- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-15
- Bylos Nr.
- 2S-1281-450/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10659-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- E. Č.
- Ieškovas
- UAB „Avelita“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. Č. įmonės „AIRONAS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Avelita“ ieškinį atsakovams E. Č. įmonei „AIRONAS“, E. Č., V. Č. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Avelita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų E. Č. įmonės „AIRONAS“ ir subsidiariai iš E. Č. ir V. Č. 42.177,10 Lt skolos, 7,51 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Reikalavimų užtikrinimui ieškovas UAB „Avelita“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams E. Č. įmonei „AIRONAS“, E. Č. ir V. Č. nuosavybes teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį ar kitą turtą 42.177,10 Lt sumai, areštuotą turtą pavedant surasti antstoliui. Nurodė, kad prašoma priteisti skola yra didelė, atsakovai vengia vykdyti prievolę, vengia bendradarbiauti, todėl, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi areštavo atsakovams E. Č. įmonei „AIRONAS“, E. Č. ir V. Č. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 42.177,10 Lt sumai, o šiam turtui nesant ar jo nepakankant - areštavo atsakovų pinigines lėšas, esančias kredito įstaigų sąskaitose, pas trečiuosius asmenis ir grynuosius pinigus kasose, leidžiant daryti privalomus atsiskaitymus biudžetui, su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas bei mokėjimus ieškovui. Nesant turto ir piniginių lėšų, nurodė areštuoti atsakovams priklausančias turtines teises. Teismas nurodė, kad, pritaikius apsaugos priemonę, kuri yra laikina, bus efektyviau užtikrintas materialinių teisių gynimo būdas, todėl sprendė, kad ieškovo prašymas turi būti tenkinamas. Reikalavimas yra turtinio pobūdžio, kuris laikytinas dideliu, ir tai yra pakankama aplinkybė laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes sukelia galimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pirmiausiai areštuotinas atsakovų turimas nekilnojamas ir kilnojamas turtas 42.177,10 Lt sumai, o jam nesant ar nepakankant - atsakovų sąskaitose, pas trečiuosius asmenis ir įmonės kasoje esančios piniginės lėšos reikalavimo sumai, leidžiant daryti privalomus atsiskaitymus biudžetui, su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas bei mokėjimus ieškovui. Nesant turto ir piniginių lėšų, areštuotinos atsakovams priklausančios turtinės teisės. Kadangi išsamūs areštuotino turto duomenys nėra žinomi, surasti ir aprašyti turtą pavestina ieškovo pasirinktam antstoliui (CPK 148 str. 4 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovai E. Č. įmonė „AIRONAS“, E. Č. ir V. Č. prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo UAB „Avelita“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų turto atžvilgiu yra nepagrįsta, priimta pažeidžiant tiek LR CPK nuostatas, tiek aiškiai nukrypstant nuo Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos panašaus pobūdžio bylose, kas daro šią nutartį neteisėta. Tam, kad būtų galima atsakovų atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo atsirasti aiškios ir įstatymu apibrėžtos teisinės prielaidos Šiuo atveju ieškovas, kreipdamasis į teismą, nesilaikė LR CPK reikalavimų dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones tikėtino pagrindimo, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, privalėjo itin atidžiai įvertinti visus ieškovo motyvus, skirtus pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nevertino ieškinio reikalavimų pagrįstumo, šalių turtinės padėties, finansinių galimybių, todėl skundžiama nutartis yra nepagrįsta. Teismas nevertino to fakto, kad ieškinio reikalavimo suma yra nurodoma tik kaip tikėtinas nuostolių dydis, nėra pridėta jokių rašytinių dokumentų apie ieškovo turėtas išlaidas, susijusias su atsakovų veiksmais, galinčiais turėti įtakos nuostolių dydžio susiformavimui. Nurodė, kad atsakovų turimos transporto priemonės, esančios atsakovų nuosavybe, naudojimas pagal atsakovų nuožiūrą, negalėjo būti priežastimi laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes minėtas faktas nelaikytinas šios transporto priemonės nuslėpimu nuo ūkio subjekto, neturinčio į jį jokių nuosavybės pretenzijų. Be to, pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė ir atsakovės V. Č. atžvilgiu, kurios atžvilgiu ieškovas neturi reikalavimo teisės.
2. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų turtui, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nepagrįstai neišsiaiškino visų reikšmingų šiam klausimui aplinkybių, nevykdė išaiškinimo pareigos, nes, neturėdamas duomenų apie šalių turtinę padėtį, teismas apskritai negalėjo spręsti klausimo dėl turto arešto taikymo atsakovams. Šiuo atveju iš atsakovų buvo atimta reali galimybė pateikti pirmos instancijos teismui paaiškinimus apie tai, kokia yra atsakovų finansinė padėtis ir ar gali būti ieškinio reikalavimai traktuotini kaip didelė ieškinio suma. Pagal dabartiniu metu Lietuvos Respublikos teritorijoje esamą ūkio subjektų vykdomą veiklą ir galimus piniginius srautus ieškinyje įvardinta 42.177,10 Lt suma nepriskirtina didelių sumų kategorijai, todėl šis pirmos instancijos teismo skundžiamos nutarties argumentas laikytinas nepagrįstu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Avelita“ nurodė, kad su atskiruoju skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą. Nurodė, kad
byloje yra pakankamai įrodymų, kad pirmos instancijos teismas teisingai įvertino visas faktines aplinkybes. Ieškinys buvo grindžiamas rašytiniais įrodymais (sąskaitomis-faktūromis, jų apmokėjimo dokumentais, šalių sutartimi), kurie patvirtina ir atsakovai neneigia, kad E. Č. įmonė „AIRONAS“ pažeidė sutarties sąlygas. Neteisėti, sutartį pažeidžiantys veiksmai pagal CK 6.246 str., 6.256 str. 2 d. yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę - reikalauti nuostolių atlyginimo. Įvertinus tai, kad reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo grindžiami dokumentais, nėra pagrindo teigti, kad ieškinio reikalavimai neturi patenkinimo galimybės ar pagal prima face vertinimą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu tikėtinai nebuvo pagrįsti. Sprendimo neįvykdymo grėsmė taip pat vertinama pagal tuos įrodymus, kurie yra byloje, t.y. preliminarią informaciją apie atsakovų galimybes vykdyti sutartinius įsipareigojimus, jų bendradarbiavimą su ieškovu ir apskritai požiūrį į prievolių vykdymą. Nors atsakovai tvirtina, kad teismas neįvertino visų aplinkybių dėl jų turtinės padėties, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ta padėtis atitinka sąlygas, pagal kurias būtų galima netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas teismui pateikė informaciją, kad E. Č. įmonė „AIRONAS“ nevykdo sutartinių įsipareigojimų, nuslėpė nuo ieškovo turtą, nuo jo slapstosi ir realiai nevykdo savo veiklos. Atsakovai nėra deklaravę ieškovui, kad turi pakankamai turto įsipareigojimus įvykdyti, kad sutinka ar nesutinka su sutarties vykdymu ir panašių aplinkybių. Aplinkybė, kad teismas skundžiamojoje nutartyje minėtais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais pasisakė ne taip plačiai, kaip atsakovai norėtų, nėra pagrindas teismo nutartį panaikinti, teigti, kad teismas neatliko tų aplinkybių vertinimo. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus sprendimo tikimybė yra, o grėsmė teismo sprendimo įvykdymui egzistuoja. Skundžiamoje teismo nutartyje akcentuota ir didelė ieškinio suma, kuri preziumuoja būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šios prezumpcijos, t.y. aplinkybės, kad ieškinio suma yra didelė, apeliantai nepaneigė. Nurodė, kad įrodinėjimo našta dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti perkeliama išimtinai ieškovui. Ieškovas nėra susijęs su atsakovais ir jam žinoma jų finansinė būklė tik tiek, kiek prieinama viešai ir tik tiek, kiek buvo gauta informacijos iš šalių ginčo sutarties vykdymo. Ta informacija nėra gausi, tačiau leidžia daryti prielaidą, kad atsakovų turtinė padėtimi nėra gera. Argumentai dėl atsakovės V. Č. turto arešto atmestini, nes jie nesusiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Pagrindinis atsakovas byloje yra individuali įmonė, neribotos atsakomybės juridinis asmuo. Byloje nustatyta, kad sutuoktiniai Čerkesai yra individualios įmonės „AIRONAS“ savininkai ir yra visi pagrindai reikalauti jų atsakomybės už šios įmonės įsipareigojimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartis paliktina nepakeista.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). LR CPK 320 str. 1 d. numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
LR CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą [LR CPK 178 str.]. Lietuvos apeliacinio praktikoje taip pat nurodoma, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 str. 1 d. įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo [Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-2173/2011]. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgė į ieškovo prašyme išdėstytas aplinkybes, į tai, kad ieškinys šioje byloje yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra didelė, todėl sprendė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, viena būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Apeliantai ginčijo, kad ieškinio suma pati savaime jiems nėra didelė, tačiau grėsmės, jog galimai ieškovui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo vykdymas bus apsunkintas, t.y. kad atsakovai turės finansinių galimybių sumokėti ieškovui 42177,10 Lt sumą, apeliantai nepaneigė. Nors atsakovai apeliavo į tai, kad iš jų buvo atimta reali galimybė pateikti pirmos instancijos teismui paaiškinimus apie tai, kokia yra jų finansinė padėtis ir ar gali būti ieškinio reikalavimai traktuotini kaip didelė ieškinio suma, tačiau apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų bei rašytinių įrodymų apie savo turtinę padėtį. Tuo tarpu patikrinus viešai prieinamus duomenis VĮ Registrų centre ir VĮ Regitra, nustatyta, kad atsakovai E. Č. įmonė „AIRONAS“ ir E. Č. neturi registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių. Atsakovės V. Č. vardu registruota viena transporto priemonė ir butas, esantis Vaižganto g. 18-15, Utenos m., kuris ir buvo areštuotas, vykdant šioje byloje teismo priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kadangi teismas neturi duomenų apie atsakovų viso turto masę bei finansinius įsipareigojimus [įsiskolinimus], vien iš pastarųjų duomenų nėra pagrindo teigti, jog atsakovų turtinė padėtis yra gera ir nėra grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Be nurodytos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatyto, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, turi atlikti preliminarų ieškinio reikalavimų įvertinimą [LR CPK 144 str. 1 d.]. Apeliantų nesutikimas su priimta teismo nutartimi buvo grindžiamas ir pastaruoju aspektu, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas. Nors šiuo atveju spręsdamas ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nenurodė dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimo, tačiau tai savaime nereiškia, kad tokio vertinimo jis neatliko. Atskirajame skunde atsakovų išdėstyti argumentai taip pat vienareikšmiškai nepaneigia ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo bei nesudaro pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad ieškovo reikalavimai, kurių užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra nepagrįsti. Vienok pažymėtina, kad preliminarus ieškinio reikalavimų pagrįstumo įvertinimas ir šių reikalavimų užtikrinimui laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra ginčo išsprendimas iš esmės. Ieškinio reikalavimų pagrįstumas bus galutinai išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones. Teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantai nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista [LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.].
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.