Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,

sekretoriaujant Dianai Vorvul-Krištapaitienei, Viktorijai Akelienei, Urtei Piluckei, Santai Golovkaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės, nuteistųjų N. A. ir V. A. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje ir nubaustas:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

pagal BK 140 straipsnio 3 dalį 50 MGL dydžio, t. y. 2 500 Eur bauda.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės subendrintos, jas visiškai sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir 50 MGL dydžio, t. y. 2 500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) Eur bauda.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 22 straipsnio 2 dalimi, nustatyta, kad N. A. paskirtą 2 500 Eur baudą privalo sumokėti per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bauda sumokama bet kuriame banke į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas (duomenys neskelbtini). Nustatytu terminu nesumokėjus baudos, bus pradėtas priverstinis baudos išieškojimas.

Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktas iki bausmės vykdymo pradžios.

N. A. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

V. A. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 3 dalyje, 163 straipsnyje, ir nubausta:

pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už veiką, padarytą 2012–2013 m. žiemos metu, 10 MGL dydžio, t. y. 376,51 Eur bauda,

pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už veiką, padarytą 2018 m. kovo 11 d., 50 MGL dydžio, t. y. 2 500 Eur bauda,

pagal BK 163 straipsnį laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, jas apimant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktas iki bausmės vykdymo pradžios.

V. A. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Priteista iš N. A. 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) E. B. ir 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) A. B. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš V. A. 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) E. B. ir 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) A. B. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

14. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).

15. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą ir įvertinusi surinktus, ištirtus bei įvertintus įrodymus sutinka su prokurorės skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo psichikos sveikatos sutrikdymo masto nustatymu nukentėjusiosioms A. ir E. B. ir N. A. bei V. A. iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisino nepagrįstai, nenustatęs jų veiksmuose idealiosios nusikalstamų veikų sutapties. Tuo tarpu apylinkės teismas N. A. ir V. A. pripažinęs kaltais dėl jiems inkriminuotų kitų nusikalstamų veikų nukentėjusiųjų atžvilgiu, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes ir įstatymo taikymo klaidos šiuo atveju nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, atlikiti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir padaryti išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais.

Dėl BK 140 straipsnyje numatytų veikų

24. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) E. B. nors ir neįvardija konkrečių smurto atvejų, nurodytų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tvirtina patyrusi fizinį ir psichologinį globėjų smurtą. Pasakoja turėjusi ir mėlynių ant kojų, globėja buvo įkandusi, užsimena apie bandymą suduoti laidu, bet ji su sese jį atėmė, o globėja grįžusiam N. A. pasakė, kad ją mergaitės mušė (1 t., b. l. 91-98).

25. Ekspertizės aktų išvadose konstatuota, kad tiek A. B., tiek E. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka joms būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jų protinio išsivystymo lygį bei gyvenimo patirtį. Nukentėjusiosioms nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis į įtaigumą, ar kt.), dėl kurių jos negalėtų duoti parodymų. Taip pat negauta jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį jų parodymams. Tiek A., tiek E. B. galėjo suprasti konkrečias faktines bylos aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Objektyvių duomenų, kad mergaitės sirgtų lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra (1 t., b. l. 60–66, 1 t. b. l. 91-98). Teismo vaikų ir paauglių ekspertė psichiatrė S. S. ir teismo vaikų ir paauglių ekspertė psichologė A. Š. apklaustos pirmosios instancijos teisme patvirtino savo duotas išvadas ir nurodė, jog nėra abejonių, kad mergaitės kalba iš asmeninės patirties. Ekspertizės akte tiriamųjų tiesioginė kalba yra įrašyta kabutėse (4 t., b. l. 10-13).

26. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) poskyrio specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. B. nustatyti odos nubrozdinimai abiejose plaštakose. Sužalojimai padaryti veikiant kietais bukais žalojančiais daiktais, smogiant jais arba atsitrenkiant į juos (1 t., b. l. 29). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. B. nustatyti sužalojimai – odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje bei kraujosruva odoje ir poodyje dešinėje šlaunyje (1 t., b. l. 72). Sužalojimai abiem nukentėjusiosioms padaryti prieš 9 – 14 parų iki apžiūros. Sužalojimai padaryti mažiausiai dviejų trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl šių sužalojimų nukentėjusiosios galėjo jausti fizinį skausmą. Teismo medicinos ekspertas S. J., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, šias savo išvadas patvirtino, nurodydamas, kad tiek A. B., tiek E. B. nustatytų sužalojimų padarymo laikas, t. y. 9 – 14 parų iki apžiūros, yra tik orientacinis, nes sužalojimų gijimas yra individualus dalykas, kuris priklauso nuo asmens amžiaus, bendros organizmo būklės, sužalojimų lokalizacijos, ir nėra tokios metodikos, kuri leistų tiksliai nustatyti sužalojimų padarymo laiką (4 t., b. l. 57).

27. Apklausta liudytoja L. A. (kaltinamųjų kaimynė) teisme patvirtino, kad 2018m. kovo mėnesį, vakare, ji buvo nuėjusi pas kaimynus raminti, kadangi girdėjosi vyriški ir moteriški balsai, šaukė garsiai, barėsi. Bendravo su kaimynais pro pravertas duris ( t.3, b.l.128).

29. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų kaltinamieji ar jų gynėjai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, pažymint, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusių asmenų kaltė yra nustatoma tik tiesioginiais įrodymais.

30. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismo išvadą, kad A. B. ir E. B. parodymai yra pagrįstai pripažinti nuteistųjų N. A. ir V. A. kaltę pagrindžiančiais įrodymais, patvirtina tai, jog šie mergaičių parodymai iš esmės sutampa tarpusavyje, per ilgą laiką nesikeitė (mergaitės pirminius paaiškinimus davė 2018 m. balandžio 3 d., o pirmosios instancijos teisme buvo apklaustos daugiau nei po 2 metų, t. y. 2020 m. birželio 1 d.) ir patvirtinami kitais byloje esančiais bei teisme ištirtais įrodymais, taip pat sutampa ir su byloje esančiomis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 60–66) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 91-98) nurodytomis išvadomis. Nukentėjusiosios tiesiogiai bendravo su teismo vaikų ir paauglių psichiatre eksperte ir teismo vaikų ir paauglių psichologe eksperte, kurioms taip pat papasakojo apie byloje nagrinėjamus įvykius ir patirtą smurtą bei kitus neigiamus išgyvenimus. Nukentėjusios nurodė, kad be reikalo jos bijojo globos namų, nes ten nėra taip blogai, kaip kad buvo globėjų namuose. Todėl teisėjų kolegija įvertinusi proceso dalyvių parodymus, specialisto ir ekspertizės aktų išvadas bei eksperčių vertinimus dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, pripažįsta įrodytomis aplinkybėmis, jog V. A. ir N. A. A. ir E. B. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, ko pasėkoje mergaitės neabejotinai jautė tiek skausmą, tiek kitas fizines kančias (jos verkė, patyrė stiprų emocinį stresą) bei padarė nukentėjusiosioms nežymų sveikatos sutrikdymą. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino kaltais V. A. ir N. A., skyrė jiems bausmes, o apeliacinės instancijos teismas įstatymo taikymo klaidų nenustatė, todėl skundai šioje dalyje atmestini. Mažamečio liudytojo A. P. parodymus, bei kaltinamųjų poziciją kad jie smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo, laiko pačių kaltinamųjų gynybine pozicija. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pradžioje apklausos A. P. teigia, kad sesės nebuvo draugiškos, brolius mušdavo, tačiau vėliau nurodo, kad broliai su A. ir E. buvo atviri, sakydavo ko nori siekti gyvenime. A. P. sakydavo A. ir E. viską. Paklaustas apie bendravimą su sesėmis A. P. teigia, kad per tuos 3-4 metus buvo laikotarpis, kai bendravo su sesėmis. Su A. dar prieš 3 savaites susirašinėjo apie dvi valandas, apie tai ką veikia ir panašiai, tačiau toliau apklausiamas vėl sau prieštarauja sakydamas, kad nenori su sesėmis bendrauti, nes jos nedraugiškos su juo (5 t., b. l. 85-89). Toks parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas rodo buvus įtaką.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

31. Apeliaciniuose skunduose abu nuteistieji neigia vartoją smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu ir galimais veiksmais sukeltą fizinį skausmą laiko mažiau pavojingu nei numatyta BK 140 straipsnyje, todėl teisėjų kolegija toliau pasisako atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo klausimu.

32. BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

33. Pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir panašiai, sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

34. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Kartu kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Tačiau pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį.

35. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusiosioms E. B. ir A. B. neteisėti N. A. ir V. A. veiksmai – sudavimas diržu per kojas, smaugimas, mušimas diržu į įvairias kūno vietas, rankų plaštakų apdraskymas bei įkandimas į dešinės rankos alkūnę – sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet kai kuriais atvejais padarė ir nežymų sveikatos sutrikdymą abiem nukentėjusiosioms. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu tokia V. A. ir N. A. veika ne tik formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau jų pasireiškimas yra tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant juos pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, visiškai pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymu, todėl šis nuteistųjų apeliacinių skundų motyvas aukštesniojo teismo atmetamas, kaip nepagrįstas ir BK 37 straipsnio nuostatos V. ir N. A. netaikomos.

Dėl BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytų veikų

36. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas V. A. kalta pagal BK 163 straipsnį nustatė, jog V. A. viena veika tuo pačiu laiku padarė kelis nusikaltimus, nustatytus skirtinguose BK straipsniuose, t. y. BK 163 straipsnyje ir 140 straipsnio 3 dalyje, todėl apylinkės teismas konstatavo, kad šioje situacijoje yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis.

37. Iš kaltinamojo akto matyti, kad V. A. ir N. A. buvo kaltinami ir nusikalstamos veikos, numatytos 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, padarymu, tačiau apylinkės teismas šios veikos, kaip idealiosios nusikalstamos veikos sutapties su kitais BK straipsniais, kurių atžvilgiu N. A. ir V. A. pripažino kaltais, nenustatė, pažymėdamas, kad kaltinimas N. ir V. A. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą yra suformuluotas teisiškai ydingai, nes aprašant kaltinamųjų veiksmus, sudarančius BK 138 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę, yra nurodyti tie patys objektyvieji požymiai, kurie pagal byloje įrodytu pripažintą kaltinimą atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje bei BK 163 straipsnyje numatytų veikų objektyviuosius požymius. Ir padarė išvadą, kad tais pačiais veiksmais, kurie kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusiosioms negalėjo būti padarytas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas bei pažymėjo, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo neįrodo jokie byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose nustatyto nesunkaus sveikatos sutrikdymo mąsto nukentėjusiosioms, apylinkės teismas pasisakė, kad ekspertizę atlikusios ekspertės nėra įgaliotos nustatyti E. ir A. B. sveikatos sutrikdymo mastą.

38. Prokurorė nesutikdama su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniu skundu prašo V. A. ir N. A. pripažinti kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, todėl aukštesnysis teismas toliau pasisako dėl šios nusikalstamos veikos taikymo nuteistiesiems bei vertina ar V. A. pagal BK 163 straipsnį pripažinta kalta pagrįstai.

44. V. A. veiksmai, t. y. fizinis smurtas ir kančios, psichinė prievarta, įžeidžiantys žodžiai („(duomenys neskelbtini)“ ir kt.), mergaičių menkinimas, niekinimas, gąsdinimas, nuolatinis priekaištavimas ir orumo žeminimas bei neigiami atsiliepimai apie jų mirusią motiną įrodyti ne tik nukentėjusiųjų parodymais, specialisto išvadomis bei ekspertizės aktais, tačiau neabejotinai nustatyta, kad visa tai veikė nukentėjusiųjų psichiką žalojančiai – neigiamai paveikė ugdymosi procesus, nuotaikas bei elgesį, menkino jų savivertę, įtakojo prieštaraujančio elgesio formavimąsi, nepasitikėjimą savimi, destruktyvių santykių fone mergaitės negalėjo laiku išgyventi motinos netekties (stebimas užsitęsęs gedėjimas). Todėl atsakomybė už padarytas veikas šiuo atveju turi atsirasti ne tik pagal BK 163 straipsnį, kuris numato formalią nusikaltimo sudėtį ir užtraukia atsakomybę esant kaltininko tiesioginei tyčiai, bet dar ir pagal kilusias pasekmes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. A. nagrinėjamu atveju viena veika tuo pačiu laiku padarė daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose, t. y. BK 163 straipsnyje ir 140 straipsnio 3 dalyje, kurie sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, tam visiškai pritaria iš aukštesnysis teismas.

45. V. A. bei N. A. buvo kaltinami ir tuo, kad laikotarpyje nuo 2012 m. žiemos iki 2018 m. kovo mėn. pabaigos, sistemingai, bendrais veiksmais naudodami fizinį ir psichologinį smurtą, padarė nukentėjusiajai A. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl konstatuotų kitų emocijų sutrikimų vaikystėje, o nukentėjusiajai E. B. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl vidutinio sunkumo depresijos epizodo, nepatikslinto kaip atsirandančio postnataliniu periodu, t. y. kaltinami padarę nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas išteisindamas V. A. ir N. A. iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą nurodė, kad nepaneigti kaltinamųjų teiginiai, jog atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes nebuvo įvertinta ankstesnė nukentėjusiųjų patirtis gyvenant su motina. Apylinkės teismas nuosprendyje teigia, kad ekspertizes atlikusios ekspertės A. Š. ir S. S. nėra įgaliotos nustatyti nukentėjusiosioms E. ir A. B. sveikatos sutrikdymo mastą, nes pagal Taisyklių 2 punktą tai teismo medicinos ekspertų kompetencijos klausimas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apylinkės teismo įrodymų vertinimu ir daromomis išvadomis.

49. Pagal Taisyklių 2 punktą sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą bei bendrojo darbingumo praradimo mastą, išskyrus šių taisyklių 6.9 punkte nurodytus atvejus, nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiomis taisyklėmis ir „Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentele“ (priedas). Taisyklių 6.9 punkte yra nustatyta, kad susargdinimas ilgai trunkančia liga, stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką. Psichikos sutrikimo laipsnį kiekvienu atveju įvertina ir apie galimybę priskirti stipriai sutrikdančių žmogaus psichiką ligų grupei sprendžia ir sveikatos sutrikimo mastą nustato teismo psichiatrų ekspertų komisija. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes atlikusios ekspertės A. Š. ir S. S. nėra įgaliotos nustatyti nukentėjusiosioms E. ir A. B. sveikatos sutrikdymo mastą, nes pagal Taisyklių 2 punktą tai teismo medicinos ekspertų kompetencijos klausimas, su kuo visiškai nesutinka aukštesnysis teismas pažymėdamas, kad nagrinėjamu atveju A. ir E. B. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, rodantis psichikos sutrikimo laipsnį, kurį pagal Taisyklių 6.9 punktą nustato būtent teismo psichiatrų ekspertų komisija.

50. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 12 d. Nr. V-616 įsakymo „Dėl teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo bei atlikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 11 punkte nurodoma, kad ekspertinę komisiją sudaro du ir daugiau ekspertų, o 17 punkte pažymima, kad kompleksinę teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizę atlieka ekspertų komisija, susidedanti iš teismo psichiatrų ir teismo psichologų ekspertų. Atsižvelgdamas į tai, aukštesnysis teismas spendžia, jog šiuo atveju teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes atlikusios ekspertės psichologė A. Š. ir psichiatrė S. S. buvo įgaliotos nustatyti nukentėjusiosioms E. ir A. B. sveikatos sutrikdymo mastą, kartu atkreipiant dėmesį, kad ir vienas iš ikiteisminio tyrimo metu ekspertėms suformuluotų klausimų buvo susijęs su sveikatos sutrikdymo masto konstatavimu E. ir A. B. (1 t., b. l. 60–66; 91-98).

51. Pagal Taisyklių 7 punktą, nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ numatytų padarinių, bet sužalojimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui arba nukentėjęs praranda nedidelę dalį – daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų – profesinio ar bendro darbingumo. Iš ekspertizės aktuose apibendrintų tyrimo duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju E. B. ir A. B. psichinė sveikata sutiko ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, ko pasėkoje mergaitėms buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 60–66; 91-98).

52. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. ir E. B. buvo atlikta ambulatorinė, kompleksinė, pirminė ekspertizė, kurią atliko teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė S. S. ir teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė A. Š.. Naudoti metodai –stebėjimas, pusiau struktūruotas interviu, pokalbis, psichodiagnostika ir medicininės dokumentacijos analizė. Tyrimo metu ir buvo nustatytas V. A. ir N. A. neteisėtų veiksmų priežastinis ryšys su padariniais, t. y. nesunkiu sveikatos sutrikdymo nustatymu A. ir E. B. (1 t., b. l. 60–66, 1 t. b. l. 91-98). Tačiau pirmosios instancijos teismas vertindamas ekspertizės aktų išvadas bei skundžiamajame nuosprendyje visiškai neanalizuodamas eksperčių parodymų, duotų jas apklausiant teismo posėdžio metu, padarė išvadą, jog traumuojantį poveikį mergaičių psichoemocinei būsenai galėjo turėti ankstesnė patirtis, t. y. gyvenimas su motina, todėl aukštesnysis teismas toliau atlieka ekspertizės aktų ir eksperčių parodymų analizę, susijusią su mergaičių psichoemocine būsena.

53. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. B. psichiką globėjų veiksmai paveikė žalojančiai- neigiamai, paveikė ugdymosi procesus, nuotaikas bei elgesį, menkino jos savivertę, įtakojo prieštaraujančio elgesio formavimąsi, nepasitikėjimą savimi, o destruktyvių santykių fone A. B. negalėjo savo laiku išgyventi motinos netekties. Objektyvių duomenų, kad A. B. sirgtų lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra. Šiuo metu A. B. konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje F93.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilę dėl byloje nagrinėjamų įvykių. A. B. nustatomas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 60–66).

54. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad globėjų veiksmai sukėlė žalą E. B. psichikai: formavosi E. B. menkavertiškumas, depresiškumas, opozicinis, prieštaraujantis elgesys, krito pažangumas, užsitęsė gedėjimas dėl motinos netekties. Objektyvių duomenų, kad E. B. sirgtų lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra. Šiuo metu E. B. konstatuojamas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu F 32.10, tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių. E. B. nustatomas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 91–98).

55. Ekspertės S. S. ir A. Š. apklausiamos pirmosios instancijos teisme patvirtino savo duotas išvadas ir nurodė, kad atliekant ekspertizę nebuvo jokių duomenų, kad A. B. būtų konsultuota medicinos psichologo arba vaikų psichiatro, todėl atskaitos taškas buvo imamas remiantis jos žodžiais, kai ji pradėjo blogiau jaustis, t. y. pradėjusi gyventi globėjų šeimoje. Nors per pirmuosius gyvenimo metus pas globėjus buvo visai neblogai, bet palaipsniui santykiai blogėjo, ji jautėsi blogiau ir per tą laikotarpį, kaip gyveno pas globėjus iki ekspertizės akto atlikimo dienos, palaipsniui vystėsi sutrikimas, kurį ekspertės ir nustatė ekspertizės metu. Kalbėdamos apie E., ekspertės parodė, kad atliekant ekspertizę buvo kalbama apie jos savižalą ir suicidines mintis. Jos paaiškinimas apie tai buvo toks, kad ji buvo atskirta nuo šeimos, bet eksperčių teigimu tai gali būti vertinama įvairiai, kokios to priežastys. Taip pat ekspertės patvirtino, kad E. pergyveno dėl motinos mirties. Kai motina mirė, E. buvo 8 metai, tai turėjo turėti neigiamos įtakos jos emociniai, taip pat ir depresiniai savijautai, tačiau ekspertės paaiškino, kad natūrali gebėjimo reakcija mūsų kultūroje trunka apie metus laiko ir jeigu po netekties vaikas patenka į saugią aplinką, emociškai artimą aplinką, padedančią įveikti stresą, gedėjimo reakcijos neužsitęsia. Tačiau ekspertizės metu, kuri buvo aplikta 2018 m., t. y. praėjus 6 metams po motinos netekties, tai vis dar yra skausminga tema ir tai rodo, kad aplinka, kurioje E. augo, nepadėjo įveikti šios netekties. Vaikai netekę artimo asmens, tampa labiau pažeidžiami emociškai, kitiems neigiamiems aplinkos faktoriams ir tas gedėjimas gali užsitęsti. Ekspertės paaiškino, kad mergaičių emocinė būsena susijusi su motinos gedėjimu yra susijusi su globėjų veiksmais, su ta aplinka, kurioje jos augo. Labai reikšminga, kad nebuvo sudarytos sąlygos išgedėti mamos netekties ir tai yra vienas iš psichologinės nepriežiūros elementų, kai nesudaromos sąlygos skausmingai patirčiai būti ir pan. Ekspertės taip pat patvirtino, kad iš bylos medžiagos matė, jog mergaitės yra apibūdinamos, kaip savo emocinius sunkumus reiškiančios per elgesį. Ekspertės neatmeta, kad tas būdas yra tikrai išmoktas iš ankstyvosios vaikystės. Tačiau E. globėjų buvo lyginama su savo motina, su jos nederamu elgesiu, ir ji tai labai įžeidžiai priimdavo, kaip tam tikrą psichologinį smurtą. Ekspertės neatmetė tos aplinkybės dėl išmokimo vaikystėje, tačiau kartu pažymėjo, kad viskas, kas klostėsi mergaitėms apsigyvenus globėjų šeimoje, labai aiškiai atskirta ir tai labiausiai patvirtina jų žodžiai, ką jos pasakojo, simptomai, emocinės būsenos. Ir tai tiesiog patvirtino diagnozes, kad jos (diagnozės) susiję su globėjų veiksmais (4 t., b. l. 10-13).

56. Nukentėjusioji A. B. apklausiama teisme parodė, kad kol gyveno su mama, nežinojo kur gyvena V. A.. Gyvenant su mama, mamos dažnai nebūdavo namuose, bet jausdavo, kad ją ir sesę mama myli, nors ir retai matydavosi. Gyvenant su mama nieko netrūko nei drabužių nei maisto. Ilgą laiką jautė, kad globėjų namuose yra negerai, tačiau niekur nesikreipė, nes nežinojo kur kreiptis. Globėjai buvo prigąsdinę apie globos namus, tai ir dėl to bijojo. Globėjai gąsdindavo, kad užmuš, uždarys į koloniją, vartodavo įžeidžiančius žodžius tiek apie jas, tiek apie mirusią mamą. Visą laiką jautė baimę jiems, nes labai daug kartų buvo mušamos, todėl galvojo kad jie jaučia joms su sese neapykantą (4 t. b. l. 58-63).

57. Nukentėjusioji E. B. apklausiama teisme parodė, kad gyvenant pas globėjus buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas, todėl vieną kartą ir nusprendė su sese kreiptis į vaikų teisių tarnybą. Globėja jai vos ne kasdien prikaišiojo jos mirusią mamą, teigdama kad ji bus tokia pati kaip mama, nueis šunkeliais, bus paleistuvė. Kai kurias mamos nuotraukas globėjai sukarpė ir išmetė, taip pat jai pačiai liepė jas karpyti. Globėja sakydavo, kad ji yra paleistuvė ir kad globėjas V. neva išdavinėja su ja. Globėjams jaučia kažkiek neapykantos, nuoskaudas, tačiau nėra taip kad labai jų nekęstų. Nurodė, kad jas bausdavo dėl įvairių priežasčių, dažniausiai globėjas liepdavo klūpėti, o globėja mušdavo. Buvo kilusi mintis, kad reikia kreiptis kur nors pagalbos, bet bijojo, kad nepavyks ir dėl brolių bijojo. Yra save žalojusi. (4 t. .b. l.63-67).

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamosios bylos aplinkybės įvertinos tiek apylinkės teisme, tiek aptartos aukščiau apygardos teisme neabejotinai patvirtina, kad V. A. ir N. A. neteisėti veiksmai pasireiškė ilgalaikiu fiziniu bei psichiniu A. B. ir E. B. traumavimu. Pažymint, kad ir apylinkės teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, jog nepilnametės nukentėjusiosios E. ir A. B. dėl kaltinamųjų nusikalstamų veiksmų patyrė ne tik fizines kančias, skausmą, sveikatos pakenkimus, bet ir baimę, stresą, nerimą, pažeminimą bei nustatė, kad vaikų fizinis ir psichinis gniuždymas tęsėsi ilgą laiką bei turėjo reikšmingos įtakos jų asmenybių vystymuisi, mokymuisi, socialinei adaptacijai. Ir nors apeliaciniuose skunduose nuteistieji teigia, kad tai buvo jų suvokiamo pasaulio auklėjimo tvarka nesukėlusi mergaitėms ilgalaikių neigiamų psichologinių padarinių bei neturėjusi vieno iš subjektyviosios pusės požymio – tyčios. Tačiau teisėjų kolegija su tuo sutikti negali ir pažymi, kad prieš patenkant nukentėjusiosioms pas globėjus, pastariesiems aplinka kurioje gyveno mergaitės buvo gerai žinoma, nes juos siejo artimi giminystės ryšiai. Byloje nėra jokių duomenų, kad mergaitėms apsigyvenus globėjų šeimoje joms būtų teiktos kokios nors psichologinės paslaugos išskyrus tai, kad E. B. buvo konsultuota LSMUL KK SPS dėl savižalos 2012 m. vasario mėn. ir jai buvo rekomenduota psichologinė pagalba, tačiau medicininėje dokumentacijoje pateiktoje atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes nėra duomenų, kad E. B. toliau būtų teiktos psichikos sveikatos priežiūros paslaugos. Tuo tarpu pačios nukentėjusiosios yra nurodę, jog augdamos su mama buvo laimingos, priešingai nei ilgesnį laiką pagyvenusios globėjų šeimoje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir patys apeliantai yra nurodę, jog iš pradžių su mergaitėmis didelių problemų neturėjo. Tai patvirtina tą faktą, kad A. B. ir E. B. traumavimo pradžia buvo laikotarpis kai jos pateko į globėjų šeimą. Todėl teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad savo duotas išvadas dėl priežastinio ryšio nustatyto tarp V. A. ir N. A. veiksmų ir nukentėjusiosios nustatytų psichikos sveikatos sutrikimų patvirtino ekspertės S. S. ir A. Š., daro išvadą, jog V. A. ir N. A. nederamas elgesys- smurtas, užgauliojimai žodžiais, sukėlė E. B. ir A. B. tokią emocinę reakciją – sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu kaltinamieji V. A. ir N. A. nagrinėjamu atveju fizinį bei psichologinį smurtą vartojo tyčia, nes suvokė nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokio elgesio gali sutrikti globojamų mergaičių sveikata ir sąmoningai leido padariniams kilti. Įžeidinėjimo, menkinimo, niekinimo, gąsdinimo, nuolatinio priekaištavimo veiksmus atliko tiesiogiai nukreipdami juos į E. ir A. B., fizines bausmes taikė ne tik spontaniškai, o ir liepdami klūpoti, gultis ant lovos bei nusimauti kelnes ir pan. Todėl teisėjų kolegija laiko įrodyta, kad dėl V. A. ir N. A. sistemingai, bendrais veiksmais naudoto fizinio ir psichologinio smurto nukentėjusiosioms E. B. diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas kaip atsirandantis postanalitiniu periodu F32.10, o A. B. konstatuoti kiti emocijų sutrikimai vaikystėje F93.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl globėjų veiksmų, padarytų tyčia ir vertinamų kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dviem nukentėjusiosioms (BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismų praktikoje labai dažni atvejai, kai nusikalstamomis veikomis nukentėjusiesiems yra padaromos kelios nusikalstamos pasekmės numatytos skirtinguose BK straipsniuose. Šiuo atveju nustatyta, kad psichologinio ir fizinio smurto pasekmė ne tik konkretus fizinis sveikatos sutrikdymas ( BK 140 straipsnio 2 ir 3 dalys), piktnaudžiavimas globėjų teisėmis ( BK 163 straipsnis), bet ir sistemingo neteisėto veikimo pasekmė padarė žalą psichikos sveikatai ir nesunkiai ją sutrikdė. Panaši teismų praktika, kai pagal sukeltas pasekmes (idealioji veikų sutaptis) yra kvalifikuojamos veikos pagal atskirus BK straipsnius yra ir kasacinėje byloje Nr. 2K-495-697/2015 bei Apeliacinio teismo nutartyje Nr. 1A-284-387/2020.

59. Teisėjų kolegija įvertinusi įrodymų visumą nustatė, kad V. A. bei N. A. laikotarpyje nuo 2012 m. žiemos iki 2018 m. kovo mėn. pabaigos, sistemingai, bendrais veiksmais naudodami fizinį ir psichologinį smurtą, padarė nukentėjusiosioms A. ir E. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: kaltinamasis N. A. 2018 m. kovo 11 d. nuo 21 val. iki 22 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), buto (duomenys neskelbtini) koridoriuje, konflikto metu prirėmė prie sienos mažametę A. B. ir rankomis sugriebęs jai už kaklo smaugė, taip pat 2018 m. kovo mėn. pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, įvykus žodiniam konfliktui namuose, E. B. susiginčijus su A. B., kaltinamasis N. A. sudavė E. B. du kartus diržu per kojas, taip pat laikotarpyje nuo 2012 m. žiemos iki 2018 m. kovo mėn. pabaigos, namuose, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, sistemingai, ne mažiau kaip tris kartus, iš nukentėjusiųjų E. B. ir A. B. tyčiojosi, įžeidinėjo, vadindamas „(duomenys neskelbtini)“, nepagarbiai, menkinančiai atsiliepdavo apie nukentėjusiųjų mirusią motiną; kaltinamoji V. A. 2012–2013 m., žiemos laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, įvykus žodiniam konfliktui, namuose, (duomenys neskelbtini), suėmusi rankomis mažametes E. B. ir A. B. jas kratė, abi basas išvijo į lauką, o joms sugrįžus, nukentėjusiąsias mušė ranka ir diržu į įvairias kūno vietas, taip pat 2018 m. kovo 11 d. nuo 21 val. iki 22 val., tiksliau nenustatytu laiku, namuose, įvykus žodiniam konfliktui, V. A., supykusi ant globotinių A. B. ir E. B., vartodama jų atžvilgiu įžeidžiančius, necenzūrinius žodžius „(duomenys neskelbtini)“, grasino mušti laidu, taip pat išsakė nepagarbius žodžius apie A. B. ir E. B. mirusią motiną, priekaištavo E. B., kad ji išduoda ją su jos vyru, A. B., bandant iškviesti policijos pareigūnus, atėmė iš nukentėjusiosios A. B. mobiliojo ryšio telefoną, apdraskydama A. B. rankų plaštakas, o E. B. įkando į dešinės rankos alkūnę, tą patį vakarą kaltinamajam N. A. smaugiant A. B., nukentėjusiosioms girdint pasakė: „nereikia į * teptis rankų“, taip pat laikotarpyje nuo 2012 m. žiemos iki 2018 m. kovo mėn. pabaigos namuose, tiksliau nenustatytu laiku, kaltinamoji V. A. sistemingai, ne mažiau kaip tris kartus, iš nukentėjusiųjų E. B. ir A. B. tyčiojosi, įžeidinėjo, vadindama „(duomenys neskelbtini)“, sakydama: „nekenčiu“, „tik užmušt“, „dar čia pažliumbsi“, liepdavo klūpėti, sakydavo, kad atiduos jas į vaikų namus, nepagarbiai, menkinančiai atsiliepdavo apie nukentėjusiųjų mirusią motiną, atimdavo iš nukentėjusiųjų motinos nuotraukas, neišleisdavo į bendruomenės centrą, priekaištaudavo, kad E. B. išduoda ją su jos vyru, nukentėjusiosioms girdint, sakydama vyrui: „su šavalka eini tūsytis“ ir tokiais sistemingais fizinio ir psichologinio smurto veiksmais padarė dviem nukentėjusiosioms – A. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl konstatuotų kitų emocijų sutrikimų vaikystėje, o E. B. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl vidutinio sunkumo depresijos epizodo, nepatikslinto kaip atsirandančio postnataliniu periodu, tai yra šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Dėl bausmės skyrimo

60. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.

61. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.

62. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmes nuteistiesiems V. A. ir N. A. už padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytų veikų sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nuteistųjų asmenybes, atsakomybę sunkinančią ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

63. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam N. A. pirmosios instancijos teismas už du tyčinius nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis) skyrė su areštu ar laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, atsižvelgdamas į tai, kad N. A. teisiamas pirmą kartą, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašytas, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 43, 44, 52, 53; 3 t., b. l. 29). Taip pat nenustatęs atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgdamas į padarytų nusikaltimų pobūdį, kilusius padarinius, N. A. asmenybę, teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus N. A. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę ir BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą baudos bausmę taikant visišką bausmių sudėjimo būdą.

64. Apylinkės teismas, V. A. teisiamai pirmąjį kartą, dirbančiai, charakterizuojamai teigiamai, administracinėmis nuobaudomis nebaustai, psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašytai (2 t., b. l. 12, 16; 3 t., b. l. 14) už trijų tyčinių nesunkių nusikaltimų padarymą, sudarančių idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį skyrė sankcijose numatytas bausmes, nesusijusiais su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu ir bausmes bendrino apėmimo būdu, t. y. griežtesne laisvės apribojimo bausme apimant švelnesnes bausmes (baudas).

65. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamuoju nuosprendžiu neteistiesiems paskirtos bausmės, kurios yra artimos sankcijose numatytoms minimalioms bausmėms, nėra aiškiai per griežtos, jos yra teisingos, atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus, tinkamai subendrintos bei individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Aukštesnysis teismas pripažindamas V. A. ir N. A. kaltais pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, taip pat vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir atsižvelgdamas į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, į nuteistųjų asmenybes, atsakomybę sunkinančią ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį bei į tai, kad ši V. A. ir N. A. veika sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį su kitomis nusikalstamomis veikomis už kurias V. A. ir N. A. yra nuteisti skundžiamuoju nuosprendžiu bei nenustatęs BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos aplinkybės, skiria laisvės atėmimo bausmę abiem kaltinamiesiems, kurios dydį, atsižvelgdamas į tai, jog V. A. ir N. A. šeimoje auga dar du nukentėjusiųjų broliai ir kurių atžvilgiu smurto naudojimas nebuvo nustatytas, nustato žymiai mažesnį nei sankcijos vidurkis, t. y. 9 mėnesius laisvės atėmimo N. A. ir 1 metus laisvės atėmimo V. A.. Pažymint, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalyje sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų. Kadangi tiek N. A., tiek V. A. padarytos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės nuteistiesiems bendrinamos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktas).

66. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija šiam prašymui pritaria. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija (galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 25 d.) numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Ir redakcija galiojusi nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2020 m. liepos 1 d. numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

67. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padarytomis nusikalstamomis veikomis, ir su nuteistųjų asmenybėmis, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistųjų asmenybių teigiamos ir neigiamos savybės, jų elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Šiuo atveju N. A. ir V. A. yra nuteisti už nusikalstamų veikų dviejų mažamečių mergaičių atžvilgiu padarymą, pažymint, kad veikų padarymo metu V. A. buvo teisėta nukentėjusiųjų mergaičių globėja. Nors savo kaltės viso proceso metu nei V. A., nei N. A. nepripažino ir neįžvelgė net menkiausios vaikų auklėjimo klaidos, tačiau įvertinus tai, kad be anksčiau globotų dviejų mergaičių šeimoje auga dar du mažamečiai vaikai, mergaičių broliai, spręstina, jog realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas ne tik, kad nepadės pasiekti bausmės tikslų, bet dar ir padarys žalos vaikų, kuriems šioje gyvenimo stadijoje globėjų vaidmuo yra itin reikšmingas, visapusiškam vystymuisi. Todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas V. A. ir N. A. atidedamas vienerių metų laikotarpiui, skiriant konkrečius įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemones.

Dėl išlaidų priteisimo

68. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinančias išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam N. A. ir nuteistajai V. A. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatas Darius Jurgutis, pateikęs advokato orderį Nr. (duomenys neskelbtini), teikia antrinę teisinę pagalbą N. A. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 95,67 Eur (5 t., b. l. 63-64). Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatė Marytė Vietaitė, pateikė advokato orderį Nr. (duomenys neskelbtini), teikia antrinę teisinę pagalbą V. A. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 360,83 Eur (5 t., b. l. 99-101).

69. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 ir 106 straipsniais, teismas atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje instancijoje. Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teisme N. A. ir V. A. nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jų materialinė padėtis yra bloga, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistų gynimo iš N. A. ir V. A. priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo N. A. ir nuteistosios V. A. apeliacinius skundus atmesti.

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį pakeisti.

N. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, ir paskirti jam 9 (devynis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę ir bausmes paskirtas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 140 straipsnio 3 dalį esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (redakcijomis, galiojusiomis nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 25 d. ir nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2020 m. liepos 1 d.), 2 dalies 5, 7 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant N. A. tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 72² straipsniu, skirti N. A. baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo dienos.

V. A. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, ir paskirti jai 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę ir bausmes paskirtas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dvi veikos) ir BK 163 straipsnį esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (redakcijomis, galiojusiomis nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 25 d. ir nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2020 m. liepos 1 d.), 2 dalies 5, 7 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant V. A. tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 72² straipsniu, skirti V. A. baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo dienos.

Priteisti iš N. A. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 95,67 Eur (devyniasdešimt penkis eurus šešiasdešimt septynis centus), kurias sudaro advokato užmokestis teikiant teisinę pagalbą.

Priteisti iš V. A. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 360,83 Eur (tris šimtus šešiasdešimt eurų aštuoniasdešimt tris centus), kurias sudaro advokato užmokestis teikiant teisinę pagalbą.

Kitą 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.