- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-19
- Bylos Nr.
- e2S-1514-260/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-11157-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Ieškovas
- L. A., A. A.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- R. A., G. A., notarei V
- Kategorijos
- 3.1.14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. A. ir A. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties, kuria nustatytas ieškovams terminas sumokėti žyminį mokestį, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-18747-1088/2019 pagal ieškovų L. A., A. A. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims R. A., G. A., notarei V. P.-J., dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai L. A. ir A. A. 2019 m. liepos 1 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, kuriame prašė pripažinti niekine, negaliojančia 2009 m. vasario 5 d. pirkimo pardavimo sandorio, patvirtinto 2009 m. vasario 5 d. sutartimi notarės V. P., reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria L. A., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir A. A., gimusiai (duomenys neskelbtini) suformuotas 16 425,12 Eur įsiskolinimas nuo jo sudarymo momento.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartimi nustatė ieškovams L. A. ir A. A. 7 (septynių) dienų terminą nuo nutarties nuorašo gavimo dienos ieškinio trūkumams pašalinti – sumokėti 370 Eur žyminį mokestį ir tai patvirtinančius duomenis pateikti teismui.
3. Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybė 2008 m. gruodžio 17 d. išdavė valstybės garantiją, pagal kurią valstybė įsipareigojo trečiajam asmeniui R. A. ir ieškovams (tuo metu buvusiems nepilnamečiais) – nuomininkui ir jo šeimos nariams, gyvenantiems savininkams grąžintiname name, suteikti kitas didesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota ieškovų nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, nuomininkai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Vykdant valstybės garantiją 2009 m. vasario 5 d. buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis pagal kurią tam tikra dalis (kurios vertė atitiko iš valstybės nuomojamo būsto rinkos vertę) buto buvo perleista neatlygintinai, o likusi dalis buvo parduota ieškovams už rinkos kainą. Sandorio sudarymo metu ieškovai buvo nepilnamečiai, jų vardu pirkimo-pardavimo sutartį sudarė ir pasirašė įstatyminiai atstovai tėvai R. A. ir G. A. (tretieji asmenys). Ieškovai laikė, jog sudarant buto pirkimo sandorį, kuriuo nepilnamečių vaikų vardu perkant didesnės, nei skirta valstybės garantija, vertės būstą ir dėl to viršijant nepilnamečių vaikų pinigines lėšas, buvo sukurti 16 425,12 Eur paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovų ir savivaldybės, todėl laikė, jog šioje dalyje pirkimo sutartis, sudaryta neturint išankstinio teismo leidimo nepilnamečių vaikų vardu sudaryti paskolos sutartį, turi būti pripažintina niekine ir negaliojančia. Ieškovai nurodė, jog už reiškiamą reikalavimą žyminis mokestis nemokėtinas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 straipsnio 1 dalies 14 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pagrindu.
4. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad reiškiamu reikalavimu siekiama įrodyti, jog ieškovų įstatyminiai atstovai, sudarydami 2009 m. vasario 5 d. gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, tuo pačiu sukūrė savo atstovaujamųjų nepilnamečių vaikų turtiniams interesams prieštaraujančius paskolos teisinius santykius, laikė, jog ieškinio tenkinimo atveju, ieškovai neturės prievolės atsiskaityti su Kauno miesto savivaldybe pagal 2009 m. vasario 5 d. gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl sprendė, jog ieškovų formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir siekiamo sprendimo padariniai, suponuoja pagrindą reikalavimą vertinti turtiniu, už kurį turi būti mokomas žyminis mokestis pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto taisykles.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
5. Atskiruoju skundu ieškovai L. A. ir A. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį ir priimti naują, kuria perduoti bylą nagrinėti iš esmės apylinkės teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriskyrė ieškovų CPK 83 straipsnio 1 dalyje numatytiems subjektams, kurie yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatyta, kad asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitais šiame kodekse ir kituose įstatymuose numatytais atvejais. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami ne tik reikalavimai dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimų panaikinimo ar įpareigojimo priimti tokį sprendimą, bet ir su jais neatskiriamai susiję išvestiniai reikalavimai, įskaitant reikalavimus dėl turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tokio pobūdžio bylose šalys yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
1.2. Pirmosios instancijos teismo nutartis nemotyvuota ir neteisėta, joje nenurodyta teisinių argumentų, nuginčijančių, kad valstybės garantijos išdavimas ir jos panaudojimas kito gyvenamo būsto įsigijimui nėra susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo procese priimamais sprendimais ir kad tai nėra išvestinis reikalavimas. Byloje sprendžiamas teisinis ginčas neatskiriamai susijęs su nuosavybės teisių atkūrime kylančiais teisiniais santykiais ginant nuomininkų teises ir interesus.
1.3. Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog byloje keliamas teisinis ginčas turi būti vertinamas kaip turtinis reikalavimas ir, todėl turi būti sumokėtas žyminis mokestis, netinkama ir neteisinga. Nors ginčas ir turtinis, tačiau tai neduoda pagrindo pripažinti, kad visuomet jis privalo būti apmokėtas žyminiu mokesčiu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – patikrinimas teisėtumo ir pagrįstumo pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovams nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti – sumokėti 370 Eur žyminį mokestį ir tai patvirtinančius duomenis pateikti teismui.
8. Nustatyta, kad ieškovai L. A. ir A. A. 2019 m. liepos 1 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, kuriame prašė pripažinti niekine, negaliojančia 2009 m. vasario 5 d. pirkimo pardavimo sandorio, patvirtinto 2009 m. vasario 5 d. sutartimi notarės V. P., reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria L. A., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir A. A., gimusiai (duomenys neskelbtini) suformuotas 16 425,12 Eur įsiskolinimas nuo jo sudarymo momento. Taip pat, atsižvelgdami į CPK 83 straipsnio 1 dalį ir to paties straipsnio 1 dalies 14 punktą bei į teismų praktikoje suformuotą taisyklę, nurodė, jog tokio pobūdžio bylose šalys yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kauno apylinkės teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartimi, nesutikdamas, jog egzistuoja pagrindas atleisti ieškovus nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalyje 14 punktą, nustatė ieškovams L. A. ir A. A. 7 (septynių) dienų terminą nuo nutarties nuorašo gavimo dienos ieškinio trūkumams pašalinti – sumokėti 370 Eur žyminį mokestį ir tai patvirtinančius duomenis pateikti teismui. Su tokia teismo nutartimi nesutinka ieškovai, todėl pateikė dėl jos atskirąjį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nepriskyrė ieškovų CPK 83 straipsnio 1 dalyje numatytiems subjektams, kurie yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
9. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba, tačiau ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui.
10. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). CPK 83 straipsnio 1 dalyje numatyti subjektai, kurie yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi minėtos dalies 14 punktas numato, jog bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami asmenys ir kitais CPK ar kituose įstatymuose numatytais atvejais. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnį piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Vyriausybės įgaliota institucija; piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija ar kita Vyriausybės įgaliota institucija. Minėto įstatymo 19 straipsnis reglamentuoja sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo tvarką ir numato, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos ir šiose bylose šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Žyminiu mokesčiu neapmokestinami ne tik reikalavimai dėl minėto įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimų panaikinimo ar įpareigojimo priimti tokį sprendimą, bet ir su jais neatskiriamai susiję išvestiniai reikalavimai, įskaitant reikalavimus dėl turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.
11. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami ne tik reikalavimai dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimų panaikinimo ar įpareigojimo priimti tokį sprendimą, bet ir su jais neatskiriamai susiję išvestiniai reikalavimai, įskaitant reikalavimus dėl turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1006/2008; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2486/2011; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1302/2013).
12. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, nuo žyminio mokesčio atleidžiami tik asmenys, kurie skundžia sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, vertintina kaip teisiškai ne visai pagrįsta. Teismas laiko, jog ieškovų pareikšto ieškinio reikalavimas pripažinti niekine, negaliojančia 2009 m. vasario 5 d. pirkimo pardavimo sandorio, patvirtinto 2009 m. vasario 5 d. sutartimi notarės V. P., reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria L. A., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir A. A., gimusiai (duomenys neskelbtini) suformuotas 16 425,12 Eur įsiskolinimas nuo jo sudarymo momento, negali būti vertinamas kaip turtinis reikalavimas. Todėl sutikdamas su ieškovų atskirajame skunde išdėstytais argumentais, jog pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį jie yra įstatymo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai nustatė terminą ieškinio trūkumų pašalinimui – žyminio mokesčio sumokėjimui ir tai patvirtinančių duomenų pateikimui, kadangi ieškovų ieškinio reikalavimas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.
13. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo institutą, todėl nepagrįstai nustatė terminą ieškinio trūkumų šalinimui – žyminio mokesčio sumokėjimui ir tai patvirtinančių duomenų pateikimui. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovų atskirasis skundas tenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis, kuria buvo nustatytas nurodytas trūkumas, naikinama.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovų L. A. ir A. A. ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.