Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo D. Ž. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės R. Ž. ieškinį atsakovui D. Ž. dėl santuokos nutraukimo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išvadą byloje teikianti institucija – Elektrėnų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. Ž. pateikė ieškinį prašydama: 1) santuoką tarp ieškovės ir atsakovo D. Ž., sudarytą 2001-07-21 Elektrėnų savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos poskyryje, nutraukti dėl atsakovo D. Ž. kaltės; 2) santuokoje įgytą turtą padalinti lygiomis dalimis po ½ dalį, natūra priteisiant ieškovei 1/2 dalį 3 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); ½ dalį pastato-sodo namo, esančio (duomenys neskelbtini); 1 800 Eur vertės automobilį Nissan Primera; atsakovui D. Ž. natūra priteisti 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); ½ dalį pastato-sodo namo, esančio (duomenys neskelbtini); automobilį 700 Eur vertės automobilį Opel Vectra; 3) nepilnamečių vaikų J. Ž. ir R. Ž. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove (motina); 4) priteisti iš atsakovo D. Ž. išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 190 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį, nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki vaikų pilnametystes; 5) priteisti iš atsakovo D. Ž. 5 760 Eur išlaikymo įsiskolinimą; 6) kreditorinį įsiskolinimą AB „Swedbank“ bankui pagal kredito sutartį Nr. 06- 048520-FA, palikti vykdyti ieškovei ir atsakovui solidariai; 7) iš atsakovo D. Ž. priteisti ieškovei 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 8) nenustatyti termino susitaikymui; 9) po santuokos nutraukimo palikti pavardes: atsakovui – Ž., ieškovei – Ž.; 10) priteisti iš atsakovo teismo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad ieškovė su atsakovu santuoką sudarė 2001-07-21, santuokoje susilaukė dviejų vaikų. Atsakovas piktnaudžiaudavo alkoholiniais gėrimais, negrįždavo naktimis namo, naudodavo fizinį ir psichologinį smurtą. Santuokoje šalys įgijo ieškinyje išvardintą nekilnojamąjį turtą, kurį ieškovė prašė padalinti lygiomis dalimis (po ½). AB „Swedbank“ bankas suteikė sutuoktiniams paskolą sodo namo statybai, paskolos likutis 2016-07-12 dienai – 20 403,83 Eur, už šią prievolę sutuoktiniai atsakingi solidariai. Vaikais daugiausia rūpinosi jų mama (ieškovė), su vaikais motiną sieja artimas emocinis ryšys. Brolis su seserimi yra labai artimi tarpusavyje, todėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su jų motina labiausiai atitiktų vaikų interesus. Atsakovas vaikams išlaikymo neteikia nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio. Atsakovo mėnesio pajamos yra apytiksliai 700-800 Eur (atsakovas dirba Vilniaus oro uoste) kitų išlaikytinių neturi, todėl jis yra pajėgus teikti savo vaikams išlaikymą. Ieškovė iš atsakovo prašo priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad atsakovo psichinis ir fizinis smurtas truko ilgą laiką, atsakovas nesirūpino šeimos interesais, o tokių atsakovo veiksmų pasėkoje šeima galutinai iširo, ieškovė dėl to patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją.

Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove bei priteisti laikiną po 190 Eur per mėnesį išlaikymą nepilnamečiams vaikams nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Prašymą grindė tuo, kad atsakovas neprisideda prie nepilnamečių vaikų išlaikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino ir nustatė nepilnamečių vaikų laikinąją gyvenamąją vietą su ieškove, priteisė iš atsakovo laikiną materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 190 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui mokamų periodinių išmokų nuo 2016-08-22 iki teismo sprendimo priėmimo, pavedė ieškovei nepilnamečiams vaikams skirtą laikiną materialinį išlaikymą tvarkyti uzufrukto teise. Pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi abu tėvai, todėl atsakovas privalo skirti lėšų vaikų poreikiams tenkinti. Kadangi laikino materialinio išlaikymo tikslas yra patenkinti kasdienius vaiko poreikius, laikinas materialinis išlaikymas priteistas po 190 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui. Įvertinęs tai, kad nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove, teismas nustatė laikiną vaikų gyvenamąją vietą su motina (ieškove).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašė panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti bei nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su tėvu. Netenkinus nurodytų prašymų, prašė pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir sumažinti priteisto laikino išlaikymo dydį iki 100 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis nuo 2016-08-22 iki teismo sprendimo priėmimo.

Skundžiama nutartis priimta įvertinus tik ieškovės vienašališkai nurodytas aplinkybes, nėra ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų, teismas nebuvo aktyvus (nors šeimos bylose privalo būti aktyvus) ir neįsitikino nutartyje konstatuojamų aplinkybių teisingumu. Ieškovė teismui nurodė melagingas aplinkybes. Ieškovė su atsakovu gyveno kartu vienuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki pat šių metų vasaros pradžios. Šiuose namuose nuo mažumės, jau 9 metus, augo šalių nepilnamečiai vaikai. Tiek ieškovės, tiek abiejų nepilnamečių vaikų, tiek atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Gyvenant kartu pačios ieškovės dažnai nebūdavo namuose. Vaikai daugiausia laiko leisdavo ir jais daugiausia rūpinosi tėvas. Atsakovas veždavo vaikus į mokyklą ir pasiimdavo iš mokyklos arba iš senelių. Atsakovas pirko maistą, ruošė vaikams valgį, pirko priemones mokyklai ir buičiai. Atsakovas nuolat lankydavosi Vievio pradinėje mokykloje, kurioje mokosi sūnus, ir Vievio gimnazijoje, kurioje mokosi dukra, domėjosi ir domisi kaip sekasi vaikams. Atsakovas pirkdavo ir perka vaikams vaistus bei rūpinasi jų sveikata, veža pas gydytojus. Atsakovas taip pat veža vaikus pramogauti, abu vaikus leidžia į keliones. Ieškovė nevengia vartoti alkoholio, neretai jo padaugindavo net vaikų akivaizdoje. Ieškovė dažnai dingdavo iš namų 3-4 paroms nieko neaiškindama. Tuo metu vaikais rūpinosi tik atsakovas. Dėl tokio elgesio ir nesirūpinimo vaikais atsakovas 2016-06-06 kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, ko pasėkoje 2016-07-07 buvo suorganizuotas bendras pokalbis dėl situacijos sprendimo. Ieškovei šių metų vasaros pradžioje išsikėlus gyventi atskirai, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovas vienas rūpinosi su juo likusiu sūnumi. Tik tėvo prižiūrimas sūnus baigė trečią klasę bei kartu su tėčiu leido vasaros atostogas. Sūnus vasaros atostogų metu laikas nuo laiko lankydavosi ir pas senelius (ieškovės arba atsakovo tėvus). Tačiau daugiausia laiko leido namie su tėvu. Ieškovė pasiėmė sūnų pas savo tėvus šių metų rugpjūčio viduryje, teigdama, kad tik likusių atostogų laikui, tačiau elgdamasi nesąžiningai tuo laikotarpiu pateikė ieškinį teismui ir, nepaisydama vaikų interesų išlaikyti pastovią gyvenamąją vietą, pareikalavo nustatyti vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ja bei atsisako leisti vaikams grįžti namo. Tarp nepilnamečių vaikų ir jų tėvo yra kur kas tvirtesnis ir artimesnis ryšys, nei tarp vaikų ir ieškovės, nes būtent su tėvu jie praleisdavo didžiąją savo laiko dalį. Teismas suvaržė atsakovo, kuris iki tol praktiškai vienintelis rūpinosi vaikais, interesus, pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą. Teismas visiškai netyrė ir nesiaiškino vaikų gyvenamosios aplinkos tinkamumo jų fizinei, psichologinei ir socialinei raidai. Teismas neįpareigojo Vaikų teisių apsaugos skyriaus pateikti išvadą iki laikinųjų apsaugos priemonių klausimo išsprendimo. Ieškovė gyvena bute, adresu (duomenys neskelbtini). Butas yra tik dviejų kambarių, mažas ir jame gyvena trys suaugę žmonės (ieškovė ir jos tėvai) bei, ginčo nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, du paaugliai vaikai. Nuo ieškovės namų iki vaikų mokyklos yra apie 6 kilometrai į vieną pusę. Vaikams nėra sąlygų patogiai nuvykti į mokyklą. Ieškovė dirba paromis ir negali jų kasdien vežioti. Atsakovo žiniomis, ieškovė serga epilepsija, ją ištikdavo gana stiprūs priepuoliai, nejausdavo ir negalėdavo valdyti viso kūno. Pastaraisiais metais ieškovė taip pat turėjo kelis priepuolius, kai jai nutirpdavo dalis kūno, tai pat buvo iškilę sveikatos problemų dėl širdies veiklos. Atsakovas mano, kad esant tokios sveikatos būklės ieškovei vien dėl sveikatos būtų per sunku rūpintis dviem paaugliais vaikais ir ji nesugebėtų tinkamai prižiūrėti vaikų.

Teismas neturėjo pagrindo priteisti iš atsakovo laikino išlaikymo, nes išlaikymas (taip pat ir laikinas) priteisiamas tik tada, kai vienas iš tėvų pats geranoriškai neskiria pakankamos sumos vaiko išlaikymui, tačiau atsakovas maksimaliai prisideda prie vaikų poreikių tenkinimo. Tiek gyvenant kartu, tiek dabar, atsakovas iš savo pajamų moka bendro būsto paskolą, kas mėnesį apie 100 Eur, vienas iš savo pajamų moka komunalinius mokesčius, perka malkas ir briketus namo šildymui. Taigi beveik visos išlaidos buičiai, šeimos poreikių tenkinimui, vaikų išlaidos buvo mokamos iš atsakovo pajamų. Šalys atskirai gyventi pradėjo tik nuo 2016 m. vasaros, tačiau ir tada atsakovas nenustojo rūpintis vaikais.

Ieškovė nurodo per didelę sumą vaikų išlaikymui. Dėl sveikatos problemų atsakovas 2016 m. birželio mėnesį turėjo keisti darbą (pažymoje apie pajamas už 2016 m. birželio mėnesį nurodyta suma apima išeitinę kompensaciją). Iki 2016 m. birželio mėnesio atsakovo pajamos buvo apie 450 Eur per mėnesį atskaičius mokesčius. Dėl sveikatos tekus keisti darbą šiuo metu atsakovo pajamos yra sumažėjusios. Atsakovas yra įdarbintas ketvirčiu etato ir gauna 1/4 minimalaus darbo užmokesčio per mėnesį. Nuo 2016-08-17 atsakovas dėl ligos yra nedarbingas, tačiau pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui atsakovas sieks susirasti papildomą darbą, kad gautų didesnes pajamas. Atsižvelgiant į atsakovo pajamas, taip pat į jo sveikatos būklę ir turimus kreditorinius įsipareigojimus, atsakovas mano, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas vaikų poreikiams turėtų mokėti po 100 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui. Toks laikino išlaikymo dydis atitiktų tiek vaikų interesus, tiek nepažeistų šalių interesų bei atitiktų jų finansines galimybes.

Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriame su atsakovo atskiruoju skundu nesutiko bei prašė skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Teigė, kad nepilnamečių vaikų laikina gyvenamoji vieta negali būti nustatyta su jų tėvu dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė 2016-09-09 raštu informavo, jog 2016-06-08 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį dėl nepilnametės J. Ž. atžvilgiu panaudoto fizinio smurto. Vaiko teisių apsaugos specialistai įspėjo ieškovę, jog esant tokioms aplinkybėms, kuomet dėl smurto prieš dukrą panaudojimo įtariamas tėvas, nepilnamečiai vaikai negali gyventi kartu su įtariamuoju, t. y. atsakovu. Būtent dėl šios priežasties ieškovė su vaikais paliko jų nuolatinę gyvenamąją vietą, esančią adresu (duomenys neskelbtini). ir apsigyveno pas savo tėvus (duomenys neskelbtini). Vienintelis ieškovės ir nepilnamečių vaikų išsikėlimo tikslas yra kiek įmanoma labiau apsaugoti vaikų interesus šioje situacijoje.

Ieškovė nedraudžia vaikams bendrauti su tėvu, o atvirkščiai – kalbasi su jais apie tai, kad atsakovas nepaisant įvykusių nemalonių įvykių yra jų tėvas, kad vaikai turi su juo bendrauti. Nors smurtas galimai panaudotas buvo tik prieš dukrą, tačiau šis faktas smarkiai paveikė ir sūnų, po įvykio jo elgesyje pastebėtas grubumas, kurio iki įvykio nebuvo. Ieškovė kartu su abiem vaikais lankosi psichologų konsultacijose. Ieškovė nuolat rūpinasi vaikais. Atsakovo atskirajame skunde minimi faktai apie ieškovės nebuvimą namie ar alkoholio vartojimą yra išgalvoti ir neparemti jokiais įrodymais. Ieškovė dirba Nacionaliniame vėžio institute, tiesiogiai dirba su itin sunkiais ligoniais, todėl akivaizdu, kad jos pareigos yra itin atsakingos. Stengdamasi, kad jos vaikams nieko netrūktų, ieškovė imasi ir papildomų darbų – prižiūri itin sunkiai sergantį žmogų ir ne darbo valandomis. Tą ieškovė daro, kad savo nepilnamečiams vaikams galėtų užtikrinti visų mokymosi priemonių įsigijimą, galėtų leisti laisvalaikį. Atsakovas tokių pastangų nerodo, atvirkščiai – pakeitė darbą. Iš atsakovo pateiktos darbo sutarties, sudarytos 2016-08-12, matyti, jog jam nustatytas ne visas darbo laikas, t. y. 2 valandos per dieną, jis gaus 1/4 minimalios algos dydžio atlyginimą. Iki tol atsakovas dirbo kitoje įmonėje pilną darbo dieną ir gaudavo kelis kartus didesnį atlyginimą. Atsakovas yra sveikas, darbingas, todėl toks jo elgesys, pakeičiant darbo vietą ir pasirenkant kelis kartus mažesnį atlyginimą yra nesuprantamas. Teigė, kad atsakovas pateikė labai senas medicinines pažymas (1997 m.), kai tuo metu ieškovei buvo 18 metų, tačiau nuo to laiko ieškovė pagimdė du vaikus, dirba atsakingą darbą, todėl atsakovas nepagrįstai kelia abejones dėl jos sveikatos būklės. Ieškovė su atsakovu santuokoje gyvena penkiolika metų, visą šį laiką rūpinosi nepilnamečiais vaikais. Ieškovė pateikia 2016-09-07 medicinos dokumentų išrašą, kuriame nurodoma, jog ieškovė paskutinį kartą pas neurologą lankėsi 2005 m., jau tuo metu sveikatos problemų nebuvo nuo 2000 metų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiras skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo medžiagą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo 2016-08-25 nutarties, kurioje šalių nepilnamečių vaikų laikina gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove bei iš atsakovo kiekvienam vaikui buvo priteistas laikinas po 190 Eur išlaikymas, mokamas mėnesinėmis periodinėmis išmokomis.

Dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

Atsakovas nesutinka, jog nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, mano, kad laikina nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta turėjo būti nustatyta su atsakovu.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis) be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011-04-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, iš jų – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, nustatė, jog Elektrėnų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Vaiko teisių apsaugos skyrius) 2016-09-23 pirmosios instancijos teismui pateikė 2016-09-20 išvadą, kurioje nurodė, kad laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą siūlo nustatyti su ieškove (b. l. 83-85). Tokią išvadą Vaiko teisių apsaugos skyrius padarė išklausęs abiejų nepilnamečių vaikų nuomonės (mergaitė išreiškė norą gyventi su mama, o berniukas, nors ir neturėjo tvirtos nuomonės, tačiau teigė, kad gyventi norėtų „gal geriau su mama ir sese“) (b. l. 84). Išvadoje taip pat nurodyta, kad ieškovė su nepilnamečiais vaikais gyvena Irenai ir M. A. priklausančiame dviejų kambarių bute, bute švaru, tvarkinga, bute yra visi reikalingi baldai vaikų poilsiui bei pamokų ruošai (b. l. 83). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors ieškovė su vaikais po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir gyvena mažesnio ploto būste, tačiau teismui pateiktoje išvadoje nurodyta, kad atsakovo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), dar vyksta remontas, atskiri kambariai vaikams dar nėra įrengti (b. l. 84). Todėl atmestini atsakovo teiginiai, jog vaikai gyvena netinkamomis sąlygomis.

Atsakovas teigė, kad ieškovė negali prižiūrėti nepilnamečių vaikų dėl savo sveikatos būklės (epilepsijos), tačiau sutiktina su ieškovės argumentais, jog atsakovas į bylą pateikė seno laikotarpio, t. y. 1997-10-30, 1998-01-05 bei 2003-07-23 išrašus iš ieškovės ligos istorijos (b. l. 18-21). Iš ieškovės pateikto 2016-09-07 išrašo iš ligos istorijos matyti, jog ieškovei nuo 2005 m. nebuvo epilepsijos priepuolių, apie 15 metų ieškovei nebuvo skirtas gydymas nuo epilepsijos, nėra epilepsijos priepuolių (b. l. 74-75). Taigi atmestini atsakovo teiginiai, jog ieškovės sveikatos būklė neleidžia ieškovei (motinai) prižiūrėti vaikų.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nustatė, jog prieš atsakovą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus 2016-06-08 prokuroro nutarimu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo dukros atžvilgiu (b. l. 71). Nors byloje nėra duomenų apie ikiteisminio tyrimo eigą bei baigtį, tačiau ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas prieš atsakovą teismui preliminariai leidžia padaryti išvadą, jog šiuo atveju vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina labiau atitinka nepilnamečių vaikų interesus, juolab, kad išvadoje nurodoma, jog dukra jaučiasi įskaudinta, su tėvu nebendrauja nuo balandžio mėnesio (b. l. 84). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos aukščiau nurodytos aplinkybės lemia tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatė su ieškove. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog nustatant laikiną vaikų gyvenamąją vietą atsižvelgiama ir į tai, kuris iš tėvų sudaro galimybes vaikams bendrauti su kitu tėvu. Bylos duomenimis, ieškovė sudaro galimybes atsakovui matytis su nepilnamečiais vaikais, nepilnametis sūnus kasdien susitinka su tėvu (b. l. 84). Atsakovas nepateikė teismui objektyvių duomenų apie tai, jog ieškovė turi žalingų įpročių ar netinkamai vykdo motinos pareigas.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pakeisti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl laikino materialinio išlaikymo

Atsakovas nesutinka su vaikams priteistu po 190 Eur laikinu periodiniu išlaikymu, mokamu kas mėnesį.

Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Minėta laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius jų normaliam vystymuisi. Vadovaujantis CK 3.192 straipsnio nuostatomis, tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. CK 3.192 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

Atsakovas teigė, kad dėl sveikatos būklės turėjo keisti darbą, todėl paliko UAB „FL Technics“ darbovietę ir nepilną darbo dieną (po 2 val. per dieną) įsidarbino vadybininku UAB „Farmarkesa“. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktą atsakovo 2016-08-25 medicininį išrašą iš ligos istorijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016-08-31 išrašą bei 2016-09-01 pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą nustatė, kad atsakovas dėl ligos negalėjo dirbti nuo 2016-03-01 iki 2016-04-24 ir nuo 2016-08-17 iki 2016-09-06 (b. l. 54, 57-59). Byloje nėra duomenų, jog atsakovui būtų nustatytas nedarbingumo lygis, t. y. kad atsakovas būtų iš dalies ar visiškai nedarbingas. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie tai, jog jis negali dirbti visą darbo dieną, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių atsakovo nurodomą aplinkybę, jog ankstesnė darbovietė turėjo būti keičiama dėl atsakovo sveikatos būklės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus sprendžia, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo sveikatos būklė neleidžia dirbti visą darbo dieną ar susirasti geriau apmokamą darbą, kuris užtikrintų tėvo pareigą teikti savo vaikams visapusišką materialinį išlaikymą. Be to, apeliantas ir pats nurodė, kad pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui sieks susirasti papildomą darbą, tačiau teismui nėra pateikta duomenų apie tai, jog atsakovas dėjo kokias nors pastangas dėl papildomo darbo paieškų po 2016-09-06, kai pasibaigė atsakovo nedarbingumo laikotarpis.

Atsakovas teigė, jog priteistas 190 Eur dydžio išlaikymas turi būti sumažintas dar ir dėl to, kad apeliantas turi kreditorinių įsipareigojimų AB „Lietuvos draudimas“ (b. l. 23-24), UAB „Bitė Lietuva“ (b. l. 27-29), BigBank AS filialui (b. l. 60-61), UAB „Mogo LT“ (b. l. 62-63) bei bankui už būsto kreditą Nr. 06-048520-FA. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovo argumentais nesutinka ir pažymi, kad nurodyta laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Taikant laikinąsias apsaugos priemones netiriamos aplinkybės, kurios turi reikšmę nagrinėjant ieškinyje pareikštus reikalavimus iš esmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytas priteisto laikino išlaikymo dydis (190 Eur kiekvienam vaikui) nėra akivaizdžiai neproporcingas ar suvaržantis vieno iš tėvų, iš kurio toks išlaikymas priteistas, teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatomas ne nuolatinis vaikams teiktinas išlaikymas ateityje, o tik laikinas, t. y. iki kol bus priimtas teismo sprendimas. Įsipareigojimai kreditoriams negali paneigti vaikų teisės į kasdieninį išlaikymą, į lėšas jų būtiniausių poreikių tenkinimui.

Atsakovo teigimu, jis teikė ir teikia materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams, todėl laikinoji apsaugos priemonės – laikinas išlaikymo priteisimas – apskritai neturėjo būti taikytas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu atsakovo teiginiu nesutinka bei pažymi, jog esant susiklosčiusiai konfliktinei situacijai tarp sutuoktinių teisės normos nustato garantijas nepilnamečiams vaikams gauti garantuotą išlaikymą. Laikinos išlaikymo priemonės užtikrina pastovaus išlaikymo vaikams teikimą, kuris nepriklauso nuo atsakovo valios. Atsakovas nėra pateikęs duomenų, jog šalims pradėjus gyventi skyrium jis būtų teikęs panašaus dydžio, kaip nustatytas skundžiamoje nutartyje, išlaikymą vaikams. Atsakovo pateikti parduotuvuų bei vaistinių kvitai patvirtina, jog jis pirko maisto produktus ir vaistus, tačiau nėra pakankami įrodyti aplinkybei, jog atsakovas geranoriškai vaikams teikia reikiamo dydžio išlaikymą.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiama nutartimi priteistas po 190 Eur išlaikymas kiekvienam nepilnamečiam vaikui yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Atskirajame skunde apeliantas teigė, jog ieškovė teismui teikia melagingą informaciją apie savo gyvenimo būdą, įrodinėja, jog išlaikymą savo vaikams nuolat teikė, kad vaikai yra nuteikinėjami prieš atsakovą ir pan. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nurodyti atsakovo teiginiai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, tačiau sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo (išlaikymo bei gyvenamosios vietos nustatymo), atsakovo nurodyti teiginiai nėra reikšmingi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių. Bylos faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės. Taigi kiti atsakovo atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta iš esmės nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to apsaugo prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus, todėl atskirojo skundo argumentais naikinti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas papildomai pažymi, kad iš atsakovo nėra atimama galimybė kreiptis į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo, jei paaiškėtų, kad ieškovė piktnaudžiauja jai suteiktomis teisėmis ar iš esmės pasikeitė situacija, buvusi priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo D. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Trakų rajono apylinkės teismo 2016-08-25 nutartį palikti nepakeistą.