Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Š. Č. ir D. P. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2019 m. kovo 13 d. sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta pripažinti pareiškėjos skundą dėl socialinio tinklo „Facebook“ Š. Č. ir D. P. asmeninėse paskyrose paskelbtos informacijos (toliau – ir Įrašai) nepagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Nustatyta, kad Kanceliarija su 2018 m. gruodžio 19 d. skundu kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą dėl žurnalistų Š. Č. ir D. P. veiksmų. Skundas pateiktas dėl socialiniame tinklalapyje „Facebook“ asmeninėse paskyrose paskelbtos informacijos, t. y. D. P. įrašas: “Labai svarbi žinia: Premjeras S. S. atleidžia tris ministrus: J. P., K. N. ir L. R. J. Turbūt ne man vienam kilo klausimas: prie ko čia aplinkos ministras ir kultūros ministrė. Štai ką žinome iš užkulisių: Dabar Vyriausybė svarsto sujungti žiniasklaidą prižiūrinčias institucijas į vieną. Jie galėtų bausti ir mokyti visus žurnalistus, skirstyti valstybės pinigus; panašiai padaryta Vengrijoje. Mano žiniomis, Kultūros ministerija ir L. R. J. kol kas nesiėmė vykdyti tokių planų. Aplinkos ministras K. N. buvo vienas iš nedaugelio politikų, kuris viešai prieštaravo S. S. ir jo valstiečių pozicijai dėl valstybės strateginių objektų – Vilniaus ir Kauno atliekų deginimo jėgainių.“. Š. Č. paskelbtas įrašas: „Ne apie loterijas ir ne apie tris ministrus. Bet manau, kad svarbu. Kaip vakar jau minėjo D., turime informacijos, kad Kultūros ministerijai buvo pavesta ruošti pertvarką, kurios esmė – sujungti žiniasklaidos priežiūros ir finansavimo institucijas į vieną didelį aparatą. Toks aparatas: Kontroliuotų, kaip žiniasklaida laikosi įstatymų; Vertintų žurnalistų etiką (ši funkcija dabar tenka žurnalistų savivaldai, taigi valstybė eliminuotų mūsų bendruomenę iš šių sprendimų priėmimo proceso: kas etiškas, o kas ne – spręstų politikų kontroliuojama institucija); O kas būtų dar maloniau – šis darinys ir visokius paramos pinigus skirstytų. Vyriausybė mums patvirtino, kad ministerijai duoti pavedimai – bet nekonkretizuojant, kokių sprendimų reikalaujama. O žinote, kad labai panašų sprendimą savo laiku įgyvendino Vengrijos viešpats V. O.? Ir kaip ten baigėsi – matome dabar. Vengrijoje buvo užčiaupta, nubankrotinta ar kitaip eliminuota beveik visa kritiška žiniasklaida. Tie keli, kurie išliko, dabar yra persekiojami tų, kurie save vadina žurnalistais, nors realiai dirba premjero propogandos aparate. O prieš kelias dienas įvyko šis tas kosminio – šimtų žiniasklaidos priemonių savininkai savo naujienų kanalus lengva ranka atidavė valstybiniam holdingui, kurį kontroliuoja O. žmonės. Paprastai tariant, absoliuti dauguma Vengrijos žiniasklaidos nuo šiol oficialiai yra vienas didelis propogandos aparatas. Nuo Vengrijos kopijuojam kontrolės mechanizmus. Bandom lenkišką scenarijų LRT turinio kontrolei. Kas toliau? Gali tikėtis, kad klysti. Gali stengtis įžiūrėti geranoriškumą ir reformas. Bet pas mus viskas taip įsivažiavę, kad darosi jau neįmanoma nematyti, kaip žiniasklaidos sektorius lėtai urbanizuojamas. Kartais net atrodo, kad kažkas Vilniuje bukai nusirašinėja.“. Skunde nurodoma, kad naujienų portalo „15min.lt“ žurnalistai Š. Č. ir D. P. viešai skleidė informaciją apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklą. Skunde teigiama, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, atlikęs parlamentinį tyrimą, pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti <...> teisės aktus visuomenės informavimo priemonių veiklos skaidrumo didinimo srityse. Tuo tikslu buvo sudaryta darbo grupė (jai vadovavo Ministro Pirmininko patarėjas), kurios pasiūlymams ir išvadoms pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarime, tuo pagrindu Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai pavesta parengti projektus, siekiant reglamentuoti pareigas žurnalistams, visuomenės informavimo priemonių vadovams ir akcininkams deklaruoti turtą ir pajamas bei galimus interesų konfliktus, ženklinimo socialiniuose tinkluose taisykles ir kita. Pasak pareiškėjos, 2018 m. gruodžio 3 d. žurnalistas D. P. ir 2018 m. gruodžio 4 d. žurnalistas Š. Č. savo asmeninėse paskyroje „Facebook“ paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės svarstymus ir pavedimus Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl „žiniasklaidą prižiūrinčių institucijų sujungimo į vieną darinį“. Todėl Žurnalistų etikos inspektoriaus prašė įvertinti žurnalistų Š. Č. ir D. P. veiksmus Visuomenės informavimo įstatymo požiūriu, taip pat prašė, kad minėti žurnalistai nustatyta tvarka paneigtų tikrovės neatitinkančią informaciją.

12. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčas kilo dėl žurnalistų D. P. ir Š. Č., atitinkamai 2018 m. gruodžio 3 d. ir 2018 m. gruodžio 4 d., paskelbtos informacijos jų asmeninėse paskyrose, esančiose socialiniame tinkle „Facebook“. Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintoje visuomenės informavimo priemonės sampratoje (Įstatymo 2 str. 87 p.) nėra tiesioginės nuorodos į socialinius tinklus ir jų paskyras. Teismo vertinimu, asmeninė paskyra socialiniame tinklalapyje „Facebook“ tam tikrais aspektais taip pat gali būti laikoma visuomenės informavimo priemone. Tačiau nagrinėjamu atveju, vertinant ar paskleista informacija yra žinia ar nuomonė, svarbi būtent informacijos pateikimo vieta. Nagrinėjamu atveju informacijai skelbti buvo pasirinktos asmeninės socialinio tinklo „Facebook” paskyros, nors kaip pažymėjo atsakovas skundžiamame Sprendime, pagal šių asmenų užimamas pareigas buvo objektyvi galimybė parengti atskiras publikacijas ir jas paskelbti didelei visuomenės daliai viename didžiausių žiniasklaidos portalų www.15min.lt, todėl šios aplinkybės vertintinos kaip prielaida, kad informacijos skleidėjai neturėjo tikslo paskleisti žinią, o būtent tikslas buvo nuomonės pateikimas ribotam asmenų ratui, kviečiant juos išreikšti savo nuomonę dėl Įrašuose nurodomų samprotavimų.

13. Svarbu ir subjektas, kurio atžvilgiu paskleista informacija, t. y. ginčas inicijuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 254, 3 ir 8 punktą Kanceliarija yra viešasis juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas padėti vykdyti Vyriausybės ir Ministro Pirmininko funkcijas. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 78 punktu, viešasis asmuo – tai valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Viešuoju asmeniu paprastai laikomi asmenys, dėl savo einamų pareigų, veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukiantys visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją dominantys. Ginčo, kad Įrašuose paskelbta informacija yra apie viešuosius asmenis, nėra. Šiuo atveju, skundžiamame Sprendime nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 3 d. Ministras Pirmininkas per spaudos konferenciją paskelbė, kad nusprendė iš pareigų atleisti tris Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrus. Toks Vyriausybės vadovo sprendimas, nenurodant konkrečių jį priimti paskatinusių priežasčių, sukėlė visuomenėje viešąją diskusiją ir buvo plačiai vertinamas, analizuojamas ir komentuojamas visuomenės informavimo priemonėse (http://www.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/permainos-vyriausybeje-keiciami-kulturos-svietimo-ir-aplinkos-ministrai-891510;https://www.youtube.com/watch?v=gVd1EIJ7yn4; http://www.diena.lt/naujoenos/lietuva/politika/politologas-reikia-ieskoti-visuomenes-palaikyma-turinciu-ministru-891540). Taigi nagrinėjamu atveju viešojo asmens spaudos konferencijoje paskelbta informacija sąlygojo visuomenės susidomėjimą. Šias aplinkybes teisingai nustatė atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą.

14.1. Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalimi, nuomonė yra suprantama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 d.). Žinia tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 86 d.). Tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Tuo tarpu nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Toks pat aiškinimas pateikiamas ir LVAT formuojamoje praktikoje (LVAT administracinėje byloje Nr. eA- 1683-415/2018).

14.2. Pažymėtina, kad siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės negalima apsiriboti tik atskirų frazių pažodiniu vertinimu. Svarbu yra įvertinti ir pateikiamų teiginių kontekstą, formuluotes, ar išsakomos mintys suprantamos kaip neginčytinas faktas, ar kaip asmeninis pašnekovo tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2007). Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015). EŽTT praktikoje taip pat aiškiai atskiriami fakto konstatavimas (angl. statements of fact) ir vertinamieji teiginiai (angl. value judgments). Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (EŽTT 2017 m. sausio 9 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją Nr. 51744/99). Tad tiriant ir vertinant informaciją, svarbu vertinti ir bylos aplinkybių visumą, analizuoti paskleistų teiginių kontekstą, atsižvelgti į jų formuluotes.

15. Teismas pažymi, kad įvertinus skundžiamo Sprendimo turinį (Sprendimo 6 psl.), Tarnyba detaliai išnagrinėjo Įrašų turinį ir teiginius, su kuriais nesutinka pareiškėja, ir pagrindė išvadą, kad D. P. Įrašas paskelbtas reaguojant į kilusią viešąją diskusiją dėl šalyje susidariusios politinės situacijos. O prie šios diskusijos prisijungė kitas žurnalistas Š. Č., kuris savo asmeninėje paskyroje paskelbė Įrašą apie panašaus pobūdžio turimą informaciją. Teismas, atkreipia dėmesį, kad Įrašuose iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, kad sakiniai suformuluoti iš esmės kaip dvejonė, susirūpinimas arba klausiamąja forma, todėl daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktą, žinias ar informaciją, o ne žinia. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu pagrindinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki arba nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis. Nagrinėjamu atveju Žurnalistų etikos inspektoriaus Sprendime nustatyta teisinga aplinkybė, kad iš Įrašų turinio spręstina, kad D. P. ir Š. Č. skleidžiama informacija yra apie visuomenei aktualius politinius įvykius (trijų ministrų planuojamo atleidimo priežastis ir planuojamą visuomenės informavimo priemonių priežiūros institucijų reformą), tačiau tai nėra laikytina oficialia informacija apie Vyriausybės veiklą. Todėl sutiktina su atsakovės argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju D. P. ir Š. Č. paskelbta subjektyvaus pobūdžio informacija.

16. Teismo vertinimu, kad Tarnyba visapusiškai įvertino Įrašų turinio kontekstą, tiek informacijos paskelbimo aplinkybes, tiek atsakovo pavartotus emocinį vertinimą rodančius žodžius, buvo kviečiama visuomenė ir politikai diskusijai nagrinėjamu klausimu (frazės „Turbūt ne man vienam kilo klausimas: prie ko čia aplinkos ministras ir kultūros ministrė. <...>“), taip pat įrašuose buvo reiškiamos abejonės, kas būtų, jeigu įvyktų tam tikros aplinkybės („Jie galėtų bausti ir mokyti“, „Dabar Vyriausybė svarsto sujungti <...>, kontroliuotų <..>, vertintų <...>“) ir t. t. Taigi Teismas, įvertinęs Įrašuose pateiktą informaciją, išanalizavęs ginčo teiginių formuluotes, jų lingvistinę konstrukciją, daro išvadą, kad Įrašuose pateikti samprotavimai, subjektyvi asmens nuomonė apie Vyriausybės vykdomą politiką, iškeliant vykdomos ar galimai planuojamos vykdyti politikos trūkumus, pateikiant su tuo susijusias abejones ir pan.

17. Taip pat vertinant Įrašuose paskelbtos informacijos patikimumą, pažymėtina, kad Tarnyba Sprendime nurodė, kad Įrašuose skelbiama, jog viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) informacija apie galimas ministrų atleidimo priežastis yra „<...> iš užkulisių <...>“, t. y. minėti asmenys rėmėsi neoficialia informacijos šaltinio suteikta informacija ir naudojosi Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį. Taigi informacijos skleidėjai skelbiamoje informacijoje naudodami teiginį „iš užkulisių“ iš esmės tinkamai įgyvendino Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies reikalavimą, jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Minėtas teiginys „iš užkulisių“ patvirtina, kad informacijos šaltinis yra neoficialus, ir negali būti suprantamas kaip neginčijamų duomenų ar faktų pateikimas. Viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turėjo faktinį pagrindą pasitikėti kitų informacijos šaltinių suteikta informacija, kadangi Sprendime cituojami asmenys ir jų pasisakymai bei Įrašai (Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko D. R., Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko M. M.), o kaip jau aprašyta Sprendimo 14 punkte, viešųjų asmenų vieši pasisakymai sąlygojo visuomenės susidomėjimą ir diskusiją. Aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, jog Tarnybos nuomonė buvo išreikšta etiškai, sąžiningai, turint objektyvaus faktinio pagrindo sąmoningai, nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

18. Sprendžiant dėl skundžiamame Sprendime pateiktos išvados, kad viešosios informacijos skleidėjai Įrašuose skelbė neoficialią, nepatvirtintą faktinio pagrindo nestokojančią informaciją apie ministrų atleidimo priežastis, pagrįstumo, pabrėžtina, kad iš Sprendimo turinio matyti, kad sistemiškai buvo vertinama viešai skelbiama informacija, ir informacijos skleidėjai elgėsi sąžiningai, byloje taip pat nėra duomenų, kad buvo siekiam įžeisti pareiškėją, paskleista subjektyvaus pobūdžio informacija. Pasak pareiškėjos, tretieji asmenys savo nuomonę skleidė nesąžiningai, nes disponavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikta informacija, kuria nesirėmė, o paskleidė kitas tikrovės neatitinkančias žinias. Tačiau, kaip nurodoma Sprendime, Vyriausybė trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P. teikė informaciją apie Vyriausybės pasitarime priimtus oficialius sprendimus, kurie buvo pavesti Kultūros ministerijai dėl žiniasklaidos klausimų, o ne planuojamas, rengiamas permainas, susijusias su institucijų sujungimu. Tuo tarpu tretieji asmenys Įrašuose skelbė informaciją ne apie Vyriausybės oficialius sprendimus, o apie politikos užkulisiuose sklandančią, plintančią informaciją, jog yra planuojamas žiniasklaidos veiklą prižiūrinčių institucijų sujungimas, todėl skundo argumentai, kad paskleista tikrovės neatitinkanti, nesąžininga informacija, atmestini kaip nepagrįsti.

19. Teismas sutinka su pareiškėjos argumentu, jog informacija turi būti reiškiama sąžiningai, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad trečiųjų asmenų subjektyvūs samprotavimai, komentuojant viešąją informaciją, ir kviečiant diskutuoti, galėjo pažeminti pareiškėjos kaip institucijos ar jos atstovaujamų asmenų garbę ir orumą, ar daryti neigiamą įtaką dalykinei reputacijai, todėl šie pareiškėjos argumentai, jog turi būti ginama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vyriausybės kanceliarijos garbė ir orumas bei dalykinė reputacija, nes paskleista nepatikrinta, faktiniais duomenimis nepagrįsta informacija, esamų faktinių aplinkybių ir suformuluoto skundo ribose, nevertintina. Taip pat teismo nuomone, pareiškėjos skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, susijusi su neturtinių teisių gynimu (garbės ir orumo, dalykinė reputacija), šioje byloje nenagrinėtina, nes šios bylos nagrinėjimo dalykas skundžiamo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir iškeltus reikalavimus. Pastebėtina, kad minėtame pareiškėjos skunde, kurį pateikė atsakovui, nebuvo keliamas klausimas dėl pareiškėjo dalykinės reputacijos gynimo, todėl šie teismui pateikto skundo argumentai šiuo aspektu nenagrinėtini.

20. Iš skundžiamo Sprendimo turinio spręstina, kad Tarnybos inspektorius ginčą ištyrė išsamiai, įvertino visas reikšmingas aplinkybes, t. y. Įrašuose skelbiamos informacijos pateikimo vietą (socialinio tinko „Facebook“ asmeninės paskyros), informacijos pobūdį (Įrašuose paskelbta kritiško pobūdžio informacija, skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybei, jos galimai vykdomai politikai, kuria disponuoja tam tikras ratas atsakingų ir suinteresuotų asmenų), informacijos tikslą (sąžiningai informuoti visuomenę apie turimą neoficialią informaciją), todėl sutiktina su atsakovo Sprendimo išvada, kad viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai), paskelbę ginčijamą teiginį apie tariamus Lietuvos Respublikos Vyriausybės svarstymus ir pavedimus Kultūros ministerijai dėl „žiniasklaidą prižiūrinčių institucijų sujungimo į vieną darinį“, neperžengė saviraiškos laisvės ribų, todėl nėra pagrindo asmeninėse paskyrose socialiniame tinklalapyje „Facebook“ paskelbtą informaciją vertinti kaip tikrovės neatitinkančią.

21. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016) yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą. Įvertinus ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

22. Teismas, įvertinęs byloje esančių aplinkybių visumą, daro išvadą, kad Tarnyba skundžiamame sprendime nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, tinkamai įvertino ir išanalizavo nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, Sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuo grindžiamos padarytos išvados, todėl Tarnybos priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismo vertinimu, pareiškėjos skunde nurodytais argumentais ar kitais motyvais naikinti skundžiamo Sprendimo nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

23. Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A-3555-261/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84?87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.