Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas O. Briedis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54429-2016-6

2017 m. birželio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. D., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 233 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo vieneriems metams devyniems mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši subendrinta bausmė subendrinta su Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu E. D. paskirta ir neatlikta bausme, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta neatlikta bausmės dalis ir paskirta galutinė laisvės atėmimo dvejiems metams bausmė, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas E. D. sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2016 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. sausio 16 d. imtinai (dvidešimt aštuonios dienos).

Iš E. D. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 487,65 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D. nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 20 d., apie 23.45 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. D. priklausančio gyvenamojo namo virtuvėje tarpusavio konflikto metu pastūmė brolį V. D., dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės, tada gulinčiam V. D. spyrė 2–3 kartus, tikslesnis skaičius nenustatytas, į galvą ir nugarą. Tokiais veiksmais nukentėjusiajam V. D. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes jo sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 dienų dėl galvos smegenų traumos ir dešinio momenkaulio lūžimo.

Taip pat E. D. nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 12 d., tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo bei pagerinti savo padėtį, paprašė liudytojo E. D., kad pastarasis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aiškiai melagingus duomenis, jog jis, E. D., nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2016 m. lapkričio 20 d. vakare ir naktį, buvo pas jį namuose, o jeigu nepaliudys jo naudai, tai E. D. ir jo šeimai bus blogai. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2016 m. gruodžio 13 d., apie 16.00 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo bei pagerinti savo padėtį, paprašė liudytojų E. D. ir J. J., kad jie apklausiami ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aiškiai melagingus duomenis, jog jis, E. D., nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2016 m. lapkričio 20 d., buvo pas juos namuose ir niekur nebuvo išėjęs, o jeigu nepaliudys jo naudai, jis pats susidoros su jų šeima. Tokiais veiksmais E. D. siekė paveikti liudytojus E. D. ir J. J., kad jie ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo E. D. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai E. D. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 233 straipsnio 1 dalį.

Iš apelianto skunde nurodytų teiginių ir teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme duotų paaiškinimų matyti, jog apeliantas pripažįsta savo kaltę, neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, šių veikų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta realiai atlikti laisvės atėmimo bausme, teigdamas, kad tokia bausmė jam per griežta, neadekvati jo padarytoms veikoms, o bausmės tikslus galima pasiekti paskiriant laisvės apribojimo bausmę. Todėl apygardos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, faktinių bylos aplinkybių kitaip nei nustatė apylinkės teismas nevertina, o išdėsto savo argumentus dėl paskirtos bausmės.

Už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą yra numatyta vien laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė, o skundžiamu nuosprendžiu už šio nusikaltimo padarymą E. D. skirtos bausmės dydis daug mažesnis už šios bausmės vidurkį. Už kito, t. y. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto, nesunkaus nusikaltimo padarymą E. D. skirta griežčiausia šio nusikaltimo sankcijoje numatyta bausmės rūšis, tačiau akivaizdu, jog skirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė taip pat nesiekia šios bausmės vidurkio. Skirdamas bausmes, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistojo asmenybę, pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimus E. D. padarė apsvaigęs nuo alkoholio, lengvinančių aplinkybių nenustatė, įvertino ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas, tarp jų ir nuteistojo padėties lengvinimui galinčias turėti įtakos, bylos aplinkybes – nukentėjusysis V. D. (apelianto brolis) atleido E. D..

Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų ir nuteistojo pavojingumo laipsnį (nusikaltimus padarė bausmės, paskirtos už smurtinius veiksmus prieš šeimos narius, vykdymo atidėjimo laikotarpiu; ankstesnės bausmės jam teigiamo poveikio nepadarė, nes jis ir toliau smurtauja prieš šeimos narius), kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę bei galutinę subendrintą bausmę, kuri, beje, yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje už sunkiausią iš padarytų nusikaltimų numatytas bausmės vidurkis. Laikyti ginčijamą bausmę aiškiai per griežta ir ją mažinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ar keisti bausmę į apelianto prašomą švelnesnę – laisvės apribojimo bausmę nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, jog E. D. praeityje ne kartą teistas (2014-09-22 teismo baudžiamuoju įsakymu, 2014-12-03 ir 2016-05-30 nuosprendžiais (t. 1, b. l. 172–173, 174–175; 180–182), teistumas neišnykęs. Turėdamas neišnykusį teistumą, vėl padarė dvi naujas tyčines nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Šios aplinkybės leidžia apygardos teismui daryti išvadą, jog jis nepaisė visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių, o anksčiau skirtos bausmės nuo nusikaltimų darymo jo nesulaikė, todėl jam už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą pagrįstai skirta šių veikų sankcijose numatyta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

Akivaizdu, jog apeliantas nutyli jam nepalankią aplinkybę – nusikaltimus jis padarė anksčiau skirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu E. D. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl E. D. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo), BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl V. D. sukelto fizinio skausmo) ir BK 187 straipsnio 3 dalį laivės atėmimu vieneriems metams, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams ir paskiriant įpareigojimus (t. 1, b. l. 180–182). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis ir apeliantui skyręs bei subendrinęs bausmes pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 233 straipsnio 1 dalį subendrintą bausmę subendrino su minėtu 2016 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu E. D. paskirta ir jo neatlikta bausme ir paskyrė jam galutinę dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo manyti, jog apeliantas nubaustas per griežtai, ir nemato galimybės mažinti skirtą bausmę.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-63/2010, 2K-157/2010).

Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste svarbu yra ir tai, kad BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, tokį savo sprendimą teismas privalo motyvuoti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje yra galimas BK 75 straipsnio taikymas, tokiu būdu suteikiant paskutinę galimybę nuteistajam pasitaisyti ir neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės.

Konkrečios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis E. D., būdamas teistas tris kartus iš esmės dėl panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų, tiek prieš tą patį nukentėjusįjį – brolį V. D., tiek prieš kitą brolį – E. D. ir mamą – V. D. (t. 1, b. l. 172–173, 174–175; 180–182), vėl nuteistas už brolio V. D. sužalojimą bei nusikalstamą poveikį liudytojams – E. D. ir J. J.. Nors apeliantas tik dabar pripažino kaltę ir gailisi padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, vien ši aplinkybė šiuo konkrečiu atveju neeliminuoja teismo teisės realizuoti bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybę.

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl galimumo atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, negali neatsižvelgti į tai, kad ankstesnės ir paskutinės dvi veikos E. D. padarytos apsvaigus nuo alkoholio, fizinį smurtą jam pavartojant prieš šeimos narį, t. y. brolį V. D., gim. (duomenys neskelbtini). Pastarojo ir nuteistojo santykiai yra akivaizdžiai nebroliški, nedraugiški, konfliktiški ir viso to priežastys objektyviai yra ne vien E. D. neblaivumas įvykio metu, tačiau paties V. D. provokuojantys veiksmai prieš nuteistąjį, jo neblaivumas bei galbūt pavydas dėl to, jog dėdė V. D. viešai yra pažadėjęs padovanoti gyvenamąjį namą būtent E. D.. Matyti, jog būdami jauno amžiaus, karšto būdo bei neblaivūs, broliai konflikto neišvengė ir šį kartą, o minėtos priežastys iš esmės ir lėmė nusikalstamą nuteistojo elgesį.

Kompleksiškai įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, apygardos teismas turi pagrindą manyti, jog nuteistojo E. D. padaryti nusikaltimai ir jo asmenybė visgi nėra dar tiek pavojingi, jog leistų suabejoti tuo, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai negalės būti pasiekti neatidėjus jam skirtos bausmės vykdymo. Svarbu yra tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis dirba, teisės pažeidimų nedaro, yra motyvuotas dirbti, gyventi dorai, vengia kontaktų su asocialų gyvenimą gyvenančiais šeimos nariais ir gyvena atskirai nuo brolių ir mamos. Be to, gyvenamosios vietos seniūno ir darbdavio apeliantas charakterizuojamas teigiamai, kaip pareigingas, darbštus, rūpestingas, nuoširdus, taip pat yra baigęs mūrininko kursus, turi pagrindinį išsilavinimą, nevedęs, o darbdavys planuoja jį apgyvendinti savo ūkininko ūkyje (t. 1, b. l. 186–189, t. 2, b. l. 94–97, 98, 109, 110, 111).

Būtent visi šie duomenys, susiję su nuteistojo padarytomis teisei priešingomis veikomis, jų pavojingumu, pobūdžiu, nuteistojo asmenybe, jo elgesiu iki nusikalstamų veikų padarymo, nusikaltimų darymo metu ir po nusikalstamų veikų, leidžia susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad nuteistasis suvokė savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, tinkamai įvertino šiuos veiksmus, dėl jų gailisi ir, svarbiausia, siekia pasitaisyti. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali nutraukti nuteistojo besimezgančius socialinius ryšius, nulemti jauno žmogaus gyvenimo perspektyvas ar siekius imti kurti šeimos santykius, toliau dirbti ir gyventi visavertį, orų ir teisingą gyvenimą.

Apibendrindama išdėstytas ir įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisingumo principas bus įgyvendintas ir bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam maksimaliam laikotarpiui atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir skiriant jam BK 72² straipsnyje, 75 straipsnio 2 dalies 5, 8, 10 punktuose numatytas pareigas – tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Skirtini įpareigojimai, proceso auklėjamasis poveikis ir žinojimas, kad bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu toliau nuteistajam darant teisės pažeidimus jis gali būti pasiųstas vykdyti paskirtą bausmę, kad net ir pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimui ateityje padaryti teisės pažeidimai gali būti vertinami kur kas griežčiau, apygardos teismui sudaro pagrindą manyti, kad nuteistasis visgi pakeis savo elgesį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis BK 72² straipsniu, 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8, 10 punktais, E. D. paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir 6 (šešis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.