Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Ugnei Martinauskaitei, dalyvaujant ieškovės UAB „Automeistras“ atstovui R. Z., atsakovui V. V., jo atstovei advokatei G. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Automeistras“ ieškinį atsakovui V. V. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2012-06-05 pasirašė paraišką automobilio remontui, kurioje nurodyta, jog ji turi sutarties galią, pagal kurią užsakovas V. V., paslaugų teikėjas UAB „Automeistras“, užsakovo nusiskundimai – problemos su varikliu (b. l. 9). Atsakovas 2012-08-09 pateikė prašymą ieškovei grąžinti 500 Lt sumokėtą avansą už nesuteiktas paslaugas (b. l. 16). Ieškovė 2012-08-10 pateikė atsakovui reikalavimą dėl sąskaitos apmokėjimo kartu su 2012-08-14 išrašyta PVM sąskaita – faktūra serija ILV208 Nr. 0052, kurioje nurodyta darbų kaina 5132,00 Lt, reikalaudama iki 2012-08-16 apmokėti 4632,00 Lt sumą (b. l. 11-12, 13, 14). Atsakovas 2012-08-24 raštu, atsakė ieškovei, jog jos reikalavimas apmokėti 4632,00 Lt nepagrįstas, nes nebuvo tartasi dėl konkrečių remonto darbų, nebuvo pateikta darbų sąmata ir kiti dokumentai, ir patys remonto darbai, už kuriuos reikalaujama sumokėti, atlikti nebuvo (b. l. 50-51). Atsakovas 2012-09-14 kreipėsi į ieškovę su pretenzija, informuodamas, kad sutartis nutraukiama, nes ieškovė neatliko paslaugų tinkamai, taip pat prašydamas informuoti apie tai, kas buvo padaryta per 2 mėnesius, t. y. kokie darbai buvo atlikti, kokios detalės sumontuotos (b. l. 52-53). Ieškovė 2013-01-02 išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Serija ILV208 Nr. 0052 4252,09 Lt sumai (b. l. 81). Iš ieškovės pardavimų žurnalo už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-01-31 matyti, kad į apskaitą įtraukta PVM sąskaita – faktūra Serija ILV208 Nr. 0052, išrašyta 2013-01-02 4252,09 Lt sumai (b. l. ).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005).

Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad šalys 2012-06-05 pasirašė paraišką automobilio remontui, kurioje nurodyta, jog ji turi sutarties galią, pagal kurią užsakovas V. V., paslaugų teikėjas UAB „Automeistras“, užsakovo nusiskundimai – problemos su varikliu. Ieškovė nurodo, kad šios tarp šalių pasirašytos paraiškos pagrindu tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai. Atsakovas nurodo, kad tarp šalių nebuvo sudaryta jokia sutartis, atsakovas jokios sutarties nepasirašė, todėl jis neturi pareigos apmokėti ieškovės reikalaujamos sumos.

Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai: kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai; būtina aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. aiškinti sutartį sąžiningai ir nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus) lemia būtinybę atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 1.193 straipsnio 2 dalis), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK6.193 straipsnio 5 dalis), nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Šalims pasirašius paraišką automobilio remontui, atsakovui palikus automobilį SAAB 9-5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei automobilio gedimams nustatyti ir remonto darbams atlikti bei atsakovui sumokėjus ieškovei 500 Lt avansą už būsimus remonto darbus, taip pat atsakovei faktiškai atliekant remonto darbus, užsakant automobilio remontui reikiamas detales, galima daryti išvadą, jog šalys tokiais savo faktiniais veiksmais sukūrė teisinius rangos santykius. Be to, pats atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad automobilį paliko ieškovės autoservise remontui, buvo kalbėta apie remonto darbų kainą, autoserviso darbuotojas sakė, kad variklio remontas gali kainuoti apie 3500 Lt. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas I. S. nurodė, kad dirba UAB „Automeistras“, jis prižiūrėjo atsakovo automobilio remonto darbus, derino viską su klientu, t. y. atsakovu. Patvirtino, kad atsakovas atvarė savo automobilį remontui, nurodė, kad pasigirdo keistas variklio garsas ir automobilis sustojo, atsakovas prašė išsiaiškinti, kas varikliui atsitiko, leido automobilį ardyti, vėliau bendravo su atsakovu telefonu kokius 5-6 kartus, derino darbų kainas ir apimtis telefonu, kvietė atsakovą atvykti į autoservisą. Aplinkybių, kad tarp šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai, kad tarp šalių pasirašyta paraiška turi sutarties galią ir joje yra pakankamai duomenų, identifikuojančių sutarties šalis, šalių teisių ir pareigų apimtį, atsakovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 12 straipsnis). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog rangos sutartimi gali būti pripažįstamas net ir žodžiu sudarytas susitarimas (CK 1.72 straipsnio 1 dalis), kadangi nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.73 straipsnio 1 dalies 1-9 punktai, nei CK 6 knygos XXXIII skyrius, reglamentuojantis rangos teisnius santykius nenustato privalomos rašytinės rangos sutarčių formos (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.644 straipsnio 1 dalį, rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Pažymėtina, kad sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo rangos, jei ji atitinka šiuos požymius: a) darbai atliekami fiziniam asmeniui; b) fizinis asmuo darbų rezultatą įsigyja savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; c) prekes ar paslaugas teikia verslininkas ar asmuo, vykdantis profesinę veiklą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog užsakovas, t. y. atsakovas, yra fizinis asmuo, jo užsakyto atlikti darbo rezultato paskirtis – tenkinti užsakovo asmeninius poreikius, nesusijusius su profesine ar darbine veikla, o rangovas, t. y. ieškovė, yra verslininkas – juridinis asmuo, taigi darytina išvada, jog tarp šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo rangos sutartis. Pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens (vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą buitiniams ar asmeniniams užsakovo ar jo šeimos poreikiams tenkinti, o užsakovas – priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti. Vartojimo rangos sutarčiai mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsniuose nustatytos taisyklės.

Tarp šalių kilo ginčas dėl apmokėjimo už ieškovės atliktus atsakovo automobilio remonto darbus. Ieškovė nurodo, kad atsakovas liko skolingas ieškovei 3752,09 Lt už faktiškai atliktus atsakovo automobilio remonto darbus. Atsakovas su ieškovės reikalavimu nesutinka, nurodo, kad faktiškai tokie remonto darbai, už kuriuos ieškovė reikalauja sumokėti, atlikti nebuvo, jis jokių darbų atlikti neprašė, automobilis buvo paliktas ieškovei du mėnesius, t. y. nuo 2012-06-05, o 2012 metų rugpjūčio mėnesį susisiekus su ieškove paaiškėjo, kad jis jau skolingas už atliktus darbus 6000 Lt, nors remonto darbai dar nebaigti, todėl atsakovas nuvyko ir pasiėmė automobilį iš ieškovės.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.652 straipsnio 1 dalį, rangos sutartyje nustatoma darbų atlikimo pradžia ir pabaiga. Iš tarp šalių pasirašytos paraiškos dėl darbų atlikimo matyti, jog šalys dėl darbų atlikimo terminų raštu nesusitarė, teismo posėdžio metu nei viena iš šalių taip pat nenurodė, jog tam tikru būdu buvo tartasi dėl automobilio remonto darbų atliko terminų. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas automobilį remontui perdavė ieškovei 2012-06-05, vėliau šalys bendravo telefonu (iš ieškovės pateiktų telefono skambučių išklotinės matyti, kad atsakovui buvo skambinta 2012-06-05 ir 2012-06-06, tačiau atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad buvo bendrauta ir daugiau kartų, taip pat atsakovas buvo nuvykęs į autoservisą pasikalbėti dėl atliekamų darbų). Ieškovės atstovas R. Z. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovė neturėjo reikiamų detalių atsakovo automobilio remontui ir šias detales turėjo surasti ir nupirkti iš kitų įmonių. Ieškovė pateikė PVM sąskaitas – faktūras, patvirtinančias, jog automobilio detalės buvo pirktos, PVM sąskaitos – faktūros ieškovei išrašytos 2012-07-07 (b. l. 83), 2012-06-18 (b. l. 85), 2012-06-06 (b. l. 87), 2012-07-13 (b. l. 89), 2012-07-23 (b. l. 91), 2012-07-06 (b. l. 95), 2012-06-07 (b. l. 97), 2012-07-11 (b. l. 100), taigi paskutinės detalės, reikalingos atsakovo automobilio remontui, buvo gautos 2012-07-23. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas V. O., kuris remontavo automobilį, paaiškino, kad išardyti variklį užtrunka dvi dienas ir dvi dienas surinkti variklio apačią, darbai galėjo užsitęsti dėl to, kad nepavyko susisiekti su klientu arba ilgai užtruko detalių suradimas ir atsiuntimas, nes automobilis SAAB 9-5 yra gana retas ir sunku rasti jam tinkamų detalių. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2012 metų rugpjūčio pradžioje sulaukė skambučio iš autoserviso, jam kažkoks meistras paskambino paklausti, ar keisti siurblį, taip pat informavo, kad jau atlikta remonto darbų už 6000 Lt, tada atsakovas iš karto nuvyko į autoservisą, pasiėmė automobilį ir pareikalavo ieškovės grąžinti jo sumokėtą avansą. Ieškovės atstovas R. Z. taip pat patvirtino, kad atsakovas 2012-08-08 atvyko ir pasiėmė nebaigtą remontuoti automobilį. Pažymėtina, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad paskutinės detalės, reikalingos automobilio remontui buvo gautos 2012-07-23, o automobilis 2012-08-08, t. y. po daugiau nei dviejų savaičių, dar nebuvo baigtas remontuoti, nors V. O., remontavęs automobilį, nurodė, kad gavus detales surinkti variklio apačią užtrunkama vidutiniškai dvi dienas, visas automobilio remontas iki atsakovui atsiimant automobilį užtruko du mėnesius ir nėra aišku, kada būtų baigti automobilio remonto darbai, darytina išvada, kad atsakovo automobilio remontas užtrukto nepagrįstai ilgai. Pažymėtina, kad ieškovė yra verslo subjektas, kurios pagrindinė veikla yra autodalių pardavimas ir automobilių remonto paslaugos, taigi ieškovė šias paslaugas turi teikti kokybiškai, protingais ir pagrįstais terminais. Nagrinėjamu atveju dviejų mėnesių terminas automobilio remontui neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

Esminis vartojimo rangos šalių teisių ir pareigų reglamentavimo ypatumas – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.673 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta užsakovo teisė bet kada iki darbo rezultato priėmimo nutraukti sutartį, sumokant dalį nustatytos kainos, proporcingą atliktam darbui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad užsakovo teisė nutraukti vartojimo rangos sutartį įstatyme nesiejama su rangovo padarytu sutarties pažeidimu, svarbiomis priežastimis ar kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, tai reiškia, kad vartotojas rangos sutartyje gali pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.673 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise iki darbo rezultato priėmimo nutraukti sutartį laisva nuožiūra; ši užsakovo teisė galioja tol, kol rangovas nėra atlikęs darbo pagal sutartį, rangovui atlikus darbą, užsakovui atsiranda atliktų darbų priėmimo pareiga (CK 6.662 straipsnis). Kai sutarties nutraukimo pagrindas yra tik paties užsakovo valia (vartotojas tampa nesuinteresuotas rangos darbų rezultatu), jo apsisprendimas nesusijęs su rangovo padarytu sutarties pažeidimu, sutarties nutraukimo padarinius apima Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.673 straipsnio 2 dalies reguliavimas – užsakovo pareiga apmokėti dalį nustatytos kainos, proporcingą atliktam darbui. Atkreiptinas dėmesys, kad, net nutraukus rangos sutartį dėl rangovo kaltės, užsakovas turi pareigą sumokėti už faktiškai atliktus darbus (CK 6.658 straipsnio 4 dalis). Tokiu atveju atlikto darbo kaina turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į konkrečios rangos sutarties sąlygas dėl darbų kainos. Į rangos darbų kainą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.653 straipsnio 2 dalies normą įeina ne tik rangovo atlikto darbo atlyginimas, bet ir jo turėtų išlaidų tam darbui kompensavimas. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas aplinkybe, kad versliškai tam tikra veikla užsiimantis rangovas turi galimybę visa tai, ko neįdėjo į pradėto užsakymo vykdymą, panaudoti kitam užsakymui, taip išvengdamas nuostolių dėl sutarties nutraukimo. Vartotojo rangos sutarties nutraukimas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.673 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju nėra jo sutartinių prievolių pažeidimas, todėl sutartį nutraukusiam užsakovui neatsiranda civilinės atsakomybės prievolės, vartotojo garantija šiuo atveju reiškia civilinės atsakomybės išimtį (CK 6.253 straipsnio 9 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2012-06-05 perdavė savo automobilį SAAB 9-5 ieškovei, susitarus, kad bus nustatyti automobilio variklio gedimai ir atliktas automobilio variklio remontas, 2012-08-08 atsakovas nebaigtą remontuoti automobilį iš ieškovės atsiėmė, 2012-08-09 atsakovas parašė prašymą ieškovei, reikalaudamas grąžinti 500 Lt sumokėtą avansą už nesuteiktas paslaugas (b. l. 16), byloje duomenų apie tai, kad ieškovė būtų perdavusi baigtą remontuoti automobilį atsakovui, nėra, taigi įvertinus šias aplinkybes pripažintina, kad atsakovas iki sutarties įvykdymo nutraukė sutartį. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė 2012-08-14 išrašė PVM sąskaitą – faktūrą atsakovui už atliktus remonto darbus ir pirktas automobilio detales 5132,00 Lt sumai (b. l. 14), vėliau ieškovė 2013-01-02 išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Serija ILV208 Nr. 0052 4252,09 Lt sumai (b. l. 81). Ieškovės atstovas R. Z. teismo posėdžio metu paaiškino, kad prašoma suma pasikeitė, nes pavyko grąžinti tiekėjui nepanaudotas detales, t. y. hidraulinius kompensatorius už 727,20 Lt + PVM. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad tikrai ne visos detalės, nurodytos ieškovės pateiktoje sąskaitoje, pakeistos, grandinė tikrai nėra pakeista, nes jis matė grandinę parduotuvėje, stūmoklis pašlifuotas, tvarkytas, be to, jam negrąžino variklio galvutės, nurodė, kad jis pats nesikreipė į ieškovę, kad pas ieškovę galimai likusios detalės būtų grąžintos. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas D. G. nurodė, kad jis atliko automobilio SAAB 9-5 vertinimą, matė automobilį, pats darė nuotraukas. Paaiškino, kad išoriškai matoma, jog automobilio variklio remontas nebaigtas, matosi, jog naujas stūmoklis, cilindro nauja ir neapdegusi detalė, keisti iš dalies žiedai, indėklai, atliktas beveik kapitalinis remontas, tikslesnių išvadų, neišardžius variklio, pateikti negali, tik išardžius variklį matosi visi defektai, tada būtų aišku tiksliai, kas remontuota ir keista. Taip pat nurodė, kad, jei jis remontuotų tokį variklį su tokiomis problemomis, kaip šiuo atveju buvo pas atsakovą, keistų visas detales, nepaliktų jokių senų detalių. Šias D. G. nurodytas aplinkybes patvirtina ir jo surašyta automobilio SAAB 9-5 vertinimo ataskaita, šioje vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad yra akivaizdūs pradėto, tačiau nebaigto variklio remonto požymiai. Liudytoju apklaustas I. S. taip pat patvirtino, kad atsakovo automobiliui buvo užsakytos detalės: grandinė, įtempėjas, įvorių, tarpinių, stūmoklių. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas V. O. nurodė, kad jis remontavo atsakovo automobilį SAAB 9-5, prisimena, nes tai vienintelis atvejis jo darbo praktikoje, kai automobilis nebaigtas remontuoti dingo iš saugojimo aikštelės. Paaiškino, kad buvo perkaitintas variklis, nes užvilktas stūmoklis, tokiu atveju sugadinamas visas variklis ir norint duoti klientui garantiją reikia keisti daug detalių, kai užvilktas stūmoklis būtina keisti grandinę, jei norima duoti garantiją klientui. Patvirtino, kad keitė užvilkto cilindro detales, keitė variklio apačios detales, t. y. stūmoklį, žiedus, buvo atlikti šlifavimo darbai, kitoje įmonėje, nes jie patys tokių darbų neatlieka. Pažymėtina, kad teismas siūlė šalims atlikti ekspertizę, siekiant nustatyti, kokios atsakovo automobilio dalys pakeistos ir kokie remonto darbai faktiškai atlikti, tačiau nei viena iš šalių ekspertizės atlikti nepageidavo ir nesutiko. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų paaiškinimus, pripažintina, kad ieškovė įrodė, jog buvo įgytos ieškovės 2013-01-02 PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytos detalės, jos buvo įdėtos į ieškovo automobilį SAAB 9-5, buvo atlikti sąskaitoje – faktūroje nurodyti atsakovo automobilio remonto darbai.

Ieškovė pateikė į bylą atsakovui 2013-01-02 išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą, pagal kurią ieškovės atliktų darbų ir atsakovo automobilio remontui panaudotų detalių iki atsakovas atsiėmė nebaigtą remontuoti automobilį sudaro 4252,09 Lt (3514,12 Lt + PVM (737,97 Lt). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir ieškovės atstovo paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė atsakovo automobilio remontui reikalingų detalių neturėjo ir jas pirko iš trečiųjų asmenų. Ieškovė pateikė PVM sąskaitas – faktūras, iš kurių matyti, kokios detalės buvo pirktos, kokiomis kainomis ir pan., bei jų apmokėjimo patvirtinimus: detalės, pirktos iš UAB „AD Baltic“ – tarpinės (kodai 0049080, 0249073, 0349060, 457.460) už 97,44 Lt ((49,07 Lt + PVM) + (8,95 Lt + PVM) + (11,72 Lt PVM) + (10,79 Lt + PVM) (b. l. 95, 96), vožtuvo gumelės 16 vnt. (tarpinės ELRING, kodas 392.510) už 124,48 Lt (102,88 Lt + PVM) (b. l. 97-98, 99); tarpinės variklio bloko, pirktos iš A. Narbutaičio prekybos įmonės už 48,00 Lt (39,67 Lt + PVM) (b. l. 100, 101); detalės, pirktos iš UAB „Žaibo Ratas Vilnius“ – grandinės įtempėjas už 299,20 Lt (247,27 Lt + PVM), šliaužiklis už 71,28 Lt (58,91 Lt + PVM), stūmoklis už 387,20 Lt (320,00 Lt + PVM), stūmoklio žiedas už 277,20 Lt (229,09 Lt + PVM), iš viso už 1034,88 Lt (855,27 Lt + PVM) (b. l. 89, 90), variklio grandinių komplektas už 677,60 Lt (560,00 Lt + PVM) (b. l. 91, 92); švaistiklio įdėklas, pirktas iš UAB Inter Cars Lietuva už 78,61 Lt (64,97 Lt + PVM) (b. l. 83, 84), šlifavimo paslaugos, pirktos iš A. Narbutaičio prekybos įmonės, už 72,00 Lt ((29,75 Lt + PVM) + (29,75 Lt + PVM)) (b. l. 85, 86, 87, 88), iš viso už 2133,01 Lt (1762,82 Lt + PVM). Pažymėtina, kad ieškovė priimdama remontuoti atsakovo automobilį reikiamų remontui detalių neturėjo, jas užsakė iš kitų įmonių tik dėl to, kad šios detalės buvo reikalingos atsakovo automobilio remontui, iš byloje esančių UAB „AD Baltic“, UAB „Žaibo Ratas Vilnius“, UAB „Inter Cars Lietuva“ raštų matyti, kad ieškovės užsakytos detalės negali būti naudojamos kitos markės automobiliams, tik tam tikrų modelių SAAB automobiliams, taigi ieškovei turi būti atlygintos šių detalių pirkimo išlaidos. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas turi pareigą apmokėti ieškovei už jos faktiškai atliktus darbus bei patirtas išlaidas. Ieškovė atsakovui išrašytoje PVM sąskaitoje – faktūroje nurodo du ar tris kartus didesnes automobilio detalių kainas, negu ieškovė pati jas pirko iš kitų įmonių. Atsižvelgiant į tai, kad šalys iš anksto nebuvo konkrečiai susitarusios dėl visų darbų ir detalių kainų, į tai, kad sutartis nebuvo įvykdyta ir buvo nutraukta ieškovei tik iš dalies atlikus darbus, į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.653 straipsnio nuostatas užsakovas rangovui turi apmokėti už atliktą darbą ir rangovo turėtas išlaidas tam darbui atlikti, šiuo atveju kompensuoti ieškovės išlaidas už pirktas detales, o ne ieškovės negautas pajamas, kurias ieškovė galimai būtų gavusi parduodama šias detales, pripažintina, kad nėra pagrindo laikyti ieškovės atsakovui pateiktoje PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytas detalių kainas ieškovės turėtomis pagrįstomis ir protingomis išlaidomis, todėl ieškovei iš atsakovės už detales priteistina 2133,01 Lt. Ieškovė į 2013-01-02 PVM sąskaitą – faktūrą įtraukė medžiagas, kurias turėjo ir panaudojo atsakovo automobilio remontui: tarpinių formuotojus (kodai DD6710 ir DD6712) už 35,07 Lt ((11,62 Lt + PVM) + (17,36 Lt + PVM)) ir varžtų atlaisvintoją už 5,00 Lt (4,13 Lt + PVM), taip pat nurodė ieškovės atliktus darbus: galvutės nuėmimas už 199,99 Lt (165,28 Lt + PVM), stūmoklių keitimas už 299,98 Lt (247,92 Lt + PVM), švaistiklių indėklų keitimas už 299,98 Lt (247,92 Lt + PVM), iš viso už 840,02 Lt (694,23 Lt + PVM). Taigi ieškovei mokėtina suma proporcingai už atliktus darbus sudaro 2973,03 Lt. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas buvo sumokėjęs ieškovei 500,00 Lt dydžio avansą pateikdamas automobilį remontui, dėl šios aplinkybės tarp šalių ginčo nėra, ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteistina 2473,03 Lt skolos.

Ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (6.210 straipsnio 1 dalis).

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus, ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteistina 2473,03 Lt skolos bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kita ieškinio dalis atmestina.

Ieškinį patenkinus iš dalies, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-08-31 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, sumažinus laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 2473,03 Lt, paliktinos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Abi šalys pateikė prašymus priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė pareikšdama ieškinį sumokėjo 128,00 Lt žyminio mokesčio (b. l. 5), ieškovė taip pat pateikė įrodymus apie kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas, t.y. 847,00 Lt atstovavimo byloje išlaidos ir 7,40 Lt pašto išlaidas už pretenzijos atsakovui siuntimą (b. l. 4, 15). Pažymėtina, kad ieškovės prašomos priteisti 7,40 Lt pašto išlaidos laikytinos bylinėjimosi išlaidomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79 straipsnio prasme. Atsakovas pateikė įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 450,00 Lt už automobilio vertinimą (b. l. 49). Teismui patenkinus 66 procentus ieškovės reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistina 638,48 Lt bylinėjimosi išlaidų ((113,00 Lt + 847,00 Lt + 7,40 Lt) x 66 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6, 9 punktai, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis). Teismui atmetus 34 procentų ieškovės reikalavimų, atsakovui iš ieškovės priteistina 153,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (450,00 Lt x 34 proc.) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 93 straipsnio 2 dalis). Atlikus tarpusavio užskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina 485,48 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovei grąžintina 15,00 Lt žyminio mokesčio permoka (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal 2011-11-17 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10,00 Lt. Nustatyta, kad byloje patirta 17,25 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Bylos duomenimis nustatyta, kad, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, atsakovui tenka 11,39 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei tenka 5,86 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, taigi šios išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 151, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo V. V. 2473,03 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2473,03 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-08-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 485,48 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Automeistras“.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo V. V. 11,39 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai grąžinti ieškovei UAB „Automeistras“ 15,00 Lt (penkiolika litų 00 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2012-08-24 mokėjimo nurodymu Nr. 520 „Swedbank“, AB, permoką.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-08-31 nutartimi, sumažinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą iki 2473,03 Lt, palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.