Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-842-807/2018 pagal ieškovės J. N. ieškinį dėl savininko teisių pažeidimų pašalinimo ir naudojimosi namo rūsiu tvarkos nustatymo atsakovams I. N., J. S., V. S., I. P., V. R., V. R., tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei, Ž. P., A. P. ir pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį dėl bendraturčių dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

8.1. Atmesti ieškovės J. N. ieškinį;

8.2. Tenkinti trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės savarankiškus reikalavimus dėl bendraturčių dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo;

8.3. Nustatyti, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) 38,79 kv. m ploto rūsyje, atsakovei I. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklauso 162/1000 dalys (6,29 kv. m), atsakovei J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) priklauso 96/1000 dalys (3,74 kv. m), atsakovei I. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklauso 243/1000 dalys (9,43 kv. m), atsakovams V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklauso 134/1000 dalys (5,18 kv. m), ieškovei J. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklauso 140/1000 dalys (5,42 kv. m), trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei (j. a. k. 111109233) priklauso 124/1000 dalys (4,82 kv. m) ir tretiesiems asmenims Ž. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklauso 101/1000 dalys (3,91 kv. m);

8.4. Priteisti iš ieškovės J. N., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovų I. N., a. k. (duomenys neskelbtini) J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 920 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 640 Eur bylinėjimosi išlaidų kiekvienam atsakovui.

9. Teismas nustatė, kad gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), yra 7 butai: butas Nr. 1 (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso I. N., butas Nr. 1A (duomenys neskelbtini)nuosavybės teise priklauso J. S., butas Nr. 2 (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso I. P., butas Nr. 4 ((duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir yra išnuomotas V. M., butas Nr. 5 (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso J. N., butas Nr. 6 (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso V. R. ir V. R., butas Nr. 7 (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso A. P. ir Ž. P.. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenimis butai Nr. 1, Nr. 1A ir Nr. 2, Nr. 5, Nr. 6 yra su rūsiais, kurių plotai ir indeksai nenustatyti ir butai Nr. 1, Nr. 1A ir Nr. 2 yra su bendrojo naudojimo patalpomis, kurių plotai nustatyti ir indeksai nurodyti (butui Nr. 1 priklauso bendrojo naudojimo patalpa 2-1 (1/3 dalis iš 4,33 kv. m), 1-1 (1/2 dalis iš 9,95 kv. m), 1-6 (1/2 dalis iš 2,16 kv. m) – iš viso 7,50 kv. m; butui Nr. 1A priklauso bendrojo naudojimo patalpa 2-1 (1/3 dalis iš 4,33 kv. m), 1-1 (1/2 dalis iš 9,95 kv. m), 1-6 (1/2 dalis iš 2,16 kv. m) – iš viso 7,49 kv. m; butui Nr. 2 priklauso bendrojo naudojimo patalpa 2-1 (1/3 dalis iš 4,33 kv. m, t. y. 1,47 kv. m). Prie butų Nr. 4 ir Nr. 7 rūsiai ir bendrojo naudojimo patalpos nenurodytos. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-283-465/2014 atmetė ieškovės J. N. ieškinį atsakovams I. N., J. S., J. D. ir R. P. dėl rūsio patalpų name (duomenys neskelbtini), atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi jomis tvarkos nustatymo. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės J. N. apeliacinį skundą, 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-315-553/2015 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Teismas nurodė, kad šiai bylai prejudicinę reikšmę turi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-283-465/2014 ir Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-315-553/2015 nustatytos aplinkybės dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi tvarkos nustatymo, nes šiose bylose dalyvavo tos pačios šalys (išskyrus dėl objektyvių priežasčių pasikeitę proceso dalyviai: po J. D. mirties butą Nr. 2 paveldėjo I. P.; butą Nr. 6 R. P. pardavė V. R. ir V. R.) ir jose buvo sprendžiamas analogiškas ginčas.

11. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendime nurodė, kad ieškovės pateiktame rūsio padalijimo projekte numatoma atitinkama dalis rūsio skirti tik atsakovėms ir ieškovei. Čia nenumatytos skirti dalys rūsio patalpų dviem savivaldybei priklausantiems butams, kuriuose gyvena nuomininkai. Vienai iš atsakovių skirti numatytoje rūsio patalpoje 33-6, yra vandentiekio ir nuotekų šalinimo įvadai, kurie turi būti prieinami ir kitiems gyventojams. Taigi, net naudojimosi tvarka rūsio patalpomis pagal ši projektą negali būti nustatyta. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-315-553/2015 nurodė, kad ieškovės ir atsakovių rūsiai nėra identifikuoti ir nėra įtraukti į butų inventorines bylas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad rūsio patalpa yra bendro naudojimo patalpa, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti butų ir kitu patalpų savininkams, tačiau, pagal ieškovės pateiktą atidalijimo planą ne visiems iš jų yra numatytos atskiros dalys.

12. Teismas iš nustatytų aplinkybių ir įsiteisėjusių teismų sprendimų padarė išvadą, kad nei ieškovės, nei atsakovų rūsiai nėra identifikuoti, nėra įtraukti į butų inventorines bylas, todėl rūsio patalpa laikytina bendro naudojimosi patalpa, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti butų ir kitų patalpų savininkams.

13. Teismas nurodė, kad kaip ir išnagrinėtoje byloje, taip ir šioje byloje ieškovė pateikė rūsio padalijimo projektą, kuriame numatoma skirti atitinkamas rūsio dalis tik ieškovei priklausančiam butui Nr. 5 ir atsakovams I. N. priklausančiam butui Nr. 1, J. S. priklausančiam butui Nr. 1A, I. P. priklausančiam butui Nr. 2 ir V. R. bei V. R. priklausančiam butui Nr. 6, tačiau šiame projekte nenumatytos skirti rūsio patalpų dalys kitiems dviem namo butams – Ž. P. ir A. P. priklausančiam butui Nr. 7 (ankščiau priklausė Vilniaus miesto savivaldybei) ir Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiam butui Nr. 4 (kuriame gyvena nuomininkė V. M.). Ieškovės pateiktame projekte naudojimosi rūsiu tvarka taip pat numatyta tik penkiems butams ir nenumatyta butams Nr. 7 ir Nr. 4.

14. Teismas pažymėjo, kad be VĮ Registrų centro išrašuose apie butų savininkams, išskyrus Nr. 4 ir Nr. 7, nuosavybės teise priklausančius butus su rūsiu įrašų, byloje nėra kitų duomenų apie tai, kad butų Nr. 1, Nr. 1A, Nr. 2, Nr. 5, Nr. 6 mokėjo už konkretų rūsio plotą, kad rūsio plotas įskaičiuotas į jų nusipirkto buto plotą, rūsiai nėra identifikuoti ir įtraukti į konkrečias butų inventorines bylas, nėra duomenų apie rūsių plotus, apie įsigyjamą rūsį nėra duomenų ir butų pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartyse. Ieškovės pateiktame projekte bendraturtei I. P. numatytame skirti naudotis rūsyje pažymėtame indeksu 33-2, yra vandentiekio ir nuotekų šalinimo įvadai, kurie turi būti prieinami visiems namo gyventojams, o ne vienai bendraturtei. Analogišką išvadą padarė ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-283-465/2014 (tuo metu toje vietoje pagal ieškovės J. N. teiktą projektą buvo numatyta rūsio patalpa 33-6, priskirta naudotis tuometinei 6 buto savininkei R. P.). Teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi rūsiu tvarka negali būti nustatoma vien dėl nurodytos priežasties.

15. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes, jog nei reikalavimas atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės nei reikalavimas nustatyti naudojimosi tvarką pagal tokį projektą, kuriame numatyta skirti rūsio dalis ne visiems namo butams bei vandentiekio ir nuotekų šalinimo įvadai, kurie turi būti prieinami visiems namo gyventojams yra numatyti tik vienam bendraturčiui priskirtiname rūsyje, negali būti tenkinamas, o bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė kito projekto, kuriame rūsio dalys būtų paskirtos bei naudojimosi tvarka jomis nustatyta visiems name esantiems butams ir tinkamai išspręstas klausimas dėl visų bendraturčių galimybės naudotis įvadais, nepateikė (taip pat tokių projektų ar pasiūlymų nepateikė ir atsakovai), ieškovės reikalavimas nustatyti bendraturčių dalis bendrojoje nuosavybėje 38,79 kv. m ploto rūsyje (duomenys neskelbtini), bei nustatyti šio rūsio naudojimosi tvarką pagal UAB „Baltijos matavimų organizacija“ parengtą projektą, yra atmestinas, kaip nepagrįstas.

16. Teismas dėl reikalavimų nugriauti rūsio patalpą R-5 nuo patalpos R-1 skiriančią savavališkai išmūrytą plytų sieną ir nugriauti rūsio patalpą R-2 nuo patalpos R-1 skiriančią 1,03 m ilgio savavališkai išmūrytą sieną ir išardyti savavališkai įrengtą sandėliuką nurodė, kad nesant bendraturčių nustatytos naudojimosi rūsio patalpa tvarkos ir konkretaus rūsio pasidalinimo, nurodytų sienų pastatymas niekaip nepažeidžia ir negali pažeisti ieškovės interesų. Teismas pažymėjo, kad ieškovės iniciatyva UAB „NIT projektai“ parengtas projektas Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai butui 2012-10-TP-VN ir Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų butui statybos projektas 2012-10-TP-LVN negali būti įgyvendinami, kadangi ieškovė nėra gavusi kitų bendraturčių sutikimo tokio projekto įgyvendinimui ir ji neturi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimo tokio projekto įgyvendinimui. Šią aplinkybę patvirtina Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. spalio 26 d. raštas, kuriame nurodyta, kad ankščiau duotas sutikimas projekto įgyvendinimui netenka galios. Teismas nurodė, kad ieškovė neturi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašytinio pritarimo projekto Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai butui 2012-10-TP-VN įgyvendinimui, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. lapkričio 5 d. raštu pritarė kitam ieškovės projektui, t. y. Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų butui statybos projektui 2012-10-TP-LVN. Teismas pažymėjo, kad ieškovei neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kurio pagrindu būtų įmanoma teisėtai įgyvendinti jos nurodytus projektus, ieškovės projektų buvimas pats savaime nėra ir negali būti pakankama priežastis, dėl kurios galėtų būti griaunamos mūrinės rūsio sienos. Teismas nurodė, kad nei ieškovė, nei atsakovai, negalėjo nurodyti, kada buvo įrengta 1,3 m siena, skirianti rūsio patalpą, plane pažymėtą indeksu R-2 nuo patalpos, plane pažymėtos indeksu R-1 bei kas ją įrengė, todėl ieškovės reikalavimą sieną nugriauti teismas atmetė. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu pati ieškovė patvirtino, jog ji nežino kada ir kas nurodytą sandėliuką pastatė, atsakovai tokių aplinkybių taip pat negalėjo nurodyti, o liudytojai S. N. ir N. K. patvirtino, kad sandėliukas po laiptais buvo įrengtas nuo senų laikų, todėl ir šį reikalavimą teismas atmetė.

17. Teismas dėl ieškovės reikalavimo nustatyti servitutą bendrojo naudojimo patalpoje 2-1 (koridorius), kurios plotas sudaro 4,33 kv. m ir nuosavybės teise (po 1/3 dalį) priklauso atsakovams I. N., J. S. ir I. P., nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kad jos prašomas nustatyti servitutas į trims atsakovams nuosavybės teise priklausančią patalpą 2-1, yra vienintelis būdas ieškovei patekti į rūsio patalpas, ir kad ieškovė išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodama atsakovų nuosavybės teisių ir nepažeisdama jų interesų. Teismas pažymėjo, kad UAB „Žirmūnų būstas“ 2017 m. kovo 22 d. apžiūros akto duomenimis egzistuoja reali galimybė į rūsį patekti įsirengus galinėje namo sienoje atskiras duris, tai sudarytų galimybę ne tik patekti į rūsio patalpas, bet ir padidintų rūsio plotą (panaikintų laiptų sąskaita) bei užtikrintų saugų naudojimąsi atsakovams nuosavybės teise priklausančiu patalpa (koridoriumi). Ieškovė, prašydama nustatyti servitutą, visiškai nesvarstė jo atlygintinumo klausimo ir nepateikė teismui galimos kompensacijos už jo nustatymą paskaičiavimo.

18. Teismas pažymėjo, kad naudojimosi rūsiu tvarkos pagal ieškovės pateiktą projektą nėra galimybės nustatyti, todėl ieškovės reikalavimas dėl servituto nustatymo taip pat nėra objektyviai pagrįstas. Teismas ieškovės argumentus, pagrindžiančius servituto nustatymo būtinumą, t. y. kad ieškovė siekia įgyvendinti UAB „NIT projektai“ parengtą projektą Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai butui 2012-10-TP-VN ir projektą Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų butui statybos projektas 2012-10-TP-LVN, o tam būtinas patekimas į rūsį, atmetė, kadangi nurodytų projektų įgyvendinimas yra faktiškai neįmanomas dėl to, kad ieškovė neturi galiojančio statybą leidžiančio dokumento projektams įgyvendinti.

19. Teismas dėl ieškovės reikalavimo perduoti patalpos 2-1 ir rūsio raktus ir uždrausti atsakovams be ieškovės žinios keisti spynas rūsyje bei patalpoje 2-1 pažymėjo, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš ieškovės reikalavimo nustatyti servitutą patalpai 2-1, todėl nesant pagrindo tenkinti reikalavimo nustatyti servitutą, negali būti tenkinamas ir ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovus perduoti jai patalpos 2-1 bei rūsio raktus ir uždrausti atsakovams be ieškovės žinios keisti spynas rūsyje bei patalpoje 2-1.

20. Teismas dėl trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimo nustatyti namo (duomenys neskelbtini), butų bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje (38,79 kv. m ploto rūsyje), nurodė, kad visiems namo butų savininkams, tarp jų ir trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šio namo rūsio patalpos. Teismo vertinimu, bendraturčių dalys bendrojoje nuosavybėje turėtų būti nustatytos visiems butų savininkams (butų Nr. 1, 1A, 2, 4, 5, 6, 7). Tai, kad bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje (38,79 kv. m ploto rūsyje (duomenys neskelbtini)) turi būti paskirstytos visiems namo butams, yra nustatyta ir įsiteisėjusiais nurodytais teismų sprendimais.

21. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės pateiktame SĮ „Vilniaus miesto būstas“ parengtame 2017 m. kovo 27 d. rūsio patalpų dalių paskaičiavimo projekte rūsio dalys yra numatytos skirti visiems namo bendraturčiams, jos yra paskaičiuotos, atsižvelgiant į jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingo ploto ir gyvenamojo namo naudingo ploto santykį bei nurodyta konkreti jų išraiška kvadratiniais metrais, kiti bylos dalyviai (atsakovai) kitokių dalių paskaičiavimų projektų teismui nepateikė, o pagal ieškovės pateiktą projektą atidalijimas negali būti vykdomas, padarė išvadą, kad trečiojo asmens reikalavimas dėl bendraturčių bendrojoje dalinėje nuosavybėje (38,79 kv. m rūsio ploto) dalių nustatymo yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Teismas pažymėjo, kad trečiajam asmeniui nereiškiant reikalavimo dėl naudojimosi rūsiu tvarkos nustatymo, bendraturčiai (ar vienas iš jų), kilus ginčui, turi teisę kreiptis į teismą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ar/ir konkrečios rūsio patalpų išdėstymo vietos pagal tinkamai parengtą projektą, kuriame būtų numatyta naudojimosi tvarka visiems bendraturčiams, atsižvelgiant į jų nuosavybės teise valdomas dalis (Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 15 d. 3 p.; CK 4.82 str., 4.111–4.123 str.; CPK 182 str. 2 p.).

22. Ieškovė J. N. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą dalyje dėl servituto nustatymo, įpareigojimo perduoti patalpos 2-1 bei rūsio raktus, o taip pat uždrausti atsakovams be ieškovės žinios keisti spynas rūsyje bei patalpoje 2-1 ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį nurodytoje dalyje tenkinti, nustatyti servitutą ir uždrausti atlikti nurodytus veiksmus, bei priteisti ir paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teismas nepagrįstai nenustatė servituto, nes UAB „Žirmūnų būstas“ 2017 m. kovo 22 d. apžiūros aktas, gyvenamojo namo pirmo aukšto ir rūsio planas patvirtina, jog vienintelis esamas ir galimas patekimas į rūsio patalpas yra iš patalpos 2-1 (koridoriaus). Teismas visiškai ignoravo aplinkybę, kad ieškovė savarankiškai ir be kitų bendrasavininkų sutikimo ir reikalingų projektų, net negalėtų namo sienoje, kuri yra sutrūkusi, savavališkai įsirengti atskiras duris į rūsį. Tokie darbai reikalauja papildomų finansinių išlaidų, kurias turėtų padengti visi namo bendrasavininkai. Neabejotina, kad atskiro įėjimo iš lauko į rūsio patalpas įrengimas ne tik ieškovei, bet ir kitiems gyvenamojo namo bendrasavininkams sąlygotų dideles finansines išlaidas bei sukeltų tarp šalių naujus teisinius ginčus, nes abejotina, ar visi bendrasavininkai sutiktų proporcingai savo daliai finansuoti tokių darbų atlikimą ir iš viso ar duotų tam sutikimą.

22.2. Teismas, tenkindamas trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimą nustatyti bendraturčių dalis bendrojoje nuosavybėje ir kiekvienam iš bendraturčių nustatydamas atitinkamas nuosavybės teise priklausančias rūsio patalpos dalis, visiškai ignoravo aplinkybę, kad tik atsakovai I. N., J. S. ir I. P. turi galimybę patekti į rūsio patalpas.

22.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad servitutas 2-1 patalpoje nepažeistų atsakovių I. N., J. S. ir I. P. teisių bei teisėtų interesų, kadangi ši patalpa nėra gyvenamoji, o yra bendras atsakovėms priklausantis koridorius, kuriuo atsakovės patenka į savo gyvenamąsias patalpas bei rūsį. Pagrindinis įėjimas į 2-1 patalpą yra iš lauko, todėl servituto nustatymas į šią patalpą neapribotų atsakovių teisių daugiau nei yra būtina.

22.4. Atsakovus I. N., J. S. ir V. S. atstovavo tas pats atstovas advokatas V. R., kuris atsakovų vardu juos atstovavo byloje ir parengė bendrus atsiliepimus. Atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, teisinių paslaugų suteikimas atsakovams nereikalavo specialių žinių turėjimo ir neatėmė didelių laiko sąnaudų, todėl iš ieškovės atsakovams priteista bylinėjimosi išlaidų už suteiktas teisines paslaugas suma yra nepagrįsta, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atsakovų naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos yra akivaizdžiai per didelės, todėl turi būti sumažintos iki protingo, ieškovės teisių nepažeidžiančio ir bylos sudėtingumą atitinkančio dydžio (CK 4.111 str., 4.112 str., 4.126 str.; CPK 93 str., 98 str.).

23. Atsakovė V. R. pateikė atsiliepimą į ieškovės J. N. apeliacinį skundą, prašydama jį nagrinėti teismo nuožiūra.

24. Atsakovai V. S., J. S. ir I. N. pateikė atsiliepimą į ieškovės J. N. apeliacinį skundą, prašydami jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Apeliantė neįrodė, kad nėra realios galimybės patekti į rūsį, įrengus galinėje namo sienoje atskiras duris ir atskirą įėjimą, kad atskiro įėjimo įrengimas yra nesaugus, kad tokio įėjimo įrengimas lemtų dideles išlaidas ir naujus ginčus tarp bendraturčių.

24.2. Tris metus ginčo rūsio patalpomis niekas nesinaudoja dėl avarinės vertikalių kopėčių būsenos. Nusileisti į rūsį per grindyse įrengtą liuką sunku yra net jaunam žmogui, o senyvo amžiaus – neįmanoma.

24.3. Pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo mažinti, nes jos atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. vasario 2 d. įsakymu patvirtintus bylinėjimosi išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas paslaugas civilinėse bylose maksimalius dydžius (CPK 178 str.).

25. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškovės J. N. apeliacinį skundą, prašydamas jį nagrinėti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

27. Byloje kilo ginčas tarp bendraturčių dėl dalies bendrojoje nuosavybėje (namo (duomenys neskelbtini), rūsio patalpose) nustatymo. Ieškovė prašė nustatyti bendraturčių dalis bendrojoje nuosavybėje ir naudojimosi jomis tvarką pagal UAB „Baltijos matavimų organizacija“ parengtą projektą, o trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašė nustatyti bendraturčių dalis bendrojoje nuosavybėje pagal SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateiktą rūsio patalpų dalių paskaičiavimo projektą. Ieškovė taip pat prašė įpareigoti atsakovus I. N., J. S. ir V. S. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti rūsio patalpą R-5 nuo patalpos R-1 skiriančią savavališkai išmūrytą plytų sieną ir nugriauti rūsio patalpą R-2 nuo patalpos R-1 skiriančią 1,03 m ilgio savavališkai išmūrytą sieną bei išardyti savavališkai įrengtą sandėliuką po antro aukšto laiptais. Nustačius bendraturčių dalis, ieškovė prašė nustatyti servitutą patalpai 2-1 (4,33 kv. m ploto koridorius, nuosavybės teise po 1/3 dalį priklausantis atsakovams I. N., J. S. ir I. P.), įpareigoti atsakovus perduoti patalpos 2-1 ir rūsio raktus ir uždrausti atsakovams be ieškovės žinios keisti spynas rūsyje bei patalpoje 2-1. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus ir tenkino trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimą dėl bendraturčių bendrosios dalies bendrojoje nuosavybėje (rūsyje) nustatymo. Apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje atmestas ieškovės reikalavimas dėl servituto nustatymo, nurodydama, kad kito būdo patekti į rūsį ieškovė neturi, o teismo pasiūlytas būdas neįmanomas arba neracionalus. Vadinasi, esminis šios bylos klausimas, sudarantis apeliacinio skundo nagrinėjimo dalyką, yra tas, ar egzistuoja ieškovei galimybė tinkamai naudotis viešpataujančiu daiktu (rūsio patalpomis) be servituto.

28. Servitutas yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą. Servitutu suteikiama teisė naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) arba apribojama to daikto savininko teisė naudotis daiktu, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto) tinkamą naudojimą (CK 4.111 str. 1 d.). Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 str. 1 d.). Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai (CK 4.112 str. 3 d.).

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servitutu tam tikra apimtimi yra ribojamos daikto, tampančio tarnaujančiuoju, savininko nuosavybės teisės. Nuosavybės teisė jokiais atvejais neturi būti varžoma nepagrįstai, tam būtinas objektyvus pagrindas. Dėl to ir daikto suvaržymas servitutu pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (kai yra objektyviai būtinas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019).

30. Nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014). Tai reiškia, kad turi būti paisoma daiktų savininkų nuosavybės teisių gynimo pusiausvyros, siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi viešpataujančiuoju daiktu minimaliai apribojant tarnaujančiojo daikto savininko teises. Dėl to teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto, įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-916/2017).

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės reikalavimo nustatyti servitutą namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo patalpoje 2-1 (koridoriuje), kurios plotas sudaro 4,33 kv. m ir nuosavybės teise (po 1/3 dalį) priklauso atsakovams I. N., J. S. ir I. P., nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kad jos prašomas nustatyti servitutas į trims atsakovams nuosavybės teise priklausančią patalpą 2-1, yra vienintelis būdas ieškovei patekti į rūsio patalpas, ir kad ieškovė išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodama atsakovų nuosavybės teisių ir nepažeisdama jų interesų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad UAB „Žirmūnų būstas“ 2017 m. kovo 22 d. apžiūros akto duomenimis egzistuoja reali galimybė patekti į rūsį, įsirengus galinėje namo sienoje atskiras duris. Tai sudarytų galimybę ne tik patekti į rūsio patalpas, bet ir padidintų rūsio plotą (panaikintų laiptų sąskaita) bei užtikrintų saugų naudojimąsi atsakovams nuosavybės teise priklausančia patalpa (koridoriumi). Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškovė, prašydama nustatyti servitutą, visiškai nesvarstė jo atlygintinumo klausimo ir nepateikė teismui galimos kompensacijos už jo nustatymą paskaičiavimo.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsniuose. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015).

33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apeliantės argumentai dėl servituto nustatymo būtinumo, pirmosios instancijos teismo išvadų, jog ieškovė rūsio patalpomis gali naudotis be servituto nustatymo, nepaneigia, o tik atspindi ieškovės siekį įgyti teisę naudotis atsakovams priklausančiu turtu ir taip susikurti kuo palankesnes bei patogesnes patekimo į savo patalpas, nepaisant atsakovų interesų.

34. Kasacinio teismo aiškiai nurodoma, kad, atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-916/2017). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog UAB „Žirmūnų būstas“ 2017 m. kovo 22 d. apžiūros akte aiškiai nurodyta, kad egzistuoja reali galimybė patekti į rūsį, įsirengus galinėje namo sienoje atskiras duris, tai sudarytų galimybę ne tik patekti į rūsio patalpas, bet ir padidintų rūsio plotą panaikintų laiptų sąskaita (nuo 38,79 iki 45,30 kv. m) bei užtikrintų saugų naudojimąsi atsakovams nuosavybės teise priklausančiu patalpa (koridoriumi), nes jei koridoriuje yra atidarytas liukas, tai tampa problematiškas išėjimas iš patalpų ir galimas kritimas į rūsį. Apžiūros akte taip pat nurodyta, kad panaikinus liuką ir laiptus į rūsį, bus galima įrengti atskirą patalpą šalto vandens skaitikliui. Aplinkybė, kad servitutas reikalingas, nes ieškovė siekia įgyvendinti vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų ieškovės butui statybos projektus, taip pat nepagrindžia servituto nustatymo būtinumo, nes ieškovė neturi galiojančio statybą leidžiančio dokumento projektams įgyvendinti. Apeliantė nepateikė konkrečių įrodymų apie tai, kad nėra realios galimybės patekti į rūsį, įrengus galinėje namo sienoje atskiras duris ir atskirą įėjimą, kad atskiro įėjimo įrengimas yra nesaugus, kad tokio įėjimo įrengimas lemtų dideles išlaidas ir naujus ginčus tarp bendraturčių (CPK 178 str.). Apeliantė, prašydama nustatyti servitutą, nepateikė duomenų apie galimos kompensacijos už jo nustatymą paskaičiavimo, nors kasacinio teismo praktikoje aiškiai nurodoma, kad servituto nustatymo būtinybė, nesant kito tinkamo nuosavybės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę, siejama su būtinybe tinkamai atlyginti už nustatytą servitutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kadangi apeliantė nepateikė įrodymų apie būtinumą nustatyti servitutą atsakovams priklausančioje patalpoje.

35. Apeliantė nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovams I. N., J. S. ir V. S. po 640 bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodydama, kad priteistos sumos akivaizdžiai per didelės, todėl turi būti sumažintos iki protingo, ieškovės teisių nepažeidžiančio ir bylos sudėtingumą atitinkančio dydžio.

36. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

37. Atsakovai I. N., J. S. ir V. S. už atsiliepimų į ieškovės 2015 m. spalio 14 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. patikslintus ieškinius parengimą, advokato dalyvavimą 6 teismo posėdžiuose (trukmė iš viso 3 val. 58 min) patyrė po 640 Eur išlaidų, iš viso 1 920 Eur. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo kiekvieno atsakovo naudai priteista po 640 Eur suma neviršija Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.2 p., 8.19 p., 9 p. nurodytų dydžių. Teisėjų kolegija, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą (reikėjo vertinti byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus naudojimosi bendru daiktu projektus ir pan.), apimtį (4 tomai, kelis kartus tikslinti ieškinio reikalavimai, pareikštas trečiojo asmens savarankiškas reikalavimas), nemažina pirmosios instancijos teismo priteistų išlaidų už advokato pagalbą dydžio, nes jis neviršija nustatytų maksimalių dydžių ir atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 str.).

38. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino servituto nustatymo tvarką reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovės teisė naudotis jai priklausančios patalpos dalimi gali būti užtikrinta, neribojant kitų bendraturčių teisių. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina (CK 4.111–4.112 str.; CPK 93 str., 98 str., 178 str., 185 str.).

39. Netenkinus apeliacinio skundo, atmetamas apeliantės prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje priteisimo. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl apeliantė neįgijo pareigos jas atlyginti (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą nepakeistą.