinti, kad sutarties 15 ir 21 punktai būtų klaidinantys ar neaiškūs.
E. Č. įmonė „Aironas“ įsteigta nuo 1993 m. lapkričio 12 d., atsakovas E. Č. yra šios individualios įmonės savininkas, vadovu išrinktas nuo 2007 m. birželio 20 d. (t. I, b.l. 40-41). Pripažintina, kad atsakovas turi nemažą verslininko bei įmonės vadovo patirtį, todėl turi žinoti ir suprasti pasirašomos sutarties sąlygų reikšmės išsiaiškinimo svarbą. Aplinkybė, jog asmuo neturi specialaus teisinio išsilavinimo, nėra pagrindas pripažinti, kad jis negalėjo teisingai suprasti sutarties sąlygų. Analizuojamose sutarties sąlygose nėra jokių specifinių teisinių terminų, jose tik nustatomas mokesčio dydžio apskaičiavimas, siejamas su iš pervežimo veiklos gaunamo pelno ir nuostolių santykiu, kurio galima rizika atsakovui, kaip turinčiam ilgametę verslo patirtį įmonės vadovui, turėjo būti suprantama ir žinoma. Ieškovo vadovo parodymai taip pat patvirtina, kad atsakovas buvo keletą kartų užėjęs pas ieškovą bei aiškinosi sutarties sąlygas (t. I, b.l. 144). Liudytojai A. Č. ir P. U. parodė, jog dalyvavo sutarties pasirašymo metu, jiems buvo paaiškinta, kad ieškovas įsipareigojo apmokėti kelių mokesčius bei kitas išlaidas (t. I, b.l. 145). Pažymėtina, jog sutarties galiojimo metu transporto priemonės vairuotojams ieškovas mokėjo darbo užmokestį: A. Č. 22.745,29 Lt, iš kurių 18.522,39 Lt sudarė komandiruotpinigiai, E. Č. – 6.234,62 Lt, iš kurių 5.340,00 Lt – komandiruotpinigiai, P. U. – 21.945,42 Lt, iš kurių – 18.709,08 Lt komandiruotpinigiai (t. I, b.l. 123). Taigi, liudytojai buvo darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį, jiems nepriklausė pelno už vežimo paslaugas dalis bei neteko mokėti jokių papildomų su transporto priemonės naudojimu susijusių mokesčių. Šių liudytojų parodymai yra susiję tik su tam tikru žodiniu sutarties sąlygų aptarimu. Tačiau šie liudytojai nors ir buvo atsakovo transporto priemonės vairuotojai, jie nebuvo sutarties šalimis, jiems neteko jokios sutartinės teisės bei pareigos. Pareiga atidžiai susipažinti su sudaromos sutarties sąlygomis, išsiaiškinti jų tikrąją reikšmę bei apsispręsti, ar prisiimti visus sutartyje numatytus įsipareigojimus, visų pirma tenka atsakovui. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog atsakovas, matydamas, kad sutarties sąlygos jam nepalankios, galėjo sutarties nepasirašyti arba pasirašęs, jo teigimu, nenaudingą sutartį – ją nutraukti sutartyje numatyta tvarka.
Ieškovas pateikė keturias sąskaitas, patvirtinančias jo sumokėtą kelių mokesčio dydį. Pagal 2012 m. balandžio 16 d. Fjellinjen AS sąskaitą-faktūrą ieškovas turėjo sumokėti 63.596,98 Norvegijos kronų, iš kurių 45.544,46 Norvegijos kronų kelių mokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. Šią sąskaitą ieškovas sumokėjo 2012 m. birželio 1 d. pervesdamas 8.577,03 €. Pagal 2012 m. balandžio 26 d. Fjellinjen AS sąskaitą-faktūrą ieškovas turėjo sumokėti 16.967,68 Norvegijos kronų kelių mokesčio už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 22 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. Sąskaita buvo apmokėta 2012 m. spalio 8 d. pervedant 2.287,11 €. Pagal 2012 m. balandžio 27 d. Toll Collect GmbH sąskaitą-faktūrą ieškovas turėjo sumokėti 11.913,35 €, iš kurių 46,34 € kelių mokesčio už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. Ši sąskaita apmokėta 2012 m. birželio 1 d. Pagal 2012 m. balandžio 15 d. DKV Euro Service GmbH+Co.KG sąskaitą-faktūrą ieškovas turėjo sumokėti 15,08 € sumą, skirtą kelių mokesčiui, kuris sumokėtas 2012 m. gegužės 2 d. ir 2012 m. gegužės 11 d. (t. I, b.l. 15-33; 35-38). Atsakovai apeliaciniame skunde ginčija, jog pirmos instancijos teismas neatliko jokio tyrimo, ar ieškovo sumokėtos sumos atitinka prašomą priteisti 27.177,10 Lt sumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog visų valiutų kiekvieno mėnesio kursai ir santykiai su litu ar euru yra skelbiami Lietuvos banko internetiniame tinklalapyje ir yra viešai visiems prieinami, tam nebūtina atlikti specialaus tyrimo. Atsakovas, nesutinkantis su ieškovo prašoma suma pats gali atlikti ir pateikti savo skaičiavimus, kurie galėtų paneigti ieškovo prašomos priteisti sumos dydį. Tačiau atsakovas savo skaičiavimų nepateikė. Apeliacinės instancijos papildomai išaiškina, kad 62.512,14 Norvegijos kronų (45.544,46 + 16.967,68) pagal 2012 m. balandžio mėnesio Norvegijos kronos ir lito santykį (10:4,5214) yra lygu 28.264,24 Lt. 61,42 € (46,34 + 15,08) pagal euro ir lito santykį yra lygu 212,07 Lt. Taigi, pagal pateiktas sąskaitas iš viso ieškovas sumokėjo 28.476,31 Lt kelių mokesčio. Nurodyta suma yra netgi didesnė, negu prašoma priteisti ieškovo.
Ieškovo pateikta nuomos mokesčio skaičiavimo metodika patvirtina, kad 2011 m. spalio mėnesį pajamų už transporto priemonės naudojimą nebuvo gauta, tiesioginių išlaidų suma buvo 1.054,67 Lt, lapkričio mėnesį gautas pajamas, atėmus bendrąsias išlaidas ir pelno maržą, sudarė 49.672,94 Lt, tiesioginės išlaidos – 50.942,73 Lt, todėl atsakovas liko skolingas 2.269,79 Lt. Visus kitus mėnesius tiesioginių ir bendrųjų išlaidų su pelno marža suma viršydavo gautas pajamas ir 2012 m. gegužės mėnesį atsakovo skola ieškovui buvo 59.707,49 Lt (t. I, b.l.127-136). Atsakovai nepateikė jokių savo skaičiavimų, kurie galėtų paneigti ieškovo nurodomą pajamų ir nuostolių santykį. Be to, ieškovas reikalavo iš atsakovų tik kelių mokesčio priteisimo. Bylos šalys turi vienodai laikytis įrodinėjimo pareigos. Atsakovai nėra atleisti nuo CPK 178 straipsnyje nustatytos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus. Atsakovai nepateikė savo atliktų gauto pelno ir išlaidų apskaičiavimo bei jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad ieškovo gauto pelno, vykdant pervežimus su atsakovui priklausančia transporto priemone, pakaktų 27.177,10 Lt dydžio kelių mokesčiui padengti. Todėl pripažintina, kad šią sumą primos instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovų.
Pagal sutarties 30 punktą, jei savininkas faktiškai užvaldo transporto priemonę, ją paslepia nuo bendrovės ir tokiu ar kitokiu būdu neleidžia bendrovei teikti paslaugų transporto priemone, savininkas turi atlyginti tokiais veiksmais bendrovei padarytus nuostolius, kurių minimali suma yra 1000,00 Lt už kiekvieną dieną, kai bendrovei nebuvo grąžinta transporto priemonė. Ieškovas ieškinyje sumažino reikalaujamą priteisti netesybų sumą iki 500,00 Lt už dieną ir prašė priteisti 15.000,00 Lt netesybų už 30 dienų. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog sutarties 30 punkto sąlyga prieštarautų imperatyvioms įstatymo normos. Minėtu punktu nėra ribojama savininko nuosavybės teisė į transporto priemonę, tačiau siekiama apsaugoti transporto priemonės naudotojo interesus, kad visą sutarties galiojimo laiką savininkas vykdytų ir nepažeistų sutarties 1 punkte nustatytos pareigos perduoti transporto priemonę ieškovui. Sutarties 30 punktas iš esmės saugo ieškovą nuo galimų nuostolių, kuriuos jis gali patirti, priėmęs užsakymą vykdyti krovinio pervežimą, kai savininkas neperduoda ar atsiima transporto priemonę. Todėl nėra pagrindo sutarties 30 punktą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį.
Pagal sutarties 33 punktą sutartis buvo sudaryta 4 metų terminui. Tačiau atsakovai nuo 2012 m. gegužės 1 d., tai yra praėjus tik 5 mėnesiams ir 11 dienų, nebeteikė transporto priemonės ieškovui ir nevykdė ja krovinių pervežimo. Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 punktą, jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo vykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs išsamią ir detalią praktiką, kurioje nustatyti netesybų mažinimo pagrindai. Bendroji taisyklė dėl netesybų mažinimo yra ta, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos. Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės (LAT 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2005). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad netesybos mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (LAT 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1094/2003). Aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui atsisakyti įvertinti sutartyje nustatytų netesybų dydį, jeigu šalis dėl to pareiškia prašymą (LAT 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2007). Teismų praktikoje yra apibrėžta eilė kriterijų, kuriems esant netesybos turėtų būti mažinamos bei pripažįstamos per didelėmis, tačiau kiekvienu atveju teismas turi individualiai vertinti kiekvienoje byloje nagrinėjamą šalių teisinį santykį ir jo aplinkybes.
Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jo nuostolius, atsakovui susigrąžinus transporto priemonę, lemia tai, kad yra prisiimti išankstiniai įsipareigojimai dėl pervežimų. Tačiau ieškovas šios aplinkybės neįrodinėjo, nors, atsakovui ginčijant reikalaujamą priteisti netesybų sumą, turėjo teikti teismui duomenis, galinčius patvirtinti faktinius bendrovės nuostolius dėl transporto priemonės praradimo. Pripažintina, kad atsakovas, nepateikdamas ieškovui transporto priemonės, faktiškai nutraukė sutartį anksčiau nustatyto termino, tačiau nesilaikė sutarties 35-36 punktuose nustatytos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos. Sutarties nutraukimo atveju yra taikomas 25 punktas, pagal kurį, veiklos vežimo išlaidoms viršijant gautas pajamas, transporto priemonės savininkas pagal bendrovės pasirinkimą turi arba 3 mėnesiams palikti transporto priemonę ieškovui nemokamam naudojimuisi, arba atlyginti ieškovo turėtas išlaidas, nagrinėjamos bylos atveju – 27.177,10 Lt kelių mokesčių. Pripažintina, kad ši reikalaujama priteisti kelių mokesčių suma ir yra vieninteliai ieškovo faktiškai patirti ir įrodyti nuostoliai. Tuo tarpu reikalaujama 15.000,00 Lt netesybų suma, atsižvelgiant į tai, kad pagal sutarties 20-21 ir 24-25 punktus transporto priemonės savininkas jau prisiėmė atsakomybę už galimus pervežimo veiklos nuostolius, nėra pagrįsta ieškovo faktiškai patirtais papildomais nuostoliais, todėl jos priteisimas prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiamu sprendimu nepagrįstai buvo iš atsakovų priteistos 15.000,00 Lt netesybos, todėl ši sprendimo dalis naikintina ir reikalavimas dėl netesybų priteisimo atmestinas. Panaikinus šią pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, apeliacinės instancijos teismas nevertina, ar pagrįstai skundžiamu sprendimu buvo priteistos iš atsakovų ir 7,51 % metinių palūkanų už 15.000,00 Lt netesybas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas atsakovės V. Č. atsakomybės klausimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2011 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011, kurioje buvo išaiškinta, kad pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį asmuo, neigiantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tačiau kasacinis teismas vėliau nukrypo nuo savo suformuotos praktikos dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės įmonės kreditoriams. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 išaiškino, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant - iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant - iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė jokių duomenų apie atsakovės V. Č. dalyvavimą E. Č. įmonės „Aironas“ veikloje kaip šeimos versle, todėl pripažintina, kad ji negali atsakyti ieškovui pagal sutartį. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai ieškovo reikalaujamas sumas priteisė subsidiariai ir iš atsakovės, todėl šį skundžiamo sprendimo dalis naikintina.
Aukščiau nurodyti motyvai sudaro pagrindą vertinimui, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su netesybų priteisimu bei individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybe įmonės kreditoriams, todėl nepagrįstai priteisė ieškovui 15.000,00 Lt netesybas bei subsidiariai priteisė visą reikalaujamą sumą ir iš atsakovės V. Č.. Netinkamas materialinės teisės normų taikymas sudaro pagrindą tenkinti atsakovų skundą iš dalies ir pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimą, atmetant ieškovo reikalavimą priteisti 15.000,00 Lt netesybas bei priteisti visą reikalaujamą sumą subsidiariai iš V. Č..
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ieškovas sumokėjo 1.266,00 Lt žyminio mokesčio, 54.45 Lt už advokato pagalbą, kurios mokestį pirmos instancijos teismas pagrįstai sumažino iki 3.915 Lt, 10,00 Lt už Gyventojų registro pažymą, 568,10 Lt už vertimo paslaugas (t. I, b.l. 34, 43-49; t. II, b.l. 116, 117). Kadangi pakeistu sprendimu yra patenkinta tik 64,44 % ieškovo reikalavimų, jam iš atsakovo priteistina 815,31 Lt žyminio mokesčio ir 2.895,35 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atitinkamai paskirstytinos ir 45,00 Lt teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.
Atsakovai apeliacinio proceso metu sumokėjo 1.266,00 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (t. II, b.l. 161), o ieškovas turėjo 1.210,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą. Nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.11 punkto nustatytą maksimalų 1.200,00 Lt dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl priteistina suma mažintina iki Rekomendacijose nurodomo. Kadangi atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, tai yra patenkinta 35,56 % reikalavimų, jiems pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies taisykles priteistina 450,19 Lt žyminio mokesčio iš ieškovo, o ieškovui – 773,28 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą iš atsakovų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovų E. Č. įmonės „Aironas“, j.a.k. 167555273, ir subsidiariai iš E. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) 27.177,10 Lt (7.871,03 €) skolos, 7,51 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. balandžio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 815,31 Lt (236,13 €) žyminio mokesčio ir 2.895,35 Lt (838,55 €) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Avelita“, j.a.k. 124938675, naudai.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovų E. Č. įmonės įmonės „Aironas“, j.a.k. 167555273, ir E. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 16,00 Lt (4,63 €) pašto išlaidų valstybės naudai, įmokos kodas 5660.
Priteisti iš ieškovo UAB „Avelita“, j.a.k. 124938675, 29,00 Lt (8,40 €) pašto išlaidų valstybės naudai, įmokos kodas 5660.
Priteisti iš ieškovo UAB „Avelita“ atsakovams E. Č. įmonei „Aironas“, E. Č. ir V. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) 450,19 Lt (130,38 €) žyminio mokesčio.
Priteisti iš atsakovų E. Č. įmonės įmonės „Aironas“, E. Č. ieškovui UAB „Avelita“ 773,28 Lt (223,96 €) bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą.