Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas pabrėžė, kad Kalėjime taip pat nebuvo laikomasi ir kitų nustatytų reikalavimų, t. y. pasivaikščiojimui buvo skiriama tik 1 valanda, prasta ventiliacija, apšvietimas ir temperatūra, kamerose pelėsis, grybelis ir drėgmė, nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nebuvo galimybės išsiskalbti drabužių, per mažai išduodama higienos reikmenų, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo galimybės pasinaudoti dušu dažniau nei kartą per savaitę, o kartais ir ši galimybė buvo apribota, kamerose buvo pilna parazitų, netinkamas maitinimas, o pervežant iš Kalėjimo į teismą, kartais tekdavo išbūti nevalgius.

Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija.

Skunde pareiškėjas pareiškė nusiskundimus ir dėl konvojavimo sąlygų, pažymėdamas, kad konvojavimui skirtuose automobiliuose trūko sėdimos vietos, nebuvo saugos diržų, nebuvo ventiliacinės sistemos, apšvietimo. Žiemą buvo šalta, vasarą – karšta, tekdavo šlapintis į plastikinius butelius, kadangi pareigūnai neleisdavo pasinaudoti tualetu, automobiliuose buvo nešvaru, stiklai nučiupinėti, vedant pareiškėją į teismą ir teismo posėdžių metu, pareigūnai jį laikė su antrankiais. Tokiu būdu jis buvo pažemintas, sumenkinta jo asmenybė.

Atkreipė dėmesį į tai, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės konvojavimo metu buvo pažeidžiamos, konvojaus metu galėjo pateikti skundus žodžiu ir raštu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų neturi.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo, priteisti 15 000 Eur neturinės žalos atlyginimą, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kuri jam padaryta dėl netinkamų konvojavimo sąlygų.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. (b. l. 57–58, 68–71).

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 76:2010). Pagal HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. HN 76:2010 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje nėra ginčo dėl Kalėjimo atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nurodytais laikotarpiais (b. l. 57–58, 68–71). Pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas 329 dienas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m (atėmus sanitarinį mazgą), t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju, apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. (išskyrus dienas, kuriomis Įsakymo nuostatos nebuvo pažeistos) kalint Kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas tvirtino, kad vienos valandos pasivaikščiojimo nepakanka ir tai pažeidžia jo teises. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Taigi, Kalėjimas, suteikdamas teisę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą, teisės aktų nuostatų nepažeidė.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, netinkamas patalpos apšvietimas ir temperatūra.

HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad Kalėjimas laikėsi minėtų higienos normų reikalavimų (b. l. 76, 79).

HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad kalėjimo langai pritaikyti vėdinimui. Šiuos atsakovo argumentus patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro atlikti patikrinimai (b. l. 88).

HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metu periodu turi būti 18–28 ?, šaltuoju – 18–22 ?. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atlikti fizikiniai tyrimai patvirtina, jog HN 76:2010 26 punkto nuostatos nebuvo pažeistos (b. l. 80, 83).

Dėl kamerų remonto pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė atsakovas, remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 62 punkto nuostatą, jog laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, atsižvelgiant į valstybinį finansavimą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, išsiskalbti drabužių nebuvo galimybės bei nepakako išduodamų higienos reikmenų.

HN 76:2010 66 punkte nustatyta, kad lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. 67 punktas nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. gegužės 28 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-584 konstatavo, jog minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, kad minkštasis inventorius tvarkingas, nesuplyšęs (b. l. 76). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo inventoriaus išdavimo laikytini nepagrįstais.

Kalėjimas paaiškino, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Kalėjimo direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pabrėžė, kad asmenys teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Asmuo, kuris nori pasinaudoti šia paslauga, tačiau neturi tam lėšų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Atkreipė dėmesį, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi. Taigi, teismas daro išvadą, kad Kalėjime buvo sudarytos visos galimybės išsiskalbti drabužius. Pareiškėjas teismui nenurodė, kad jis dėl tokios paslaugos kreipėsi į Kalėjimo administraciją, o administracija atsisakė tokią paslaugą suteikti.

HN 76:2010 63 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės aktų nustatytas normas.

Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyta, kad kiekvienam nuteistajam (nuteistajai) ar suimtajam metams laiko yra išduodami 2 rankšluosčiai, 100 g tualetinio muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus ir mėnesiui – 200 g skalbiamojo muilo. Kiekvienam nuteistajam (nuteistajai) ar suimtajam (suimtajai), einančiam (einančiai) praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Pareiškėjas neneigė, jog jam higienos priemonės buvo išduodamos, tačiau tvirtino, kad jų nepakako. Teismas konstatuoja, kad Kalėjimas tinkamai vykdė nustatytas teisės aktų nuostatas, išduodamas tiek higienos reikmenų, kiek buvo nustatyta.

HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pareiškėjas teigė, kad vieno karto pasinaudoti dušu yra per mažai, pažymėdamas, kad Kalėjime pasitaikydavo atvejų, kuomet nebuvo galimybės pasinaudoti dušu apskritai. Pažymėtina, kad Kalėjimas nurodė, kad vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir buvo suteikiama galimybė asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas Kalėjimo administracijai skundų dėl pasinaudojimo dušu neteikė.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo pilna parazitų.

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Kalėjimas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 89–95), todėl pareiškėjo išdėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde reiškė nepasitenkinimą ir tiekiamu maistu, pažymėdamas, jog vykstant į teismo posėdžius iš viso jo negaudavo. Kalėjimas nurodė priešingai, kad tiekiamas maistas atitinka nustatytas fiziologines normas, kad nuolatos tikrinamas, o tiekiamas pagal nustatytą dienos režimą.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14. Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas. Tuo tarpu pareiškėjas, prieštaraudamas šiuo aspektu, tik nurodė, kad maitinimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes yra neskanus. Nėra pagrindo abejonei, kad paros maisto energetinė vertė yra mažesnė nei numatyta reikalavimuose. Šias teismo padarytas išvadas patvirtina ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrimo protokolai (b. l. 72, 73–74). Argumentai dėl neskanaus maisto bei tai, kad jis apskritai pareiškėjui nebuvo tiekiamas, vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio.

Atsakovės atstovė VST atsiliepime nurodė, kad laikėsi visų teisės aktų nuostatų ir jokių pažeidimų nebuvo padaryta.

Šių taisyklių 145 punkte nustatyta, kad konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę; 147 punkte – kad draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą, apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale.

Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, jog vykstant į teismą ir teismo posėdžių metu, pareigūnai jį laikė su antrankiais.

Konvojavimo taisyklių 193 punktas nustato, kad konvojaus viršininkas, atvykęs su konvojumi į teismą, be kita ko, privalo: organizuoti specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų apsaugą ir prireikus išstatyti konvojuotojus laikinuosiuose sargybos postuose, kad pašaliniai žmonės nesirinktų prie konvojaus transporto (193.1 punktas); organizuoti konvojuojamųjų lydėjimą iš specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų į teismo posėdžio salę (laikino sulaikymo kameras konvojuojamiesiems laikyti) grupėmis po du tris konvojuojamuosius; jeigu yra nurodymas konvojuojamuosius laikyti atskirai vienas nuo kito arba jeigu yra konvojuojamųjų, nuteistų laisvės atėmimu iki gyvos galvos, – konvojuojamieji lydimi po vieną (193.2 punktas); pranešti teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą į teismą, pateikti jam konvojavimo nurodymą ar posto žiniaraštį, pažymėti konvojaus atvykimo laiką, pasitikslinti teismo posėdžio pradžios laiką ir salę, kurioje vyks teismo posėdis (193.3 punktas). Pažymėtina, kad ginčui aktualios redakcijos Konvojavimo taisyklių 195 punktas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Vadinasi, nuo konvojaus viršininko pranešimo apie konvojuojamojo pristatymą į teismo posėdį ne konvojaus viršininkas, o teismo posėdžio pirmininkas sprendžia dėl konvojuojamajam uždėtų antrankių nuėmimo ar jo laikymo už teismo salėje įrengtos užtvaros. VST atsiliepime nurodė, kad apie panaudotus antrankius konvojavimo metu daromas įrašas tarnybinėje dokumentacijoje, tačiau iš medžiagos matyti, jog nėra duomenų apie antrankių naudojimą pareiškėjo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai ir šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip nepagrįsti.