- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-20
- Bylos Nr.
- 1A-29-519/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42065-2016-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- D. M., L. K.
- Nukentėjusysis
- R. K.
- Civilinis ieškovas
- Šiaulių teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Silva Balčiūnienė
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. M. ir L. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:
L. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 pakeitimo redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 2011 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmės dalimi ir paskirta galutinė 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Laisvės atėmimo bausmė L. K. paskirta atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.
D. M. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 pakeitimo redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) ir jam paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per 2 (dvejus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas 92,44 Eur civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš D. M. ir L. K. solidariai priteista 92,44 Eur (devyniasdešimt du eurus 44 euro centus) Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai.
Nukentėjusiojo R. K. 34,99 Eur civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir nukentėjusio naudai priteista 34,99 Eur (trisdešimt keturis eurus 99 centus) turtinės žalos atlyginimas solidariai iš D. M. ir L. K..
Nukentėjusiojo R. K. 6600 Eur civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir nukentėjusio naudai priteista 1100 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto eurų) neturtinės žalos atlyginimas solidariai iš D. M. ir L. K..
Nukentėjusiojo R. K. civilinio ieškinio reikalavimą, kuriuo prašoma priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (pradinio ieškinio – 2017 m. vasario 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atmestas.
Pripažintos R. K. 1650 Eur atstovavimo išlaidos proceso išlaidomis ir priteista solidariai iš L. K. ir D. M. 1650 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų penkiasdešimt eurų) suma R. K. naudai.
Priteista solidariai iš D. M. ir L. K. 42,54 Eur (keturiasdešimt dviejų eurų 54 centų) proceso išlaidos valstybės naudai.
Proceso išlaidos už L. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą dėl advokato dalyvavimo byloje iš L. K. nepriteistos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. D. M. ir L. K. nuteisti už tai, kad jie 2016 m. rugsėjo 4 d. apie 23 val. 57 min., viešoje vietoje – bare „(duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), minimo baro lankytojų bei baro personalo akivaizdoje, tyčia, bendrais tyčiniais veiksmais, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smūgiu sudavimu, o būtent: D. M. stikliniu bokalu suduodamas 13 smūgių nukentėjusiajam R. K. į galvos sritį ir tuo pačiu metu L. K. kumščiais suduodant 7 smūgius nukentėjusiajam R. K. į veido sritį, bendrais tyčiniais veiksmais padarydami nukentėjusiajam R. K. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius kūno sužalojimus: muštines žaizdas viršugalvyje, momens dešinėje, pakaušio dešinėje, odos nubrozdinimą sprande bei poodines kraujosruvas su minkštųjų audiniu patinimu kaktos kairėje ir nosies nugarėlėje, bendrais tyčiniais veiksmais sudaužydami nedidelės vertės svetimą turtą - nukentėjusiajam R. K. priklausantį 100 eurų vertės laikrodį „Casio“, tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimti ir tvarką.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Apelianto teigimu, teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Teigia, kad teismas padarė išvadas, kurios prieštarauja byloje neginčijamai nustatytoms aplinkybėms. Teismas ištyrė įrodymus (vaizdo įrašą, G. M. parodymus), tačiau padarė nelogiškas ir paminėtiems įrodymams prieštaraujančias išvadas.
2.2. Nurodo, kad liudytojas G. M. patvirtino, jog nukentėjusysis bare elgėsi įžūliai, trikdė viešąją tvarką, t. y. be jokios priežasties užgauliojo kitus baro lankytojus, provokavo konfliktą iki prieidamas prie jo (D. M.). Jo atžvilgiu nukentėjusysis taip pat elgėsi įžūliai, trikdė viešąją tvarką. Tai patvirtina teismo nuosprendyje išdėstytas vaizdo įrašo turinys, kurį skunde analizuoja. Nukentėjusysis viešoje vietoje jį įžeidinėjo girdint kitiems baro lankytojams, grasino fiziniu susidorojimu. Nors nėra garso įrašo, šie jo parodymai patvirtinami vaizdo įrašu. Pažymi, jog iš įrašo matomas jo elgesys, kaip jis bandė nusisukti nuo nukentėjusiojo, nutraukti bendravimą, išvengti konfliktinės situacijos, tačiau nukentėjusysis atkakliai siekia fizinio kontakto. Nurodo, kad teismas konstatavo, kad vaizdo įraše nukentėjusiojo rankos nuleistos, nėra matyti jokių smūgių jo atžvilgiu. Pasak teismo, kadangi nukentėjusysis dėvi baltos spalvos megztinį, todėl rankų judesiai prie jo į kairį šoną turėjo matytis per rankų tarpus, tačiau tokių judesių vaizdo kamera nefiksuoja. Šios teismo išvados yra aiškiai nepagrįstos, kadangi vaizdo įrašas nėra pakankamai ryškus, per tarpus tarp rankų būtų matyti šviesios spalvos nukentėjusiojo megztinis, tėra prielaidos ir spėliojimas. Be to, nukentėjusiojo rankas po stalu užstoja ne tik jo rankos, bet ir stalas. Pažymi, jog aplinkybę, kad nukentėjusysis jam kumščiavo į šoną patvirtina vaizdo įrašas, kuriame matyti, kad nukentėjusysis pakiša rankas po stalu. Teismo pripažinimas, kad nukentėjusysis keletą kartų bandė jį apsikabinti, kišo savo galvą jam prie pat veido, t. y. užfiksuotas nukentėjusiojo elgesys patvirtina, kad jis nematė reikalo riboti fizinį kontaktą jo (D. M.) atžvilgiu. Priešingai, nei nurodė teismas, paties teismo pripažinti nukentėjusiojo veiksmai – galvos kišimas jam prie veido, apsikabinimas, kelio išeiti užtvėrimas, buvo pakankama grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, o taip pat garbei, orumui ir laisvei. Pažymi, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad jis sėdėjo ant pakylos ir jo liemuo, į kurį kumščiavo nukentėjusysis buvo aukščiau nukentėjusiojo juosmens, t. y. nukentėjusiajam norint suduoti jam į šoną nereikėjo pasilenkti, todėl teismas vaizdo įraše neįžiūrėjo akivaizdžių pasikeitimų nukentėjusiojo elgesyje. Pasak apelianto, teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad baro lankytojai smūgių sudavimo metu buvo šoke. Priešingai, baro lankytojai buvo pasibaisėję nukentėjusiojo elgesiu, kuris viešai jį įžeidinėjo, jam grasino, tuo pačiu baugindamas greta sėdinčius baro klientus.
2.3. Pažymi, kad teismas nepateikė išvadų dėl esminės bylos aplinkybės, jog jis bendravo taikiai ir ramiai su nukentėjusiuoju iki tam tikro momento, pats neinicijavo kontakto su nukentėjusiuoju, nuo nukentėjusiojo negalėjo pasitraukti, kadangi jam nukentėjusysis užtvėrė išėjimą ir faktiškai užgulė jį savo kūno svoriu. Apelianto teigimu, teismas neįvertino, jog buvo objektyvi priežastis dėl kurios jis buvo priverstas nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti jėgą. Teismui atsisakius konstatuoti šią priežastį, nors ji yra akivaizdi, reiškia, kad teismas faktiškai pripažino, kad nėra pašalintos abejonės, kad nukentėjusiojo veiksmai jo atžvilgiu buvo konflikto priežastis ir atitiko nusikaltimo numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje požymius. Teigia, kad teismas visiškai nevertino melagingų parodymų, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis ir liudytojas K. A.. Nors nukentėjusysis bendravo prie stalo 3 minutes, tačiau K. A. parodė, kad apskritai nieko neprisimena, o nukentėjusysis nurodė, kad gavo smūgį bokalu eidamas pro šalį. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nevertino, kad šie melagingi nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai yra požymis, jog nukentėjusysis ir liudytojas K. A. supranta, kad jų veiksmai buvo neteisėti, o tai patvirtina jo parodymų teisingumą, jog iš nukentėjusiojo pusės buvo ne tik kumščiavimas po stalu, bet ir grasinimai fiziniu smurtu. Apelianto teigimu, teismas surašydamas nuosprendį pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taip pat surašant teismo nuosprendį keliami reikalavimai, kad išdėstant nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, būtina aprašyti tą jų dalį, kuri patvirtina ar paneigia vieną ar kelias nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytas ar kitas svarbias aplinkybes. Aprašant dokumentus ir daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti, nurodomos jais nustatytos aplinkybės. Aprašant procesinį veiksmą, nurodomas ne tik jo pavadinimas, bet ir rezultatas, kokias aplinkybes jis patvirtina arba paneigia. (Lietuvos aukščiausiojo Teismo senato nutarimas 2003 m. birželio 20 d. Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 3.1.6. punktas). Pažymi, jog 1997-10-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarime pateikti išaiškinimai, kad teismo nuosprendis turi būti surašytas įtikinamai, o būtent spręsdamas konfliktą, teismas, kaip valstybės valdžios institucija, priima teisingumo aktą. Priimdamas jį, teismas remiasi specialiomis procedūrinėmis taisyklėmis. Viena jų reikalauja, kad teismas, nustatydamas asmens teises ir pareigas, nurodytų aiškius ir įtikinamus priimamo sprendimo motyvus. Nesutinkančiam su jo atžvilgiu priimtu teismo sprendimu asmeniui įstatymai garantuoja galimybę skųsti jį hierarchine linija, t. y. garantuojamas priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas aukštesnės instancijos teisme. Pažymi, kad šie Konstitucinio Teismo teisiniai išaiškinimai bendrosios kompetencijos teismams yra privalomi.
2.4. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, nes nevykdė BPK 20 straipsnio 5 dalies, nuosprendžio nepagrindęs išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendis naikintinas dėl šio esminio baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimo, kuris suvaržė įstatymų garantuotas jo teises ir kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
2.5. Nurodo, kad jo parodymais, vaizdo įrašu (matosi kaip bando patraukti nuo savęs nukentėjusįjį, nusisuka nuo nukentėjusiojo, kad nebekalbėtų; dairosi baro darbuotojų pagalbos) ir G. M. parodymais (nukentėjusysis įžūliai užkabinėjo ne tik jį (D. M.), bet ir kitus baro klientus) patvirtinama, kad nukentėjusysis jį įžeidinėjo, jam grasino fiziniu smurtu ir kumščiavo po stalu jam į šoną. Apelianto teigimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad jis neturėjo tyčios sutrikdyti viešąją rimtį, bet tik gynėsi nuo pavojingo nukentėjusiojo kėsinimosi jo atžvilgiu, neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Todėl mano, kad jis nėra kaltas dėl nusikaltimo, kuris nurodytas teismo nuosprendyje.
2.6. Pažymi ir tai, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes konstatuodamas jo tyčią padaryti nusikaltimą, vertino tik dalį byloje nustatytų aplinkybių, t. y. ribotus vaizdo įrašo duomenis, kuriuose neatsispindėjo nukentėjusiojo ir jo bendravimo turinys, nei visi nukentėjusiojo fiziniai veiksmai. Netgi jei jis būtų suklydęs dėl nukentėjusiojo ketinimo intensyviau pavartoti jo atžvilgiu fizinį smurtą (be užgriuvimo savo kūnu, apkabinimą, kelio užtvėrimą ir kumščiavimą po stalu), nukentėjusysis sudarė tam visas sąlygas, kad jis galėtų įvertinti, jog nukentėjusysis tuoj pat pradės jam smūgiuoti ne tik į šoną, bet ir į galvą. Teismas konstatuodamas tyčią jo veiksmuose neatsižvelgė į akivaizdžias psichologines reakcijas, kurias jis patyrė nurodytomis aplinkybėmis ir kurių įtakojamas priėmė sprendimą gintis nuo nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, t. y. stresą, išgąstį, neapibrėžtumą dėl tolimesnių nukentėjusiojo veiksmų, pasibjaurėjimą nukentėjusiojo fiziniu kontaktu. Todėl mano, kad teismas nenustatė jo psichinio santykio su jo veiksmais konkrečiomis aplinkybėmis, bet apsiribojo abstrakčiu samprotavimu. Teigia, kad įstatymai nenumato, jog siekdamas pasinaudoti teise į būtinąją gintį, jis turėjo dar prieš tai surinkti jo veiksmų teisėtumo įrodymus.
2.6.1. Mano, kad visos abejonės privalo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Šis principas yra nekaltumo prezumpcijos vienas iš elementų.
2.6.2. Teigia, kad jo nurodytos aplinkybės atitinka būtinosios ginties sąlygas, t. y. jis gynėsi nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tokiu būdu, pasak apelianto, teismas nepagrįstai nepritaikė BK 28 straipsnio 2 dalies, nors privalėjo ją taikyti.
2.7. Apeliantas nesutinka su tuo, jog jis padarė nusikaltimą veikdamas kartu su L. K.. Tiek iš vaizdo įrašo, tiek iš jo parodymų matyti, kad jis buvo susikoncentravęs į nukentėjusiojo elgesį, žiūrėjo į jį, tikėdamasis , kad nukentėjusysis gali smūgiuoti jam į galvą. L. K. sėdėjo jam iš šono. Vienu metu jis nukentėjusiojo ir L. K. matyti negalėjo. Jis suprato, kad L. K. bandė nustumti nuo jo nukentėjusįjį, smūgio sudavimo jis nematė. Net jeigu būtų matęs, kad L. K. suduoda smūgius nukentėjusiajam, jis niekaip nebūtų galėjęs paveikti L. K., kadangi viskas vyko labai trumpai. Teismas nemotyvavo, kaip jis yra susijęs su L. K. veiksmais, kurie buvo atlikti po to, kai jis nieko nebedarė. Apelianto teigimu, teismas šiuo atveju netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. K. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 20 d. nuosprendį ir sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
3.1. Pažymi, kad įvykio vakarą jis alkoholio nevartojo, todėl visas aplinkybes suvokė visiškai blaiviai ir tinkamai. Todėl jis įvertino jam bei D. M. gresiantį pavojų nuo stipriai apgirtusio, grasinančio ir įkyriai besielgiančio agresyvaus vyro, galimai turinčio įrankį rūbuose, ko pasėkoje, matydamas D. M. veiksmus prieš asmenį, savo veiksmais padėjo žmogų sutramdyti. Mano, jog tokioje situacijoje, kai esant kavinėje ir nevartojant alkoholio, prisikabinti siekiantis neblaivus agresyvus vyras, nepaisantis prašymų atsitraukti bei pasišalinti, reaguojant į jo aktyvius veiksmus, nukenčia nežymiai dėl savo neadekvačių veiksmų, negali būti laikoma pavojinga ir tyčinė veika. Tiek jis, tiek ir D. M. neturėjo jokios tyčios asmenį specialiai sužaloti ar sugadinti jo turtą, nebuvo tyčios jo mušti ir sumušti, tiesiog asmuo įkyriai priekabiaudamas ir nepaisydamas prašymų/reikalavimų pasišalinti, ėmė grasinti bei siūlyti išsiaiškinti kieme santykius, sulaukė fizinio smurto kaip savo veiksmų pasekmės bei priekabiavimo sustabdymo.
3.2. Teigia, kad D. M. paaiškino, jog nukentėjęs įkyriai priėjo prie jų staliuko ir kvietė muštis lauke, grasino sužaloti, papjauti. Pajutus tai, kad įkyrus jaunuolis bei kartu su juo buvę asmenys gali užpulti ir panaudoti smurtą, ėmėsi gynybos veiksmų. Pažymi, kad nukentėjusiojo bei draugų įkyrus priekabiavimas yra užfiksuotas objektyviai baro apsaugos kameromis ir tai patvirtina, jog būtent R. K. aktyviai įkyrėjo nuteistiesiems, prie jų lindo, įkyriai artinosi, nepaisė prašymų atstoti, pasišalinti. Jis teisme paaiškino, jog jie buvo blaivūs, nes jis alkoholio nevartoja, suvokė situaciją ir jos rimtumą. Teigia, kad buvo nesuvokiama, kuomet prie trijų ramiai sėdinčių asmenų pradėjo įkyriai kabinėtis ir grasinti 3 nepažįstami asmenys, naudoję smūgius prieš D. M. ir nevykdę prašymų/reikalavimų pasišalinti, atsitraukti, leisti ramiai praleisti laiką. Asmenys grasino panaudoti fizinį smurtą, susidoroti, kvietė išeiti į lauką, jautėsi padėties šeimininkai, kadangi buvo akivaizdžiai neblaivūs ir valdė situaciją savo naudai. Jam pamačius situacijos rimtumą ir neišvengiamumą, panaudojo fizinius veiksmus prieš grasintojus ir savo veiksmais galėjo padaryti sužalojimus, todėl faktines įvykio aplinkybes pripažino iš karto, gailisi. Jis suvokė savo lygtinio paleidimo sąlygas ir tikrai neturėjo jokios tyčios sugadinti šventės kitiems asmenims, sutrikdyti aplinkos rimties, padaryti kam nors žalos, tačiau nebebuvo galima paisyti grasinimų bei smurto, todėl kilo fizinis konfliktas. Ikiteisminio tyrimo metu jis nukentėjusiajam atlygino dalį žalos – 500 eurų, atsiprašė, apgailestavo dėl įvykio.
3.3. Nurodo, kad teisme apklaustas nukentėjusysis R. K. pateikė neteisingus, melagingus paaiškinimus, jog nedaug pasėdėjus bare jam prireikė į tualetą ir eidamas išgirdo repliką apie išvaizdą, atsisuko ir pasipylė smūgių kruša. Meluodamas nurodė, kad prieš gaunant smūgius su jais nebendravo. Tuo tarpu byloje esantis apsaugos kamerų vaizdo įrašas įrodo, jog būtent nukentėjęs pirmasis priėjo prie nuleistųjų ir būdamas neblaivus įkyriai lindo, kumščiavo. Vengdamas atsakomybės bei tiesos, melagingai nurodė, kad nepamena ar stovėjo prie jų staliuko ir kalbėjosi.
3.4. Teigia, kad apklausta barmenė V. K. patvirtino, jog konfliktas įvykio prieš pat užsidarant barui, todėl buvo likę nedaug žmonių, kurie niekaip nereagavo į konfliktą, t. y. rimtis nebuvo sutrikdyta ir baro darbas nebuvo nutrauktas. Barmenė S. M. patvirtino, kad į barą atėję trys vaikinai prisikabino prie trijų asmenų, kurie sėdėjo prie stalo. Barmenas U. M. paaiškino, jog įvykis kilo prieš pat užsidarant, patvirtino, kad bare buvo trys asmenys, kurie kabinėjosi prie žmonių, siūlė išeiti į lauką, blaškėsi po barą. Dėl netinkamo ir neprotingo elgesio sudrausmino asmenis. Patvirtino, kad nukentėjęs buvo konfliktuojančių asmenų kompanijoje.
Žemesnės instancijos teismas
3.5. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Tačiau šios aplinkybės jų veiksmuose nėra nustatytos, kadangi jų bei jiems grasinusių asmenų veiksmais realiai visuomenės rimtis bei tvarka nebuvo sutrikdyta. Jų veiksmai nebuvo pavojingi visuotinai, kadangi buvo tik jų tarpusavio konflikto pasėkoje panaudotas itin trumpas ir neišsiplėtęs į baro teritoriją fizinis poveikis. Nei vienas iš apklaustų asmenų nenurodė pasijutęs pažemintas, išgąsdintas ir pan. Baro darbas nenutrūko, kartu su nukentėjusiuoju buvę draugai dėl girtumo negalėjo paaiškinti įvykio aplinkybių. Jų veiksmai pasireiškė vien nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl nebuvo ir negalėjo būti tyčia nukreipti į kitus baro lankytojus ar tiesiog aplinkinius, kadangi tai buvo vien jų asmeninio konflikto išdava.
3.6. Mano, jog teismas neteisingai konstatavo, kad jis savo kaltės nepripažino. Pažymi, jog teismų praktikoje yra suformuota, kad faktinių aplinkybių bei įvykio pripažinimas yra laikomas prisipažinimu, nepaisant nesutikimo su veiksmų kvalifikacija. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme savo kaltę pripažino visiškai, kadangi patvirtino sudavęs smūgius nukentėjusiajam ir tai patvirtindamas proceso pradžioje nuvyko pas nukentėjusįjį, atlygino jam žymią dalį padarytos žalos, o būtent perdavė 500 eurų, atsiprašė. Mano, kad šie jo veiksmai akivaizdžiai parodo, jog dėl įvykusio konflikto gailisi, pripažįsta kaltę, atlygino dalį žalos nelaukdamas teismo sprendimo. Teigia, jog į tai skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta, nes jam paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė.
Šalies argumentai
3.7. Apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis R. K. specialiai nurodė negalintis atsiminti bendravimo su jais (L. K., D. M.) prie stalo, kuomet pats kabinėjosi, grasino, įkyriai lindo. Pastarąjį jo elgesį patvirtino barmenas, kuris buvo įspėjęs R. K. dėl nederamo elgesio. Teigia, kad savo kaltės neneigia, padarė kai kuriuos sužalojimus nukentėjusiajam, tačiau tai nebuvo daroma tyčia ir be jokios priežasties, nes pats nukentėjusysis prie jų kabinėjosi, jiems grasino, įžeidinėjo, kumščiavo D. M., nevykdė reikalavimo pasišalinti ir palikti juos ramybėje.
3.8. Pažymi, kad skirdamas bausmę teismas nurodė, jog jo atsakomybę lengvina tai, kad bent iš dalies atlygino padarytą žalą, tačiau skyrė per griežtą bausmę, netgi griežtesnę nei prašė prokuroras. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog be teismo sprendimo atlygino pusę padalytos neturtinės žalos, apeliacinės instancijos galėtų jam sumažinti laisvės atėmimo bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį iki 6 mėnesių laisvės atėmimo, subendrinus su neatlikta bausmės dalimi, galutinę bausmę sušvelninti ir paskirti 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Mano, kad tokio dydžio laisvės atėmimo bausmė už šį įvykį, kai konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjęs, yra adekvati ir pakankama.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. M. ir jo gynėjas, nuteistojo L. K. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusysis R. K. ir jo atstovė prašė apeliacinius skundus atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų L. K. ir D. M. apeliaciniai skundai atmestini
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
5.1. Iš nuteistojo D. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad prašymą taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ar jį išteisinti, motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino tai, jog jis gynėsi nuo pavojingo nukentėjusiojo kėsinimosi jo atžvilgiu, neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų ir be pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo ir liudytojo K. A. parodymais. Taip pat nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad teismas surašydamas nuosprendį pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, nes neįvykdė BPK 20 straipsnio 5 dalies, t. y. nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
5.2. Nuteistasis L. K. nesutikdamas su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus ir teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą, teigdamas, kad tiek jis, tiek ir D. M. neturėjo jokios tyčios nukentėjusįjį specialiai sužaloti, ar sugadinti jo turtą, nebuvo tyčios jį mušti ir sumušti, jog įvertinę D. M. gresiantį pavojų nuo stipriai apgirtusio, grasinančio ir įkyriai besielgiančio agresyvaus nukentėjusiojo, galimai turinčio įrankį rūbuose, ko pasėkoje, matydamas D. M. veiksmus prieš asmenį, savo veiksmais padėjo žmogų sutramdyti. Taip pat apelianto teigimu, jo ir D. M. veiksmai pasireiškė vien nukentėjusiojo atžvilgiu, jog nebuvo ir negalėjo būti tyčia nukreipta į kitus baro lankytojus, jog tai buvo asmeninis konfliktas.
Žemesnės instancijos teismas
5.3. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką procesas reglamentuojamas BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija. Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normomis.
5.4. Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliaciniuose skunduose išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį nuteistųjų D. M. ir L. K. atžvilgiu.
6. Šioje baudžiamojoje byloje yra visiškai įrodyta ir dėl to jokių ginčų nekyla, kad D. M. ir L. K. 2016 m. rugsėjo 4 d. apie 23 val. 57 min., viešoje vietoje – bare „(duomenys neskelbtini) baro lankytojų bei baro personalo akivaizdoje, tyčia, bendrais tyčiniais veiksmais, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smūgių sudavimu, nukentėjusiajam R. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius kūno sužalojimus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog fizinio smurto prieš kitą asmenį naudojimas yra vertintinas kaip akivaizdžiai neleistinas bei moralės požiūriu visiškai nepriimtinas elgesys, prieštaraujantis visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Taigi smurtinis elgesys prieš kitą asmenį yra laikytinas įžūliu. Iš byloje esančio vaizdo įrašo, kuriame yra užfiksuoti D. M. ir L. K. nusikalstami veiksmai, matyti, jog D. M. paima į dešinę ranką nuo stalo stiklinį bokalą ir atsistojęs bokalu 13 kartų suduoda R. K. per galvą, o tuo metu priešais sėdintis L. K. atsistoja ir abiejų rankų kumščiais suduoda 7 smūgius nukentėjusiajam R. K. į veido sritį. Taip pat iš įrašo matyti, kad K. A. ir prie baro buvęs E. M. juos išskiria ir neleidžia D. M. ir L. K. mušti nukentėjusiojo R. K.. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog D. M. ir L. K. smurtinis elgesys viešoje vietoje, t. y. bare, kuriame be baro darbuotojų yra ir savo laisvalaikį leidžiančių žmonių, akivaizdžiai rodo nepagarbą tiek aplinkiniams, tiek aplinkai, visišką bendros tvarkos ir pagarbaus bendravimo su kitais asmenimis ignoravimą.
6.1. Priešingai nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, dėl jų smurtinių veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog į nuteistųjų D. M. ir L. K. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį sureagavo bare prie kito stalo sėdėję asmenys – viena mergina išsigando, rankomis susiėmė už galvos, kita mergina atsistojo, vaikinas ją patraukė nuo konfliktuojančių asmenų, matyti, jog mergina išsigandusi. Taip pat iš įrašo matyti, jog į nuteistųjų D. M. ir L. K. smurtinius veiksmus sureaguoja ir už baro buvę asmenys – pamačiusi smurtinius veiksmus už baro buvusi mergina įbėga į tarnybines patalpas, iš jų išbėga vaikinas, kažką sako konfliktuojantiems asmenims. Taigi akivaizdu, jog bare buvusiems asmenims D. M. ir L. K. elgesys buvo aiškiai nepriimtinas, keliantis grėsmę. Be to, kaip nurodė liudytoja S. M., pastebėjusi, kad vienas prie stalo sėdėjusių vyrų su mažu stikliniu bokalu daužo kitam vyriškiui per galvą, nuėjo kviesti apsaugos, nuspaudė pavojaus mygtuką. Liudytojas G. M. parodė, kad apie tai, jog įvyko konfliktas sužinojo iš šurmulio, nes kažkas pradėjo garsiai šaukti, nuėjo į barą žiūrėti konflikto, po to atsisuko kviesti apsaugą, kurią jau buvo iškvietusi S. M., buvo iškviesta policija. Taigi aptarti faktai dar kartą akivaizdžiai rodo, jog dėl nuteistųjų D. M. ir L. K. nusikalstamų veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka ne tik baro lankytojams, tačiau ir bare dirbantiems asmenims.
6.2. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji D. M. ir L. K. teigia, kad jie neturėjo tyčios sutrikdyti viešąją rimtį, jų veiksmai pasireiškė vien nukentėjusiojo atžvilgiu, jog nebuvo ir negalėjo būti tyčia nukreipta į kitus baro lankytojus, kad tai buvo asmeninis konfliktas. Visgi su tokiais teiginiais negalima sutikti, kadangi tiek D. M., tiek ir L. K. turėjo suprasti ir akivaizdu, kad suprato, jog viešoje vietoje panaudodami fizinį smurtą matant kitiems asmenims, elgiasi įžūliai, tokiais veiksmais rodo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei jie suvokė, kad dėl tokių veiksmų bus sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. Nagrinėjamu atveju galima teigti, kad tiek D. M., tiek ir L. K. veikė neapibrėžta tiesiogine tyčia, t. y. jie nekonkretizavo, kokį poveikį visuomenei turės jų veiksmai, tačiau bendrai numanė, kad viešoji tvarka bus sutrikdyta. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai yra pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas.
7. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo D. M. apeliacinio skundo argumentu, kad jis gynėsi nuo pavojingo nukentėjusiojo kėsinimosi jo atžvilgiu, neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Taip pat nėra pagrindo sutikti su L. K. apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad jis įvertinęs jam bei D. M. gresiantį pavojų nuo stipriai apgirtusio, grasinančio ir įkyriai besielgiančio agresyvaus vyro, galimai turinčio įrankį rūbuose, padėjo žmogų sutramdyti.
7.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.
7.2. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas numato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-7-313/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018).
7.3. Patikrinus skundžiamą nuosprendį aptartu aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiojo R. K. veiksmuose pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į D. M. ar L. K. sveikatą ar gyvybę, nuo ko nuteistieji turėjo gintis, nebuvo.
7.4. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo R. K. ir nuteistojo D. M. vyko žodinis pokalbis, kuris truko, kaip matyti iš vaizdo įrašo, nuo 23.54.09 val. iki 23.57.06 val. Nors nuteistieji D. M. ir L. K. apeliaciniuose skunduose teigia, kad nukentėjusysis R. K. buvo agresyvus, kumščiavo po stalu D. M. į šoną, grasino fiziniu smurtu, įžeidinėjo, įkyriai prie jų lindo, nepaisė prašymų atstoti, pasišalinti, tačiau kaip matyti iš vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių, kurios įvertintos pirmosios instancijos teismo ir gana detaliai aprašytos skundžiamame nuosprendyje, kurių teisėjų kolegija nekartoja, pagrįstai konstatuota, jog nukentėjusiojo R. K. veiksmuose nebuvo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į D. M. ar L. K. sveikatą ar gyvybę. Be to, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme, tiek ir atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis R. K. parodė, jog jis dėl didelio girtumo neprisimena kaip prasidėjo konfliktas, tik pamena, kad jam einant pro staliuką, prie kurio sėdėjo nuteistieji, išgirdo jam mestą repliką, tada jis sustojo ir kažką jiems pasakė. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad jis, kiek prisimena, iš savo pusės jokių fizinių veiksmų nuteistųjų atžvilgiu neatliko, tik prisimena pirmą smūgį bokalu ir toliau pasipylė smūgių kruša. Kas vyko po to neprisimena. Šiuos nukentėjusiojo parodymus, kaip jau buvo pasisakyta, patvirtina vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės. Teisme apklausti liudytojai V. K., S. M., G. M., taip pat nenurodė tokių aplinkybių, kad nukentėjusysis R. K. prie nuteistųjų staliuko būtų smurtavęs ar elgęsis agresyviai. Su R. K. kartu bare buvę jo draugai E. M., K. A. apie konfliktą nieko negalėjo paaiškinti, kadangi paties įvykio neprisimena dėl girtumo.
7.5. Taigi aptartais įrodymais nėra nustatyta, kad nukentėjusysis R. K. nuteistųjų atžvilgiu būtų naudojęs smurtą, priešingai, iš bylos duomenų matyti, jog fizinį smurtą suduodant nukentėjusiajam 20 smūgių viešoje vietoje naudojo nuteistieji.
7.6. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose dėstomi liudytojo G. M. parodymai, jog nukentėjusysis dar iki prieidamas prie nuteistųjų bare elgėsi įžūliai, trikdė viešąją tvarką, be jokios priežasties užgauliojo kitus baro lankytojus, provokavo konfliktą, neduoda pagrindo išvadai, kad toks nukentėjusiojo elgesys, dar iki jam prieinant prie nuteistųjų staliuko, buvo tokio pavojingumo, jog nuteistieji turėjo gintis ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
7.7. Vertinant aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistųjų veiksmus – fizinio smurto panaudojimą – vertinti kaip atliktus dėl nukentėjusiojo provokuojančio ar rizikingo elgesio, šiuo nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai neblaivaus asmens neadekvatų elgesį bendraujant, jei ir buvo naudojami necenzūriniai žodžiai nuteistųjų atžvilgiu, nevertino kaip reikšmingo ir sudarančio pagrindą švelninti nuteistųjų atsakomybę.
8. Nuteistasis D. M. apeliaciniu skundu nesutinka su tuo, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas kartu su L. K., nes jis buvo susikoncentravęs į nukentėjusiojo elgesį ir tuo metu jis negalėjo matyti L. K. veiksmų, jog jei jis ir būtų matęs, kad L. K. suduoda nukentėjusiajam smūgius, jis niekaip nebūtų galėjęs paveikti L. K., kadangi viskas vyko labai greitai.
8.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kuris nagrinėjamoje byloje nenustatytas). Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir panašiai) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma, taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir panašiai, nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-636/2011).
8.2. Byloje anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad viešoje vietoje – bare, kuriame be baro darbuotojų yra ir laisvalaikį leidžiančių žmonių, pirmas nukentėjusiajam R. K. stikliniu bokalu pradeda smūgiuoti D. M., tuo pat metu atsistojęs abiejų rankų kumščiais smūgius nukentėjusiajam suduoda L. K.. Taigi šios aplinkybės patvirtina, jog jie abu kėsinasi į tą patį objektą – viešąją tvarką ir papildomą objektą – nukentėjusiojo sveikatą ir kad kiekvieno iš jų veiksmai sudarė sąlygas kitam bendrininkui daryti nusikalstamą veiką, taip siekiant bendro norimo rezultato. Abu nuteistieji realizuodami nusikalstamą sumanymą atliko aktyvius veiksmus, todėl esant tokioms bylos aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai abu nuteistuosius įvardijo kaip bendravykdytojus padarant viešosios tvarkos pažeidimą.
9. Atmestinas apelianto L. K. reikalavimas sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, kadangi pirmosios instancijos teismas individualizuodamas ir skirdamas jam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmę.
9.1. L. K. nuteistas už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą būdamas teistas, lygtinio paleidimo metu, turėdamas neišnykusį teistumą, baustas administracine tvarka, šiuo metu atliekantis bausmę Švedijoje. Taip pat pirmosios instancijos teismas skirdamas L. K. bausmę atsižvelgė į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis dirbo, iš dalies atlygino nukentėjusiajam R. K. padarytą žalą, kas pagrįstai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, kas pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
9.2. Atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. K. skyrė BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Minėto straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki dvejų metų (bausmės vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Esant nustatytai vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, vienai sunkinančiai aplinkybei, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei įvertinus tai, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už jo įvykdytą nesunkų tyčinį nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, daroma išvada, kad paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl ji nemažintina, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis L. K.. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, o dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl nuteistąjį tenkinančios bausmės skyrimas nelaikytinas aplinkybe, kuri būtų pagrindas švelninti apeliantui paskirtą bausmę.
10. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistųjų D. M. ir L. K. kaltės, bausmės rūšies ir jų dydžių pagrindė bylos duomenimis ir iš esmės tinkamai jas motyvavo. Todėl kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistųjų D. M. ir L. K. apeliacinius skundus, juose nurodytais motyvais nėra pagrindo, nuosprendis paliekamas galioti, o apeliaciniai skundai atmetami.
11. Apeliacinė instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis R. K. ir jo atstovė advokatė S. Balčiūnienė prašė iš apeliantų D. M. ir L. K. solidariai priteisti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. K. jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismui pateikė sąskaitą už teisines paslaugas ir pinigų priėmimo kvitą (4 t., 148, 149 b. l.), patvirtinantį 500 Eur sumokėjimą advokatei S. Balčiūnienei už nukentėjusiajam R. K. suteiktas teisines konsultacijas ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (4 t., 141 b. l.).
11.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.
11.2. Šioje byloje apeliacinius skundus pateikė nuteistieji D. M. ir L. K., kuriuose buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiojo interesus byloje, todėl šis buvo priverstas kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos. Vadinasi, nukentėjusiojo išlaidos advokatui buvo pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų. Nukentėjusiojo atstovė dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame buvo atliekamas įrodymų tyrimas ir dar kartą apklausiamas nukentėjusysis. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nukentėjusiojo ir jo atstovės advokatės prašymas, kuris grindžiamas prie jo pridėtais dokumentais, patvirtinančiais turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme (500 Eur), yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
11.3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei baudžiamojo proceso kodeksas, nei civilinio proceso kodeksas nenumato galimybės proceso išlaidų (bylinėjimosi išlaidų) priteisti iš kaltinamųjų (atsakovų) solidariai. BPK 105 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad jeigu byloje pripažinti kaltais keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Vadinasi, turi būti nustatoma konkreti iš kiekvieno kaltinamojo priteistina proceso išlaidų dalis.
11.4. Kadangi iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad proceso išlaidos iš kaltininkų priteistinos dalimis, o ne solidariai, todėl nukentėjusiajam R. K. iš nuteistųjų D. M. ir L. K. priteistina po 250 Eur turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų D. M. ir L. K. apeliacinius skundus atmesti.
Priteisti nukentėjusiajam R. K. iš nuteistųjų D. M. ir L. K. po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno nukentėjusiojo turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.