Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m. gegužės 29 d. dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, netinkamo kamerų įrengimo (netinkamai įrengtas tualetas; langai; grotos; nemalonus kvapas; rūbų spintos nebuvimas; asbestas, kameros plotas ir kt.) priemonių švarai palaikyti, indams plauti, higienos priemonių neišdavimo, galimybės pasivaikščioti kiemelyje ilgiau nei valandą nesuteikimo, naudojimosi dušu, maitinimo, patalynės kokybės neužtikrinimo.

Teismų informacinės sistemos ,,Liteko” duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 10 d. su skundu kreipėsi į VAAT (administracinė byla Nr. I-4365-816/2019) dėl Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 30 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, dėl neužtikrinto privatumo sanitariniuose mazguose.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamoje administracinėse bylose yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo skundo dalis, kurioje kildinamas neturtinės žalos atsiradimas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 30 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, paliktina nenagrinėta.

Rremiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas į Lukiškių TI – K atvyko 2018 m. lapkričio 30 d. išvyko 2019 m. balandžio 9 d. į Kauno tardymo izoliatorių; atvyko į Lukiškių TI – K 2019 m. balandžio 11 d., išvyko 2019 m. gegužės 20 d. į Kauno tardymo izoliatorių; atvyko į Lukiškių TI –K 2019 m. gegužės 23 d., išvyko 2019 m. gegužės 27 d. į Marijampolės pataisos namus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. 1) 1.3.1 punkte, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. 2) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui.

Iš atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas atitiko Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. 1 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto standartus t. y. vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nuo 6,59 kv. m iki 7,31 kv. m, o dviems asmenims tenkantis kameros plotas – nuo 7,38 kv. m iki 8,02 kv. m., kas reiškia, kad kameroje kalinčiam vienam asmeniui teko nuo 3,69 iki 4,01 kv. m bendro kameros ploto. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, jis dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį Nr. A-2169-525/2019).

Įvertinus Vilniaus PN pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos pagal nacionalinę teisę ir jam neteko mažiau, nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu nenustatytas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų faktas nacionalinės teisės bei Konvencijos prasme.

Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Taigi akivaizdu, kad šiose teisės aktų normose yra įtvirtintas imperatyvas užtikrinti nuteistajam nusiprausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčija, kad jam nebuvo užtikrinta teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, priešingai, patvirtina, jog buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesant duomenų, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai jam tenkantis maudymosi laikas neatitinka Vilniaus PN nustatytos maudymosi trukmės ar buvo nepakankamas, darytina išvada, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovės atstovo veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Šiuo ginčo aspektu aktuali HN 134:2015, kurios 14 punkte nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 laipsnių ir ne aukštesnė kaip 28 laipsniai, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Pažymėtina, jog HN 134:2015 privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais (3 p.).

Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktus (b. l. 51–57), nenustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklė neatitiko minėtų HN 134:2015 reikalavimų.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjui pakankamai nekonkretizavus nusiskundimų dėl apšvietimo, santykinės oro drėgmės viršijimo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos). Tuo tarpu Lukiškių TI-K pateikė informaciją, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų į administraciją kreipėsi tik dėl Lukiškių TI – K kameros Nr. 360. Lukiškių TI – K išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, informavo pareiškėją, kad gedimų minėtoje patalpoje neužfiksuota (b. l. 35). Ginčo aspektu pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Minėta, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl drėgmės, kitų sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas, ištyrimo. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad kamerose buvo drėgna, dėl ko pūdavo čiužiniai, veisėsi pelėsis ir parazitai, tačiau šių aplinkybių, t. y. kada ir kokiose kamerose galimai buvo tam tikro jo nurodomo pobūdžio pažeidimai, nedetalizavo. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiami argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės.

Skunde teigiama, kad pastato konstrukcijoje yra asbesto, todėl, tai sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 ir 3.4 punktais (2002 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 102 redakcija), Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2003 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI – K gyvenamuosiuose korpusuose, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijoje asbesto nėra. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose šiferio lakštai būtų laužomi, dėl ko asbestas išsiskirtų į aplinką ir keltų pavojų sveikatai, todėl minėti pareiškėjo argumentai vertintini kaip abstraktūs, nesudarantys pagrindo pripažinti, jog pasivaikščiojimo kiemai kelia pavojų pareiškėjo sveikatai.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad jam nebuvo išduodamas pakankamas kiekis higienos priemonių.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) vyrams išduodamas patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei), 2 vnt. rankšluosčių, vienam mėnesiui išduodami 3 ritinėliai tualetinio popieriaus. Atsakovės atstovas atsiliepime teismui patvirtino, kad minėtų teisės aktų reikalavimų Lukiškių TI-K laikėsi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl neišduotų higienos priemonių. Nesant pareiškėjo nusiskundimų Lukiškių TI-K administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas vertina juos kaip neįrodytus. Pabrėžtina, jog laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K išduodamo maisto daviniai neužtikrino jam, kaip sportuojančiam asmeniui, reikiamo kalorijų kiekio.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas, teigdamas, kad maisto kaloringumas buvo 1 300–1 500 kcal, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pakankamai pagrįstu. Suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas organizuojamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“. Pažymėtina, kad nurodytuose teisės aktuose nėra išskiriamas atskiras valgiaraštis sportuojantiems asmenims, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti padidinto kaloringumo maisto davinį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN neužtikrino ilgalaikio pasimatymo su žmona, kitais šeimos nariais teisės.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 84 straipsniu, nuteistieji kalėjimuose suskirstomi į paprastąją ir drausmės grupes. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą (Bausmių vykdymo kodekso 85 str. 1 d. 2 p.). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 2 punktą trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose. Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato Bausmių vykdymo kodekso 73–75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai.

Suimtųjų teisę pasimatyti įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis, kurio 8 punkte nurodyta, kad pasimatymų tvarką nustato Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, kurių 62 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatyta tvarka. Vadovaudamasis minėtu punktu, taip pat Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 2 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsniu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, XVI skyriumi, reglamentuojančiu nusiteistųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis tvarką, Lukiškių TI-K direktorius 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 „Dėl giminaičių ir kitų asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Giminaičių ir kitų asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Aprašo 4 punkte nurodyta, kad giminaičiai ir kiti asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, turi ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti pasimatymo datą, laiką, trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K siuntinių, perdavimų ir smulkiųjų paketų su spauda priėmimo biure – telefonu, paštu, raštu arba atvykus į įstaigą. Pareigūnas Lukiškių TI-K siuntinių, perdavimų ir smulkiųjų paketų su spauda priėmimo biure gavęs prašymą pasimatyti, registruoja jį Trumpalaikių pasimatymų išankstinio registravimo žurnale (Aprašo 7 p.). Pagal Aprašo 9 punktą giminaičiai ir kiti asmenys, atvykę į Lukiškių TI-K ir pageidaujantys tą pačią dieną pasimatyti su suimtaisiais, nuteistaisiais, ar nuteistaisiais areštu gali gauti trumpalaikius pasimatymus tik tuo atveju, jei yra laisva, pagal išankstinį registravimą, nerezervuota vieta, arba kuris nors kitas lankytojas neatvyko į iš anksto rezervuotą pasimatymą.

Kaip yra pažymėjęs LVAT, teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013; LVAT 2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016). Laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga, veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose), pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014; LVAT 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1059-858/2015).

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo gyvenimo drauge. To, kad būtų kokiu nors būdu išreiškęs valią dėl ilgalaikių pasimatymų, savo skunde konkrečiai ir vienareikšmiškai nenurodė ir pats pareiškėjas. Priešingai, jis vien abstrakčiai teigė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus, cituodamas EŽTT praktiką dėl suimtųjų teisės į pasimatymus. Pažymėtina, jog tokių abstrakčių teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti pasimatymą pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba.

Pareiškėjas skunde teigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti tik 1 val. per parą. Pasak pareiškėjo, tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateiktam išaiškinimui bei pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį.

Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nustatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Pareiškėjas skunde remiasi Konvencijos 3 straipsniu, pagal kurį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Minėtas straipsnis nereglamentuoja pasivaikščiojimų trukmės laisvės atėmimo vietose, todėl sutiktina su atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais argumentais, kad Konvencijos 3 straipsnis nagrinėjamoje byloje nėra aktualus.

Kiti pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą ir nepažengiant nagrinėjimo ribų, konstatuotina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Vilniaus PN tinkamomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilnaus apygardos administracinį teismą.