- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-2313-803/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01945-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė (pran.), Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dujotekana“
- Ieškovas
- P. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Dujotekana“ ir ieškovo P. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo P. V. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dujotekana“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo, skyrimo teisėtumo ir darbo sutarties sąlygos dėl kompensacijos išmokėjimo, kai su darbuotoju nutraukiama darbo sutartis, atleidžiant jį už užimamų pareigų anksčiau kaip nustatyto termino ne dėl darbuotojo kaltės, iki darbo sutarties termino pabaigos.
Šalies argumentai
2. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Dujotekana“ prezidento S. T. 2015-12-21 įsakymą Nr. 2015/08-10 „Dėl drausminės nuobaudos darbuotojui P. V. paskyrimo“, pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu. Nurodė, kad tikrasis jo atleidimo iš darbo tikslas yra susidorojimas su juo dėl inicijuoto teisminio proceso prieš bendrovės pagrindinį akcininką R. S., todėl darbovietėje susiklostė konfliktiški santykiai ir nėra pagrindo grąžinimui į darbą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nuo 2013-01-01 įsipareigojo mokėti jam 19 983,78 Eur (69 000 Lt) mėnesinį darbo užmokestį, o nutraukus jo darbo sutartį ne dėl jo kaltės anksčiau kaip iki nustatyto termino, t. y. iki 2020-12-31, jam išmokėti kompensaciją – vidutinį darbo užmokestį, likusį iki darbo sutarties termino pasibaigimo dienos (2020-12-31), todėl teismui pripažinus jo atleidimą iš darbo neteisėtu prašo priteisti jam iš atsakovo 915 672,90 Eur kompensaciją (T. I, b. l. 2–12).
3. Ieškovas paaiškino, kad 2002-01-25 buvo paskirtas eiti UAB „Dujotekana“ viceprezidento pareigas. 2015-12-15 jam buvo įteiktas bendrovės prezidento S. T. reikalavimas pateikti pasiaiškinimą, kodėl jis 2015 m. gruodžio mėn. 2, 3, 4 ir 11 dienomis neatvyko į darbą visą darbo dieną, 2015 m. gruodžio 14 ir 15 d. pavėlavo į darbą, o 2015 m. gruodžio 14 d. darbo vietoje prabuvęs tik 2,5 val. išvyko iš darbo vietos bendrovės vadovui nenurodydamas priežasčių. 2015-12-17 jam buvo įteiktas dar vienas bendrovės prezidento S. T. reikalavimas pateikti pasiaiškinimą, kokiu pagrindu nuo 2014-09-29 iki 2015-11-16 bendrovės buhalterijai buvo pateiktos užpildytos išregistruoto tarnybinio lengvojo automobilio AUDI A8, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimosi ataskaitos, kuriose nurodoma, kad bendrovės automobiliu jis naudojosi bendrovės ir asmeninėms reikmėms bei deklaravo nuvažiuotų kilometrų skaičių, piltų ir sunaudotų degalų kiekius. Ieškovas įrodinėja, kad drausminės nuobaudos skyrimo neteisėtumą patvirtina tokios aplinkybės:
3.1. 2015 m. gruodžio mėn. 2–3 d. jis nebuvo darbe, nes buvo išleistas nemokamų atostogų, prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo jis pateikė atsakovo atsakingam asmeniui, apie nemokamas atostogas žodžiu informavo ir bendrovės prezidentą S. T., kuris jokių pretenzijų dėl pareikšto prašymo neturėjo;
3.2. 2015 m. gruodžio 4 d. visą darbo dieną dirbo bendrovės patalpose;
3.3. 2015 m. gruodžio 11 d. iki 15 val. ne darbovietės patalpose dalyvavo susitikimuose su klientais, o nuo 15 val. lankėsi pas gydytojus ir apie tai buvo informuotas bendrovės prezidentas žodžiu, 2015 m. gruodžio mėn. 14 ir 15 d. visą laiką, kurį nebuvo bendrovės patalpose, dalyvavo susitikimuose su klientais, pagal bendrovėje susiklosčiusią ilgametę praktiką jis savo darbines funkcijas vykdė ne tik darbovietėje, tačiau ir už darbovietės ribų;
3.4. automobilio savininkas yra bendrovė, todėl jai tenka pareiga apdrausti automobilį ir užtikrinti, kad automobilis būtų techniškai tvarkingas, ši pareiga jam nebuvo perkelta, pastebėjęs, kad automobilio techninė apžiūra nebegalioja jis apie tai informavo bendrovės prezidentą S. T., tuometinis bendrovės darbuotojas A. B. suderino automobilio techninės apžiūros atlikimą, naudojosi automobiliu laikotarpiu nuo 2014-09-29 iki 2015-11-16 kaip bendrovės viceprezidento pareigas einantis asmuo, o automobilio naudojimosi ataskaitas rengė ir teikė atsakovo darbuotoja Ž. P..
4. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (T. I, b. l. 156–165). Nurodo tokius esminius nesutikimo argumentus:
4.1. akcininkų tarpusavio santykiai nėra ir negali būti susiję su ieškovo darbiniais santykiais, aplinkybė, jog yra kilęs ginčas tarp UAB „Dujotekana“ akcininkų, neturi jokios įtakos ieškovo darbo santykiams, kurie yra reglamentuojami DK, todėl, atsakovo teigimu, visi ieškovo teiginiai, susiję su akcininkų tarpusavio santykiais nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku ir neturi teisinės reikšmės;
4.2. ieškovas buvo tas atsakingas asmuo, kuris turėjo rūpintis ne tik jam priskirto turto priežiūra (įskaitant tuo, kad bendrovei priklausantys automobiliai būtų laiku apdrausti civilinės atsakomybės draudimu bei turėtų galiojančią techninės apžiūros patikrą ir kt.), tačiau ir visiems kitiems darbuotojas priskirtu turtu;
4.3. ieškovo nebuvimas darbe visą darbo dieną 2015 m. gruodžio 2 d., 3 d. ir 4 d. yra užfiksuotas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad šiomis dienomis jis buvo darbe ir vykdė darbines funkcijas, išskyrus savo paties paaiškinimus. Ieškovas prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo neteikė ir jokios atostogos jam nebuvo suteiktos, bendrovės prezidentas S. T. nebuvo nei žodžiu, nei kita forma informuotas apie ieškovo prašomas nemokamas atostogas ir atitinkamai jokio sutikimo dėl tokių atostogų nedavė;
4.4.UAB „Dujotekana“ prezidento 2012-09-04 įsakymu Nr. 2012/06-20 patvirtintų Darbo tvarkos taisyklių (toliau – Darbo tvarkos taisyklės) 5.5 p. nustatyta, jog įmonės darbo laikas yra nuo pirmadienio iki penktadienio nuo 8.30 val. iki 17.15 val., pietų pertrauka – nuo 12.00 val. iki 12.45 val. Taigi tuo metu ieškovas turėjo būti darbe;
4.5. ieškovas nenurodė pas kokius klientus, kokiais tikslais jis lankėsi 2015-12-11. Bendrovė nurodytu laikotarpiu ieškovui nebuvo davusi jokių pavedimų ir ieškovas nepateikė jokių ataskaitų apie susitikimų rezultatus;
4.6. ieškovas neinformavo darbovietės administracijos apie vykimą į gydymo įstaigą, ieškovui nebuvo suteiktas nedarbingumas. Darbo tvarkos taisyklių 5.22 p. aiškiai nustato, kad jeigu darbuotojui reikia išeiti iš darbo anksčiau, jis privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ir gauti jo sutikimą, tačiau ieškovas savo tiesioginio vadovo – bendrovės prezidento S. T., apie jokius ankstesnius išėjimus iš darbo (vėlesnius atėjimus į darbą) neinformavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 29 d. sprendime konstatavo, jog ieškovas įrodė atleidimo iš darbo neteisėtumą ir jo ieškinį tenkino visiškai.
Šalies argumentai
6. Pažymėjo, jog ieškovas į bylą pateikė 2015-11-24 prašymą dėl nemokamų atostogų jam suteikimo 2015 m. gruodžio 1–3 d., adresuotą atsakovo prezidentui, o A. K. patvirtino šią aplinkybę. Atsakovo buhalterė Ž. P. paliudijo, kad viza dėl atostogų suteikimo ant prašymo įmonėje dedama nebuvo, tokias aplinkybes patvirtina ir į bylą pateiktas ieškovo 2015-06-05 prašymas dėl nemokamų atostogų suteikimo.
7. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, jog atsakovas tinkamai neinformuodamas darbuotojo apie atostogų jam nesuteikimo faktą, veikdamas pagal įmonėje susiklosčiusią praktiką, nenustatęs aiškios atostogų suteikimo tvarkos pats sau prisiėmė galinčių kilti neigiamų padarinių riziką. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog ieškovas, neatvykdamas į darbą, darbo drausmės pažeidimo nepadarė, nes buvo nemokamose atostogose. Be to, atsakovas pirmą pretenziją dėl nebuvimo darbe 2015 m. gruodžio 2–4 dienomis pareiškė tik 2015-12-15, todėl teismas ieškovo, kaip darbuotojo, silpnesnės darbo teisinių santykių šalies paaiškinimus dėl nemokamų atostogų suteikimo laikė teisingais ir įrodytais.
8. Dėl atsakovo nurodyto ieškovo 2015-12-11 neatvykimo į darbą teismas pažymėjo, jog darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2015-12-11 langelis yra paliktas tuščias, tai yra, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nepažymėta, kad šią dieną ieškovas darbinių funkcijų nevykdė. Teismas iš į bylą pateiktų įrodymų nustatė, kad šią dieną ieškovas 15 val. lankėsi Medicinos diagnostikos ir gydymo centre, tai pat jo namuose 2015-12-11 ryte lankėsi UAB „JUMPS“ atstovas J. P. (J. P.), ir jie bendravo 1–2 val. dėl suskystintų dujų tiekimo iš Rusijos ir pardavimo klientams Lenkijoje.
9. Vertindamas ieškovo nebuvimą darbo vietoje ne visą darbo dieną 2015 m. gruodžio 14, 15 dienomis teismas nurodė, kad ieškovo 2015-12-11, 2015-12-14, 2015-12-15 vykę susitikimai su UAB „JUMPS“ atstovais buvo susiję su atsakovo veikla, jų tikslas buvo naujos verslo idėjos, galimybės įmonei užsidirbti, todėl jie pateisina nebuvimą darbe nustatytomis darbo valandomis. Atsižvelgdamas į ieškovo užimamas pareigas teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog prieš susitikimus su klientas ieškovas privalėjo gauti įgaliojimą ar pan., todėl ieškovas negalėjo būti patrauktas drausminėn atsakomybėn. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovas, kaip viceprezidentas, pareiginių nuostatų neturėjo. Naujasis įmonės prezidentas S. T. darbą atsakovo prezidento pareigose pradėjo tik 2015-05-28, teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis nežinojo, kokias funkcijas ieškovas vykdė. Ieškovas turėjo laisvą tvarkaraštį, laisvą judėjimą, daug darbų atlikdavo už ofiso ribų, jis nežinodavo pas kokį klientą išvykdavo ieškovas, jis kontroliavo tik ieškovo galutinį darbo rezultatą, bet ne visus procesus, ieškovas buvo atsakingas už ryšius su užsienio partneriais, su pirkėjais Lietuvoje, su kitų krypčių veikla.
10. Teismas pripažino, jog ieškovas, turėjo pareigą rūpintis atsakovo turto priežiūra, be to, pats asmeniškai naudojosi automobiliu, todėl akivaizdu, kad turėjo pastebėti nebegaliojančią draudimo sutartį, bet nepranešė atsakovui apie pasibaigusį automobilio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Tačiau teismas nurodė, kad tokie ieškovo veiksmai negali paveikti drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo, skyrimo.
11. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas neprašė jo grąžinti į darbą teigdamas, kad jam bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, nes tarp ieškovo ir įmonės akcininko R. S. vyksta teisminiai procesai, konstatavo, kad grąžinti ieškovą į darbą yra netikslinga, todėl taikė DK 300 straipsnio 4 dalį.
12. Teismas atsižvelgdamas, kad ieškovas ir atsakovas 2012-12-03 buvo sudarę 2002-01-08 darbo sutarties Nr. 6 papildymą, kurio 3 p. susitarė, kad nutraukus ieškovo darbo sutartį ne dėl ieškovo kaltės arba šalims susitarus atleidžiant jį iš užimamų pareigų anksčiau kaip iki nustatyto termino – 2020-12-31, jam bus išmokėta kompensacija: vidutinis darbo užmokestis, likęs iki darbo sutarties termino pasibaigimo dienos, laikė, kad šalys susitarė dėl palankesnių DK nuostatų darbuotojui taikymo atleidimo atveju. Teismas sutiko su ieškovo teiginiu, kad įstatymas nedraudžia darbuotojui ir darbdaviui susitarti dėl kitokios nei DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos išeitinės išmokos dydžio, todėl 2002-01-08 darbo sutarties Nr. 6 papildymas, kuriame nustatytas išeitinės išmokos dydis yra galiojantis ir vykdytinas, todėl priteisė iš atsakovo 915 672,90 eurų kompensaciją. Inter alia, spręsdamas dėl priteisto kompensacijos dydžio, teismas įvertino aplinkybę, jog tokią išmoką gavo R. S., išeidamas iš atsakovo prezidento pareigų. Teismas laikė, kad 915 672,90 eurų kompensacija apima visas DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytas priteistinas sumas (T. 2., b. l. 192-203).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
13. Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas papildyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priteisti 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo (T.3, b.l. 151,152).
14. Atsakovas taip pat pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą. Nurodo tokius esminius apeliacinio skundo argumentus:
14.1.teismas nurodė, jog šiurkštus darbo drausmės pažeidimas yra netoleruotinas pažeidimas, tačiau ieškovo neatėjimo į darbą net kelias dienas nelaikė tokiu pažeidimu;
14.2.teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai pripažino, kad 2015 m. gruodžio 1 – 3 dienomis ieškovas buvo nemokamose atostogose: 1) esant prieštaringiems ieškovo ir atsakovo vadovo paaiškinimams teismas nepagrįstai vadovavosi giminystės (svainystės) ryšiais su ieškovu susijusio ir galimai šališko liudytojo – A. K., esančio ieškovo žentu, paaiškinimais; 2) teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir nepagrįstai nesirėmė rašytiniais įrodymais, kurie patvirtino, jog nemokamos atostogos ieškovui nebuvo suteiktos; 3) teismas netinkamai taikė teisės normas ir nepagrįstai pripažino, jog ieškovas buvo nemokamose atostogose, kadangi „atsakovo prezidentas nenurodė, kad jis ieškovo prašymo dėl nemokamų atostogų jam netenkina“;
14.3. ieškovas 2015 m. gruodžio 14 d. nevykdė darbinių funkcijų ne biure, kadangi apie jokius susitikimus dėl esą naujai ketinamo pradėti verslo atsakovo atstovų niekada neinformavo, jokie tokių susitikimų rezultatai bendrovei niekada nebuvo perduoti. Teismas klaidingai pripažino, kad ieškovas atliko įdirbį atsakovo naudai, neturėdamas atsakovo Valdybos ir/ar atsakovo vadovo sutikimo ir/ar pritarimo susitikinėti su UAB „Jumps“ atstovais ir vesti derybas dėl galimo bendradarbiavimo;
14.4. teismas, pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, nepagrįstai negrąžino jo į darbą. Be to, nepagrįstai priteisė ieškovo naudai 915 672,90 EUR dydžio kompensaciją, kadangi netinkamai taikė DK nuostatas bei netinkamai aiškino šalių susitarimo nuostatas. Šalys buvo susitarusios dėl tokios ypatingai didelės kompensacijos mokėjimo tik tokiu atveju, jeigu yra bendrovės valia atleisti ieškovą ne dėl jo kaltės. Todėl arba ieškovas turi būti grąžinamas į darbą (nes teismas laiko, kad ieškovo kaltės dėl darbo sutarties nutraukimo nėra, vadinasi, atsakovas suklydo), arba taikomos DK 300 straipsnio 3 dalies nurodytos pasekmės negrąžinant darbuotojo į darbą. Teismas šioje byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones areštuodamas atsakovo turtą, kadangi sutiko su ieškovo argumentais, jog atsakovo turtinė padėtis nėra gera. Tačiau tuo pačiu teismas iš atsakovo priteisė ieškovo naudai beveik 1 milijoną eurų kaip sankciją už tai, kad atsakovas neteisėtai atleido ieškovą iš darbo. Taip teismas iš esmės pažeidė DK 2 straipsnyje įtvirtintus darbo teisės principus (T.3, b.l.136-145).
Atsiliepimas
15. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, nurodydamas jam 14 metų nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl darbo. Tačiau kilus konfliktui, jis staiga buvo atleistas. Konfliktas kilo dėl to, kad 2012-12-12 buvo priimtas bendrovės Valdybos sprendimas dėl paskolos suteikimo bendrovės akcininkui R. S., kurios grąžinimo pareikalavo ieškovas. Taip pat ieškovas teigia, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė įrodymų, galinčių paneigti teismo padarytą išvadą dėl jo buvimo 3 dienų nemokamose atostogose. Įrodinėja, jog teismas pagrįstai nesivadovavo darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, nes jie buvo netinkamai užpildyti. Liudytojo A. K. parodymai atitinka bylos medžiagą, todėl aplinkybė, jog jis yra ieškovo artimasis giminaitis, neveikia teismo padarytos išvados dėl nemokamų atostogų suteikimo fakto. Taip pat apeliaciniu skundu nepaneigta teismo išvada, kad ieškovas 2015 m. gruodžio 11, 14-15 d. vykdė darbines funkcijas ne bedrovės ofise. Teismas pagrįstai konstatavo, jog nesant patvirtintų pareiginių nuostatų, ieškovas pareigas vykdė pagal ilgą laiką nusistovėjusią praktiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimas: negrąžinti ieškovo į darbą, atitinka kasacinio teismo praktiką, t.y. prarastas apsitikėjimas, konfliktiniai santykiai yra priežastis taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2013). Ieškovui priteistos kompensacijos nėra pagrindo mažinti, nes 2012-12-03 sudarytas 2002-01-08 darbo sutarties Nr. 6 papildymas nėra nuginčytas, todėl yra privalomas. Dėl per didelės kompensacijos argumentas atsirado tik tuomet, kai buvo patenkintas ieškovo reikalavimas, tačiau apeliacinės instancijos teisme atsakovas (apeliantas) jau nebegali remtis neprotingos kompensacijos argumentu.
16. Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodė, jog remiantis CK ir DK normų analize bei nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis yra netaikomos darbo bylose (siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą), nes yra taikomas specialaus pobūdžio DK 300 straipsnis. Kartu taikant tiek DK 300 straipsnį, tiek CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 1 dalį dėl procesinių palūkanų susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija, dėl ko būtų pažeidžiamas dvigubų palūkanų draudimo principas. Ieškovas nepagrįstai savo poziciją grindžia vienintele neaktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir ją atkartojančia Vilniaus apygardos teismo praktika, kuri vėliau buvo paneigta kitais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17.Ieškovo apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo, papildant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą.
Dėl palūkanų
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, netaikomas darbo bylose (siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą), nes yra taikomas specialaus pobūdžio DK 303 straipsnis. Pagal įstatyminį reglamentavimą DK nuostatos reguliuodamos darbo santykius turi pirmenybę bendrųjų privatinės teisės nuostatų atžvilgiu (DK 11 straipsnio 1 dalis). DK 303 straipsnis yra speciali darbo teisės norma, pagal kurią, tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši DK nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, tokiu būdu darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Pabrėžtina, kad kartu taikant tiek DK 303 straipsnį, tiek CK 6.37 straipsnį dėl procesinių palūkanų susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija, todėl darbo santykiuose taikytinas tik DK 303 straipsnis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-248/2016).
19.Teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą (CPK 185 straipsnis), išaiškindama, jog nėra teisinio pagrindo nagrinėjamoje byloje vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2003. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodyta, jog precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius. Taigi vėliau atlikti kasacinio teismo išaiškinimai šios kategorijos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 4 straipsnis) nurodo, kad sprendžiant dėl sankcijų taikymo darbo teisiniuose santykiuose turi būti vadovaujamasi tik DK 303 straipsniu.
Dėl darbo drausminės atsakomybės taikymo ir darbo sutarties nutraukimo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą
20.Byloje nėra ginčo, jog 2015 m. gruodžio 2 ir 3 dienomis ieškovas nebuvo darbe (CPK 178 straipsnis), ir aplinkybė dėl to, kad buhalterė Ž. P. pildydama darbo laiko apskaitos žiniaraščius darė klaidų (T.3, b.l.166), neveikia šio byloje nustatyto fakto, todėl dėl to nepasisakoma. Ieškovui, tame tarpe ir už nebuvimą darbe, UAB „Dujotekana“ prezidento S. T. 2015-12-21 įsakymu Nr. 2015/08-10 „Dėl drausminės nuobaudos darbuotojui P. V. paskyrimo“ paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (T. I, b. l. 29–32).
21.Pagal DK 234 straipsnį „darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės“. DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas numato, jog neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių yra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.
22.Tam, kad nusižengimą, kuriuo pažeidžiamos darbo pareigos ar tvarka, būtų galima kvalifikuoti kaip šiurkštų, nebūtina nustatyti, ar darbdavys patyrė realios turtinės žalos. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali sukelti ir kitokių neigiamų padarinių – darbdavys gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar tvarką šiurkščiai pažeidusiu darbuotoju, be to, reali žala darbdaviui gali atsirasti vėliau ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. UAB „Elgama-elektronika“, bylos Nr. 3K-3-199-695/2015; kt.).
23.Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu apelianto (atsakovo) argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai pripažino, kad 2015 m. gruodžio 1 – 3 dienomis ieškovas buvo nemokamose atostogose. Sprendžiant dėl darbo drausmės, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šį darbo teisės institutą reglamentuoja imperatyvios įstatymo nuostatos. Tokiu atveju argumentas, kad atskiri atostogų suteikimo atvejai ir susiklosčiusi tam tikra faktinė tvarka gali būti pagrindu spręsti dėl darbo drausmės pažeidimo, yra teisiškai nepagrįstas (DK 228, 229, 230, 232, 234 straipsniai).
24.Teisėjų kolegija nurodo, kad iki tol, kol šalys savarankiškai sprendė dėl darbo organizavimo, jos galėjo vadovautis faktine tvarka. Šalims kreipusis į teismą, susiklostęs socialinis santykis turi būti kvalifikuojamas teisės normų pagrindu. Imperatyvios darbo įstatymo nuostatos asmeniui, turinčiam bendrąjį teisnumą, taikomos nepriklausomai nuo užimamų pareigų, egzistuojančios faktinės tvarkos įmonėje. Tai reiškia, kad ieškovui, kuris išvyko į Maskvą 2015 m. gruodžio 2 ir 3 dienomis ir nebuvo darbe be pateisinamos priežasties, negalėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai ir atsirasti teisinis tikrumas, kad nekils teisinė atsakomybė, kai neatvykstama į darbą. Nagrinėjamoje byloje ieškovo prašymas, kuriuo prašoma leidimo neatvykti į darbą (T.1, b.l.54), motyvuotas nemokamu atostogų poreikiu, o neatvykimas į darbą teisinamas susiklosčiusia faktine tvarka. Susiklosčiusi faktinė tvarka, kai Darbo tvarkos taisyklių 7.3.2. punktas reikalauja laikytis darbo drausmės (T.1, b.l.205), negali būti svarbi priežastis neatvyti į darbą. Tokio pagrindo nenumato ir Darbo kodeksas.
25 Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą patvirtino, jog būtent bedrovės prezidentas S. T. gali nuspręsti suteikti, ar ne nemokamas atostogas (T.3, b.l.167). Į bylą yra pateikti įrodymai, kad tuo atveju, kai prašymas dėl nemokamų atostogų yra tenkinamas, nemokamų atostogų suteikimo faktas įforminamas įsakymu, t.y. ieškovo 2015-06-05 prašymas dėl nemokamų atostogų suteikimo nuo 2015 m. birželio 9 d. iki birželio 11 d (T. I, b. l. 171) buvo pateiktas ir patenkintas, įforminat prezidento 2015-06-08 įsakymu Nr. 2015/07-14 (T. I, b. l. 169). Taip pat darbdavys apie nemokamų atostogų suteikimą pranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (SODRA); šį faktą patvirtina pažyma Nr. (10.12E)I. Tai, kad ieškovo 2015-11-24 prašymas dėl nemokamų atostogų suteikimo nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki gruodžio 3 d. nebuvo (T.1, b.l.54) patenkintas, įrodo įsakymo dėl nemokų atostogų suteikimo nebuvimas, taip pat pranešimo SODRA apie nemokamas atostogas gruodžio mėn. nepateikimas. Tai reiškia, kad darbdavio valios išleisti nemokamų atostogų nebuvo.
26.Pagal DK 228 straipsnį „darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą“. DK 35 straipsnio 1 dalis įpareigoja darbdavius ir darbuotojus laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.
27.Teisėjų kolegija sprendžia, kad tuo atveju, jei jau darbuotojas (ieškovas), nesvarbu, kad jis užėmė viceprezidento pareigas (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas įpareigoja užtikrinti vienodą darbo teisės subjektų vertinimą), turėjo interesą gauti nemokamas atostogas, tai galėjo asmeniškai pasidomėti, ar jos yra suteiktos prezidento S. T. prieš išvykdamas į Maskvą. Dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad būtent prezidentui S. T., kaip darbdavio atstovui (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalis), yra suteikta diskrecijos teisė spręsti dėl nemokamų atostogų suteikimo, kurios reglamentuotos tiek DK, tiek Darbo tvarkos taisyklių 5.21 punktu, kuris numato nemokamų atostogų suteikimo atvejus, kurie iš esmės atkartoja įstatymo nuostatas (T.1, b.l.203). Šiame punkte yra išvardinti atvejai, kuomet darbuotojas turi teisę prašyti nemokamų atostogų, ir ieškovas nei vieno iš šių atvejų darbdaviui nenurodė. Kaip minėta, ieškovas žinojo, kad suteikus nemokamos atostogos, priimamas dėl to įsakymas, todėl nepriėmus įsakymo dėl nemokamų atostogų suteikimo nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki gruodžio 3 d. , ieškovui negalėjo kilti teisėtų lūkesčių, kad jis gali neatvykti į darbą ir vien tokio prašymo pateikimas yra svarbi priežastis, galinti pateisinti pravaikštas.
28.Nagrinėjamoje byloje jau nurodyta, kad teismas privalo nagrinėti bylą remdamasis teisės aktais, kurie įrodo tvarkos legalumą, sukuria teisėtus lūkesčius, todėl konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovui buvo suteiktos nemokamos atostogos pagal susiklosčiusią tvarką. Kita vertus, ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad jis nebuvo darbe 2015 m. liepos 28-31 d., nes buvo išvykęs iš Lietuvos, o darbo apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad jis dirbo (T.3, b.l.168). Tai patvirtina, kad jokios stabilios tvarkos, kuria objektyviai būtų galima remtis, nebuvo (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija plačiau nevertina šios aplinkybės, nes ji nėra drausminės nuobaudos skyrimo pagrindu ir dėl to nevyksta ginčas (CPK 13 straipsnis). Bet kuriuo atveju, byloje nekilo ginčo dėl teisės į nemokamas atostogas, t.y. nebuvo ginamas pats interesas. Ir tik tuomet, kai ieškovui savavališkai, neįsitikinus, ar yra legalizuotas jo išvykimas į Maskvą darbo metu, buvo paskirta drausminė nuobauda, imta remtis kaip pateisinama priežastimi susiklosčiusia įmonėje faktine tvarka. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atsiliepime į apeliacinį keliamo klausimo, ar prašymo grąžinimo faktas A. K. reiškia prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo ar nesuteikimo faktą (T.3, b.l.169). Taip pat neveikia ginčo objekto ir šalių ginčas, ar atsakovo prezidentas su ieškovo prašymu dėl nemokamų atostogų buvo supažindintas. Kaip jau nurodyta, byloje nebuvo priimtas UAB „Dujotekana“ prezidento S. T. įsakymas dėl ieškovui nemokamų atostogų suteikimo, toks atsakovo sprendimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (DK 184 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovo nebuvimą darbe daugiau kaip vieną dieną pateisina nemokamų atostogų suteikimas, todėl ieškovo reikalavimai pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikyti įstatyme bei 2012-12-03 sudarytos 2002-01-08 darbo sutarties Nr. 6 papildyme nustatytas sankcijas (T.1, b.l.21), turėjo būti atmesti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo P. V. ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 dalis).
29.Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovas yra vadovaujančias pareigas užimantis asmuo, todėl galėjo ir turėjo suvokti (kaltės forma tyčia), jog privalo įsitikinti, kad yra parengtas įsakymas dėl nemokamų atostogų suteikimo pagal jo prašymą nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki gruodžio 3 d. prieš išvažiuodamas į Maskvą ir dėl to padarydamas pravaikštas (veikos neteisėtumas pasireiškęs neveikimu, kurio pasekmė – neatvykimas į darbą visą dieną be svarbios priežasties (CK 6.246-6.249 straipsniai)). DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas numato, jog neatvykimas į darbą visą dieną be svarbios priežasties yra šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, o byloje nėra ginčo, jog ieškovas neatvyko į darbą 2015 m. gruodžio 2 ir 3 dienomis. Pagal kasacinio teismo praktiką, nurodytą šios nutarties 22 punkte, kad darbo pareigų pažeidimą būtų galima kvalifikuoti kaip šiurkštų, nebūtina nustatyti, ar darbdavys patyrė realios turtinės žalos. Ieškovas padarė formalų teisės pažeidimą, dėl jos neteisėtos veikos buvo šiurkščiai pažeista vidaus darbo tvarka. Tokiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo drausmę ir dėl tokio pažeidimo jam pagrįstai buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nevertina ieškovo veikos teisėtumo dėl atsakovo nurodyto ieškovo neatvykimo į darbą 2015-12-11 iki 15.00 val., ieškovo nepilno buvimo darbe 2015 m. gruodžio 14, 15 dienomis, pareigos rūpintis automobilio civilinės atsakomybės draudimu ir techninės apžiūros atlikimu nevykdymu, nes tai nekeičia teisinio rezultato byloje ir nebeturi įtakos neteisėto sprendimui priėmimui. Tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl 2015-12-11 pravaikštos nebuvimo, nustačius aplinkybę, jog ieškovo apsilankymas Medicinos diagnostikos ir gydymo centre, kuris patvirtintas išrašytu 2015-12-11 15.36 val. kvitu (T. I, b. l. 26), yra teisinga (CPK 185 straipsnis).
30.Ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės, kurios pakartoja ginčo esmę pirmosios instancijos teisme dėl konflikto su R. S. (T.3, b.l.165) ir dėl to prasidėjusios tikslesnės ieškovo darbo laiko apskaitos (T.3, b.l.168), išvažiuojamojo darbo pobūdžio ir atliekamų funkcijų (T.3, b.l.172-174), neatleidžia nuo pareigos laikytis Darbo tvarkos taisyklių, kurios yra privalomos kiekvienam darbuotojui (DK 228 straipsnis). Ieškovas nenurodė, kad darbdavio (atsakovo) reikalavimai buvo neatitinkantys DK 229 straipsnio, todėl teisėjų kolegija juos atmeta kaip neįrodytus (CPK 185 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31.Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują, atitinkamai tarp šalių perskirstomos jų bei valstybės patirtos išlaidos, susijusios su vykusiu teisminiu procesu (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tai, atmetus jo ieškinį, žyminis mokestis ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei nepriteisiami (CPK 96 straipsnio 1 dalis), o sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų panaikinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė įrodymus, jog pirmosios instancijos teisme patyrė 2 178,28 eurų išlaidų už atsiliepimą į ieškinį parengimą, 3 673,12 eurų už pasirengimą teismo posėdžiams, 12,20 eurų papildomų išlaidų (T2, b.l.150). Šios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo 8.2. ir 8.19. punktuose rekomenduojamą priteisti dydį (735.1 EUR (2016-01-01 - 2016-03-31) užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis x 2,5 (už atsiliepimą į ieškinį) = 1837,75 eurų; 735.1 EUR (2016-01-01 - 2016-03-31) užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis x 0,1 (už dalyvavimą teismo posėdyje) = 73,51 eurų), byla nebuvo sudėtinga, todėl jos yra mažinamos iki 2 500 eurų (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Atsakovas (apeliantas) nemokėjo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (T.3, b.l.154,155), nes jam ši prievolė buvo atidėta. Tenkinus apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu, iš ieškovo žyminis mokestis, mokėtinas už apeliacinį skundą, nepriteisiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
ieškovo P. V. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo UAB „Dujotekana“ apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: atmesti P. V. ieškinį.
Priteisti atsakovo UAB „Dujotekana“ (j.a. k. 125738752) naudai iš P. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 500 eurų teisinės pagalbos išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.