- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-01-28
- Bylos Nr.
- 1A-95-954/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-03691-2020-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Ingrida Maldeikienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienė ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį 10 (dešimt) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas,
pagal BK 140 straipsnio 3 dalį 1 (vieneriems) metams laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos, taikant dalinį bausmių sudėjimą ir paskirta subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu paskirtas dalyvavimas elgesio pataisos programoje – 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Bausmės pradžią R. M. nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2020 m. sausio 25 d. apie 00.30 val. namuose, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą savo šeimos nario – sutuoktinės I. M. atžvilgiu - tampė ją už plaukų, sukinėjo rankas, užsuko dešinę koją, parvertęs ant lovos smaugė, sukeldamas jai fizinį skausmą bei dėl kaklo srities sumušimo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. Be to, jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudojo fizinį smurtą savo mažametės dukros K. M., gimusios (duomenys neskelbtini), atžvilgiu - du kartus ranka sudavė mažametei į veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Kauno apylinkės teismas pripažindamas nuteistąjį R. M. kaltu nurodė, kad neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios I. A. (buvusi pavardė – M.) parodymams duotiems tyrime ir teisme bei nukentėjusiosios nepilnametės K. M. parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjui, kas atitinka byloje surinktai rašytinei medžiagai. 2020 m. sausio 25 d. skambinęs asmuo prisistatė K. M., prašė greičiau atvykti, nes tėtis smaugia mamą (1 t., b. l. 92). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto 2020 m. vasario 14 d. išvada Nr. G 504/2020 (02) I. M. konstatuota kaklo srities sumušimas, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus kaklo sritį smaugimo metu galimai vieno trauminio pasėkoje galimai užduotyje nurodytu laiku – 2020 m. sausio 25 d. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos surikdymą (1 t., b. l. 37). Nukentėjusiosios I. A. (buvusi pavardė – M.) parodymu tyrime ir teisme nustatyta, kad kaltinamasis R. M. panaudojo fizinį smurtą mažametės dukros K. M. atžvilgiu, suduodamas pastarajai du kartus ranka į veidą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta mažametė K. M. parodė, kad įvykio dieną ji bandė padėti mamai, todėl tėtis trenkė jai į vieną ir į kitą pusę. Jai skaudėjo 5 minutes, kraujas nebėgo (1 t., b. l. 59-61). Bylos duomenimis nustatyta, kad R. M. ir I. A. (buvusi pavardė – M.) įvykio dieną buvo sutuoktiniai ir vedė bendrą ūkį.
Šalies argumentai
4. Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teismo posėdyje apklausti nukentėjusiomis pripažintas I. A. ir K. M.. Teismo posėdyje apklausti į įvykio vietą atvykusius policijos pareigūnus.
4.1. Skunde nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių esą jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Kaltinamojo blaivumas nebuvo matuojamas nei tariamo įvykio vietoje, nei vėlesniu laiku.
4.2. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai kvalifikavo jo veiką, kaip fizinį smurtą sutuoktinės atžvilgiu. Kaltinamasis tariamo „smurto“ metu pats gynėsi nuo sutuoktinės I. A. (buv. pavardė - M.) fizinio smurto. Įvykio metu sutuoktinė kelis kartus koja spyrė jam, mušė per veidą, o svarbiausia: gyvybei pavojingu įrankiu – šakutė - perrėžė jam nugarą. Vien minėta aplinkybė, akivaizdžiai patvirtina, jog jis nesmurtavo prieš sutuoktinę, o tik gynėsi prieš pačios sutuoktinės prieš jį vartojamą itin pavojingą smurtą, naudojant gyvybei pavojingą įrankį – šakutę. Jo baudžiamąją atsakomybę dėl inkriminuojamų veikų visiškai eliminuoja faktinės objektyvios bylos aplinkybės ir liudytojo (kuris yra nukentėjusios I. A. sūnus) O. M. nuoseklūs ir objektyvūs parodymai.
4.3. Apeliantas pažymi, kad jo veiksmuose nebuvo jokios tyčios ar tikslo smurtauti prieš sutuoktinę, sukelti jai fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusioji I. A. sukėlė konfliktinę situaciją, pati griebėsi gyvybei pavojingo smurto (naudojat aštrią šakutę) jo atžvilgiu.
4.4. Apeliantas nurodo, kad jis nemušė ir nenaudojo jokio smurto dukters atžvilgiu. Akivaizdžiai nesutampa abiejų nukentėjusiųjų nurodomos tariamojo fizinio smurto aplinkybės. Objektyviai neįtikėtina, kad motina vos kelios dienos po tariamo smurto, neprisimintų į kurią veido pusę, neva jos akivaizdoje, buvo suduotas smūgis jos mažametei dukrai. K. M. neva sužalojimų nepatvirtino Valstybinė teismo medicinos tarnyba (objektyvių sužalojimo požymių nekonstatuota). Jokių smūgių į veidą nematė ir įvykio liudytojas O. M..
4.5. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad mergaitei šiuo metu jau yra 13 metų, ji yra pajėgi duoti parodymus tiesiogiai teisme, todėl jo prašymo dėl K. M. apklausos atmetimas yra nepagrįstas ir procesiškai neteisėtas, baudžiamojoje byloje nenustatyta objektyvi tiesa, nepašalinti akivaizdūs prieštaravimai tiek tarp nukentėjusių parodymų, tiek tarp šių parodymų ir faktinių aplinkybių neatitikties.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje gynėja advokatė I. Maldeikienė prašė jos ginamojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo įrodymų vertinimu, nes jis pats gynėsi nuo nukentėjusiosios I. A. (buvusi pavardė - M.) fizinio smurto, o dukrai K. M. jokių smūgių nesudavė. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, jog jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui.
7. Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje. Anot apelianto, jis tą dieną gynėsi nuo nukentėjusiosios, nes pastaroji kelis kartus jam spyrė koja, sudavė per veidą bei gyvybei pavojingu įrankiu – šakute, perrėžė nugarą, o dukros atžvilgiu iš viso nesmurtavo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. M. kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuteistąjį R. M., nukentėjusiąją I. A. (M.), perskaitė mažamečių liudytojų K. M., O. M. parodymus duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat ištyrė ir kitus rašytinius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, iš esmės laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o ne prielaidomis ir spėjimais, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalies nuostatų. Teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tyrė bei analizavo tiek R. M. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl R. M. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, išdėstė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. M. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pirmosios instancijos teismo posėdyje R. M. kaltu prisipažino iš dalies ir nurodė, kad 2020 m. sausio 25 d. buvusi sutuoktinė jį sužalojo šakute, perdrėskė nugarą, spyrė, todėl jis, atsisukęs, ją paėmė rankomis už kaklo ir paguldė. Konfliktas įvyko dėl to, kad jai paskambino kažkoks vaikinas. Tądien jis pats praktiškai nebuvo vartojęs alkoholio, buvo išgėręs tik 0,5 talpos butelį alaus (5 procentų stiprumo), todėl nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio. Patį įvykį matė sūnus O.. Nukentėjusiajai rankų jis nesukinėjo, netampė ir už plaukų. Sūnūs O. M. ir M. M. sakė eiti iš namų, nes mama kvies policiją, todėl jis su vaikais išėjo. Įvykio dieną jo nugara buvo perbraukta šakute, tai matė pareigūnai bei jis kreipėsi į šeimos gydytoją, kuri jį apžiūrėjo, tačiau nesiuntė pas ekspertą. Dukros K. atžvilgiu jokio smurto nevartojo (1 t., b. l. 176–177).
9. Nukentėjusioji I. A. (M.) pirmosios instancijos teisme patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir parodė, kad įvykio metu tarp jos ir vyro vyko skyrybų procesas, todėl pastarasis pradėjo jai dėl to priekaištauti. R. M. buvo neblaivus, todėl jam nieko nesakė, bet jis pradėjo ant jos šaukti, kodėl ji su juo nekalba ir prieš ją smurtauti - tampė už plaukų, sukinėjo jai rankas, parvertęs ant lovos pradėjo smaugti, užsuko dešinę koją. K. gynė ją, todėl ir pati už tai gavo. K. laiku išbėgo ir telefonu iškvietė policiją. Kai R. M. ją smaugė, jai pradėjo akyse mirgėti. Taip pat R. M. ją stvėrė už plaukų ir tampė, užsuko jai dešinę koją. Kai R. M. viena ranka laikė jos kaklą, kita ranka jis sudavė dukrai K. per veidą. Jis šaukė, kad ją ir dukrą užmuš. Suduotas smūgis buvo galingas. Negalėjo pasakyti į kurią pusę kaltinamasis ranka sudavė į veidą K., tačiau tą vakarą K. skaudėjo suduotą vietą, ta vieta buvo raudona, dėjo jai kompresus. Ji įvykio dieną nevartojo smurto R. M. atžvilgiu, t. y. pastarojo šakute nesužalojo ir jam nespyrė. R. M., išgirdęs, kad iškviesta policija, pabėgo iš namų.
10. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji I. A. (M.) tiek pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pakankamai nuosekliai nurodė visų jos atžvilgiu bei dukros K. atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jos parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, esminių prieštaravimų nenustatyta. Apie nukentėjusiosios I. A. (M.) patirtą smurtą liudija ir duomenys užfiksuoti 2020 m. vasario 14 d. teismo medicinos specialisto išvadoje, kurioje I. M. konstatuota kaklo srities sumušimas, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus kaklo sritį smaugimo metu galimai vieno trauminio pasėkoje galimai užduotyje nurodytu laiku – 2020 m. sausio 25 d. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos surikdymą (1 t., b. l. 37). Priešingai nei nurodo apeliantas, I. A. (M.) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad dukrai K. M. į veidą R. M. delnu sudavė du kartus. Tai, kad nukentėjusioji negalėjo tiksliai įvardinti smūgių sudavimo vietos, nurodydama, kad K. M. buvo suduoti du smūgiai į veidą, nėra pagrindas netikėti jos parodymais, nes tuo metu vyko grumtynės, ji buvo smaugiama, todėl ir galėjo nematyti į kurią tiksliai vietą buvo suduota K. M.. Taigi, apelianto skundo argumentas, kad nukentėjusiosios duoti parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi, atmetamas kaip nepagrįstas.
11. Ikiteisminio tyrimo metu, pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustos mažametės nukentėjusiosios K. M. parodymais, kurie pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti, nustatyta, kad tikslios įvykio dienos neatsimena, tačiau būdama savo kambaryje, išgirdo kaip tėtis barėsi su mama. Nuėjusi į mamos kambarį matė kaip tėtis mamai pradėjo tampyti už kojų, mama bėgo į kitą kambarį, tuomet tėtis tempė mamą už plaukų, mama parkrito. Tėtis pasakė, kad užsmaugs mamą ir pradėjo smaugti. Kai ji priėjo prie mamos, tėtis jai ranka trenkė du kartus į veidą - į vieną pusę, po to į kitą pusę. Mama liepė jai bėgti ir iškviesti policiją, tuomet ji išbėgo, paėmė mamos telefoną ir iššokusi pro langą, paskambino policijai. Kai paskambinusi policijai grįžo į namus, nuėjo į tą kambarį, kur tėtis smaugė mamą. Tėtis, paleidęs mamą, nuėjo prie krosnies parūkyti, o išgirdęs, kad atvažiuoja policija, iššoko pro langą. Mama maldavo, kad tėtis paleistų ir gynėsi rankomis, bandė nuo kaklo nuimti tėčio ranką, ji neįdrėskė tėčiui. Tėtis iššoko pro langą atvažiavus policijai. O. ir M. išėjo, nes tėtis liepė eiti jiems pas babą tuo metu, kai kitame kambaryje smaugė mamą. Jie matė, kaip tėtis smaugė mamą. Tėtis smaugė mamą apie 5-4 minutes. Ji per langą iššoko, nes tėtis ją stipriai prie krašto prispaudė, ten ji buvo su mama, vos spėjo pabėgti ir iššokti pro langą su mamos telefonu. Ji ėjo į mamos kambarį paimti telefoną. Ji iššoko per mamos kambario langą. Tėtis ją buvo prirėmęs prie stalo krašto, mama gulėjo ant žemės, ji buvo šalia jos. Ji bandė padėti mamai, todėl tėtis trenkė jai į vieną ir į kitą veido pusę. Jai skaudėjo 5 minutes, kraujas nebėgo. Su tėčiu ji nesutaria, kartais pykstasi, nebendrauja, su mama sutaria, nesipyksta (1 t., b. l. 59–61).
12. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantas, nėra pagrindo netikėti mažametės nukentėjusiosios K. M. parodymais. Apie R. M. smurtinius veiksmus (smaugimą) I. A. (M.) atžvilgiu, K. M. nurodė ir skambindama Bendrajam pagalbos centrui, kad reikalinga pagalba, nes tėtis smaugia mamą ir tuoj užsmaugs (1 t., b. l. 92). Nors 2020 m. vasario 14 d. teismo medicinos specialisto išvadoje K. M. objektyvių kūno sužalojimo požymių nekonstatuota, tačiau pažymima, kad vien ši aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl R. M. kaltės sukėlus mažametei savo dukrai fizinį skausmą. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog K. M. nebuvo kviečiama greitoji medicinos pagalba, ji nebuvo apžiūrėta medikų. Iš minėtos teismo medicinos specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad tyrimas buvo atliekamas būtent iš greitosios medicinos pagalbos darbuotojų užfiksuotų medicininių duomenų, kuriuose užfiksuota, kad tėvas delnu sumušė žandą, išsižioti ir sukasti gali, preliminari diagnozė – žandikaulio sumušimas (1 t., b. l. 68-69). Taigi tiek nukentėjusiosios I. A. (M.), tiek ir K. M. bei kiti aptarti rašytiniai duomenys patvirtina, kad 2020 m. sausio 25 d. R. M. panaudojo fizinį smurtą savo mažametės dukros K. M., atžvilgiu - du kartus ranka sudavė mažametei į veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl R. M. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nepaneigia ir liudytojo O. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminiame tyrime pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas liudytojas nepilnametis O. M. parodė, kad tikslios dienos ir neatsimena, bet vakare tėvai kalbėjosi, po to susipyko. Tėvų barnis prasidėjo apie dešimtą ar vienuoliktą valandą. Išgirdęs, kad tėvai pradėjo bartis, atėjo į kambarį. Tėtis ėjo parūkyti, paskui mama apdraskė jam nugarą. Jis visą laiką buvo kambaryje, tėtis mamos netampė už plaukų, tik patraukė jis mamą už kaklo ir jie išėjo. K. miegojo, išgirdusi barnį atsikėlė ir mama liepė K. iškviesti policiją. Tėtis buvo blaivus, nes tada jis negėrė, ar prieš tai gėrė, nežino, jis beveik negeria. Visą laiką, apie 10 minučių, buvo kambaryje. Tėtis paėmė už kaklo mamą ir paguldė ant žemės, nes mama su šakute braukė per nugarą, kai jis ėjo parūkyti. Mama kalbėjo apie bernus, o tėtis nervinosi, jai skambinėjo bernai. Kai vyko ginčas, brolis M. miegojo. Jis su tėčiu jį prikėlė, išėjo iš namų ir nuėjo pas babą. Jis gyvena su tėčiu, pas babą, su mama beveik nesimato, ant mamos nepyksta, jam su tėčiu geriau, nes mama vedžiojasi bernus į namus (1 t., b. l. 73–74).
14. Iš minėto liudytojų parodymų matyti, kad jis nors ir nenurodė, kad būtų matęs kaip R. M. sudavė K. M. delnu du kartus per veidą, tačiau patvirtino aplinkybę, jog tėtis buvo paėmęs mamą už kaklo ir paguldė ant žemės. Pažymėtina, kad iš nukentėjusiųjų I. A. (M.) ir K. M. parodymų matyti, kad konfliktas vyko ne viename kambaryje, todėl liudytojas objektyvai galėjo ir nematyti visų R. M. smurtinių veiksmų.
15. Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jo veiksmai prieš I. A. (M.) buvo gynyba prieš jos pačios smurtinius veiksmus atliktus rankomis, kojomis bei pavojingu įrankiu – aštria šakutė. Faktą, jog jis gynėsi nuo nukentėjusiosios puolimo, nuteistojo nuomone, patvirtina liudytojo O. M. parodymai. Tokį nuteistojo aiškinimą teisėjų kolegija vertina, kaip jo gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti kaltininką veikus esant būtinosios ginties situacijai. Nagrinėjamu atveju jokio aiškiai gresiančio pavojaus nuteistajam nebuvo. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jo versija apie patirtą smurtą nebuvo tiriama, tačiau teisėjų kolegija tokius skundo argumentus atmeta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. M. sužinojęs apie tai, jog dukra K. iškvietė policijos pareigūnus, iš įvykio vietos pasišalinimo. Taip pat iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad tikrinant nuteistojo R. M. versiją dėl būtinosios ginties, buvo paskirta užduotis specialistui, tačiau iš 2020 m. vasario 7 d. teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad medicininiuose dokumentuose duomenų apie objektyvius trauminius pakitimus (sužalojimus) nėra (1 t., b. l. 107). Atliekant šį tyrimą buvo išreikalauti medicininiai dokumentai VšĮ (duomenys neskelbtini). Iš asmens sveikatos istorijos matyti, kad R. M. pas gydytoją kreipėsi 2020 m. sausio 27 d., tai yra praėjus dviem dienoms po įvykio, tačiau jokių trauminių poveikių požymių asmens sveikatos istorijoje nėra užfiksuota. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys rašytiniai duomenys rodo, kad nuteistasis klaidingai nurodo, kad į bylą nebuvo išreikalauti jo medicininiai dokumentai. Bylos duomenys patvirtina, kad prieš siunčiant teismo medicinos specialistams atlikti užduotį, iš VšĮ (duomenys neskelbtini) buvo išreikalauta R. M. asmens sveikatos istorija, kurioje kaip jau buvo minėta, šeimos gydytoja, 2020 m. sausio 27 d. R. M. apsilankymo pas ją metu, neužfiksavo jokių jo sužalojimų, todėl ir nebuvo pagrindo ją kviesti ir apklausti liudytoja. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijos nėra tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tad šiuo atveju R. M. veiksmai negali būti pripažinti veikimu esant būtinosios ginties sąlygomis, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal kilusius padarinius, t. y. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo R. M. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis R. M. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalies, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti apylinkės teismo nuosprendį, nėra pagrindo.
17. Nuteistasis apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo bei nurodo, kad jo veika nesukėlė K. M. jokių neigiamų padarinių, jog net mintyse neturėjo nei siekio nei motyvo, sukelti jai fizinį skausmą, todėl nėra pagrindo taikyti jam baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).
18. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413-895/2016).
19. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti R. M. padarytų nusikalstamų veikų mažareikšmėmis ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi: R. M. padaryti nusikaltimai buvo nukreiptas į vieną labiausiai saugomų įstatymo vertybių – nusikalstamos veikos padarymo metu buvusios sutuoktinės sveikatą bei mažametės dukros sveikatą; I. A. (M.) padarytas nusikaltimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, dukrai K. M. buvo sukeltas fizinis skausmas, kuri dėl tokio tėvo elgesio labai išgyveno, apklausant pas ikiteisminio tyrimo teisėją net kelis kartus teko daryti pertraukas dėl jos išgyvenimų; nusikaltimo pavojingumą didina tai, jog R. M. mažametei dukrai smūgiavo į veidą, t. y. į gyvybiškai svarbią kūno sritį; be to, jis smurtavo savo vaikų akivaizdoje; apeliantas inkriminuojamus nusikaltimus padarė veikdamas tiesiogine tyčia, savo kaltę viso proceso metu pripažino tik iš dalies. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nei pagal objektyviuosius, nei pagal subjektyviuosius kriterijus sąlygų pripažinti R. M. veikas mažareikšmėmis (BK 37 straipsnis) nėra.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas R. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nustatė, kad jis inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tai aprašė ir įrodyta pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybėse.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, konstatuojama nepriklausomai nuo kaltinamo asmens neblaivumo laipsnio. Svarbu yra tai, kad kaltininkas padarė veiką, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir, kad šis apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, byloje nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (alkoholio kiekio matuoklio duomenimis ar medicininės apžiūros aktu, taip pat remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais), nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Vertinant, ar apsvaigimas nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, teismų praktikoje pripažįstama, kad apsvaigimo reikšmė nustatoma įvertinant nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko veiksmų intensyvumą ir jų pobūdį bei kitas bylos aplinkybes.
22. Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde neigia aplinkybę, jog įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio metu buvo išgėręs tik truputį brendžio, o pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio parodė, kad tą vakarą buvo gėręs tik 0,5 l butelį nestipraus alaus. Objektyvių duomenų apie R. M. blaivumą/neblaivumą (alkoholio kiekio matuoklio ar medicininės apžiūros, tyrimo duomenų) įvykio dieną neužfiksuota, nes jis iš įvykio vietos pasišalino prieš atvykstant policijos pareigūnams. Iš nuosprendžio matyti, kad dėl šios nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvų nenurodė. Nors nukentėjusioji I. A. (M.) duodama parodymus nurodė, kad vyras buvo neblaivus, tačiau R. M. būsenos nedetalizavo, nenurodė kokios rūšies ir kokį kiekį alkoholio buvo suvartojęs R. M.. Teisėjų kolegijos vertinimu toks lakoniškas paaiškinimas neleidžia daryti išvados, jog įvykio metu iš tiesų R. M. buvo neblaivus. Iš nukentėjusios I. A. (M.) parodymų nėra aišku pagal kokius požymius ji sprendė, kad R. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Juolab, kad liudytoju apklaustas nepilnametis O. M. nurodė, kad įvykio vakarą R. M. buvo blaivus, alkoholio nevartojo.
23. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, pripažindamas šią R. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, apsiribojo tik jo apsvaigimo nuo alkoholio fakto konstatavimu, bet papildomai nemotyvavo, kuo ir kaip apsvaigimas paskatino nusikalstamą elgesį. Byloje esantys duomenys (paties nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojo parodymai) patvirtina, jog R. M. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios I. A. (M.) sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą dukrai K. M. ne dėl išgerto alkoholio, o dėl šeiminių aplinkybių, tai yra yrančios santuokos. Taigi, iš bylos ištirtų įrodymų matyti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistasis R. M. buvo vartojęs nenustatytą kiekį ir nenustatytos rūšies alkoholio, tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje nėra objektyvių duomenų, liudijančių, kad jo išgertas alkoholio kiekis turėjo kokios nors įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Todėl pirmos instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo pripažinti šią aplinkybę R. M. atsakomybę sunkinančia. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismo pripažinta R. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, panaikinama ir šalinama iš nuosprendžio aprašomosios dalies, todėl apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
24. Nuteistasis R. M. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai. Jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. R. M. anksčiau buvo du kartus teistas, baustas administracine tvarka, dirba, darbdavio charakterizuojamas patenkinamai. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje, numatytų nusikalstamų veikų padarymą pagrįstai skyrė laisvės apribojimo bausmes. Skirdamas R. M. bausmę ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, tačiau ji švelnintina atsižvelgiant į tai, kad iš skundžiamo nuosprendžio šalinama nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje, jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.
25. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. sausio 5 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad R. M. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 86,94 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertinta nuteistojo turtinė padėtis. Be to, Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamoje praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-322/2014). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistojo turtinę padėtį, nors bylos duomenimis nuteistasis R. M. dirba, tačiau jis turi šešis vaikus, duomenų apie nekilnojamąjį ar kitą turtą byloje nėra, sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje pažeistų teisingumo ir protingumo principus bei nepagrįstai apsunkintų kaltinamo asmens padėtį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš R. M. dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (BPK 322 straipsnio 1 dalis) nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti:
Iš Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad R. M. 2020 m. sausio 25 d. apie 00.30 val. nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje, padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo R. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
R. M. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, paskirtą laisvės apribojimo bausmę (10 mėnesių), įpareigojant jį per visą bausmės atlikimo laikotarpį: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas, sušvelninti iki 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo, įpareigojant jį per visą bausmės atlikimo laikotarpį: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
R. M. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, paskirtą laisvės apribojimo bausmę (1 metus), įpareigojant jį per visą bausmės atlikimo laikotarpį: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas, sušvelninti iki 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimo, įpareigojant jį per visą bausmės atlikimo laikotarpį: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Taip pat pakeisti Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šiuo nuosprendžius paskirtas bausmes subendrinti, taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir paskirti R. M. galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieniems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės atlikimo laikotarpį - be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už nuteistajam R. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo R. M. nepriteisti.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.