Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-1048/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-07-01
Bylos Nr.: 2-1048/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Alvydas Poškus, Dalia Višinskienė
Ieškovas: Ž. Ž.
Atsakovas: akcinei bendrovei Ūkio bankui

Civilinė byla Nr. 2-1048/2014Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ž. Ž. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1402-254//2014 pagal ieškovės Ž. Ž. ieškinį (finansinį reikalavimą) atsakovui akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl įsakymo dėl prastovos panaikinimo bei finansinio reikalavimo padidinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Ž. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo momento 2013-03-16 atsakovo AB Ūkio banko laikinojo administratoriaus įsakymą Nr. 46 dėl apmokėjimo už prastovą AB Ūkio banko darbuotojams ir patvirtinti ieškovės papildomą 16 530,14 Lt finansinį reikalavimą atsakovui. Nurodė, kad ginčijamu įsakymu ieškovei nepagrįstai buvo sumažintas atlygis už prastovą, nes jos dviejų trečdalių vidutinis valandinis darbo užmokesčio dydis, buvęs iki prastovos, yra didesnis nei Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą, nes atsakovas, turėdamas laisvų darbo vietų, jai nepasiūlė darbo. Ieškovei turėjo būti pasiūlytos Finansų rizikų valdymo departamento direktoriaus pareigos, nes ji turėjo pakankamą kvalifikaciją ir patirties nuo 2004-12-17 dirbdama banko administracijoje. Atsakovas net neketino atnaujinti veiklos, bet ieškovės ginčijamo įsakymo priėmimo dieną – 2013-03-16 iš darbo pagal DK 129 straipsnį, išmokant 4 mėnesių išeitinę kompensaciją neatleido, nes pasirinko elgesio su darbuotojais modelį, kuomet mokėdamas mažesnį darbo užmokestį už prastovą, sumažino darbo užmokesčio vidurkį, iš kurio ieškovei buvo skaičiuojamos išmokos, ją 2013-07-04 atleidžiant iš darbo dėl atsakovo bankroto. Ieškovės vienos dienos darbo užmokestis buvo 400,41 Lt, prastovoje ji buvo 76 dienas, todėl atlygis už 1 dienos prastovą turėjo būti 266,94 Lt. Iš viso jai turėjo būti išmokėta už prastovą 20287,44 Lt, o atsakovas išmokėjo tik 3 757,30 Lt, todėl priteistina 16 530,14 Lt nepriemoka už 2013-03-16 – 2013-07-04 priverstinę prastovą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 27 d. nutartimi ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė 2004-12-17 sudarė darbo sutartį Nr. 743 su atsakovu, pagal kurią buvo priimta dirbti į AB Ūkio banko aprūpinimo departamentą vadybininkės pareigoms, o nuo 2010-03-15 ji dirbo tarybos pirmininko padėjėja. 2013-02-12 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“ iki 2013-04-30 buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, o 2013-02-18 nutarimu Nr. 03-31 AB Ūkio bankas buvo pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta licencija. Paskelbus moratoriumą, laikinasis administratorius 2013-02-12 įsakymu Nr. 7 „Dėl AB Ūkio bankas veiklos bei darbuotojų darbo laikotarpiu nuo 2013-02-13“ paskelbė visiems darbuotojams prastovą ne dėl jų kaltės ir 2.1 punktu įsakė mokėti darbo užmokestį už prastovą pagal DK 195 straipsnio 3 dalį – 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygį, bet ne mažesnį nei Vyriausybės patvirtintą minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą. Vėliau laikinasis administratorius savo įsakymais atšaukė dalį darbuotojų iš prastovos. 2013-03-16 buvo priimtas laikinojo administratoriaus įsakymas, kuriame konstatuota, kad jo priėmimo metu jau yra užbaigiamas dalies turto perdavimas, todėl yra aišku, kad prastovoje esantiems darbuotojams bankas neturi galimybių pasiūlyti jokio kito darbo, kuris atitiktų prastovoje esančių banko darbuotojų profesiją, specialybę, kvalifikaciją, todėl įsakyta nuo 2013-03-18, vadovaujantis DK 195 straipsnio 1 dalimi, už kiekvieną prastovos valandą visiems prastovoje esantiems banko darbuotojams mokėti Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio (6,06 Lt) dydžio apmokėjimą už kiekvieną prastovos valandą. Teismo teigimu, ieškovė, prašydama panaikinti ginčijamą 2013-03-16 įsakymą Nr. 46/2, iš esmės siekia, kad jos darbo užmokestį iki darbo sutarties nutraukimo (2013-07-04) reglamentuotų pirmiau paminėto 2013-02-12 įsakymo „Dėl AB Ūkio bankas veiklos bei darbuotojų darbo laikotarpiu nuo 2013-02-13“ 2.1 punktus, t.y. už prastovą ir toliau būtų mokama pagal DK 195 straipsnio 3 dalį ir dėl susidariusio atlygio skirtumo būtų padidintas jos finansinis reikalavimas atsakovei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011, aiškinant DK 195 straipsnio 3 dalį, konstatuoja, kad atvejis, kai darbovietėje nėra (neegzistuoja) kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, nepatenka į DK 195 straipsnio 3 dalies reguliavimo sritį. Tokiu atveju, jeigu prastovoje esantis darbuotojas jo rašytiniu sutikimu neperkeliamas į kitą darbą, už prastovos laiką, išskyrus buvimą darbo vietoje darbdavio reikalavimu (DK 195 str. 5 d.), jam mokama pagal DK 195 straipsnio 1 dalį, t. y. apmokama ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Teismas pagal atsakovės pateiktą darbuotojų sąrašą 2013-03-16 nenustatė, kad ginčijamo įsakymo priėmimo dieną (2013-03-16) būtų laisvų darbo vietų ir atsakovas jų nebūtų siūlęs ieškovei, todėl atmetė ieškovės argumentus, kad nepasiūlius ieškovei laisvos darbo vietos, atsakovas turėjo už prastovą ir toliau mokėti pagal DK 195 straipsnio 3 dalį. Teismas nustatė, kad po 2013-02-12, kuomet ieškovei buvo paskelbta prastova ir už ją mokama pagal DK 195 straipsnio 3 dalį, atsakovas į darbą priėmė vieną darbuotoją, pagal 2013-03-08 darbo sutartį Nr. 58 darbui Finansų ir rizikų valdymo departamente direktoriaus pareigoms nuo 2013-03-12 buvo priimtas, atsakovui paskelbiant moratoriumą šį darbą iki 2013-02-28 dirbęs, A. G.. Įvertinęs Tarybos pirmininko padėjėjos pareiginiuose nuostatuose bei Finansų ir rizikų valdymo departamento nuostatuose keliamus uždavinius ir funkcijas, teismas nurodė, kad negalima sutikti su ieškovės atstovo argumentu, jog laikinasis administratorius turėjo pareigą ją atšaukti iš prastovos ir pasiūlyti darbą skyriuje, kuriame ji anksčiau nedirbo ir neįgyvendino šiam skyriui keliamų uždavinių vien todėl, kad ji yra įgijusi Vytauto Didžiojo universitete verslo ir vadybos magistro kvalifikacinį laipsnį (specializacija finansai ir bankininkystė) bei dirbusi banko administracijoje. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad 2013-03-16 atsakovo laikinojo administratoriaus įsakymas Nr. 46/2 „Dėl apmokėjimo už prastovą AB Ūkio banko darbuotojams“ priimtas pažeidžiant DK 195 straipsnio nuostatas dėl mokėjimo už prastovos laiką (CPK 178 str., ĮBĮ 26 str., BĮ 97 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė Ž. Ž. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį panaikinti ir ieškovės ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas. DK 195 straipsnio 3 dalies taikymui turi egzistuoti šių aplinkybių visetas: 1) darbuotojo prastova ne dėl jo kaltės; 2) darbuotojui prastovos atveju nepasiūloma įmonėje esančio kito darbo; 3) laisva darbo vieta atitinka prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, ir šį darbą galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai. Byloje yra nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtinančios minėtų sąlygų egzistavimą. Teismas, nurodydamas, kad laisva darbo vieta turėjo būti tada, kai atsakovas priėmė ginčijamą įsakymą dėl apmokėjimo už prastovas, nepagrindė savo motyvo jokiomis materialinės teisės normomis.

2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas pripažino, kad 2013-03-08 priimant į darbą A. G., laikinasis administratorius net netikrino ar prastovose esančių atsakovo darbuotojų profesija, specialybė, kvalifikacija neatitinka Finansų ir rizikų valdymo departamento direktoriaus pareigoms keliamų reikalavimų. Teismo nurodytose Finansų ir rizikų valdymo departamento nuostatuose nėra jokių specialių reikalavimų direktoriaus kandidatūrai. Pagal pateiktą 2004-12-17 darbo sutartį A. G. departamento direktoriaus pareigose galėjo dirbti ne ilgiau kaip nuo 2012-11-09 iki 2013-02-28. Teismas nepagrįstai laikė, kad A. G. yra nepakeičiamas Finansų ir rizikų valdymo departamento direktorius, nors byloje nėra jokių įrodymų, kad A. G. profesija, specialybė, kvalifikacija skiriasi nuo ieškovės.

3. Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Priimant ginčijamą įsakymą buvo pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, kadangi įsakymas skirtas Darbo kodekse numatytų darbdavio prievolių išvengimui (DK 129 str., 140 str.). Jeigu atsakovas būtų ieškovę atleidęs 2013-03-16, jai būtų privalėjęs išmokėti 4 mėnesių išeitinę kompensaciją, tuo tarpu pagal atsakovo pasirinktą elgesio su darbuotojais modelį, atsakovas turi išmokėti tik 2 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

Atsiliepimas

Atsakovas BAB Ūkio bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Skunde nurodo, kad teismas, išanalizavęs visus byloje esančius įrodymus ir aplinkybes pagrįstai nurodė, jog pagal byloje esantį darbuotojų sąrašą nenustatyta, kad ginčijamo įsakymo priėmimo dieną būtų buvę laisvų darbo vietų ir kad atsakovas jų nebūtų pasiūlęs ieškovei, todėl nepagrįsta ieškovės išvada, kad nepasiūlius ieškovei laisvos darbo vietos, atsakovas turėjo už prastovą ir toliau mokėti pagal DK 195 straipsnio 3 dalį. Taip pat teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis ir tinkamai nustatė, kad nėra pagrindo teigti, jog laikinasis administratorius turėjo pareigą iš pravaikštos atšaukti ieškovę, o ne į darbą priimti kitą asmenį. A. G. kvalifikacija bei tinkamumas Finansų ir rizikų valdymo departamento direktoriaus pareigoms lyginant su ieškovės tinkamumu nėra abejotinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Banko veiklos apribojimas (moratoriumas) yra banko veiklos laikinas dalinis apribojimas, kuris taikomas kaip poveikio priemonė dėl banko veiklai keliamų reikalavimų pažeidimo arba prevencinė priemonė atsiradus pirmiesiems nemokumo požymiams (Bankų įstatymo 72 str. 1 d. 6 p., 76 str. 1 d., 73 str. 1 d., 76 str. 2 d.). Banko veiklos apribojimus nustato Bankų įstatymas ir priežiūros institucijos sprendimas dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo. Taigi, sprendžiant klausimą dėl moratoriumo metu banko veiklai taikytinų ribojimų ir jų apimties, turi būti vadovaujamasi: 1) Bankų įstatymu; 2) priežiūros institucijos sprendimu, kuriuo paskelbtas moratoriumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mediashop“ v. AB bankas ,,Snoras“, bylos Nr. 3K-3-721/2013). Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bankui veiklos apribojimai taikomi nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos.

Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“ iki 2013-04-30 buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, o Lietuvos banko valdybos 2013-02-18 nutarimu Nr. 03-31 AB Ūkio bankas buvo pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta licencija. Taigi atsakovo veiklos apribojimas buvo taikomas dėl banko nemokumo rizikos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendriausia prasme moratoriumo, taikomo dėl nemokumo, tikslas – atkurti mokumą arba riboti veiklą, mažinančią mokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. J. ir kt. prašymą patvirtinti finansinius reikalavimus AB banko „Snoras“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-618/2013).

Lietuvos banko valdybai priėmus nutarimą dėl atsakovo veiklos apribojimo (moratoriumo), AB Ūkio banko laikinasis administratorius 2013-02-12 įsakymu Nr. 7 „Dėl AB Ūkio bankas veiklos bei darbuotojų darbo laikotarpiu nuo 2013-02-13“ paskelbė visiems darbuotojams prastovą ne dėl jų kaltės ir vadovaujantis DK 195 straipsnio 3 dalimi įsakė mokėti darbo užmokestį už prastovą 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygį, bet ne mažesnį nei Vyriausybės patvirtintą minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą (t. 1, b. l. 48-49). Pagal minėtą AB Ūkio banko laikinojo administratoriaus įsakymą į darbo vietas turėjo atvykti tik tie banko darbuotojai, kurie buvo atšaukti iš prastovos atskirais laikinojo administratoriaus įsakymais (t. 1, b. l. 123-124, 126-138). AB Ūkio banko laikinasis administratorius 2013-03-16 priėmė įsakymą Nr. 46/2 „Dėl apmokėjimo už prastovą AB Ūkio banko darbuotojams“, kuriuo įsakė nuo 2013-03-18, vadovaujantis DK 195 straipsnio 1 dalimi, už kiekvieną prastovos valandą visiems prastovoje esantiems banko darbuotojams mokėti Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio (6,06 Lt) dydžio apmokėjimą už kiekvieną prastovos valandą (t. 1, b. l. 125). Minėtame įsakyme taip pat nurodyta, kad įsakymo priėmimo metu jau yra užbaigiamas dalies AB Ūkio banko turto, teisų, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas AB Šiaulių bankui, todėl yra aišku, kad prastovoje esantiems darbuotojams bankas neturi galimybių pasiūlyti jokio kito darbo, kuris atitiktų prastovoje esančių banko darbuotojų profesiją, specialybę, kvalifikaciją.

Nagrinėjamu atveju apeliantė ginčija AB Ūkio banko laikinojo administratorius 2013-03-16 priimtą įsakymą Nr. 46/2 „Dėl apmokėjimo už prastovą AB Ūkio banko darbuotojams“ jos atžvilgiu tuo pagrindu, kad atsakovas, turėdamas laisvų darbo vietų, jai nepasiūlė darbo, todėl už kiekvieną prastovos valandą apeliantei turėjo būti mokama pagal DK 195 straipsnio 3 dalies nuostatą.

Įstatyme nustatyta, kad prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.) (DK 122 str. 1 d.). Darbdavio mokėjimą darbuotojui už prastovos laiką reglamentuoja DK 195 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Nurodyto straipsnio 2–5 dalyse tiesiogiai reglamentuojami atvejai, kuriems esant taikomos kitokios apmokėjimo už prastovos laiką taisyklės, nei nustatyta straipsnio 1 dalyje, taip pat reglamentuojama konkreti, kiekvienam iš šių atvejų taikytina apmokėjimo tvarka. DK 195 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad: jeigu darbuotojui prastovos atveju nepasiūloma įmonėje esančio kito darbo pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam už kiekvieną prastovos valandą mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl DK 195 straipsnio 1, 3 dalių aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad darbdavys negali mokėti darbuotojui prastovos atveju Vyriausybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą, kai jis turi galimybę pasiūlyti darbuotojui prastovos atveju įmonėje esantį kitą darbą pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; nepasiūlęs tokio darbo darbdavys privalo mokėti darbuotojo 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlyginimą, bet ne mažiau nei Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. AB „Vakarų laivų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-282/2006). DK 195 straipsnio 3 dalies taikymui turi egzistuoti šių aplinkybių visetas: 1) darbuotojo buvimas prastovoje ne dėl jo kaltės; 2) darbovietėje egzistavimas kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; 3) tokio egzistuojančio kito darbo nepasiūlymas prastovoje esančiam darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. UAB ,,Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011). Atvejis, kai darbovietėje nėra (neegzistuoja) kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, nepatenka į DK 195 straipsnio 3 dalies reguliavimo sritį. Tokiu atveju, jeigu prastovoje esantis darbuotojas jo rašytiniu sutikimu neperkeliamas į kitą darbą, už prastovos laiką, išskyrus buvimą darbo vietoje darbdavio reikalavimu (DK 195 str. 5 d.), jam mokama pagal DK 195 straipsnio 1 dalį, t. y. apmokama ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė Ž. Ž. 2004-12-17 darbo sutarties Nr. 743 pagrindu buvo priimta dirbti į AB Ūkio banko aprūpinimo departamentą vadybininkės pareigoms (t. 1, b. l. 54-56). Apeliantė nuo 2010-03-15 dirbo tarybos pirmininko padėjėja (t. 2, b. l. 36), kurios darbą reglamentavo Tarybos pirmininko padėjėjos pareiginiai nuostatai (t. 2, b. l. 26). P. T. pirmininko padėjėjos pareiginius nuostatus padėjėjos pagrindinis uždavinys – pagalbos organizuojant tarybos posėdžius teikimas.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2013-02-12 iki 2013-05-24 atsakovas į darbą priėmė du darbuotojus: Finansų ir rizikų valdymo departamento direktorių (4 val.) ir Informacinių technologijų departamento direktorių (1 val.) (t. 1, b. l. 120). Apeliantė teigia, kad atsakovas turėjo jai pasiūlyti užimti Finansų ir rizikų valdymo departamento direktoriaus pareigas. Bylos duomenimis nustatyta, kad Finansų ir rizikų valdymo departamente direktoriaus pareigoms nuo 2013-03-12 buvo priimtas A. G., kuris pagal 2004-12-27 sudarytą darbo sutartį buvo priimtas į AB Ūkio banko Finansų ir rizikų valdymo departamentą vyresniojo ekonomisto pareigoms, o vėliau užėmė Finansų ir rizikų valdymo departamento direktoriaus pareigas, kurias ėjo iki 2013-02-28 (t. 2, b. l. 58-61,62-65). Nors apeliantė teigia, kad pagal pateiktą 2004-12-17 darbo sutartį A. G. departamento direktoriaus pareigose galėjo dirbti ne ilgiau kaip nuo 2012-11-09 iki 2013-02-28, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad įvertinus Tarybos pirmininko padėjėjos pareiginiuose nuostatuose bei Finansų ir rizikų valdymo departamento nuostatuose keliamus uždavinius ir funkcijas, nėra pagrindo išvadai, kad laikinasis administratorius turėjo pareigą apeliantę atšaukti iš prastovos ir pasiūlyti darbą skyriuje, kuriame ji anksčiau nedirbo ir neįgyvendino šiam skyriui keliamų uždavinių, kai tuo tarpu A. G. jau nuo 2004 metų dirbo Finansų ir rizikų valdymo departamente ir atliko funkcijas, susijusias su finansų ir rizikos valdymu, o iki banko veiklos apribojimo atliko ir šio departamento direktoriaus funkcijas.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, nėra pagrindo pripažinti, jog 2013-03-16 AB Ūkio banko laikinojo administratoriaus įsakymas Nr. 46/2 „Dėl apmokėjimo už prastovą AB Ūkio banko darbuotojams“ atsakovės atžvilgiu buvo priimtas pažeidžiant DK 195 straipsnio nuostatas dėl mokėjimo už prastovos laiką, todėl nėra pagrindo tenkinti ir patvirtinti papildomą apeliantės finansinį reikalavimą atsakovui.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad atsakovas neatnaujindamas veiklos, ginčijamo įsakymo priėmimo dieną, t. y. 2013-03-16, apeliantę iš darbo turėjo atleisti pagal DK 129 straipsnį, išmokant keturių mėnesių išeitinę kompensaciją.

Kaip minėta, atsakovo veiklos apribojimas buvo taikomas dėl banko nemokumo rizikos, todėl moratoriumo tikslas ir jam pasiekti būtinos teisinės priemonės analizuojamos nemokumą reglamentuojančių teisės normų kontekste. DK 137 straipsnis numato, kad pradėjus darbdavio bankroto procedūrą, darbo sutartys gali būti nutraukiamos laikantis bankroto įstatymų nuostatų. Tais atvejais, kai yra pradėta darbdavio bankroto procedūra, darbo sutarčių nutraukimui, visų pirma, taikytinas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) ir tik tuomet, kai šis įstatymas atitinkamų klausimų nereglamentuoja, darbo sutarčių nutraukimui turi būti taikomos DK ketvirtojo skirsnio „Darbo sutarties pasibaigimas“ normos. Dėl nurodytų aplinkybių apeliantės argumentai dėl kito atleidimo iš darbo pagrindo bei didesnės išeitinės išmokos jai paskaičiavimo laikytini nepagrįstais.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išsakytais motyvais nėra pagrindo. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiAlė BukavinienėAlvydas Poškus Dalia Višinskienė