- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-16
- Bylos Nr.
- 2A-1365-653/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jelena Šiškina, Andrius Ignotas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Atsakovas
- M. P., K. S., I. M., J. Ž., K. L., V. K.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, E. L., I. M., O. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės ieškovės 40-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18916-734/2017 pagal ieškovės 40-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ieškinį atsakovams M. P. (M. P.), K. S., I. M., J. Ž., K. L., V. K. dėl teisės įteisinti atliktus statybos darbus, teisės gauti projektavimo sąlygas ir statybos leidimą ir teisės ieškovės vardu įregistruoti pastatytus statinius be atsakovų sutikimo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, E. L. (E. L.), I. M. (I. M.), O. P., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. 40-oji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija (toliau – ir Bendrija) ieškiniu prašė pripažinti ieškovei teisę be žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adreso objektui, savininkų (atsakovų) sutikimo įteisinti nurodytuose žemės sklypuose atliktus statybos darbus, teisę gauti projektavimo sąlygas ir statybos leidimą ir teisę ieškovės vardu įregistruoti nurodytuose žemės sklypuose pastatytus statinius: pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 2–4)
Ieškinyje nurodė, jog Bendrija eksploatuoja metalinių garažų aikštelę, adresu: (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu yra registruota Bendrijos buveinė, taip pat Bendrijos lėšomis yra pastatyti, valdomi ir eksploatuojami pastatai. Metalinių garažų aikštelei žemės sklypas buvo suteiktas 1985 metais. 1988–1990 m. laikotarpiu, statiniai tuometinio garažų kooperatyvo aikštelėje buvo pastatyti ir įregistruoti kaip nekilnojamieji daiktai. Dėl tuometinio garažų kooperatyvo pirmininko V. P. neteisėtų veiksmų, statiniai buvo įregistruoti V. P. vadovaujamo kooperatyvo „(duomenys neskelbtini)“ (vėliau – V. P. gamybinės-komercinės firmos) vardu. Sutartis dėl statinių perleidimo, sudaryta 1989 m. vasario 4 d., tarp ieškovės ir V. P. vadovaujamo kooperatyvo buvo panaikinta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1996 m. vasario 13 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 1996 m. gegužės 29 d. nutartimi. Kadangi ieškovė neturėjo tinkamai įformintų statybos dokumentų – ji nebuvo pripažinta šių statinių statytoja.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 30-1765 buvo suformuoti grąžintini natūra žemės sklypai, į kuriuos pateko aukščiau nurodyti ieškovės pastatyti statiniai. Žemės sklypai natūra buvo grąžinti atkuriant piliečių nuosavybės teises į žemę. Šiuo metu žemės sklypų savininkai yra atsakovai. Ieškovė kreipėsi į atsakovus, prašydama išduoti Bendrijai visų žemės sklypų savininkų sutikimą gauti statinių projektavimo aukščiau nurodytuose sklypuose sąlygas, rengti statinių projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Atsakovai kreipėsi į teismą su prašymu uždrausti ieškovei projektuoti statinius, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas šio atsakovų kreipimosi 2016 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-435-934/2016 netenkino. Ieškovės teigimu, atsakovai atsisako suteikti ieškovės prašytus sutikimus. Dėl to ieškovė negali pasinaudoti jai Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje suteikta teise, teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą, gauti statybą leidžiantį dokumentą. Atsakovai trukdo ieškovei įsiteisinti statinius, reikalaudami nugriauti juos kaip savavališkus. Statiniai pastatyti ir įregistruoti dar iki atsakovams nuosavybės teise įgyjant aukščiau nurodytus žemės sklypus, todėl ieškovės teigimu, atsakovai piktnaudžiauja savo teisėmis, kadangi aplinkybę, jog žemės sklypai buvo grąžinti su juose esančiais statiniais, atsakovai žinojo ir patys tokius žemės sklypus priėmė.
Atsiliepimas
2. Atsakovai M. P., K. S., I. M., J. Ž., K. L., V. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ( t., b. l. 52–56).
Atsakovų teigimu, ieškovė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nes jai yra žinoma aplinkybė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu ginčo statiniai yra pastatyti savavališkai ir Bendrija nuosavybės teise valdo tik statybines medžiagas. Pati ieškovė pateikė į bylą Vilniaus apygardos teismo 1996 m. gegužės 29 d. nutartį, kurioje nustatyta, kad Bendrija yra kreipusis į teismą dėl pripažinimo šios bylos ginčo pastatų statytoja ir įpareigojimo gauti su tuo susijusią dokumentaciją. Minėtoje byloje Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad statiniai pastatyti savavališkai, todėl bendrijos ieškinys buvo atmestas. Nurodė, kad Bendrija yra kreipusis į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama nustatyti valdymo faktą, kad ji nuo 1996 m. gegužės 29 d. Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR) registruotus (duomenys neskelbtini), esančius ginčo statinius valdo teisėtai, nepertraukiamai, atvirai ir sąžiningai kaip savo daiktus. Šis ieškinys atmestas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu, šio teismo sprendimo teisėtumas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi.
Atsakovai nurodė, jog Bendrija yra kreipusis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti NTR įregistruoti valdymo teisę į ginčo statinius. Teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Šioje byloje teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendime bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartyje, teismai jau konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 1996 m. gegužės 29 d. nutartimi pripažinta, jog ginčo statiniai pastatyti savavališkai. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5220-561/2015 dėl Bendrijos prašymo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 30-1765 patvirtinto žemės sklypų Nr. 46, 57, 60 Pašilaičių komunalinės zonos teritorijos planus ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 30-1825 patvirtinto žemės sklypų Nr. 31, 59 Pašilaičių komunalinės zonos teritorijos planus, Bendrijos skundą atmetė. Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino LVAT, kuris 2015 m. lapkričio 24 d. nutartyje nustatė, kad Bendrija nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į statinius ir įrodymų, pagrindžiančių teisę naudotis žemės sklypu. 2017 m. sausio 12 d. nutartimi Bendrijos prašymas atnaujinti procesą minėtoje byloje buvo atmestas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu įpareigojo Bendriją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis žemės sklypuose unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), nukelti / demontuoti ginčo statinius. Šioje byloje teismas nustatė, kad atsakovams nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose esantys ginčo pastatai nuo 1991 m. rugsėjo 5 d. iki 1992 m. gegužės 6 d. nuosavybės teise priklausė V. P. gamybinei-komercinei firmai. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai nustačius, jog pastatai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini) pastatyti neteisėtai, panaikinta pastatų teisinė registracija V. P. gamybinės-komercinės firmos vardu. Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1991 m. gruodžio 16 d. raštu pažymėjo, kad Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto 1987 m. birželio 2 d. potvarkiu Nr. 295p Lietuvos TSR automobilių draugijos respublikinei tarybai leista statyti laikiną surenkamą lengvų konstrukcijų automobilių techninio aptarnavimo postą „(duomenys neskelbtini)“ metalinių garažų aikštelėje, tačiau leidimas statybai neišduotas. Daugiau statinių (be metalinių garažų) „Pašilaičių“ aikštelėje statyti nebuvo leista. Byloje nustatyta, jog pastatai buvo pastatyti savavališkai, o neteisėtos (savavališkos) statybos atveju statytojas nuosavybės teise valdo tik statybines medžiagas. Duomenų, jog Bendrija turėtų teisę naudotis tiek ginčo pastatais, tiek kitais Bendrijos prižiūrimais ir naudojamais daiktais, esančiais atsakovams priklausančiame sklype, Bendrija nepateikė.
3. Tretieji asmenys NŽT, E. L., I. M. ir O. P. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, taip pat priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas atsakovams bei procesinių dokumentų išlaidas valstybės naudai (2 t., b. l. 105–110).
5. Teismas nurodė, kad ieškovė, siekdama įrodyti ginčo statinių, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybę, teismuose ne kartą kėlė reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas įvertino įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes, jog atsakovai yra žemės sklypų, kuriuose yra ieškovės naudojami ginčo statiniai (garažai su priestatais ir sandėlis) bendraturčiai, taip pat jog yra nustatyta, kad Bendrija ginčo statinius pastatė savavališkai, bei kad ieškovė neturi šių statinių valdymo teisių, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu įpareigojo Bendriją pašalinti savavališką statybą ir nukelti ginčo statinius. Minėto teismo sprendimo pagrindu yra pradėtas vykdymo procesas. Nustatęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą ieškinio patenkinimui, kadangi esant situacijai, kai Bendrija neatitina reikalavimų norint įregistruoti valdymo teises, jos prašomi įteisinti statiniai yra savavališka statyba, kuriai įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas įpareigojimas ginčo statinius nukelti, todėl, darė išvadą, kad tokiu savo elgesiu Bendrija trukdo atsakovams įgyvendinti disponavimo nuosavybe teises.
III. Apeliacinio skundo argumentai
6. Apeliaciniu skundu ieškovė Bendrija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (2 t., b. l. 133–135).
7. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismų išvadose dėl ginčo statinių statybos savavališkumo skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytose civilinėse bylose, kuriose nustatytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas rėmėsi kaip prejudiciniais faktais, iš esmės rėmėsi statinių statybos dokumentų trūkumais – Vilniaus apygardos teismas 1996 m. gegužės 29 d. nutartmi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta 1989 m. vasario 4 d. sutartis tarp ieškovės ir V. P. vadovaujamo kooperatyvo „(duomenys neskelbtini)“ (vėliau – V. P. gamybinė-komercinė firma) dėl statinių perleidimo kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“, tačiau, kadangi ieškovė neturėjo tinkamai įformintų statybos dokumentų, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovė buvo pripažinta ginčo statinių statytoja. Nurodo, kad skundžiamame sprendime nurodytose bylose iš ties nustatyta, kad ieškovė neturi nuosavybės ar valdymo teisės į ginčo statinius, kadangi statyba savavališka. Teismas konstatavo, kad būtent ieškovei priklauso statybinės medžiagos, iš kurių pastatyti statiniai.
8. Paaiškino, kad šioje byloje ieškovė kaip tik ir siekia įgyti teisę ir sudaryti prielaidas tinkamai sutvarkyti statinių dokumentaciją, tačiau teismas nepagrįstai teigė, jog ieškovės atlikta statyba negali būti įteisinta. Teismas nenurodė visiškai jokių argumentų, kodėl laikėsi tokios pozicijos. Be to, sprendime apskritai nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl ieškovės teisės įteisinti statinius. Teismo sprendimas, kad savavališka statyba tokių teisių ieškovei nesuteikia, nepaneigia ir neatima ieškovės teisės įstatymų nustatyta tvarka šalinti savavališkos statybos padarinius ir savo pastatytus statinius įteisinti. Nei viename iš teismo skundžiamame sprendime nurodytų sprendimų nebuvo nustatytas draudimas įteisinti savo tokias teises.
9. Teismo nurodytas vienintelis motyvas, jog atsakovai yra žemės, ant kurios pastatyti ieškovės statiniai, savininkai, nėra pakankamas, kadangi ieškovės pastatyti statiniai buvo pastatyti daugiau kaip prieš 15 metų iki žemės grąžinimo atsakovams. Kodėl atsakovų teisės turėtų pirmenybę prieš ieškovės teisę įteisinti iki nuosavybės teisių atkūrimo pastatytus statinius, teismas skundžiamame sprendime nenurodo. Tokiais savo argumentais, teismas sukūrė paradoksalią situaciją.
10. Teismas vadovavosi kitų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl ginčo statinių statybos savavališkumo, tačiau šios bylos dalykas nebuvo atsakyti į klausimą, ar ieškovės statinių statyba yra savavališka, ar ne, ar ieškovė yra statinių savininkė. Šios bylos dalykas buvo išspręsti ginčą dėl ieškovės teisės pašalinti nustatytos savavališkos statybos padarinius įteisinant ginčo statinius. Teismas ginčo iš esmės nenagrinėjo, surinktų įrodymų ir kitose bylose nustatytų aplinkybių nevertino.
Atsiliepimas
11. Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą teismo prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą (2 t., b. l. 138–141)
12. Atsakovai atsiliepime nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovai vadovavosi teismų suformuota praktika, jog klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu, bei kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo statiniai pastatyti 1991 m. ir savavališka statyba užfiksuota 1992 m. Savavališkos statybos faktas buvo konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 1996 m. gegužės 29 d. nutartyje. Todėl statinių teisėtumo ir savavališkos statybos padarinių šalinimui taikytinas ne ieškovės nurodytas teisinis reglamentavimas, o 1964 m. Civilinis kodeksas, kurio 114 straipsnis nustato, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pasistatė, statosi arba persistato pastatą ar įrenginį, neturėdami nustatyto leidimo, reikiamai patvirtinto projekto, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto, arba šiurkščiai pažeisdami pagrindines statybos normas ir taisykles, arba neturėdami išduoto leidimo, neturi teisės tokiu pastatu ar įrenginiu naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.).
13. Nurodo teismų praktiką, kurioje nustatytos sąlygos legalizuoti savavališką statybą. Tačiau pažymi, kad šiuo atveju ginčo statiniai nė vieno iš kriterijų neatitinka. Pirmiausia, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendime nustatyta, kad yra pažeista žemės sklypų teisės ir teisėti interesai. Teismas yra priėmęs sprendimą ginčo statinius nugriauti. Sprendimas įsiteisėjęs. Be to, byloje įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad neteisėtai sukurtas objektas negali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu. Bendrija valdo tik statybines medžiagas. Vilniaus apygardos teismo 1996 m. gegužės 29 d. nutartyje konstatuota, kad statiniai pastatyti savavališkai, todėl Bendrijos ieškinys buvo atmestas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu atmetė Bendrijos prašymą nustatyti valdymo faktą, kad ji nuo 1996 m. gegužės 29 d. NTR registruotus (duomenys neskelbtini), esančius statinius valdo neteisėtai, nepertraukiamai, atvirai ir sąžiningai kaip savo daiktus. Sprendimas yra įsiteisėjęs. Be to, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad ieškovė statinius pastatė savavališkai. Taigi, daiktas sukurtas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų negali būti pripažintas ne tik nuosavybės, bet ir valdymo teisės objektu.
14. Teigia, jog LVAT nutartyje, be kita ko, nustatyta, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių nuosavybės teises į statinius ir įrodymų, pagrindžiančių teisę naudotis žemės sklypu. Priešingai, byloje pateikti įrodymai liudija, kad žemės sklypai, kuriuose yra ginčo statiniai, nuosavybės teise priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Dėl šios priežasties esmingai yra pažeidžiama žemės sklypų savininkų teisės ir teisėti interesai, daromi jiems nuotoliai, nes savininkai kasmet moka mokesčius ir negali disponuoti nuosavybe dėl Bendrijos neteisėtų veiksmų.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašė savo nuožiūra spręsti dėl ieškovės apeliacinio skundo pagrįstumo (2 t., b. l. 143–145).
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme, Statybos įstatyme ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Pažymėjo, kad apeliantė žemės sklypų nevaldo nei nuosavybės teise, nei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 11 d. nutartyje konstatavo, kad apeliantė ginčo statinius pastatė savavališkai bei kad statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu statyba yra įteisinta. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai žemės sklypo savininkui nenumato pareigos duoti sutikimą atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su savavališkos statybos įteisinimu. Vadovaujantis išdėstytu, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir teigia, jog šiuo atveju ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių jai įteisinti savavališką statybą be atsakovų sutikimo.
17. Tretieji asmenys E. L., I. M. ir O. P. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacinis skundas netenkintinas.
19. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
20. Apeliacinės instancijos teisme kilo ginčas dėl fakto ar ieškovas turi teisę šalinti nustatytos savavališkos statybos padarinius įteisinant ginčo statinius. Byloje nėra ginčo dėl kitų esminių faktinių aplinkybių, t.y., kad ieškovo pastatyti statiniai yra savavališka statyba, kad ieškovas neturi teisės į žemės sklypą, kuriame yra ginčo statiniai; taip pat apeliantas neginčija, jog kitose byloje buvo nustatyti prejudiciniai faktai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Esminė apelianto pozicija yra tai, kad, nežiūrint į pirmosios instancijos teismo konstatuotų faktinių aplinkybių visumą, jis turi teisę pašalinti neteisėtos statybos padarinius, dėl ko ir reiškė ieškinį atsakovams – žemė sklypo bendraturčiams.
21. Pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. 5 d. asmenys turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėję Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) yra savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Pagal LR Statybos įstatymo 3 str. 2 d. Statytojo teisė įgyvendinama, kai 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Jeigu statytojas neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama (minėto straipsnio 5 d.).
22. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ir ko neginčija apeliantas, apeliantas nevaldo žemės sklypo nei nuosavybės teise, nei kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Be to, įsiteisėjusiu tesimo sprendimu apeliantas įpareigotas pašalinti ginčo statinius. Dėl to darytina išvada, kad apeliantas neįrodė, kad šioje konkrečioje situacijoje jis gali būti statytoju, kad statyba šiuo atveju nėra draudžiama bei, kad yra reali galimybė teisės aktų nustatyta tvarka pašalinti savavališkos statybos padarinius. Apeliantas deklaratyviai nurodo, kad jis turi teisę šalinti savavališkos statybos padarinius ir savo pastatytus statinius įteisinti, todėl tokie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Vien tai, kad kituose sprendimuose, kaip teigė apeliantas, nebuvo nustatytas draudimas įteisinti savavališką statybą, neįrodo jokių bylai reikšmingų aplinkybių, nes statinių įteisinimo galimybės faktas kitose bylose nebuvo tiriamas (tą pripažįsta ir apeliantas). Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai nenumato pareigos žemės sklypo savininkui duoti sutikimą atlikti tam tikrus veiksmus, susijusiu su savavališkos statybos įteisinimu, todėl apelianto motyvai apie atsakovų, o ne ieškovo teisių gynybos pirmenybę, yra nelogiški ir nepagrįsti.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėtų klausimų aspektus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.
24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo teismo sprendimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.