Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2S-585-730/2015

Teisėjas Darius Kurpavičius (Proceso Nr. 2-06-3-11082-2014-0) Procesinio sprendimo kategorijos:

140.2; 122.3.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. balandžio 1 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų I. D. ir E. V. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys Nordea Bank AB, veikiantis per Lietuvos skyrių, UAB „Būsto paskolų draudimas“, antstolis Aleksandras Selezniovas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepatvirtino būtinos pareiškėjų poreikiams tenkinti sumos nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos (FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Minėta lėšų suma privalo būti numatyta nutartyje iškelti bankroto bylą, kad pareiškėjai po bankroto bylos iškėlimo neturėtų galimybės sąmoningai švaistyti lėšas ir pakenkti kreditorių interesams. Pareiškėjai neatskleidė duomenų apie gaunamas pajamas, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, ar pareiškėja užsienio valstybėje negauna pajamų.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai nevykdo pareigos gauti pajamų (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas).Pareiškėjai yra nutraukę santuoką, todėl faktas, jog jie yra solidariai atsakingi dviem kreditoriams, nėra pagrindas nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo vienoje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis).

Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjams iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo.

Fizinių asmenų bankroto įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Taigi fizinio asmens nemokumui konstatuoti reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali įvykdyti šių skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjų skolinių įsipareigojimų suma, kurios pareiškėjai negali įvykdyti ženkliai viršija 25 MMA, todėl pagal savo turtinę padėtį jie negali jų įvykdyti. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų nemokumą nustatė, įvertinęs aplinkybes, jog pareiškėjai pajamų neturi, dalis kreditorinių reikalavimų tenkinami iš pareiškėjai priklausančio turto, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kitokio turto pareiškėjai nėra įgiję.

Apeliantas teigia, jog pareiškėjai neatskleidė savo tikrosios finansinės padėties, kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų gaunamų pajamų, kurių pareiškėjai teismui nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu. Pareiškėjai nemokumui pagrįsti nurodė, jog nei vienas iš pareiškėjų nedirba. Pareiškėjas pateikė įrodymus, jog yra užsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje (b. l. 89), tačiau teismo posėdžio metu pripažino, jog nebėra registruotas darbo biržoje. Pareiškėja gydosi I., jokių pajamų neturi. Minėtą aplinkybę grindžia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pranešimu, kuriame nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2014-02-10 pareiškėja buvo privalomai draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip asmuo auginantis vaiką iki trejų metų (b. l. 78). VĮ „Regitra“ pažymos patvirtina, jog 2013-07-13 duomenimis, pareiškėjai nėra savo vardu įregistravę transporto priemonių (b. l. 65, 66). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-06-18 įsiteisėjusiu sprendimu, pareiškėjai priteistas asmeninės nuosavybės teise butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 74). Pareiškėjas savo vardu registruoto nekilnojamojo turto neturi.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog pareiškėja gydosi I., tačiau įrodymų apie gydymo trukmę, apmokėjimą už teikiamas gydymo paslaugas, išlaidas, skirtas pragyvenimui užsienio valstybėje, byloje nėra. Nors iki 2014-02-10 pareiškėja buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų, tačiau apie pareiškėjos pajamas po 2014-02-10 įrodymų nepateikta. Esant įrodymams, jog pareiškėjų nepilnametės dukters gyvenamoji vieta nustatyta su pareiškėja, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, iš kokių pajamų pareiškėja išlaiko dukrą. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja šiuo metu yra užsienio valstybėje, pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ir nevertino aplinkybės, jog galbūt pareiškėjos gyvenimas užsienyje turi tiesioginės įtakos jos gaunamoms papildomoms pajamoms. Pateikti VĮ „Regitra“ išrašai patvirtina tik tai, jog 2013-07-13 pareiškėjų vardu registruotų transporto priemonių nėra, tačiau apie turimas transporto priemones kreipimosi į teismą metu įrodymų nėra. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjai pateikė išrašus iš nekilnojamojo turto registro tik apie konkrečius nekilnojamojo turto objektus, tačiau įrodymų apie visą kiekvienam pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį turtą nėra. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-06-18 sprendimu iš pareiškėjo priteistas nepilnamečio vaiko E. V., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymas po 500,00 Lt periodinėmis išmokomis nuo 2013-08-14 iki vaiko pilnametystės (b. l. 74). Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, iš kokių pajamų pareiškėjas teikia išlaikymą dukrai, ar yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pareiškėjų mokumo, nes nėra nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, pareiškėjų mokumui ar nemokumui pagrįsti, nėra išreikalauti tokias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas jose turi būti aktyvus; tai apima teismo teisę ex officio tikrinti fizinio asmens sudarytus sandorius ir teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Byloje esantys įrodymai, jų pagrindu nustatytos aplinkybės, sudaro pagrindą pagrįstai abejoti, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad juos abu pilnai išlaiko tėvai, kurie atsižvelgiant į pareiškėjų amžių, turėtų būti garbaus amžiaus, bei įvertinus tai, jog pareiškėjai turi pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjai negauna papildomų pajamų, o tik sudaro pagrindą abejoti pareiškėjų sąžiningumu. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjų argumentus dėl šiuo metu visiškai negaunamų pajamų vertina kritiškai (CPK 178 straipsnis). Tik nustačius gaunamas pajamas, vertinant pragyvenimui būtinas ir galimas skirti pinigines lėšas ir mokėtinas skolinių įsipareigojimų sumas, yra galimybė nustatyti, ar asmuo yra pajėgus vykdyti skolinius įsipareigojimus ir padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens nemokumo (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis).

FABĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą turi būti pridėti taip pat ir fizinio asmens gaunamas ir (ar) numatomas gauti pajamas patvirtinantys dokumentai. Viena iš FABĮ 16 straipsnyje nurodytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Pareiškėjas pareiškime nurodo, jog pareiškėjas stengiasi susirasti darbą, tikisi artimiausiu metu įsidarbinti, tačiau įrodymų apie pareiškėjo dedamas pastangas įsidarbinti byloje nėra. Apie pareiškėjos siekius įsidarbinti nenurodoma. Šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai ir nurodo, jog pareiškėjai į teismą kreipėsi 2014-09-26, skundžiama nutartis priimta 2015-01-22, per bylos nagrinėjimo laikotarpį pirmosios instancijos teisme, tai yra daugiau nei pusę metų, pareiškėjai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų veiksmus ir norą, realiai pagerinti finansinę padėtį bei susirasti darbą. Atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, jog pareiškėjas preliminariai yra sudaręs darbo sutartį su tarptautiniais vežimais užsiimančia įmone, o pareiškėja susitarė dėl darbo (duomenys neskelbtini) konsulate, tačiau įrodymų, pagrindžiančių nurodomas aplinkybės neteikė. Dėl to būtina įvertinti, ar pareiškėjų nesėkmingą darbo paiešką lėmė asmeninės savybės (išsilavinimas, turima darbo patirtis, šeiminė padėtis ir pan.), dėl kurių jie neatitiko darbo rinkoje esančio poreikio, ar darbdavių keliamų reikalavimų, ar jie nepakankamai stengėsi susirasti darbą, sąmoningai nedirbo, kadangi pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, jog Lietuvoje neturėjo pastovaus darbo apie 9 metus, po paskutinio darbo (duomenys neskelbtini) nedirba apie 4 metus. Pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių neanalizavo ir nevertino. Pagal kasacinio teismo praktiką nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų, tiek dėl jo neveikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014, išaiškino, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant FABĮ, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Šios aplinkybės apeliacinės instancijos nuomone svarbios nagrinėjamos bylos kontekste, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir prieštaravimų, susijusių su pareiškėjų gaunamomis pajamomis ir galimybe įsidarbinti, nepašalino.

Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nevykdė FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 4 punkto reikalavimo. Minėto įstatymo 6 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kas turi būti nurodyta teismo nutartyje iškelti asmeniui bankroto bylą, o 3 dalies 4 punktas numato, jog nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti nurodyta lėšų suma, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti, fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjai būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingos sumos neprašo, nes pareiškėjai negauna jokių pajamų, todėl lėšų sumos, būtinos pareiškėjų poreikiams patenkinti netvirtino. Tai, kad, pareiškėjų teigimu, juos išlaiko tėvai, nors tokių įrodymų byloje nėra, nepagrindžia, jog pareiškėjai neturi būtinųjų poreikių (maistas, rūbai, gyvenamosios vietos išlaikymas, transportas ir pan.). Vien tas faktas, jog pareiškėjai turi pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką yra pagrindas spręsti dėl lėšų, skirtų būtiniems pareiškėjų poreikiams tenkinti, dydžio. Įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinų lėšų dydžio pagrįstumo, turi vertinti pareiškėjo pateiktą informaciją ir įrodymus (jeigu jie pateikti), o tuo atveju, kai pagal pateiktus duomenis bylos išnagrinėjimas negalimas, t. y. negalima nuspręsti dėl pagrįsto būtinųjų išlaidų dydžio, turi teisę reikalauti papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Pirmosios instancijos teismas neanalizavo nurodytų aplinkybių, kas apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra viena iš būtinų sąlygų, sprendžiant dėl pareiškėjų nemokumo (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis).

Atsakant į apelianto atskirojo skundo argumentą, jog pareiškėjai yra nutraukę santuoką, neveda bendro ūkio, todėl vien tik faktas, jog du asmenys, kurių niekas nesieja yra solidariai atsakingi kreditoriams, nesudaro pagrindo prašymą dėl bankroto bylos nagrinėjimo nagrinėti vienoje byloje, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme nėra numatytas ribojimas ar draudimas solidariems skolininkams kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teikiant vieną pareiškimą. CPK 43 straipsnio 1 dalis, numato teisę, jog ieškinys gali būti paduodamas bendrai kelių ieškovų jeigu yra privalomas ar (neprivalomas) bendrininkavimas, bendros teisės ir pareigos, tie patys reikalavimai arba įsipareigojimai. Nutraukus santuoką, sutuoktinių neįvykdytos solidarios prievolės, nedalijamos ir nemodifikuojamos, o buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai turi bendrus kreditorius, jų atsakomybė kreditoriams pagal prievolės prigimtį tenka kaip solidariems skolininkams, santuokos nutraukimo faktas prievolių vykdymo procesui neturi įtakos, kadangi išieškojimas gali būti nukreipiamas į abiejų pareiškėjų turtą, todėl manytina, jog vadovaujantis ekonomiškumo principu, būtų netikslinga tokias bylas, kuriose sprendžiami vienarūšiai reikalavimai dėl solidarių pareiškėjų prievolių išskirti į dvi atskiras bylas ir nagrinėti atskirai.

Pagal CPK 266 straipsnį yra draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IĮ ,,Du broliai“ v. UAB ,,Baltic Express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009). Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjai pateikė įrodymus apie turimus kreditorius – UAB „Būsto paskolų draudimas“, „Nordea bank Finland Plc“ Lietuvos skyrius, antstolis Aleksandras Selezniovas. „Nordea bank AB“, Lietuvoje veikiantis per Nordea bank AB Lietuvos skyrių, pateikė atsiliepimą į pareiškėjų prašymą bei prašymą dėl „Nordea bank Finland Plc“, Lietuvoje veikiančio per „Nordea bank Finland Plc“ Lietuvos skyrių, pakeitimo įvykus procesiniam teisių perėmimui (b. l. 123). Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas atitinkamu procesiniu sprendimu būtų patenkinęs Nordea bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea bank AB Lietuvos skyrių, prašymą, taip pakeisdamas trečiąjį asmenį Nordea bank Finland Plc“ Lietuvos skyrių jo teisių perėmėju (CPK 48 straipsnio 1 dalis). Išnagrinėjus bylą procesiniai dokumentai buvo siunčiami „Nordea bank Finland Plc“ Lietuvos skyriui. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo nuomone, sudaro pagrindą išvadai padaryti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, kas pripažintina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenustatė ir neįvertino visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl pareiškėjų nemokumo ir galimybių tinkamai įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus.

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą nutartį naikinti, nes tik ištyrus apeliacinės instancijos teismo nurodytas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, išreikalavus papildomus įrodymus spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, siekiant išsiaiškinti pareiškėjų reikalavimų pagrįstumą, turi išnagrinėti su tuo susijusias faktines ir teisines aplinkybes, būtina šioje byloje rinkti ir vertinti naujus įrodymus, susijusius su pareiškėjų gaunamomis pajamomis, turimu turtu, bei įsipareigojimais, patiriamomis išlaidomis, o apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas ir pagal byloje pateiktus įrodymus negali šalių ginčo išnagrinėti iš esmės.

Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiama nutartis, esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui ir neatskleidus bylos esmės, naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos pareiškėjams I. D. ir E. V. iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.