Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-786-1047/2022

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-03-22
Bylos Nr.: eI2-786-1047/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02118-2021-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Tomas Blinstrubis, Beata Martišienė, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas: R. V.
Atsakovas: Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai
Trečiasis asmuo: I. V.

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-786-1047/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02118-2021-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 27.1; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjui R. V. (dalyvavo dalyje teismo posėdžio), jo atstovui advokatui K. R.,

atsakovės atstovei J. B.,

viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. V., dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. V. skunde prašo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (SK-69, 2020) SPR-133 „Dėl socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria I. V. skundas pripažintas pagrįstu iš dalies ir nuspręsta įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) valdytoją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ, ir Įstatymas) 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo paskelbiant įrašą socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įrašas) bei reikalauti pašalinti pažeidimą – iš socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) pašalinti teisę į privatumą pažeidžiančią informaciją, taip pat pareikšti papeikimą asmens duomenų valdytojui (tvarkytojui) socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) valdytojui dėl 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir Reglamentas (ES) 2016/679, ir BDAR) 5 straipsnio 1 dalies (a) ir (c) punktų ir 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto pažeidimo paskelbiant įrašą socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini) (tokie pareiškėjo skundo reikalavimai priimti 2021 m. liepos 2 d. nutartimi). Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde akcentuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo I. V. turi būti laikoma viešu asmeniu dėl savo vykdomos veiklos, kadangi vadovauja įmonei, kuri nuolatos dalyvauja viešuosiuose pirkimuose(duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė). Vertinant šią aplinkybę, taip pat tai, jog minėta įmonė yra laimėjusi nemažai viešųjų pirkimų, pareiškėjas mano, kad tiek I. V. veiksmai, tiek priimti sprendimai, vadovaujant Bendrovei, galėjo turėti įtakos viešajam interesui, todėl visuomenė ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2020 m. kovo 3 d., turėjo teisėtą interesą žinoti apie I. V. veiksmus bei domėtis jos veikla. Juo labiau, kad pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, pateikė tik savo nuomonę ir kritišką vertinimą, o ne skleidė informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį.

Pažymi, kad Sprendimu pareiškėjui pareikštas papeikimas, nes jis neva netinkamai ir neteisėtai tvarkė I. V. asmens duomenis. Tačiau pareiškėjas su tuo nesutinka, argumentuodamas, kad jo veiksmai negali būti vertinami kaip duomenų tvarkymas, kadangi jis nerinko, neišgavo ir neatskleidė duomenų, kuriais nebuvo galima iki tol naudotis. Be to, jo nuomonėje nebuvo pateikti duomenys, kuriuos jis surinko ir gavo, ar kurie nebuvo iki tol žinomi visuomenei. Pareiškėjas paaiškina, kad jis, pasinaudodamas „Google“ paieškos sistema, rado viešai prieinamą informaciją apie I. V., tačiau pats jos nerinko, nekeitė, nesistemino ir viešai neatskleidė. Pažymi, kad ši informacija yra viešai prieinama iki šiol interneto portale www.rekvizitai.lt.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, su informacija apie I. V. gali susipažinti kiekvienas asmuo bei naudoti ją savo poreikiams. Be to, jo nuomone, šios informacijos skleidėjas ir yra būtent www.rekvizitai.lt, o ne pareiškėjas, kadangi ne jis buvo pirminis šaltinis ar skleidėjas bei platintojas. Tai, kad pareiškėjas nurodė viešai prieinamą informaciją savo pateiktoje nuomonėje asmeninėje „Facebook“ paskyroje, negali būti laikoma asmens duomenų tvarkymu, nes jis netvarko kitų subjektų skelbiamos informacijos. Dėl šių priežasčių mano, kad pareiškėjas nėra tinkamas atsakomybės subjektas, nes jis neatliko duomenų tvarkymo (skleidimo) operacijų, kurių pagrindu jam galėtų būti taikomos BDAR nuostatos.

Pažymi, kad Sprendimu nuspręsta įspėti pareiškėją dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo paskelbiant įrašą socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini) , taip pat pareikalauta pašalinti šią informaciją, tačiau pareiškėjas teigia, kad Įrašo tikslas buvo ne paskleisti privačią informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, o pateikti savo nuomonę privačioje socialinio tinklo paskyroje, kuri nėra laikoma visuomenės informavimo priemone. Akcentuoja, kad tai yra privati socialinė paskyra, kurioje reiškiama nuomonė aktualiais pareiškėjui klausimais ir (ar) temomis, dalijamasi pareiškėjo šeimos gyvenimu, bet nėra siekiama įgyvendinti visuomenės informavimo tikslus ir tai daryti komerciniu būdu. Nurodo, kad Įrašu nesiekta informuoti visuomenę apie I. V. privatų gyvenimą, nes jame nebuvo pateikta jokia informacija, kuri nebūtų prieinama viešai ir ją galima būtų laikyti jautria ar atskleidžiančia asmeninio gyvenimo detales.

Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra šabloniškas, jame nėra išsamiai ir objektyviai nurodyti visi motyvai, apsiribota tik gausiu nacionalinių teismų praktikos citavimu bei norminių teisės aktų nurodymu, tačiau objektyviai to nesiejant su bylos medžiaga ar konkrečiomis ginčo aplinkybėmis.

Atsiliepimas

Atsakovė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad nesutinka su teiginiu, jog trečiasis suinteresuotas asmuo priskirtinas viešųjų asmenų kategorijai dėl jos vadovaujamos įmonės dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose, kadangi ji neatitinka nė vieno iš VIĮ nustatytų kriterijų – nėra valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, neturi viešojo administravimo įgaliojimų, neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo, o trečiojo suinteresuoto asmens nuolatinė veikla neturi reikšmės viešiesiems reikalams. Atsakovė pažymi, kad juridinio asmens ir juridinio asmens vadovo veikla negali ir neturi būti tapatinama. Be to, (duomenys neskelbtini) yra privatus juridinis asmuo, siekiantis pelno bei neteikiantis viešųjų paslaugų ir jų neadministruojantis, o vien ta aplinkybė, kad I. V. vadovaujama įmonė dalyvauja ir laimi viešuosius pirkimus, t. y. gauna pelną iš viešųjų išteklių, niekaip nesuponuoja šios įmonės ir jos vadovės priimamų sprendimų realios įtakos visuomenei ar tam tikrai jos daliai.

Atsakovė nesutinka ir su tuo, jog pareiškėjas, paskelbdamas trečiojo suinteresuoto asmens duomenis, neatliko asmens duomenų tvarkymo veiksmų, kadangi pareiškėjas, skelbdamas I. V. asmens duomenis socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, atliko konkrečią operaciją, t. y. būtent ir atskleidė asmens duomenis, platindamas juos socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Pareiškėjo argumentas, kad jis nėra vienintelis ar pirminis tokios informacijos šaltinis, nepanaikina fakto, jog jo atlikti veiksmai laikytini asmens duomenų tvarkymu. Atsakovė pabrėžia, kad kiti asmens duomenų (valdytojai) tvarkytojai, pavyzdžiui, interneto tinklalapis www.rekvizitai.lt, VĮ Registrų centras ir kiti, trečiojo suinteresuoto asmens duomenis tvarko visiškai kitais ir daliai jų įstatymų numatytais tikslais. Pareiškėjas, reikšdamas pasipiktinimą dėl I. V. skundo Visuomenės informavimo etikos komisijai (toliau – ir Komisija) jo rengtos publikacijos atžvilgiu, skelbė I. V. asmens duomenis ne turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie jos vadovaujamos įmonės kontaktinius duomenis, rinkti ir skelbti informaciją apie juridinio asmens organus ir dalyvius, o išreikšti pasipiktinimą, nesutikimą su pateiktu skundu ir sumenkinti trečiąjį suinteresuotą asmenį.

Nurodo, kad atsakovė nesutinka su tuo, jog pareiškėjo socialinio tinklo „Facebook“ paskyra nelaikytina visuomenės informavimo priemone. Pažymi, kad socialiniame tinkle „Facebook“ esanti pareiškėjo paskyra tiek turinio, tiek formos aspektu nėra tradicinė visuomenės informavimo priemonė, skirta informuoti visuomenę ją dominančiomis ir aktualiomis temomis. Tačiau, nors socialinio tinklo paskyros ir jos valdytojo veikla bei teisinis statusas nėra specifiškai reglamentuoti VIĮ, tai nesudaro pagrindo teigti, jog socialinio tinklo paskyros valdytojas apskritai yra eliminuojamas iš teisinio reguliavimo sferos, arba, kad toks asmuo pagal vykdomą veiklą negali būti prilyginamas viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui), o jo valdoma paskyra, kuria teikiama tam tikro turinio informacija visuomenei – visuomenės informavimo priemonei. Įvertinus ginčijamos paskyros viešumą, joje skelbiamos informacijos sklaidą ir prieinamumą, valdytojo veiklos metodus, socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) valdytojo atžvilgiu, kuris kartu yra ir viešosios informacijos rengėjas bei skleidėjas, taip pat jo veiklai rengiant ir viešai skleidžiant informaciją savo paskyroje, esančioje socialiniame tinkle „Facebook“, yra taikomos VIĮ nuostatos, numatančios viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų teises, pareigas ir atsakomybę.

Akcentuoja, kad taip pat nesutinka, jog paskelbta informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį nelaikytina privačia, kadangi pagal teismų praktiką ir VIĮ nuostatas asmens vardas ir pavardė bei darbovietė yra privati informacija.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. V. atsiliepime nurodo, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad ji nėra viešas asmuo ir negali būti tokiu laikoma. Pažymi, kad pareiškėjo paskelbtas įrašas socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje niekaip nėra susijęs su viešųjų pirkimų organizavimo ir vykdymo ar dalyvavimo juose problematika. Teigia, kad Įrašo paskelbimą (pasipiktinimą) iššaukė Komisijai pateiktas jos skundas dėl pareiškėjo veiksmų, tačiau atkreipia dėmesį, kad skundą ji teikė ne kaip (duomenys neskelbtini) direktorė, o kaip privatus fizinis asmuo, ir skunde nurodyta informacija niekaip nebuvo susijusi su Bendrove. Taip pat akcentuoja, kad viešuosiuose pirkimuose dalyvauja būtent (duomenys neskelbtini) kaip juridinis asmuo, o ne pati I. V. kaip fizinis asmuo. Pareiškėjas, nurodydamas faktą, kad (duomenys neskelbtini) nuolat dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, nepateikė jokių argumentų, dėl kokių priežasčių toks dalyvavimams turi reikšmės viešajam interesui.

Pažymi, kad į „Google“ paieškos sistemą suvedus jos vardą ir pavardę nėra pateikiama jokių nuotraukų ar straipsnių apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, nors ji Bendrovei vadovauja nuo (duomenys neskelbtini) metų. Be to, pats Įrašas socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje patvirtina, kad I. V. nedomina visuomenės ir dėl to negali būti laikoma viešu asmeniu. Jos įsitikinimu, pareiškėjas pradėjo laikyti ją viešu asmeniu tik sulaukęs skundžiamo Sprendimo, bandydamas išvengti atsakomybės.

Atkreipia dėmesį, kad nesutinka su teiginiais, jog pareiškėjas neatliko jokių trečiojo suinteresuoto asmens duomenų tvarkymo veiksmų, kadangi pareiškėjas kitaip nebūtų galėjęs pasinaudoti „Google“ paieškos sistema bei paskelbti savo įrašo socialinio tinko „Facebook“ paskyroje. Faktą, kad pareiškėjas naudojosi „Google“ paieškos sistema, ieškodamas informacijos būtent apie I. V., Įraše patvirtino pats pareiškėjas. Teigia, kad pareiškėjas, iš Komisijos gavęs jos asmens duomenis, įrašė „Google“ paieškos sistemos paieškos langelyje ir atliko paiešką, siekdamas sužinoti kitus trečiojo suinteresuoto asmens duomenis. Be to, šiuos duomenis jis panaudojo, pateikdamas Įrašą socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, o interneto puslapis www.rekvizitai.lt nedarė jokio įtakos I. V. asmens duomenų paskelbimui pareiškėjo „Facebook“ paskyroje.

Taip pat akcentuoja, kad asmens duomenų tvarkymo principai turi būti įgyvendinti net ir tuo atveju, jeigu asmens duomenys yra renkami iš viešai prieinamų šaltinių. Nei Reglamentas (ES) 2016/679, nei Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ir ADTAĮ) nenumato, jog šiuose teisės aktuose įtvirtintos asmens duomenų tvarkymo taisyklės būtų netaikomos, jeigu tvarkomi viešai paskelbti asmens duomenys. I. V. pabrėžia, kad ji nėra davusi sutikimo R. V. tvarkyti jos asmens duomenis bei nėra su juo sudariusi jokios sutarties, kurios vykdymui būtų būtinas toks asmens duomenų tvarkymas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kaip jo paskelbtas Įrašas tenkino visuomenės interesą žinoti informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens privatų gyvenimą. Taip pat pastebi, kad pareiškėjas paskelbė viešai apie I. V. ir R. V. santykius, susiklosčiusius dėl jos pateikto skundo Visuomenės informavimo etikos komisijai, nors skundas yra privataus pobūdžio.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog Įraše nebuvo pateikta informacija, kuri nebūtų prieinama viešai, kadangi Įraše nurodoma, kad I. V. yra pateikusi skundą Komisijai, o šį faktą trečiasis suinteresuotas asmuo laiko privačiais jos asmens duomenimis. Be to, informacija apie jos skundą niekur viešai neskelbiama, o ir pareiškėjas tai sužinojo tik iš Komisijos. Pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu tikslu Įrašas su I. V. asmens duomenimis buvo paviešintas, o tokiu būdu jis pripažįsta, kad paskelbtas Įrašas neturėjo aiškaus, konkretaus, apibrėžto ir teisėto tikslo.

Nesutinka ir su argumentu, kad pareiškėjo paskyra socialiniame tinkle „Facebook“ nelaikytina visuomenės informavimo priemone, kadangi jis yra gerai visuomenėje žinomas žurnalistas, jo paskyra yra vieša, turinti daugiau nei 40 000 sekėjų socialiniame tinkle. Be to, pareiškėjo paskyroje skelbiama informacija ir nuomonė aktualiais visuomenei politiniais, ekonominiais ir socialiniais klausimais, skelbiama informacija daro įtaką visuomenei ir skelbiamais klausimais formuoja visuomenės nuomonę, todėl jo paskyra laikytina visuomenės informavimo priemone.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo reikalavimus, prašydami juos tenkinti. Papildomai nurodė, kad Įrašo tikslas buvo parodyti visuomenei, kokie žmonės ir iš kieno lėšų gina politikus (tuometį Sveikatos apsaugos ministrą).

Atsiliepimas

Atsakovės Tarnybos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, tačiau pripažino, kad Sprendimo priėmimo metu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika buvo kitokia, o šiuo metu ji yra pasikeitusi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį informuotas tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2021 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (SK-69, 2020) SPR-133 „Dėl socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“ dalies, kuria I. V. skundas pripažintas iš dalies pagrįstu ir nuspręsta įspėti pareiškėją dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo paskelbiant įrašą socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini) bei pareikalauta pašalinti Įrašą, taip pat nuspręsta pareikšti papeikimą pareiškėjui dėl Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies (a) ir (c) punktų ir 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto pažeidimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad I. V. 2020 m. kovo 3 d. pateikė skundą Visuomenės informavimo etikos komisijai su prašymu įvertinti R. V. publikacijos (duomenys neskelbtini) atitikimą Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatoms.

R. V. 2020 m. kovo 3 d. socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini) paskelbė įrašą (duomenys neskelbtini), kuriame paskelbė trečiojo suinteresuoto asmens I. V. vardą, pavardę, adresą, darbovietę, pareigas bei informaciją apie jos pateiktą skundą Visuomenės informavimo etikos komisijai.

I. V. 2020 m. kovo 4 d. pateikė skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, prašydama atlikti tyrimą ir įvertinti žurnalisto R. V. socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbtame įraše (duomenys neskelbtini) jos asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, o, nustačius, kad asmens duomenys tvarkomi neteisėtai, skirti žurnalistui baudą bei nurodyti ištrinti jos asmens duomenis iš savo „Facebook“ paskyros.

Tarnyba 2020 m. kovo 16 d. raštu Nr. (SK-69)S-258 „Dėl gauto skundo patikslinimo“ informavo I. V. apie galimybę iki 2020 m. balandžio 17 d. pateikti patikslintą skundą, kuriame būtų nurodyti konkretūs ginčijami teiginiai (sakiniai), o, to nepadarius, pažymėta, kad skundo tyrimas bus atliekamas tik dėl galimų teisės į privatumą bei asmens duomenų tvarkymo pažeidimų. Byloje nėra ginčo, kad skundas nebuvo patikslintas, o R. V. Tarnybai raštu atsisakė teikti paaiškinimus.

Žurnalistų etikos inspektorius 2021 m. gegužės 17 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame nusprendė pripažinti I. V. skundą iš dalies pagrįstu ir įspėti pareiškėją, viešosios informacijos rengėją (skleidėją), socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) valdytoją, dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo paskelbiant įrašą socialinio tinklo „Facebook“ (duomenys neskelbtini) paskyroje bei reikalauti pašalinti pažeidimą – iš socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini), pašalinti teisę į privatumą pažeidžiančią informaciją. Sprendimu taip pat pareikštas papeikimas socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) valdytojui dėl Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies (a) ir (c) punktų ir 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto pažeidimo. Sprendime konstatuota, kad socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) valdytojo atžvilgiu yra taikomos VIĮ nuostatos, numatančios viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų teises, pareigas ir atsakomybę. Taip pat I. V. vardas, pavardė, darbovietė laikytini asmens duomenimis Reglamento (ES) 2016/679 4 straipsnio 1 punkto prasme, tačiau nei skundo pateikimo Komisijai faktas, nei darbovietės adresas nėra laikytini I. V. asmens duomenimis. Sprendime konstatuota, jog R. V., skelbdamas Įrašą, viešai siekė skleisti visuomenei informaciją ir nuomonę, todėl laikytina, kad I. V. asmens duomenys tvarkyti žurnalistikos tikslu. Taip pat R. V. nepateikė jokių duomenų, kad būtų gavęs I. V. sutikimą tvarkyti jos asmens duomenis, o ir nėra nustatyta, jog šiuos duomenis buvo būtina tvarkyti siekiant teisėtų interesų. Inspektorius konstatavo, kad nebuvo jokio viešo intereso skelbti I. V. duomenis, taip pat pažymėjo, kad ji nėra viešas asmuo, todėl visuomenei nebuvo intereso žinoti jos vardo bei pavardės ar darbovietės.

Tačiau pareiškėjas su Sprendimo dalimi nesutinka ir prašo teismo ją panaikinti, motyvuodamas tuo, jog I. V. turi būti laikoma viešu asmeniu dėl jos vadovavimo Bendrovei, laiminčiai viešuosius pirkimus. Be to, jo teigimu, Įraše siekta pateikti tik savo nuomonę ir kritišką vertinimą, o ne skleisti informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį. Taip pat akcentuoja, kad informacija apie I. V. yra viešai prieinama internete, o jo privati socialinio tinklo paskyra negali būti laikoma visuomenės informavimo priemone.

Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi Įrašo paskelbimo metu, nuo 2020 m. sausio 17 d.) 14 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą.

Ginčijamame Sprendime nurodyta, kad Įraše paskelbta informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį – vardas, pavardė, darbovietė, taip pat konstatuota, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra privatus asmuo, paskelbta informacija yra privati, nėra teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso tokią informaciją žinoti, ji neatskleidžia jokių viešo pobūdžio detalių, kurias būtų galima atskleisti nesant trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo, ir prieita prie išvados, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pažeidė trečiojo suinteresuoto asmens teisę į privataus gyvenimo apsaugą.

Taigi nagrinėjamoje byloje, be kita ko, kyla klausimas dėl santykio tarp pareiškėjo teisės į saviraiškos laisvę ir trečiojo suinteresuoto asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pamatų ir viena pagrindinių sąlygų jos progresui bei kiekvieno asmens savęs realizavimui. Atsižvelgiant į Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, ji taikoma ne tik informacijai ir idėjoms, kurios sutinkamos palankiai ar laikomos neįžeidžiančiomis ar sutinkamos abejingai, tačiau ir tokioms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir atviro mąstymo reikalavimai, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“. Kaip įtvirtinta Konvencijos 10 straipsnyje, saviraiškos laisvei yra taikomos išimtys, kurios, vis dėlto, turi būti aiškinamos siaurai, o ribojimų poreikis turi būti nustatytas įtikinamai (Europos Žmogaus Teisių Teismo plenarinės sesijos 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 5493/72, 49 p., ir, 2007 m. spalio 22 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją, pareiškimų Nr. 21279/02 ir 36448/02, 45 p., 2012 m. vasario 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 101 p.).

Svarbu yra atsižvelgti į esminį „viešojo sergėtojo“ vaidmenį, kurį žiniasklaida atlieka demokratinėje visuomenėje (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 1996 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Goodwin prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 17488/90, 39 p., 1999 m. gegužės 20 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Bladet Tromsø ir Stensaas prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 21980/93, 59 p.). Nors ji privalo neperžengti tam tikrų ribų, konkrečiai, susijusių su kitų asmenų reputacija ir teisėmis, jos pareiga vis dėlto yra skleisti (būdu, atitinkančiu jos pareigas ir atsakomybę) informaciją ir idėjas visais viešojo intereso klausimais (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 24 d. sprendimas byloje De Haes ir Gijsels prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 19983/92, 37 p., 2001 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Thoma prieš Liuksemburgą, pareiškimo Nr. 38432/97, 45 p. ir kt.).

Pirmiausia pažymėtina, kad šioje byloje kilęs ginčas, ar trečiasis suinteresuotas asmuo yra laikomas viešu asmeniu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje asmens žinomumo vertinimas prasideda, visų pirma, nuo viešojo asmens kategorijos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2066-624/2021, 62 punktas). Konstitucijoje viešojo asmens sąvokos nėra. Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymuose įtvirtindamas viešojo asmens institutą įstatymų leidėjas turi apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos tam tikrus asmenis galima priskirti viešiesiems asmenims. Jiems pirmiausia priskirtini asmenys, kurie dėl einamų pareigų ar savo darbo pobūdžio dalyvauja viešajame gyvenime. Tai – politikai, valstybės ir savivaldybių pareigūnai, visuomeninių organizacijų vadovai. Viešaisiais asmenimis gali būti laikomi ir kiti asmenys, jeigu jų veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Vis dėlto, asmens pareigos ar dalyvavimas visuomeninėje veikloje savaime nėra laikytini būtinais ar pakankamais kriterijais, pagal kuriuos asmuo gali būti priskiriamas viešiesiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjas minėtą konstitucinę doktriną ir iš jos išplaukiančius reikalavimus atitinkama apimtimi įgyvendino apibrėždamas viešąjį asmenį Įstatyme. Pagal VIĮ (ginčui aktuali redakcija) 2 straipsnio 78 dalį viešasis asmuo suprantamas kaip valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Šis kriterijų sąrašas yra baigtinis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-787/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Įstatymo 2 straipsnio 78 dalyje yra aiškiai įvardytas asmenų priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai požymis – asmens nuolatinė veikla turi turėti reikšmės viešiesiems reikalams, o tai reiškia, kad asmenų, atitinkančių nurodytoje įstatymo normoje įvardytus požymius, veikla turi būti viešojo intereso objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-323-492/2021, 43 p.; išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2066-624/2021, 64 p.; 2021 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2078-815/2021, 96 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant ir taikant minėtą Įstatymo nuostatą yra pabrėžta, kad net tais atvejais, kai trečiasis suinteresuotas asmuo neturi viešojo administravimo įgaliojimų, neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo, dėl savo darbo pobūdžio nuolat nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, sprendžiant dėl šio asmens prikyrimo viešajam yra vertinama ir tai, ar tokio asmens veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams (išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2066-624/2021, 69 p.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje didelės viešos kompanijos laikomos neišvengiamai bei sąmoningai atveriančiomis savo veiklą kruopščiam tikrinimui ir, kaip yra verslininkų ar verslininkių, valdančių šias bendroves, atveju, jiems priimtinos kritikos ribos yra platesnės (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 68416/01), 94 p.). Tuo atveju, kai privati bendrovė nusprendžia dalyvauti sandoriuose, susijusiuose su didelėmis viešosiomis lėšomis, ji savanoriškai atveria savo veiklą didesniam visuomenės domėjimuisi. Juolab tais atvejais, kai tvirtinama, jog tokie sandoriai buvo žalingi viešiesiems finansams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Timpul Info-Magazin ir Anghel prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 42864/05), 34 p.). Iš esmės tas pats pasakytina ir apie privatų asmenį, kuris įsitraukia į viešą sferą – teismas byloje, kurioje rangovas atliko remonto darbus valstybės finansuojamose institucijose, nusprendė, jog tokiu būdu jis yra viešųjų lėšų gavėjas; privatūs asmenys, įsitraukdami į viešą sferą, patys save atveria didesniam tikrinimui, o tinkamas viešųjų lėšų panaudojimas neabejotinai yra viešojo intereso dalis (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Novaya Gazeta v Voronezhe prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 27570/03), 46–48 p.).

Viešųjų išteklių naudojimo faktas yra nemažiau reikšmingas ir viešojo asmens sampratai pagal Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 1165 (1998) dėl teisės į privatumą – 7 jos punkte įtvirtinta, kad viešieji asmenys yra asmenys, užimantys pareigas valstybės tarnyboje ir (ar) naudojantys viešuosius išteklius, ir, apskritai, visi tie, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį visuomeniniame gyvenime (politikos, ekonomikos, meno, socialinėje, sporto ar bet kurioje kitoje srityje).

Vienas iš požymių, leidžiančių asmenį priskirti viešajam, yra viešųjų lėšų panaudojimas, o pagal nurodytą praktiką įsitraukimas į viešąją sferą per viešųjų išteklių gavimą suponuoja didesnį visuomenės susidomėjimą. Be to, visuomenei turint pagrindą domėtis juridinio asmens veikla, negalima atsietai nuo jos vertinti ir vienintelio privačios bendrovės akcininko, kurio interesus tas juridinis asmuo per savo veiklą įgyvendina. Vien tai, jog akcininkas pats tiesiogiai nedalyvauja viešuosiuose pirkimuose, nepaneigia jo, kaip bendrovės akcininko, ekonominio intereso juridiniam asmeniui siekiant ūkinės naudos viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose. Viešųjų lėšų gavimas ir naudojimas patenka į bendrą visuomenės interesą, o esant duomenų ar įtarimų, jog galimai buvo pažeista viešųjų pirkimų organizavimo ar vykdymo tvarka, visuomenės susidomėjimas tokia veikla yra pateisinamas. Tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pats nedalyvavo viešuosiuose pirkimuose, turint omenyje, kad juose dalyvavęs juridinis asmuo yra išimtinai teisinė forma savininkų (akcininkų) interesams versle įgyvendinti, nepaneigia paties fizinio asmens veiklos sąsajų su viešaisiais ištekliais, todėl jis laikytinas turinčiu reikšmės viešiesiems reikalams, o pats trečiasis suinteresuotas asmuo šiame kontekste – viešuoju asmeniu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-51-822/2022).

Kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų, trečiasis suinteresuotas asmuo I. V. yra (duomenys neskelbtini) direktorė. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jos vadovaujama įmonė nuolatos dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, pateikdamas www.rekvizitai.lt lentelę, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) metais Bendrovė laimėjo (duomenys neskelbtini) viešuosiuose pirkimuose, (duomenys neskelbtini) metais – (duomenys neskelbtini) viešuosiuose pirkimuose, (duomenys neskelbtini) metais – (duomenys neskelbtini) viešuosiuose pirkimuose, o (duomenys neskelbtini) metais – (duomenys neskelbtini) viešuosiuose pirkimuose. Kaip nurodo pats pareiškėjas, Įraše jis paskelbė I. V. asmens duomenis, kadangi jos vadovaujama įmonė nuolatos dalyvauja ir laimi viešuosiuose pirkimuose, o trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į Visuomenės informavimo etikos komisiją su prašymu įvertinti R. V. publikacijos (duomenys neskelbtini) atitikimą Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatoms. Minėtoje publikacijoje kritiškai pasisakoma apie (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų ar proceso dalyvių argumentų, kurie paneigtų aplinkybę, jog I. V. yra minėto juridinio asmens, dalyvaujančio viešuosiuose pirkimuose ir dalį jų laiminčio, direktorė. Taigi ginčo dėl to nėra.

Taigi, šioje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis trečiojo suinteresuoto asmens veikla paminėtų tarptautinių šaltinių prasme laikytina darančia įtaką viešiesiems reikalams, o pats asmuo dėl savo veiklos reikšmės viešiesiems reikalams yra laikytinas viešuoju asmeniu. Tačiau pažymėtina, kad I. V. neužimant jokių oficialių pareigų viešajame sektoriuje jos teisė išlaikyti savo privatų gyvenimą slaptu yra iš principo platesnė nei viešųjų asmenų, kurie tokias pareigas užima (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2066-624/2021, 69 p.). Vis dėlto, priešingai nei privatus asmuo, nežinomas visuomenei, ji negali reikalauti visiškos jos privataus gyvenimo apsaugos. Be to, šiuo atveju, įvertinus Įrašo turinį, jo tekstą ir kontekstą, darytina išvada, kad trečiasis suinteresuotas asmuo minimas kontekste, susijusiame su viešojo intereso objektu, t. y. sąsaja su valdančiąja partija, o pranešti faktai prisidėjo prie diskusijos demokratinėje visuomenėje. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad Įraše paskelbta informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį – vardas, pavardė, darbovietė – nebuvo pateikta kaip pikantiška ar smalsumą žadinanti, o atvirkščiai – vertintina kaip būtina ir prisidedanti prie viešojo intereso diskusijos bei supažindinanti visuomenę. Paviešinti pareiškėjos asmens duomenys (vardas, pavardė ir darbovietė) buvo proporcingi diskusijai, kuri keliama.

Bet kuris asmens duomenų tvarkymas turėtų būti teisėtas ir sąžiningas (BDAR preambulės 39 konstatuojamoji dalis), todėl BDAR 5 straipsnyje detalizuoti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai. Pagal šio straipsnio 1 dalies a punktą asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas), pagal c punktą – asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas), o pagal 2 to paties straipsnio dalį būtent duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas). Aplinkybės, kuriomis asmens duomenys yra laikomi teisėtai tvarkomais, išvardintos BDAR 6 straipsnyje – nors viena jų yra duomenų subjekto sutikimas, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais (BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punktas).

Pagal BDAR 85 straipsnio 2 dalį duomenų tvarkymui žurnalistikos arba akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais valstybės narės numato II skyriaus (principai), III skyriaus (duomenų subjekto teisės), IV skyriaus (duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas), V skyriaus (asmens duomenų perdavimas į trečiąsias valstybes arba tarptautinėms organizacijoms), VI skyriaus (nepriklausomos priežiūros institucijos), VII skyriaus (bendradarbiavimas ir nuoseklumas) ir IX skyriaus (specialūs duomenų tvarkymo atvejai) išimtis arba nuo jų nukrypti leidžiančias nuostatas, jei jos yra būtinos, kad teisė į asmens duomenų apsaugą būtų suderinta su saviraiškos ir informacijos laisve. Nacionalinėje teisėje ši valstybei narei suteikta diskrecija įgyvendinta ADTAĮ 4 straipsniu, numatančiu tais atvejais, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos arba akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais, netaikyti BDAR 12–23, 25, 30, 33–39, 41–50, 88–91 straipsnių.

Privataus gyvenimo apsauga yra reglamentuota, be kita ko, VIĮ 14 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Viešųjų pirkimų organizavimas, sutarčių su jų laimėtojais sudarymas ir kiti viešųjų lėšų panaudojimo klausimai yra darantys poveikį valstybės piliečiams tokia apimtimi, kad jie gali pagrįstai traukti visuomenės dėmesį, ją dominti ir jai rūpėti. Neatsižvelgimas į tai, jog informaciją svarbiu viešajam interesui klausimu parengė žurnalistikos atstovai, kurių darbas – informuoti visuomenę, reikštų, jog žiniasklaidos in corpore galimybės ateityje pateikti visuomenei reikšmingą informaciją, prisidedančią prie bendros diskusijos, sumažėtų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-51-822/2022).

Kaip jau nustatyta, Įraše paskelbta su trečiuoju suinteresuotu asmeniu susijusi informacija, t. y. vardas, pavardė, darbovietė, taip pat byloje nenuginčyta, kad ši informacija atitinka tikrovę. Byloje nėra ginčo ir dėl to, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nebuvo tiesiogiai pareiškėjui davęs aiškaus sutikimo tvarkyti jo asmens duomenis.

Vertinant paskelbto Įrašo turinį, matyti, kad jis patenka į viešojo intereso diskusijų lauką. Teismo vertinimu, keliama diskusija apie viešuosius pirkimus laiminčių asmenų elgesį, žurnalistų veiklos nepriklausomumą, galimą įtaką jai, sunkumus, kylančius žurnalisto profesijai.

Siauresnės apimties duomenų pateikimas pareiškėjui leistų tik deklaratyviai realizuoti savo teisę į informaciją ir saviraiškos laisvę. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju keliama keletas temų, kurios tarpusavyje yra susijusios (dėl viešųjų pirkimų, dėl reakcijų, su kuriomis susiduria žurnalistai). Kadangi viešųjų lėšų ir nuosavybės administravimas patenka į bendrą interesą, visuomenė ne tik yra suinteresuota, kad viešųjų išteklių panaudojimas ir skirstymas būtų organizuojamas tinkamai, bet ir būti informuota, kai viešųjų pirkimų procedūrų skaidrumas gali būti paveiktas kitų faktorių, pavyzdžiui, konkrečių politinių partijų palaikymo. Taip pat visuomenė turi teisę žinoti ir vertinti, su kokiomis reakcijomis susiduria žurnalistai. Iš Įrašo aiškiai matyti, kad pareiškėjo susidomėjimas trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir jo veikla apėmė tik tiek, kiek tai buvo susiję su jos pateiktu skundu ir jos vadovaujamo verslo laimėtais viešaisiais pirkimais (LVAT 2021 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2078-815/2021).

Nustatyta, kad Įrašas buvo paskelbtas socialiniame tinkle „Facebook“, pareiškėjo valdomoje paskyroje (duomenys neskelbtini). Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjo socialinio tinklo „Facebook“ paskyra nelaikytina visuomenės informavimo priemone. Teismo vertinimu, pareiškėjo, kuris yra žurnalistas, asmeninė paskyra socialiniame tinklalapyje „Facebook“ nagrinėjamu atveju gali būti laikoma visuomenės informavimo priemone su ypatumais. Analogiškos praktikos laikosi Vilniaus apygardos administracinis teismas kitose bylose (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3232-331/2019).

Sprendžiant, ar Įrašas apriboja asmens teisę į privatų gyvenimą, atsižvelgtina į būdą, kuriuo informacija ar nuotrauka buvo gauta (sprendimo Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją 93 p.; sprendimo Von Hannover prieš Vokietiją 59 p.). Pats pareiškėjas nurodo, jog informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį gavo viešai prieinamuose šaltiniuose, t. y. „Google“ sistemos paieškoje. Ginčo dėl šių duomenų tikrovės byloje nėra. Vis dėlto, tai, kad asmens duomenys jau yra viešai prieinami visuomenei, nebūtinai panaikina Konvencijos 8 straipsnio apsaugą šių duomenų atžvilgiu. Konvencijos 8 straipsnis nustato tam tikrą informacinio apsisprendimo teisę, leidžiančią asmenims remtis savo teise į privatumą dėl duomenų, kurie, nors neutralūs, renkami, tvarkomi ir skleidžiami kolektyviai ir tokia forma ir būdu, kad jų teisės pagal Konvencijos 8 straipsnį gali būti paveikiamos (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 931/13), 134, 137 p.). Šiuo klausimu Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad galima atsižvelgti į tai, kad duomenų subjekto pagrindinių teisių pažeidimo ribojimo, kurį lemia jo duomenų tvarkymas, sunkumas gali skirtis, nelygu tai, ar atitinkami duomenys jau įtraukti į viešą šaltinį (žr. sprendimo Rīgas satiksme 32 p. ir ten nurodytą praktiką). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, susiję su trečiojo suinteresuoto asmens negalėjimu apskritai tikėtis jo duomenų apsaugos vien dėl to, jog juos jau buvo atskleidęs interneto puslapis www.rekvizitai.lt, nėra pagrįsti, kadangi pagal nurodytą praktiką duomenų atskleidimas nėra universali jų apsaugos atsisakymo maksima. Tačiau teismas pažymi, kad www.rekvizitai.lt taisyklėse yra nurodoma, jog asmenys, pateikiantys informaciją apie įmones rekvizitai.lt portale, atsako už jos tikslumą ir sutinka, kad ši informacija bus teikiama ir platinama viešai. Šiuo atveju I. Valuckaitė yra įmonės, apie kurią pateikti duomenys, vadovė, taigi preziumuojama, kad buvo susipažinusi su minėtomis taisyklėmis.

Taigi, apibendrinant, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju trečiojo suinteresuoto asmens interesai nebuvo viršesni už pareiškėjo interesus. Visos reikšmingos aplinkybės – tiek Įraše nagrinėta tema ir jos reikšmė viešajam diskursui, trečiojo suinteresuoto asmens kaip viešojo asmens statusas, Įrašo turinys, kuriuo siekta ne patenkinti nepagrįstą smalsumą pikantiškoms detalėms, o informuoti visuomenę apie viešajam interesui svarbias aplinkybes, tiek ir kitos vertintos aplinkybės bei galimas neigiamas poveikis teisei į informaciją suponuoja išvadą, kad ieškant pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens interesų pusiausvyros pirmenybė turi būti suteikta pareiškėjo saviraiškos ir informacijos laisvei.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, darytina išvada, kad trečiojo suinteresuoto asmens duomenų paskelbimas Įraše buvo teisėtas, todėl Sprendimo dalis, kuria I. V. skundas pripažintas pagrįstu iš dalies ir nuspręsta įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) valdytoją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo paskelbiant įrašą socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini) bei reikalauti pašalinti pažeidimą – iš socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) pašalinti teisę į privatumą pažeidžiančią informaciją, taip pat pareikšti papeikimą asmens duomenų valdytojui (tvarkytojui) socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) valdytojui dėl 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB 5 straipsnio 1 dalies (a) ir (c) punktų ir 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto pažeidimo paskelbiant įrašą socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsta ir naikintina, o pareiškėjo skundas tenkintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 dalis).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio už skundo padavimą teismui. Kitokių duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas nepateikė. Patenkinus skundą, pareiškėjas įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl ši suma (23 Eur) priteistina iš atsakovės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. V. skundą patenkinti.

Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (SK-69, 2020) SPR-133 „Dėl socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“ dalį, kuria I. V. skundas pripažintas pagrįstu iš dalies ir nuspręsta įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) valdytoją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo paskelbiant įrašą socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini) bei reikalauti pašalinti pažeidimą – iš socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) pašalinti teisę į privatumą pažeidžiančią informaciją, taip pat pareikšti papeikimą asmens duomenų valdytojui (tvarkytojui) socialinio tinklo „Facebook“ paskyros (duomenys neskelbtini) valdytojui dėl 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB 5 straipsnio 1 dalies (a) ir (c) punktų ir 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto pažeidimo paskelbiant įrašą socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 23 Eur (dvidešimt tris eurus ir 0 ct) bylinėjimosi išlaidų pareiškėjo R. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) naudai.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Tomas Blinstrubis Beata Martišienė Gediminas Užubalis