Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-438-109-14

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-29
Bylos Nr.: P-438-109-14
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00914-2013-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Ričardas Piličiauskas
Atsakovas: Viešųjų pirkimų tarnybos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešųjų pirkimų tarnybos
Pareiškėjas: E. S.

Administracinė byla Nr. P438-109/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00914-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 61.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-285/2014 pagal pareiškėjos E. S. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešųjų pirkimų tarnybos ir Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešųjų pirkimų tarnybos ir Viešųjų pirkimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas, darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja 2013 m. kovo 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–10), prašydama: 1) panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prastovos skelbimo E. S.“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į eitas Tarnybos direktoriaus pavaduotojo (A lygis, 18 kategorija, paliekant turėtą antrą kvalifikacinę klasę) pareigas; 3) priteisti darbo užmokesčio skirtumą (tarp atsakovo nutartos mokėti išmokos ir pareiškėjos darbo užmokesčio) už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu Įsakymu nurodyta, jog jai skelbiama prastova ne dėl valstybės tarnautojo kaltės, nurodant, kad valstybės tarnautojai prastovos laikotarpiu į darbą vykti nereikės ir pavedama mokėti minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 195 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėja su Įsakymu nesutiko, manė, kad Įsakymo nuostatos dėl prastovos prieštarauja prastovos sampratai ir jos aiškinimui teismų praktikoje. Panaikinus pareiškėjos pareigybę prastova yra teisiškai neįmanoma, o tokiu atveju turėtų būti taikoma DK 130 straipsnio 5 dalis, t. y. atleidimas iš darbo perkeliant atleidimo datą. Pareiškėja, pateikusi prašymą nuo 2013 m. kovo 9 d. grąžinti ją į eitas pareigas po vaiko priežiūros atostogų, turėjo būti į jas grąžinta vykdant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 7 dalį atsakovas, užuot grąžinęs pareiškėją į darbą, priėmė skundžiamą Įsakymą. Tvirtino, kad atsakovas, pažeidęs VTĮ 44 straipsnio 7 dalį padarė pareiškėjai turtinę žalą, kuri apskaičiuotina kaip skirtumas tarp pareiškėjai priklausančio darbo užmokesčio ir atsakovo nutartos pareiškėjai mokėti išmokos, o jos dydis priklauso nuo to, kiek laiko tęsis pareiškėjos teisės gauti darbo užmokestį pažeidimas. Nurodė, jog nepaisant ankstesnių teismų sprendimų klausimas dėl pareiškėjos grąžinimo į tarnybą liko neišspręstas. Pareiškėja pažymėjo, jog skundžiamame Įsakyme nenurodyta jo apskundimo tvarka. Kelė abejones dėl Įsakymo atitikimo individualiam administraciniam aktui įstatyme nustatytiems reikalavimams. Pareiškėja dėl neteisėtų atsakovo veiksmų teigė patyrusi neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba, kartu atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 29–36), prašydamas administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos skundo reikalavimo grąžinti ją į eitas Tarnybos direktoriaus pavaduotojos pareigas nutraukti; pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Manė, kad pareiškėja formaliai aiškina prastovos apibrėžimą. Egzistavo objektyvios priežastys paskelbti pareiškėjai prastovą ir tai yra vienintelis protingas ir labiausiai šalių interesus atitinkantis sprendimas. Teigė, kad pareiškėja suabsoliutino VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas garantijas savo interesus iškeldama aukščiau už visos įstaigos tikslų ir efektyvaus funkcionavimo. Atsakovas dėjo visas pastangas, kad prastovos laikas būtų sutrumpintas, siūlė pareiškėjai kitas pareigas, tačiau ji pasiūlymus atmetė. Reikalavimas grąžinti pareiškėją į pareigas negali būti nagrinėjamas, kadangi dėl jo jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Pareiškėja nepagrįstai reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kadangi nėra pagrindinės sąlygos tokiai žalai atsirasti – atsakovo neteisėtų veiksmų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu (I t., b. l. 62–71) bylos dalį dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją E. S. į eitas Tarnybos direktoriaus pavaduotojo (A lygis, 18 kategorija, paliekant turėtą antrą kvalifikacinę klasę) pareigas nutraukė; skundą patenkino iš dalies; panaikino Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prastovos skelbimo E. S.“ dalį, kuria pavesta mokėti E. S. minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, vadovaujantis DK 195 straipsnio 1 dalies nuostatomis; įpareigojo atsakovą Tarnybą pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą tarp atsakovo nutartos mokėti išmokos ir pareiškėjos iki prastovos paskelbimo turėto darbo užmokesčio už faktišką priverstinės pravaikštos laiką; likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Tarnybos direktorius 2011 m. lapkričio 24 d. priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos struktūros pakeitimo, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo pakeitimo, valstybės tarnautojų pareigybių naikinimo, įsteigimo ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo patvirtinimo“, kurio 1.1. punktu panaikino Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybę (pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 18), o 2.1 ir 2.2. punktais įsteigė Mokymų ir konsultavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybes (pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 12). Tarnybos direktorius 2011 m. lapkričio 30 d. priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl E. S. atleidimo“, kurio 1 punktu pareiškėja buvo atleista iš Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigų, atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada pareiškėja sugrįš iš atostogų vaikui prižiūrėti, bet ne anksčiau nei vaikui (vaikams) sueis treji metai. Neatsiradus aplinkybių, dėl kurių E. S. turėtų teisę gauti nėštumo ir gimdymo atostogas, atostogas vaikui prižiūrėti, iki jam sueis 3 metai, atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada turi pasibaigti įspėjimo terminas, t. y. ne anksčiau kaip 2012 m. balandžio 2 d. (imtinai). Pareiškėja dėl šių atsakovo aktų padavė skundą teismui ir pareiškė tokius reikalavimus: 1) panaikinti Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos struktūros pakeitimo, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo pakeitimo, valstybės tarnautojų pareigybių naikinimo, įsteigimo ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo patvirtinimo“ 1.1 punktą, 2) panaikinti 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl E. S. atleidimo“ ir grąžinti ją iki atleidimo eitas pareigas Tarnyboje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu E. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) 1.1. punktą ir 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini); priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 5 000 Lt neturtinės žalos. Likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė. Išnagrinėjęs Tarnybos apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012 iš dalies tenkino Tarnybos apeliacinį skundą, nusprendė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria panaikintas Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) 1.1 punktas ir šioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, nutartyje pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas panaikino atsakovo 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl E. S. atleidimo“ bei atmetė pareiškėjos reikalavimą grąžinti ją į eitas pareigas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas šio teismo sprendimo dalies neskundžia, o pareiškėja atsiliepimu taip pat prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu, teisėjų kolegija dėl to nepasisakė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė E. S. prašymą išaiškinti šio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį bei jos vykdymo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-17/2013 netenkino E. S. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012. Atsižvelgęs į tai, kad 2011 m. lapkričio 30 d. buvo panaikintos pareiškėjos užimamos pareigos ir nėra galimybės jai skirti darbo pagal iki 2011 m. lapkričio 30 d. eitas pareigas, ir į tai, kad šiuo metu nėra kito darbo, atitinkančio jos specialybę, kvalifikaciją ir išsilavinimą ir vadovaudamasis DK 5, 122 straipsniais, 195 straipsnio 1 dalimi, Tarnybos direktorius 2013 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prastovos skelbimo E. S.“ nuo 2013 m. kovo 9 d., iki jos vaikui sueis 3 metai, paskelbė pareiškėjai prastovą ne dėl valstybės tarnautojo kaltės, nurodant, kad valstybės tarnautojai prastovos laikotarpiu į darbą vykti nereikia ir pavedant mokėti jai minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, vadovaujantis DK 195 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjai 2013 m. kovo 26 d. buvo pasiūlyta (Nr. (duomenys neskelbtini)) užimti kitas to paties lygio, bet žemesnės kategorijos pareigas – Tarnybos Prevencijos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija), paliekant suteiktą 2 kvalifikacinę klasę.

Teismas nusprendė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją į eitas Tarnybos direktoriaus pavaduotojo (A lygis, 18 kategorija, paliekant turėtą antrą kvalifikacinę klasę) pareigas, kadangi pareiškėja administraciniame teisme anksčiau buvo iškėlusi bylą, kurioje tam pačiam atsakovui – Tarnybai – buvo reiškiamas tapatus reikalavimas grąžinti ją į iki atleidimo eitas pareigas Tarnyboje.

Spręsdamas dėl Įsakymo teisėtumo teismas rėmėsi inter alia DK 122 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad atsakovas priėmė įsakymą dėl prastovos todėl, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties likus galioti Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) 1.1 punktui, kuriuo panaikinta pareiškėjos pareigybė, bet teismui pareiškėją grąžinus į darbą, atsakovas neturi galimybės duoti jai darbo pagal anksčiau eitas pareigas, o būti perkelta į kitas pareigas pareiškėja nesutiko. Teismo nuomone, tokia situacija atitinka DK 122 straipsnio 1 dalį, pagal kurios formuluotę prastova darbuotojui skelbiama tuomet, kai darbdavys (šiuo atveju – atsakovas Tarnyba) negali dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (pareigybės panaikinimo) suteikti darbuotojui (pareiškėjai E. S.) sulygto darbo (t. y. darbo pagal Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybę). Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra reikšminga, ar yra išlikusi, ar nėra išlikusi tokio darbuotojo darbo vieta. Tad skundžiamo Įsakymo dalį, kuria nuspręsta nuo 2013 m. kovo 9 d., iki jos vaikui sueis 3 metai, paskelbti pareiškėjai prastovą ne dėl valstybės tarnautojo kaltės, nurodant, kad valstybės tarnautojai prastovos laikotarpiu į darbą vykti nereikia, laikė teisėta.

Teismas nusprendė, kad nėra teisėta skundžiamo Įsakymo dalis, kuria nuspręsta mokėti pareiškėjai minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, vadovaujantis DK 195 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes ši dalis neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismas vertino, kad darbuotojams, kurie yra prastovoje, mokėti už darbą pagal DK 195 straipsnio 1 dalyje numatytą apmokėjimo tvarką galima tik tuomet, kai darbuotojai, jiems raštu sutinkant, perkeliami į mažiau apmokamą darbą. Pažymėjo, kad pareiškėja nesutiko ir nebuvo perkelta į kitą darbą, todėl jai mokėtinas iki prastovos paskelbimo gautas darbo užmokestis. Dėl išvardintų motyvų minėtoji skundžiamo Įsakymo dalis panaikinta, o atsakovas įpareigotas pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą tarp atsakovo nutartos mokėti išmokos ir pareiškėjos iki prastovos paskelbimo turėto darbo užmokesčio vidurkio už visą faktišką priverstinės pravaikštos laiką.

Spręsdamas dėl neturinės žalos atlyginimo, teismas atkreipė dėmesį į šiuo teismo sprendimu patenkintų reikalavimų apimtį ir jų svarbą reikalavimų visumoje, t. y. į tai, kad iš esmės tenkinami tik reikalavimai, susiję su per mažu darbo užmokesčio mokėjimu per visą prastovos laikotarpį. Teismo nuomone, pagrindinis veiksnys, padaręs neabejotinos žalos pareiškėjai, buvo jos neteisėtas atleidimas iš tarnybos, dėl kurio jai cituotu teismo sprendimu jau atlyginta neturtinė žala – 5 000 Lt. Teismo nuomone, valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti, kad viešojo administravimo subjekto tarnautojų veiksmų (neveikimo) neteisėtumas pasireiškė itin grubiu, cinišku, sistemingu įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų nepaisymu ar kitokiais neteisėtais veiksmais. Šiuo atveju teismas atsakovo veiksmus po teismų sprendimų vertino kaip siekį tam tikru būdu, kurį šis teismas pripažino priimtinu, sureguliuoti jos ir pareiškėjos tarnybos santykius duotajame etape, sprendimas mokėti mažesnį atlyginimą galėjo būti priimtas netinkamai taikant teisės aktus, bet nebūtinai norint piktybiškai kenkti pareiškėjai ar tęsti jos atžvilgiu patyčias. Tad teismas nusprendė, jog šiuo atveju nėra būtino valstybės deliktinės atsakomybės elemento – neturtinės žalos, todėl reikalavimo ją atlyginti netenkinto.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neneigė neturėjusi bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas nepateikė įrodymų, jog tokių išlaidų turėjo, todėl abiejų prašymai atlyginti teismo išlaidas netenkinti.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 77–92), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja manė, kad skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas, todėl, kad yra susijęs ne su laikinu darbo nebuvimu, bet neteisėtu pareigybės panaikinimu. Teigia, kad pareiškėja turėjo būti grąžinta į pareigas nepaisant struktūrinių pertvarkymų, vykdant imperatyvų VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą draudimą nėščią valstybės tarnautoją, taip pat valstybės tarnautoją, auginantį vaiką (vaikus) iki trejų metų atleisti iš pareigų šioje teisės normoje numatytais pagrindais.

Teigė, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas prastovos institutas. Pažymi, kad pareigybės panaikinimas prilyginamas ne prastovai, bet atleidimui iš darbo perkeliant atleidimo datą, tačiau pareiškėja iš tarnybos negalėjo būti atleista remiantis minėta VTĮ 44 straipsnio 7 dalies nuostata. Tvirtina, jog galiojant atsakovo įsakymui dėl pareiškėjos priėmimo į tarnybą ir teismui pripažinus neteisėtu įsakymą dėl jos atleidimo, pareiškėja jos prašymu nuo 2013 m. kovo 9 d. turėjo būti grąžinta į tarnybą ir jai turėjo būti mokamas darbo užmokestis, priklausantis pagal galiojančius įstatymus.

Pareiškėja manė, kad jai turi būti priteistas darbo užmokesčio skirtumas už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teigė, kad teismui nutraukus dalį bylos pareiškėjos teisės liko neapgintos, kadangi ji palikta neatleista iš pareigų, tačiau atsakovui suteikta teisė negrąžinti pareiškėjos į jai priklausančias pareigas. Pažymėjo, kad pareiškėjos negrąžinus į eitas pareigas lieka visiškai neaiškus jos statusas Tarnyboje.

Pareiškėja tvirtino, jog remiantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi siūlymai į kitas pareigas, tuo atveju, kai naikinama valstybės tarnautojo pareigybė, turi būti teikiami iki pareigybės panaikinimo, todėl pareiškėja mano, kad neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo reaguoti į neteisėtus pasiūlymus.

Šalies argumentai

Pareiškėja nesutiko su teismo argumentais dėl neturtinės žalos. Teigė, kad jai daroma neturtinė žala tapo sisteminga ir netgi padidėjo. Atsakovo noras bet kokiais būdais atleisti pareiškėją iš pareigų yra jau seniai deklaruotas. Atsakovo veiksmai sukelia nuolatinį stresą vietoje ramybės periodo, būtino vaiko ir motinos sveikatai. Pareiškėja priversta bylinėtis teisme, kas sukelia papildomą stresą. Pareiškėja teigė, jog ją žemina turėto statuso valstybės tarnyboje neatitinkančių darbo pasiūlymų teikimas, kas ją menkina Tarnybos darbuotojų akyse.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, keliamus individualaus administracinio akto turiniui ir formai. Nurodė, kad Įsakyme nenurodyta jo apskundimo tvarka. Pažymėjo, kad skundžiamą Įsakymą ji suvokia kaip įsakymą dėl atleidimo iš pareigų perkeliant atleidimo datą iki kol vaikui sueis treji metai, t. y. iki 2015 m. kovo 8 d.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovo teisė ir kompetencija keisti įstaigos struktūrą, kai susiduriama su VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje numatytu draudimu, vertintina kaip bendrosios ir specialiosios normos konkurencija, taigi įstaigos vadovo teisė keisti struktūrą nėra absoliuti. Teismas šią teisės normų konkurenciją pažeidė, nes ginčą išnagrinėjo atsietai nuo ginčo esmę sudarančios kitos dalies, vien dėl to, kad pareiškėja nereiškė apeliacinio skundo ir nereikalavo jos grąžinti į pareigas ir pati prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau teismai neįvertino to, kad pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą patvirtino savo reikalavimus grąžinti į eitas pareigas ir panaikinti atsakovo įsakymą dėl jos pareigybės panaikinimo. Teigia, kad iš pareiškėjos negalėjo būti reikalaujama skųsti jai palankų teismo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturėjo teisės pareigybės panaikinimo klausimo spręsti atsietai nuo ginčo esmės. Esant tokiai situacijai pareiškėja prašė šio apeliacinio skundo nagrinėjimui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.

Atsiliepimas

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba, kartu atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (I t., b. l. 122–134), prašydamas pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad teismas pagrįstai taikė DK numatytą prastovos institutą, kadangi VTĮ jis nėra reglamentuotas. Pažymėjo, kad DK 122 straipsnyje nėra pateiktas baigtinis sąrašas priežasčių, dėl kurių įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje gali susidaryti prastovos situacija, išskyrus reikalavimą, kad priežastys, dėl kurių darbo sutartimi sulygtas darbas darbuotojui nesuteikiamas, būtų objektyvios. Akcentuoja, kad įstatymų leidėjas, pripažindamas, kad tokia padėtis darbovietėje objektyviai galima, ją sureguliavo DK 122 ir 195 straipsniuose, derindamas abiejų šalių interesus. Atsižvelgdamas į darbdavio interesą išvengti darbo laiko nuostolių ir papildomų negamybinių išlaidų arba juos minimalizuoti, nurodytos DK normos nustato prastovos atveju darbdaviui galimybę dėl prastovos nedirbantį darbuotoją perkelti į kitą tinkamą darbą, o šiam atsisakius pasiūlymo, atitinkamais atvejais mokėti darbuotojui mažesnį nei sulygtas darbo užmokestį. Manė, kad pareiškėja neatsižvelgia į prastovos instituto esmę bei paskirtį, nurodydama tik formalų prastovos apibrėžimą bei jį vertindama išimtinai sau palankia linkme. Tvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja objektyvios priežastys skelbti pareiškėjai prastovą, kadangi pareiškėjos pareigybė panaikinta 2011 m. lapkričio 24 d. atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau atleisti pareiškėjos iš tarnybos neleido tuo metu jai taikytos garantijos. Pareigybės naikinimas atliekant struktūrinius pertvarkymus buvo pagrįstas, realus ir būtinas. Tai konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 12 d. neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012. Atsakovas mano, kad susiklosčius situacijai, kai po darbuotojai taikytų garantijų laikotarpio darbdavys negali suteikti darbo, laikytina, jog prastova yra labiausiai priimtas būdas toliau tęsti darbo santykius.

Nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad jos pareigybės panaikinimas prilyginamas ne prastovai, bet atleidimui iš darbo perkeliant atleidimo datą. Mano, kad Tarnybos direktoriaus įsakymo dėl prastovos paskelbimo, negalima laikyti įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą, nes šiame įsakyme aiškiai nurodyta, jog Teisės taikymo skyrius yra įpareigotas esant kitam darbui, siūlyti pareiškėjai jį dirbti bei nenurodyta (ir apskritai negali būti nurodyta), jog pareiškėja, suėjus tam tikram terminui, bus atleista. Taigi, pareiškėjai nėra įteiktas įspėjimas apie tarnybos santykių nutraukimą, be to, prastovos metu pareiškėjai sutikus, ji galėtų pradėti eiti kitas jau siūlomas pareigas ir tokiu atveju nebūtų jokių galimybių svarstyti apie tariamą pareiškėjos atleidimą nukeliant datą. Pažymėjo, jog pareiškėjai 2013 m. kovo 26 d. buvo pasiūlyta (Nr. (duomenys neskelbtini)) užimti kitas tokio paties lygio, bet žemesnės kategorijos pareigas – Tarnybos Prevencijos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija), paliekant suteiktą 2 kvalifikacinę klasę, tačiau pareiškėja atmetė šį pasiūlymą, atsisakė bendradarbiauti su darbdaviu.

Pažymėjo, jog pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad jos atžvilgiu negalima nei taikyti prastovos, nei įspėti apie atleidimą iš pareigų dėl VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje numatytos garantijos, tačiau nenurodo, kokiu protingu ir sąžiningu būdu tokia situacija turėtų būti sprendžiama. Pareiškėja neatsižvelgia į tai, jog teisės aktuose apskritai nėra įtvirtintas toks ginčo sprendimo mechanizmas, kuriuo vadovaujantis būtų įmanoma patenkinti pareiškėjos reikalavimus.

Pareiškėjos argumentus dėl Įsakymo neatitikimo Viešojo administravimo nuostatų reikalavimams vertina kaip sąžiningumo ir protingumo principų pažeidimą, kadangi Įsakymas yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktais ir objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis. Tvirtino, kad pareiškėja suabsoliutina VTĮ 44 straipsnio 7 dalies nuostatą ir neteisingai ją interpretuoja, nesąžiningai siekdama tik jos interesų patenkinimo, neatsižvelgiant į valstybės finansuojamos įstaigos veiklą bei kitus tikslus. Teigė, kad atsakovas dėjo visas protingas pastangas, kad sutrumpėtų prastovos laikotarpis.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė atskirai nepasisakysiantis apie pareiškėjos reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, kadangi argumentai bei motyvai šiuo klausimu nuosekliai išdėstyti atsakovo apeliaciniame skunde.

Atsakovas nurodė sutinkantis su teismo motyvais dėl dalies bylos nutraukimo.

Pabrėžė tai, kad pareiškėjos pareigybė panaikinta iki VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje numatytų garantijų taikymo pradžios, todėl administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012 pagrįstai spręsta, kad pareiškėja neteisėtai atleista iš tarnybos dėl netinkamo VTĮ 44 straipsnio 7 dalies taikymo, tačiau jos pareigybė panaikinta teisėtai, kadangi tai padaryta iki šioje teisės normoje numatytų garantijų taikymo pradžios.

Atsakovas teigė, jog iš pareiškėjos skundo motyvų nėra aišku kieno neteisėtais veiksmais – atsakovų, ar teismų jai padaryta neturtinė žala. Reikalavimas dėl šios žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais. Nėra nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai, kadangi prastova paskelbta teisėtai. Nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad atsakovas nori pareiškėją atleisti iš darbo, kadangi atsakovas ne kartą pareiškėjai siūlė kitas pareigas. Vertino, kad teismo nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, susiję su netinkamu DK 195 straipsnio taikymu, nors su tokia teismo išvada atsakovas nesutinka, nėra tokie, kurie lemtų neturtinės žalos atsiradimą.

Apskundimo tvarkos nenurodymas Įsakyme nesutrukdė pareiškėjai ginti savo teises.

Manė, kad byla nėra sudėtinga teisės aiškinimo ir taikymo atžvilgiu.

Šalies argumentai

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba, kartu atstovaujanti ir atsakovą ir Lietuvos valstybę, pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 109–112), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta patenkinti pareiškėjos skundą, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Nesutiko su teismo išvada, kad Tarnyba prastovos metu turi mokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį. Pabrėžė, kad tokia pareiga atsiranda tik tuomet, kai darbuotojas perkeliamas į kitas pareigas ir jose atlieka darbo funkcijas. Pareiškėja prastovos laiku nebuvo perkelta į kitas pareigas, neatliko jokių darbo funkcijų, todėl neegzistavo atsakovo pareiga mokėti jai buvusį vidutinį darbo užmokestį. Rėmėsi kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011. Pareiškėja atmetė atsakovo siūlymą būti perkeltai į kitas pareigas ir nurodė nepageidaujanti gauti jokių pasiūlymų dėl kitų pareigų. Pareiškėja nesutiko su prastovos metu jai mokėto darbo užmokesčio dydžiu, argumentuodama, kad pati prastova nustatyta neteisėtai, teismui pripažinus prastovą teisėta negali būti nustatytas juridinis pagrindas pareiškėjai priteisti DK 195 straipsnio 1 dalies pagrindu mokėto ir vidutinio darbo užmokesčio skirtumą.

Atsiliepimas

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (I t., b. l. 117–119), nurodydama, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.

Šalies argumentai

Pareiškėja iš esmės pakartojo savo apeliacinio skundo motyvus. Papildomai nurodė, kad šiuo metu Tarnybos direktoriaus pavaduotoja dirbanti S. V. turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai įsakyme dėl pareigybės panaikinimo buvo būtent tik tai ir nurodyta, kad panaikinama ta pareigybė, kuriai keliamas aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo reikalavimas, tačiau vėliau kitos Tarnybos direktoriaus pavaduotojos pareigybės aprašymas buvo patikslintas nurodant teisės krypties aukštojo mokslo reikalavimą. Šios aplinkybės, pareiškėjos įsitikinimu, patvirtina susidorojimo su ja faktą bei neteisėtą pareigybės panaikinimą ir jos atleidimą iš pareigų.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi (I t., b. l. 154–164) panaikino Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prastovos skelbimo E. S.“ visa apimtimi. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo ir dalį dėl piniginių lėšų skirtumo tarp prastovos metu pareiškėjai mokėtos išmokos ir jai priklausančio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo palikto nepakeistą. Pareiškėjos prašymų dėl bylos nagrinėjimo išplėstinėje kolegijoje, naujų įrodymų prijungimo teisėjų kolegija netenkino, nes byloje sprendžiami klausimai bei tiriamos aplinkybės nesudaro tam pagrindų.

Nustatė, kad pareiškėja 2011 m. lapkričio 25 d. pateikė atsakovui medicininę pažymą, patvirtinančią, jog laukiasi (nėštumas 25 savaitės). Nepaisant to, pareiškėja atsakovo 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu buvo atleista iš Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigų, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėja atleista iš Tarnybos yra panaikintas. Sprendime pažymėta, kad pareiškėjos reikalavimas grąžinti ją į iki atleidimo eitas pareigas Tarnyboje nėra tenkinamas, nes jos teisės bus apgintos panaikinant ginčijamus atsakovo įsakymus.

Rėmėsi ABTĮ 92 straipsniu ir nurodė, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo panaikintas atsakovo įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo iš Tarnybos, yra atkurta iki šio įsakymo priėmimo buvusi padėtis, t. y. pareiškėja faktiškai yra grąžinta į tarnybą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu reikalavimas grąžinti pareiškėją į pareigas nebuvo tenkintas dėl jo perteklinio pobūdžio. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo pareiškėja neteikė apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas nėra peržengęs bylos nagrinėjimo ribų, nėra pašalinęs aukščiau aptartų motyvų iš sprendimo, todėl nėra jokio procesinio pagrindo vertinti, kad pareiškėjos teisės tapo apgintos mažesne apimtimi, negu buvo nuspręsta pirmosios instancijos teismo.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodė, kad nepaisydamas pareigos suteikti pareiškėjai, pareiškusiai norą nutraukti vaiko priežiūros atostogas ir grįžti į tarnybą, įstatyme numatytą garantiją, atsakovas paskelbė pareiškėjai prastovą. Prastova pareiškėjai paskelbta argumentuojant tuo, kad Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė, todėl pareiškėjai pareiškus norą grįžti į tarnybą po vaiko priežiūros atostogų, atsakovas negalėjo duoti darbo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi DK 122 straipsniu, LAT civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje susiklostę teisiniai santykiai negali būti vertinami kaip prastova, nes nėra jokių duomenų apie objektyvias priežastis, dėl kurių būtų sutrikusi atsakovo (jo skyrių ar atskirų tarnautojų) veikla jam pavestų funkcijų apimtimi, ginčo santykių teisinis pagrindas – pareiškėjos grąžinimas į pareigas teismo sprendimu, iš kurių ji buvo atleista pažeidžiant VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą garantiją, todėl prastovos instituto nuostatų taikymas yra negalimas, neteistas ir nepagrįstas.

Atsižvelgdama į nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją – įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą, į pareiškėjai taikytiną VTĮ 44 straipsnyje numatytą garantiją, teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovui tenka pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir paskirstyti Tarnybos funkcijas tokiu būdu, kad būtų užtikrintas įstatyme nustatytos garantijos taikymas pareiškėjai.

Rėmėsi VTĮ 44 straipsnio 6 dalimi (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 44 straipsnio 7 dalimi (2012 m. rugsėjo 1 d. redakcija) ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kuriais iš esmės yra įtvirtinta, kad nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, taip pat išėjus vaiko priežiūros atostogų, paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai institucija visiškai likviduojama.

Nurodė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas siūlė pareiškėjai lygiavertes pareigas ir turėtą darbo užmokestį, todėl padarė išvadą, kad atsakovas paneigė įstatyme įtvirtintą pareiškėjos garantiją į darbą, atitinkantį jos profesiją, specialybę, kvalifikaciją, taip pat teisę į pajamas, gautas iki jai išeinant nėštumo ir gimdymo taip pat vaiko priežiūros atostogų, todėl atsakovo 2013 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prastovos skelbimo E. S.“ teisėjų kolegija vertino kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Argumentuodamas dėl neturtinės žalos atlyginimo rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai pripažinus, kad atsakovo įsakymas dėl prastovos paskelbimo pareiškėjai yra neteisėtas iš esmės yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovo padaryti pažeidimai laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme.

Nurodė, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Šalies argumentai

Pareiškėja paaiškino, kad dėl atsakovo priimto skundžiamo įsakymo, kuriuo jai paskelbta prastova, ji patiria nuolatinį emocinį stresą, vietoje ramybės periodo, būtino vaiko ir motinos sveikatai. Pareiškėja ypač pabrėžė, kad neteisėti atsakovo veiksmai ir dėl jų pareiškėjos patiriamas stresas tęsiasi ilgą laiką. Papildomą įtampą pareiškėjos teigimu, jai sukelia bylinėjimasis teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu nurodė, kad asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbuotojas augina mažametį vaiką, kuriuo privalo rūpintis ir jį išlaikyti. Teisėjų kolegijai nekylo abejonių dėl to, kad vietoje pareiškėjos grąžinimo į lygiavertes pareigas paskelbus pareiškėjai prastovą ir vietoje jai priklausančio darbo užmokesčio mokėjimo nusprendus mokėti minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, pareiškėja nuo 2013 m. vasario 21 d. patyrė emocinius išgyvenimus, viršijančius įprastų išgyvenimų lygį ir atitinkančius neturtinės žalos sampratą.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatydama pareiškėjai priteistinos neturtinės žalos dydį teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad pareiškėja savo elgesiu, nurodydama, kad apskritai atsisako siūlomų pareigų, prisidėjo prie neturtinės žalos atsiradimo. Taigi įvertinusi šią aplinkybę, taip pat atsižvelgdama į tai, kad neturtinės žalos atlyginimo funkcija yra kompensacinė, o ne nubaudimo, į tai, jog tarp šalių kilęs tarnybinis ginčas nagrinėjamoje byloje yra išspręstas pareiškėjos naudai, pareiškėjai priteisė 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

V.

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A492-285/2014, kuri buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi.

Atsakovo nuomone, administracinės bylos Nr. A492-285/2014 nagrinėjimas galėtų būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. PS02-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012) ir paaiškina, kad 2012 m. liepos 12 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. A522-2692/2012 pasisakė, kad pareigybės panaikinimas buvo teisėtas, tačiau gražino pareiškėją į tarnybą. Tokios situacijos VTĮ nereglamentuoja, todėl atsakovas pasinaudojo VTĮ 5 straipsniu ir teisiniams santykiams su pareiškėja pritaikė DK 122 straipsnį t. y. paskelbė prastovą ne dėl darbuotojo kaltės, nes neturėjo galimybės duoti sutartyje sulygto darbo, dėl teisėtai panaikintos pareigybės, t. y. dėl objektyvių priežasčių, bei atsiradus laisvai pareigybei, vadovaudamasis DK 122 straipsnio 2 dalimi, siūlė pareiškėjai kitas pareigas, kurių pareiškėja kategoriškai atsisakė. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-285/2014 nusprendė, kad atsakovas yra neteisus taikydamas DK 122 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 122 straipsnį. Lietuvos vyriausiaisis administracinis teismas klaidingai aiškino prastovos institutą, jį susiedamas tik su gamybinėmis priežastimis. Remiasi Lietuvos aukščiausiojo teismo (toliau – ir LAT) praktika (2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011) ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju teisėtai panaikinus pareigybę ir pareiškėjai teismo gražintai į tarnybą, atsakovas neturėjo galimybės pareiškėjai suteikti sutartyje sulygto darbo, todėl vadovavosi prastovos institutu. Rėmėsi LAT 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011, kurioje teismas nepaneigė žemesnės instancijos teismų išvados, kad dėl atliktų darbo organizavimo pertvarkymų panaikinus ne tik ieškovės etatą, bet ir gamybinius padalinius, ieškovės darbo funkcijų atlikimas tapo nereikalingas, dėl to tolesnis jos palikimas darbe, perdavus vykdytas funkcijas kitiems darbuotojams, reikštų darbuotojo faktinę prastovą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje padarė išvadą, kad atsakovas netinkamai taikė materialiosios teisės normą susiklosčiusiems santykiams turėjo šią teisės spragą užpildyti ad hoc, tačiau šia teise nepasinaudo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas nutartį administracinėje byloje Nr. A492-285/2014 galimai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo (toliau – ir KT) įtvirtintą konstitucinių vertybių pusiausvyrą, nes motyvuodamas savo priimtą nutarimą vadovavosi tik viena konstitucine vertybe numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnio 1, 2 dalyse. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai konstatavus, kad atsakovas nepagrįstai neužtikrino pareiškėjos teisės į lygiavertes pareigas, taip pat į darbo užmokestį, gautą prieš nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl užmokesčio skirtumo tarp Įsakymu atsakovo nutartos mokėti išmokos ir pareiškėjos iki prastovos paskelbimo turėto vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą priverstinės pravaikštos laiką, pripažintina pagrįsta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iškeldamas vieną Konstitucijos saugomą vertybę aukščiau kitų vertybių ir netinkamai aiškindamas DK 122 straipsnį priėmė ginčijamą nutartį, kurį neįgyvendino teisingumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas nutartį administracinėje byloje Nr. A492-285/2014 nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos bei pradėjo teismų praktikos formavimą klaidinga linkme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012 nurodė, kad pareiškėjos pareigybė panaikinta teisėtai, tačiau pareiškėja gražinta į tarnybą, nes atleidimas buvo neteisėtas. Taip susidarė tokia situacija kai pareiškėja buvo gražinta dirbti į tarnybą be pareigų (objektyvi situacija susidariusi ne dėl darbdavio ar darbuotojo kaltės). Atsakovas pareiškėjai siūlė kitas pareigas, tačiau pareiškėja jų kategoriškai atsisakė. Šiuo atveju tokią situaciją geriausiai apibrėžia DK 122 straipsnis reglamentuojantis prastovą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-285/2014 susiejo prastovos institutą tik su gamyba, nors Lietuvos teismų praktikoje prastovos paskelbimas galimas ne tik gamybinio pobūdžio veikloje (pvz. žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1048/2014; LAT 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011; LAT 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2010; LAT 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2009 ir kt.). Lietuvos administracinių teismų praktikoje buvo pasisakyta apie galimybę skelbti darbuotojams prastovą, teisėtai panaikinus jų pareigybę (pvz. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3124- 121/2011).

Remiantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi ir 20 straipsnio 3 dalimi bei KT 2006 m. kovo 8 d. nutarimu, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: teismai (inter alia aukščiausiosios instancijos), priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų; aukštesnės instancijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos teismams; teismų praktika turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks teismų praktikos koregavimas visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A492-285/2014, prieštarauja ir nukrypsta klaidinga linkme nuo Lietuvos teismų, formuojamos praktikos taikant DK 122 straipsnį, todėl tokia teismo nutartis yra neteisinga ir prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms.

Šalies argumentai

Pareiškėja E. S. pateikė paaiškinimus dėl atsakovo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-285/2014.

Paaiškina, kad atsakovas, teikdamas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkto pagrindu, nesuformulavo savo reikalavimo teismui, kaip tai numato bendrieji įstatymo reikalavimai. Ir ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 8 punktas, ir ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato pareigą besikreipiančiam asmeniui suformuluoti tiksliai savo reikalavimus teismui. Galimybės tikslinti, koreguoti ar kitaip keisti pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, įstatymas nesuteikia. Taip pat atsakovas nenurodė teismui, kad yra kreipęsis dėl paskutinio šioje byloje esančio teismo sprendimo išaiškinimo. Posėdis numatytas 2014 m. rugsėjo 3 d. Be kita ko, atsakovo nurodyti motyvai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą, nes nėra akivaizdžių įrodymų dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo, juolab, kaip paaiškėjo, esant valstybės registre įregistruotai pareigybei, tačiau sąmoningai darbdaviui jos nesuteikiant pareiškėjai. Taip pat, atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad nukrypta nuo vienodos teismų praktikos formavimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto prasme (priešingai, paties atsakovo nurodyta, kad tokios praktikos administraciniuose teismuose nėra). Pažymėtina, kad atsakovas tebekuria teisiškai nepaaiškinamus precedentus – nors pareigybė yra nepanaikinta registre, t. y. dirbti pareiškėjai nėra jokių kliūčių, atsakovas nurodo pareiškėjai neiti į darbą (tai padaroma raštu), tačiau moka darbo užmokestį. Tai patvirtina, kad nėra kliūčių išspręsti situaciją taikiai pasiūlius pareiškėjai jei ne tas pačias, tai lygiavertes pareigas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-285/2014.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktu, darytina išvada, jog pareiškėjas apie aplinkybes, kad, jo manymu, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą teismo procesinį sprendimą ir sudarąs pagrindą procesui atnaujinti, turėjo sužinoti nuo skundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo dienos, t. y. 2014 m. gegužės 27 d. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą paduotas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. liepos 29 d., todėl konstatuotina, kad jis paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino.

Visų pirma pažymėtina, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko v. Rusija (bylos Nr. 38368/04), LAT 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007). Taigi, visais atvejais, analizuojant klausimą dėl proceso atnaujinimo, turi būti atsižvelgiama į bendruosius principus, tokius kaip protingumas, sąžiningumas, koncentruotumas, ekonomiškumas ir kt.

Nurodytas proceso atnaujinimo tikslas lemia, kad proceso atnaujinimas yra specifinė administracinės teisenos stadija. Administracinių bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas laikantis ABTĮ 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje P662-143/2010 ir kt.).

Vien alternatyvaus materialinės teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu galimas, jei yra nustatoma, kad esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012).

Pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą motyvuoja apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos priimant sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-285/2014, anot pareiškėjo, padarytais VTĮ ir DK 122 straipsnio taikymo pažeidimais. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiaisis administracinis teismas klaidingai aiškino prastovos institutą, jį susiedamas tik su gamybinėmis priežastimis, apribodamas prastovos instituto taikymą. Atsižvelgiant į minėtą ABTĮ normą, kuri nustato, jog procesas gali būti atnaujinamas tik esant akivaizdžiam materialinės teisės normos pažeidimui, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovas prašyme nepateikė argumentų, kurie akivaizdžiai patvirtintų materialinės teisės normos pažeidimą. Atsakovo argumentavimas pagrįstas subjektyvia nuomone ir alternatyviu prastovos instituto aiškinimu, o kaip minėta anksčiau, vien alternatyvus aiškinimas nėra pagrindas atnaujinti procesą.

Įvertinusi pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame nėra pateikta argumentų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra nustatyta, kad procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011 ir kt.). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P143-127/2011, Nr. P602-71/2012 ir kt.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr. P502-19/2011 ir kt.).

Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P146-2/2010, Nr. P520-15/2013 ir kt.).

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu teigia, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A492-285/2014, nepagrįstai nukrypo nuo administracinių teismų suformuotos praktikos. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pats teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokių situacijų kaip nagrinėjamoje byloje nėra pasitaikę, savo prašyme atnaujinti procesą nenurodė jokios konkrečios administracinių teismų praktikos, kuriai prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A492-285/2014, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Apibendrinus šioje nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovo Tarnybos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-285/2014 atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-285/2014 pagal pareiškėjos E. S. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešųjų pirkimų tarnybos ir Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešųjų pirkimų tarnybos ir Viešųjų pirkimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas, darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas