Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), pilietybė Lietuvos, faktinė gyv. vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirba (duomenys neskelbtini), teistas tris kartus, paskutinį kartą 2022-06-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 str. 1 d. 34 MGL (1 700 Eur) dydžio bauda,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

E. B. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Byloje surinkti įrodymai

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina, kad teismo ištirtų įrodymų vertinimo atlikimas ir jais bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas yra padarytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.

Kaltinamasis E. B. viso baudžiamojo proceso metu neigė panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. D., ir tik baigiant bylos teisminį nagrinėjimą E. B. savo kaltę pripažino. Kita vertus, teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje iš esmės sutampa, bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog E. B. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminiame tyrime E. B. savo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje neįžvelgė nurodant, jog kaltinamajame akte nurodytoje vietoje fizinį smurtą jis patyrė būtent iš nukentėjusiojo D. D. pusės, kai pastarasis su iš automobilio „Volvo“ bagažinės išimtu pastolių metaliniu fragmentu sudavė kaltinamajam į veidą bei pataikė į akį, bėgo kraujas. Nukentėjusysis R. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad E. B. bylai reikšmingu laiku su metaliniu pastolių fragmentu sudavė į jam kairės kojos sritį, tuo padarydamas jam poodinė kraujosruvą kairėje šlaunyje. Po smūgio sudavimo jis juto skausmą, jam teko kreiptis į gydymo įstaigą, kur specialistas konstatavo nežymų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (tomas 1, b. l. 28-29). Taigi R. D. viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl kaltinamojo panaudoto fizinio smurto prieš jį. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad R. D. būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar apkalbėti E. B., todėl jo parodymai laikytini objektyviais. Liudytojas S. Ž. teismo posėdyje patvirtino, kad į susitikimą su kaltinamuoju jie vyko tikėdamasi gauti atlygi už padarytą darbą, tačiau vietoj to, E. B. pinigų negražino bei iš automobilio „Volvo“ ištraukęs pastolių metalinį fragmentą, su pagaliu sudavė vieną kartą R. D. į koją, nuo gauto smūgio pastarasis net prisėdo, tačiau nenukrito. R. jam skundėsi kojos skausmu. Kaltinamasis pradinėje bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje nurodė, kad R. D. apkalba jį, atvirkščiai kaltinamasis pats nukentėjo nuo R. D., nors vėliau jis savo nuomonė pakeitė bei pilnai pripažino kaltė. Todėl E. B. versija, kad nukentėjusysis apkalba jį dėl siekio gauti pinigų, atmestina kaip nepagrįsta. Be to, kaltinamojo teisme akcentuota vykstanti konfliktinė situacija dėl atsiskaitymo su darbininkais už atliktą darbą nepatvirtina, kad R. D. yra suinteresuotas apkalbėti E. B.. Bylos nagrinėjimo metu peržiūrėjus vaizdo įrašą iš įvykio vietos (tomas 2, b. l. 25), matyti, kad 2024-01-09 iš automobilio bagažinės ištraukta lazda asmuo (E. B.) sudavė vieną kartą kitam asmeniui (R. D.) per koją (įrašo 11:07 val.).; po to, vyksta tarp dviejų asmenų grumtynės (įrašo 12:23 val.). BIRT ataskaitų žiurykloje nurodyta, kad 2024-01-09 19:08 val. į gydymo įstaigą Lazdynų RVUL kreipėsi R. D., kuriam buvo diagnozuotas kairės šlaunies sumušimas (tomas 1, b. l. 7). 2024-01-10 protokole-pareiškime R. D. pranešė, kad 2024-01-09 apie 17:00 val. adresu (duomenys neskelbtini), netoli UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės vadovas E. B. su geležinė lazda vieną kartą trenkė R. D. į kojos sitį, asmuo pajuto fizinį skausmą, kuri vertino 7/10 balų (tomas 1, b. l. 10).

Tai, kad nagrinėjamo įvykio metu R. D. patyrė kūno sužalojimą patvirtina byloje atlikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje nurodyta, kad R. D. padarytos poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje, kiek buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2024-01-09. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. R. D. sužalojimų jam padarymo metu galėjo justi fizinį skausmą. Neatmenama galimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu, įvykio aplinkybėse nurodytu būdu (tomas 1, b. l. 43-44).

Spręsdamas dėl liudytojos M. M. parodymų patikimumo, kuri teismo posėdyje parodė, kad konflikto, vykusio tarp E. B. ir nukentėjusiojo, pradžioje ji sėdėjo automobilyje kiek atokiau ir aplinką stebėjo per atstumą. Tik minėtiems vyrams pradėjus stumdytis tarpusavyje, M. M. buvo išlipusi iš transporto priemonės, bet nesiartino. Liudytojos teigimu tuo metu buvo tamsus paros metas, E. norėdamas išimti pastolius iš kito stovinčio automobilio, paėmė į rankas vieną metalinę konstrukciją, o nukentėjusysis griebė už to paties lazdos kito galo. Besistumdydami, liudytojos teigimu, nukentėjusysis tuo pagaliu sudavė E. per galvą, bėgo kraujas. Kad pats E. suduotų lazda nukentėjusiajam, ji to nematė. Teismas kritiškai vertina tokius liudytojos E. M. parodymus kaip šališkus, nes tiek kaltinamasis, tiek liudytoja teismo posėdyje patvirtino, kad jie yra pažįstami ir kartu veda bendrą ūkį. EŽTT suformuotoje praktikoje pažymima, jog labai svarbu įvertinti, kokią reikšmę („svorį“) liudytojų, kurių parodymų patikimumas reikalauja atidesnio (griežtesnio) vertinimo, duomenys turi įrodinėjimo procese: ar asmens parodymai yra lemiami (tam tikrais atvejais vieninteliai) apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. EŽTT įrodymus apibūdina kaip lemiamus, remdamasis šios sąvokos siaurąja prasme, t. y. kaip tokios reikšmės ar svarbos įrodymą, kuris gali nulemti bylos baigtį. Šiuo atveju, teismo vertinimu E. B. kaltė pilnai įrodyta net tik paties kaltinamojo, nukentėjusiojo bei liudytojo S. Ž. parodymais, bet ir kitais rašytiniais bylos duomenimis: specialisto išvada dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, vaizdo įrašo duomenimis ir tokie įrodymai yra lemiami, priklauso nuo juos patvirtinančių įrodymų įrodomosios reikšmės. Liudytojos M. M. parodymai, kad E. B. su metaline lazda nemušė nukentėjusiojo, laikytini deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais. Todėl teismas, pagal nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, nesivadovauja šios liudytojos parodymų dalimi.

Tai, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu R. D. patyrė kūno sužalojimą patvirtina specialisto išvada Nr. G 182/2024(01), kurioje nurodyta, jog R. D. padarytos poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje, kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2024-01-09. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, R. D. sužalojimų jam padarymo metu galėjo jausti fizinį skausmą. Pažymėtina, kad teismo posėdyje apklaustas liudytojas S. Ž. patvirtina, kad matė, kaip kaltinamasis metaline lazda sudavė R. D. į koją, blauzdos sritį, kas atitinka smūgio lokalizaciją. Iš medicininių dokumentų – VšĮ RVUL 2024-01-09 ambulatorinio apsilankymo aprašyme, ligos įstorija Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad R. D. diagnozuota: šlaunies sumušimas, skundėsi skausmu, sužalota joją šaldė ledu, vėliau tepė gydomuoju tepalu. Taigi R. D. gana operatyviai gydymo įstaigoje buvo apžiūrėtas po nagrinėjamo įvykio, aiškiai papasakojo policijos pareigūnams bei med. personalui nagrinėjamo įvykio aplinkybes.

Pažymėtina, kad, nustatant įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015, 2K-291-489/2017). Nagrinėjamu atveju anksčiau aptartų įrodymų visumos pakanka konstatuoti, kad E. B. bylai reikšmingu laiku vieną kartą su metalinę lazdą sudavė R. D. į kojos sritį. Nukentėjusysis nurodė, kad nuo tokio kaltinamojo veiksmo jis patyrė skausmą, buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata. Liudytojas S. Ž. teisme taip pat nurodė, kad nukentėjusysis po E. B. smūgio lazda net prisėdo, vėliau skundėsi skausmu. Nukentėjusiojo aplinkybių pasakojimas policijos pareigūnams bei gydytojui, šaldant sumuštą koją ledu taip pat neleidžia abejoti, kad jis patyrė fizinį skausmą dėl E. B. elgesio.

Kaip minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsiranda ne tik kai asmeniui padaromas nežymus sveikatos sužalojimas ar trumpas susargdinimas, bet ir sukeliamas fizinis skausmas. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad byloje nustatytos šios nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis – nusikalstami padariniai, t. y. R. D. nežymus sveikatos sutrikdymas. Tarp kaltinamojo veiksmo ir nukentėjusiajam atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, E. B. padaryto veiksmo pobūdis (smūgio sudavimas lazda), nukentėjusiajam suduoto smūgio lokalizacija (kairės kojos blauzda) neleidžia abejoti tuo, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia.

IV. Bausmės skyrimo motyvai

Už BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą yra įtvirtintos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismas, skirdamas E. B. bausmę, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – E. B. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Teismas taip pat įvertina kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (R. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ilgalaikių liekamųjų pasekmių nukentėjusio sveikatai nėra).

Taip pat pažymėtina, jog kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, kadangi pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą pagrindas konstatuoti atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą yra tada, kai asmuo prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai atsakomybėn traukiamas asmuo laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Teismo vertinimu, E. B. išsakyti teiginiai, kad jis nuoširdžiai gailisi, yra aiškiai formalūs. Tai rodo kaltinamojo parodymų turinys, jo pozicija ir savo nusikalstamos veikos vertinimas (ikiteisminio tyrimo metu ir pirmo teisiamojo posėdžio metu aiškindamas įvykio aplinkybes, jis neigė kaltę ir save pateisino). Kita vertus, teismas pažymi, jog kaltinamojo E. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 60 str. 2 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, E. B. anksčiau teistas (tomas 1, b. l. 177-179), trauktas administracinėn atsakomybėn, (tomas 1, b. l. 111-174), kaltinamasis dirba, nevedęs. Duomenų apie E. B. gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybių ligų įskaitą nėra.

Teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti E. B. paskyrus už BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą laisvės apribojimo bausmę.

BK 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų.

Teismo vertinimu, bausmės tikslai, nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti E. B. paskiriant 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros su:

1) įpareigojimu per 7 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas);

2) įpareigojimu viso bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

Kaltinamojo gynėja teismo posėdyje pateikė prašymą atleisti kaltinamąjį E. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

BK 37 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Pagal šį BK straipsnį, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, veika pripažįstama mažareikšme.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinę, kad sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023).

Nagrinėjamu atveju kaltinamasis E. B. tyčia siekė sumušti nukentėjusįjį, tą ir įgyvendino viešoje vietoje su geležinę lazdą suduodant nukentėjusiajam per koją, nepaisydamas elementarių padoraus elgesio taisyklių. Dėl suduoto smūgio lazda nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, šoką, buvo priverstas kreiptis į gydymo įstaigą, vartoti nuskausminamus ir raminamus vaistus. Šios aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad kaltinamasis savo elgesį, kuomet iškilę nesutarimai dėl įrankių grąžinimo yra sprendžiami tik smurtinėmis priemonėmis, laiko priimtinu bei tokį elgesį pateisina ir toleruoja. Teigi, kad kaltinamasis neturėjo tikslo sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą, kaip teigė gynėja baigiamojoje kalboje, nėra pagrindo. Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį, kad kaltinamasis su geležinę lazdą sudavė smūgį R. D. į svarbią kūno vietą – koją ir tik dėl įvykio metu nukentėjusiojo dėvėtų dvigubu kelnių jam pavyko išvengti rimtesnio sužalojimo. Kiekvienas sąmoningas asmuo supranta, kad kojos sritis yra itin svarbi asmens kūno vieta, todėl bet koks fizinis poveikis (geležinės lazdos sudavimas) kelia didesnę riziką asmens sveikatai. Kaip minėta anksčiau, byloje nepasitvirtino kaltinamojo iškelta versija, jog pats nukentėjusysis ketino jį užpulti, priešingai, visiškai pasitvirto nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad nuo kaltinamojo užpuolimo nukentėjusysis tik gynėsi. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis atsiprašė nukentėjusiojo ir savo smurtinius veiksmus vertina kritiškai, gailisi dėl tokio elgesio, atvirkščiai kaltinamojo gynėja akcentavo, jog E. B. liko įvykio pasekmės dėl antakio prakirtimo. Vykstančio baudžiamojo proceso metu kaltinamasis savo kaltės nepripažino, bandė ją suverti nukentėjusiajam. Be to, verta pažymėti ir tai, kad kaltinamasis anksčiau yra teistas, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, todėl išvardintos aplinkybės nesuteikia pagrindo tvirtinti, kad aptariamas atvejis gali būti pripažįstamas mažiau pavojingu ar mažareikšmiu. Šiuo atveju kaltinamasis pasirinko akivaizdžiai netinkamą ir visuomenėje nepriimtiną nesutarimo tarp jo ir nukentėjusiojo sprendimo būdą, tą padarė panaudodamas smurtinį elgesį, kas sukėlė baudžiamojo įstatymo numatytus padarinius – fizinį skausmą nukentėjusiajam. Todėl atleisti kaltinamąjį E. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį teismas pagrindo neįžvelgia ir sprendžia, kad tik pritaikius kaltinamajam baudžiamosios atsakomybės priemones - bausmę, bus galima paveikti kaltinamąjį ir sulaikyti jį nuo galimų kitų smurtinių veikų padarymo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, nustatytos E. B. padaryto nusikaltimo aplinkybės neleidžia teigti, kad E. B. padarytas nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu. Todėl kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį nėra pagrindo. Vien kaltinamojo gynėjo manymas, kad ginamojo nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, savaime neleidžia taikyti BK 37 straipsnio nuostatas.

V. Kiti klausimai

E. B. ikiteisminio tyrimo metu 2024-01-12 buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (tomas 1, b. l. 84-85). Ši kardomoji priemonė paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Byloje nukentėjusysis R. D. pareiškė civilinį ieškinį 500 Eur sumai dėl neturtinės žalos atlyginimo (tomas 1, b. l. 45-47). 2024 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdžio metu nukentėjusysis sutiko pareikštą civilinį ieškinį sumažinti iki 300 Eur. Teismo posėdyje dalyvavęs E. B. atlygino (sumokant grynais pinigais) nukentėjusiajam R. D. jo patirtą 300 Eur dydžio neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo R. D. pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

Byloje E. B. nebuvo laikinai sulaikytas, laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas, priteistinu proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 304–305 ir 307 straipsniais,

nusprendžia:

E. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros su:

1) įpareigojimu per 7 (septynis) mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas);

2) įpareigojimu viso bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

E. B. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Nukentėjusiojo R. D. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

1) laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 19–22 straipsniai. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1. atvykti į Probacijos tarnybą per tris darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo arba Probacijos tarnybos šaukimo gavimo dienos;

2. laikytis nustatytų draudimų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, informuoti Probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

3. pranešti Probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

2) bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus skyrius, Kareivių g. 1, tel. +370 672 88 430, +370 672 94 080, (0 5) 212 3551, elektroninio pašto adresas – vilnius@probacija.lt). Jei nuteistasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, įsiteisėjus teismo sprendimui, jis turi nuvykti į gyvenamosios vietos probacijos tarnybą. Nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės apribojimas, privalo ne vėliau kaip prieš septynias dienas pranešti šią bausmę vykdančiai institucijai apie planuojamą gyvenamosios vietos pakeitimą;

3) laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti paskirtus įpareigojimus kitomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui;

4) jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.