Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

5. Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nurodo nesudavęs nukentėjusiajam Z.. S. smūgio ranka, o savo veiksmais siekęs sustabdyti jį nuo smurto savo paties atžvilgiu. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis pirmas jį puolė iš nugaros suduodamas jam smūgį į pakaušį, po to dar bandė smogti du kartus, po ko jis (L. V.) spyrė nukentėjusiajam į koją, dėl ko šis neišlaikė pusiausvyros ir griuvo galva atsitrenkdamas į grindinį. Nors nuteistasis, kaip ir nurodoma skunde, iš tiesų viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad savo veiksmais norėjo sustabdyti prieš jį naudojamus smurtinius veiksmus, visgi dėl nukentėjusiojo jam suduotų smūgių skaičiaus nebuvo visai nuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, kad Z.. S. jam sudavė ne vieną, o du kartus – į pakaušį bei veido kairę pusę, pastaraisiais veiksmais sukeldamas jam fizinį skausmą. Vėliau teismui tikslino, kad jam dalinai pavyko išvengti smūgio (t. 2, b. l. 104–106, 119–120; t. 3, b. l. 112–113). Vertindama šiuos parodymus visumoje, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo patikrintų įrodymų visetas nurodomos nuteistojo įvykio versijos nepatvirtina.

6. Bylos medžiaga patvirtina ir dėl to ginčo nėra, kad nagrinėjamo įvykio dieną įvykio vietoje vyko du konfliktai tarp skirtingų asmenų grupių. Nukentėjusysis Z.. S. su draugų grupe – D. Y., M. K., A. P. ir E. R., atvyko į barą „Plius Plius Plius“, esantį Gedimino pr. 9, Vilniuje. D. Y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog vakaro metu pirmasis konfliktas įvyko tarp vaikinų grupės ir jo. Jis norėjo užstoti bare buvusių merginų grupę nuo su jomis nepagarbiai besielgusių vaikinų. Tarp jo ir vaikinų kilo konfliktas, po ko reaguodamas į konfliktinę situaciją baro apsaugos darbuotojas panaudojo pipirinių dujų balionėlį, tačiau nesuprasdamas situacijos dujas panaudojo prieš D. Y., gynusį merginas (t. 3, b. l. 53–55). Šias aplinkybes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytojas apsaugos darbuotojas D. (D.) Z., panaudojęs pipirines dujas (t. 3, b. l. 35–37). Po šio įvykio buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, o jai atvykus D. Y. buvo nuvestas į automobilį, kur jam suteikta pagalba akių skausmui numalšinti (t. 2, b. l. 6–9, 16–17). Netrukus po šio įvykio įvyko kitas konfliktas tarp nukentėjusiojo Z.. S. ir nuteistojo L. V..

8. Liudytoja E. R. teisme patvirtino, kad iki smūgio Z.. S. kažkokie vaikinai praeidami gatve su juo kažko nesutarė. Matė, kaip jie kalbėjosi, turbūt ginčijosi. Tuomet Z.. S. trenkė ir jis nukrito. Paties smūgio ji nematė, tačiau matė Z.. S. krentant, jis atsitrenkė galva į asfaltą. Nukentėjusysis nesmūgiavo. Nepamena, ar nuteistasis buvo įvykyje. Smūgiavęs vaikinas kalbėjo su policija, ji priėjusi sakė, kad šis sumušė žmogų, o dabar sau ramiai stovi. Apklausta policijoje geriau atsiminė, patvirtina tada duotus parodymus (t. 3, b. l. 61–64). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja E. R. nurodė išsamesnes įvykio aplinkybes ir teigė, kad prie jų kompanijos pradėjo kabinėtis pro šalį ėję vaikinai, kažką šaukė, lengvai pastūmė ją į petį, kažko labai blogo nesakė, bet prisikabino prie jų kompanijos vaikinų. Tada vienas iš jų norėjo su Z.. S. pasimušti, pradėjo agresyviai elgtis, nežino dėl ko. Visi buvo kartu, bet per atstumą. Suprato, kad vaikinai norėjo muštis, nes vienas iš trijų vaikinų kalbėjo labai garsiai. Vaikinus išskirstė, du vaikinai sustabdė trečią, o jie sustabdė Z.. S.. Kai galvojo, kad viskas bus gerai, staiga vienas iš trijų vaikinų (kuris ir norėjo muštis) trenkė Z.. S. (matė, kad trenkė, taip pat matė kuo ir kur, bet neprisimena) (t. 2, b. l. 86–88). Liudytojas A. P. pirmosios instancijos teisme neprisiminė įvykio aplinkybių, tačiau patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 94–97). Nors liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė nematęs smūgio nukentėjusiajam, tačiau patvirtino, kad jis su draugu Z.. S. maždaug 5–10 metrų atstumu nuo medikų automobilio pamatė, kaip trys kiti nepažįstami vaikinai agresyviai (suprato iš kūno gestų) elgiasi su jiems nepažįstama mergina. Tada jo draugas Z.. S. kažką pasakė vaikinams, bet ką pasakė – negirdėjo. Po pasakytų žodžių du vaikinai, kurie agresyviai bendravo su mergina, priėjo prie jų, jis pats pradėjo trauktis nuo vieno iš vaikinų, nes suprato, kad jam gresia pavojus, nes vaikinai buvo labai agresyviai nusiteikę. Atbulas nuo vaikino traukėsi apie minutę laiko, koks tai buvo atstumas, pasakyti negali, ir vaikinas nuo jo atsitraukė. Z.. S. liko stovėti. Kai vaikinas nuo jo (A. P.) atsitraukė, jis (A. P.) grįžo prie draugo Z.. S., kuris gulėjo ant žemės grindinio. Vėliau policija sulaikė vaikiną baltais rūbais, kuris ėjo link Z.. S. (t. 2, b. l. 69–72). Taigi, nors ir ne visi liudytojai nurodė matę momentą, kai nuteistasis ranka sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį, tačiau liudytojų parodymai iš esmės papildo ir patvirtina vieni kitus dėl konflikto pradžios, agresyvaus nuteistojo elgesio nukentėjusiojo atžvilgiu. Liudytojai A. P. ir E. R. nurodė nematę smūgio nukentėjusiajam momento, tačiau abu nurodė matę jį krentantį ir gulintį ant žemės po to, kai tarp jo ir apsvaigusio nuo alkoholio ir agresyviai nusiteikusio vaikino įvyko žodinis konfliktas. Liudytojai taip pat nenurodė matę nuteistojo veiksmus koja atstumiant nukentėjusįjį, taip pat nenurodė matę paties nukentėjusiojo smurtinius veiksmus prieš nuteistąjį jam trenkiant į pakaušį, be to bandant suduoti (ar suduodant) dar vieną ar du kartus į veido sritį, kaip tvirtino nuteistasis, nors būtent E. R. ir A. P. matė visą konflikto eigą. Tokių aplinkybių nenurodė ir liudytojai D. Y. bei M. K..

9. Nuteistasis su nurodytų liudytojų parodymais nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas šiais parodymais rėmėsi nepagrįstai, neįvertino to, jog liudytojai įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, yra nukentėjusiojo draugai. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad vertinant liudytojo parodymus reikia atsižvelgti į liudytojo amžių bei kitas savybes, turinčias įtakos liudytojo gebėjimams tiksliai suvokti, įsiminti tam tikrus įvykius bei reiškinius, išlaikyti tokią informaciją ir ją perduoti apklausos metu. Tam turi reikšmės asmens fizinė ir psichinė sveikatos būklė, amžius, išsilavinimas, profesija, būsena įvykio metu (blaivumas, susijaudinimas ir pan.) bei kiti veiksniai. Todėl teismas, turėdamas omenyje minėtas aplinkybes, liudytojo (kaip ir kitų asmenų) parodymus vertina atsižvelgdamas į tai, kiek šie parodymai nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2006, Nr. 2K-97-1073/2021, Nr. 2K-109-697/2021). Priešingai nei nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus įvertino tinkamai, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos – lygino liudytojų parodymus, duotus iškarto po įvykio ir vėliau teisme, taip pat tarpusavyje lygino atskirų liudytojų parodymus, įvertino ir jų ryšį su nukentėjusiuoju. Teisėjų kolegija neturi pagrindo liudytojų parodymus vertinti kitaip.

10. Nors, kaip paminėjo gynėja, liudytojas D. Y. iš tiesų nurodė, kad buvo smogta nukentėjusiajam į smilkinį, o liudytojas D. K. – į žandikaulį (ikiteisminio tyrimo metu nurodė galvos sritį), teisėjų kolegijai šie neatitikimai abejonių jų parodymų patikimumu nesukėlė, nes abi paminėtos vietos yra galvos srityje, šalia viena kitos. Abejonių dėl liudytojo D. Y. parodymų patikimumo nesukėlė ir tai, kad prieš pat įvykį jam buvo papurkšta pipirinių dujų. Pats liudytojas patvirtino, kad vykti į ligoninę jis atsisakė, nes jam pagerėjo. Byloje Bendrojo pagalbos centro pateiktoje informacijoje apie kvietimą į įvykį dėl vyro patirto akių sužalojimo, t. y. dėl pagalbos suteikimo D. Y., nurodytas kvietimo priėmimo laikas – 2.00 val., kvietimo įvykdymo laikas – 2.21 val. (t. 2, b. l. 13–14). Informacijoje apie kvietimą į įvykį dėl sumušto vyro (nukentėjusiojo Z.. S.) nurodytas kvietimo priėmimo laikas – 2.25 val., skambučio Bendrajam pagalbos centrui laikas – 2.20 val. (t. 1, b. 110–111; t. 2, b. l. 6–8). Taigi, įvertinus laiko tarpą, per kurį greitoji medicinos pagalba atvyko padėti D. Y., taip pat tai, kad į tą pačią vietą medikai buvo kviečiami pakartotinai dėl pagalbos Z.. S., darytina išvada, kad prasidėjus nagrinėjamam incidentui tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, D. Y. medicininės pagalbos jau nebereikėjo, jis galėjo išlipti iš automobilio ir matyti konfliktą, apie kurį davė parodymus.

11. Iš karto po įvykio apklaustam liudytojui D. Y. buvo nustatytas 0,77 prom. neblaivumas (t. 2, b. l. 57). Liudytojo M. K. blaivumas nenustatinėtas, tačiau parodymus apie įvykį jis davė nuo jo praėjus maždaug 4 valandoms (apklaustas 6.41 val., įvykis fiksuotas 2.25 val. (t. 1, b. l. 110)). Liudytojas A. P. nurodė įvykio dieną nevartojęs alkoholio, o liudytoja E. R. bylos nagrinėjimo teisme metu teigė alkoholį vartojusi, bet apsvaigusi nesijautė. Šie duomenys vertintini ir su minėtų liudytojų parodymų turiniu, iš kurio matyti, kad įvykių aplinkybes jie nurodė pakankamai nuosekliai ir išsamiai. Iš jų parodymų taip pat nėra pagrindo spręsti, kad jie painiotų dviejų skirtingų konfliktų, įvykusių įvykio dieną, aplinkybes. Kiekvienas iš liudytojų atskyrė šių konfliktų aplinkybes, nurodė, jog šis konfliktas vyko lauke, D. Y. akivaizdžiai suprato, jog jam išlipus iš greitosios automobilio vyksta naujas konfliktas, be to pirmasis konfliktas vyko baro terasoje, o konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo – išėjus iš baro, šalia gatvės. Be kita ko, nors liudytojai, kurių parodymais teismas vadovavosi nustatydamas nuteistajam pareikštame kaltinime nurodytas aplinkybes, yra draugiškais ryšiais susiję su nukentėjusiuoju, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatytos aplinkybes, dėl kurių liudytojai turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį, juolab, kad byloje nebuvo svarstomas nukentėjusiojo kaltės klausimas. Nurodytas išvadas sustiprina ir kiti byloje esantys, pirmosios instancijos teismo patikrinti įrodymai.

12. Į įvykio vietą atvykęs ir nukentėjusįjį į ligoninę vežęs skubios pagalbos specialistas liudytojas A. S. (A. S.), duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, neatsiminė įvykio aplinkybių, tačiau patvirtino jam teisme perskaitytus jo paties parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad atvykę į įvykio vietą kvietimo kortelėje fiksavo informaciją – nukentėjusysis buvo sąmoningas, patyrė smūgį į galvą (greičiausiai šita informacija iš nukentėjusiojo), teigė arba jis pats, arba gauta informacija iš aplinkinių (negali konkretizuoti šito asmens), kad nukentėjusysis buvo praradęs sąmonę, dalies įvykio jis neprisimena (jo teigimu), jis rastas sėdintis, dezorientuotas, skundėsi galvos skausmais, skaudėjo kaklą, dešinės ausies landoje kraujo žymės, sutrikusi dešinės ausies klausa (t. 2, b. l. 19–20). Liudytojas, baro „Plius Plius Plius“ apsaugos darbuotojas D. J. (J.) pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė, jog aptariamo įvykio nematė, tačiau iš baro lankytojų girdėjo, kad kažkoks klientas gavo į ausį (t. 2, b. l. 29–31). Liudytojas D. Y. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad Z.. S. išėjus iš ligoninės, ant jo žando matėsi sužalojimas, kuris trukdė jam kalbėti (t. 3, b. l. 53–55). Byloje esančioje VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės stacionaro epikrizėje nebuvo nurodyta, kad nukentėjusysis būtų skundęsis kojos skausmu, jo eisena įvertinta kaip normali (t. 1, b. l. 144–145). Taigi, šie įrodymai patvirtina pirmiau minėtų liudytojų D. Y. bei M. K. parodymus, kad nukentėjusiajam prieš atsitrenkiant galva į grindinį buvo suduotas smūgis būtent į galvos sritį, o ne į koją, kaip tvirtino nuteistasis L. V..

13. Nuteistojo nurodomos įvykio versijos nepatvirtina ir apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų V. R., M. S., L. G. ir V. V. parodymai. M. S. pirmosios instancijos teisme nurodė mačiusi, kaip vienam vaikinui (nuteistajam) buvo trenkta iš nugaros lyg į galvą ir jis atsisukęs trenkė nukentėjusiojo vaikino kompanijos žmogui atgal ir šis nukrito. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja taip pat nurodė mačiusi, kad azijietiškų bruožų turintis vaikinas greitai priėjo (sparčiu žingsniu) prie nueinančių trijų vaikinų, sudavė kažkuriam vienam (negali pasakyti kuriam) iš dviejų jaunesnių vaikinų kumščiu, vaikinas, kuriam suduota, atsisuko ir trenkė azijietiškų bruožų turinčiam vaikinui į veido sritį (t. 2, b. l. 83–84). Vis tik, nors liudytoja M. S. teigė mačiusi kaip nukentėjusysis pirmas sudavė nuteistajam, tačiau liudytoja taip pat nurodė, kad tuo momentu, kai vaikinų kompanija, kurioje buvo ir nuteistasis, jau norėjo nueiti, ji paskambino draugei ir ėjo jos pasitikti. Be to liudytoja taip pat patvirtino, kad įvykį ji matė iš šono, būdama už 5 metrų, todėl gali klysti. Be kita ko, liudytojos parodymai nepavirtina ir paties nuteistojo keliamos versijos dėl spyrio į koją. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme liudytoja nurodė mačiusi kaip nuteistasis sudavė nukentėjusiajam į veido sritį (t. 3, b. l. 53–55). Atsižvelgus į tai, kad liudytoja neturėjo galimybės matyti visą įvykio eigą jai nuėjus pasitikti draugės, o jos parodymai dėl nukentėjusiojo aktyvių fizinių veiksmų prieš nuteistąjį prieštarauja pirmiau aptartų įrodymų visumai, iš dalies ir paties L. V. parodymams, darytina išvada, kad jie nepatvirtina nuteistojo nurodomų aplinkybių dėl nukentėjusiojo veiksmų prieš jį.

14. Liudytoja V. R. pirmosios instancijos teisme nurodė nemačiusi smūgio nukentėjusiajam momento, nors teigė, kad skyrė du vaikinus, kurie vienas kitam bandė trenkti kumščiais, o ar sudavė, ji nematė. Ji nurodė, kad nuteistasis norėjo nueiti, o tamsių plaukų vaikinas (nukentėjusysis) trenkė šviesių plaukų vaikinui (nuteistajam) kumščiu į nugarą. Vis tik liudytoja taip pat nurodė, jog įvykio metu buvo išgėrusi, nesuprato, kas vyksta (t. 3, b. l. 68–70). Jos teiginiai apie nukentėjusiojo suduotą smūgį L. V. į nugarą prieštarauja paties nuteistojo parodymams apie jam suduotą smūgį į pakaušį. Be to ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nenurodė, jog būtų skyrusi du vaikinus, teigė, jog pamatė seną pažįstamą L. V. ir azijietį, stovinčius vienas prieš kitą, kažką lyg šokinėjo, bando kaip ir muštis, kažką vienas prieš kitą. Nusisuko nuo jų ir paskui po kokių 5 minučių, gal mažiau, pažiūrėjusi į juos pamatė azijietį, gulintį ant šaligatvio (t. 2, b. l. 74–75). V. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme akivaizdžiai skyrėsi. Be kita ko, liudytoja patvirtino turėjusi ryšių su nuteistuoju, prieš teismo posėdį bendravo su juo „Facebook“ platformoje, nuteistasis jos paklausė per „Facebook“, ar žino kas nutiko, atsakė, kad nelabai ką matė. Mano, kad jis susirašinėjo su M. S. (t. 3, b. l. 68–70). Taigi, liudytojos V. R. parodymai iš esmės tik patvirtina įvykio dieną tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvykusį konfliktą, tačiau niekaip nepatvirtina nuteistojo keliamos konflikto eigos versijos.

15. Liudytojas L. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, kad jiems su V. V. ir L. V. einant gatve pro barą „Plius“, kažkokia kompanija ginčijosi tarpusavyje, jų buvo gal 4–5. Kažkas L. V. trenkė, o jis su V. V. nuėjo (t. 2, b. l. 92–93; t. 3, b. l. 68–70). Vis tik nors L. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė matęs, kaip vaikinas pribėgo prie L. V. ir trenkė jam į pakaušį, po ko L. V. ir tas vaikinas pradėjo aiškintis, tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisme L. G. dėl šių aplinkybių nebuvo nuoseklus. Iš pradžių nurodė nematęs smūgio sudavimo L. V., teigė negirdėjęs, ką kalbėjo L. V. su ten buvusia kompanija. Iš tos kompanijos kažkuris žmogus atsigulė, vienu metu jis stovėjo, o paskui atsisukęs jau pamatė gulintį. Vėliau liudytojas jau teigė, kad L. V. vaikinas iš kitos kompanijos pašokęs ranka sudavė per galvą. Taigi, liudytojo L. G. parodymai nebuvo nuoseklūs, jie prieštarauja pirmiau aptartų įrodymų visumai. Liudytojas V. V. pirmosios instancijos teisme nenurodė matęs nukentėjusiojo veiksmus trenkiant nuteistajam, jis teigė, kad jiems einant gatve prieš jį iššoko du vaikinai, kažką sumurmėjo ir nubėgo prie L. V. bei L. G.. Atsisuko ir pamatė, kad kažkas vyksta, juos išskyrė policijos pareigūnai. Pareigūnai pasakė, kad matė kaip trenkė L. V. ir jie viską užfiksavo. Tokių aplinkybių nenurodė nė vienas liudytojas, be to, ikiteisminio tyrimo metu V. V. nurodė nematęs nukentėjusiojo smūgio L. V., nematė ir to, kad L. V. su nukentėjusiuoju konfliktuotų ar suduotų smūgį (t. 2, b. l. 89–90).