Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas M. K. (M. K.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 24S171758 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. sausio 18 d. prašymą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis nekelia grėsmės Lietuvos saugumui. Migracijos departamentas nenustatė jokių duomenų ir aplinkybių, kurias būtų galima laikyti suteikiančiomis objektyvų ir pakankamą pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėtie (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatliko savarankiško vertinimo, o tik vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadomis, kurios yra nepagrįstos faktiniais duomenimis.

3. Migracijos departamentas pagal pareiškėjo 2023 m. sausio 18 d. prašymą jau buvo priėmęs 2023 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 23S24370, kuriuo atsisakė išduoti leidimą. Šis sprendimas buvo priimtas, atsižvelgus į VSD 2023 m. vasario 15 d. išvadą Nr. 18-1786 (toliau – ir Išvada 1), kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tačiau teismų sprendimais Migracijos departamento 2023 m. kovo 7 d. sprendimas buvo panaikintas, konstatuojant, jog VSD Išvada 1 yra nepagrįsta.

4. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi VSD 2023 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 18-8763 pateikta pakartotine išvada (toliau – ir Išvada 2), jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau, pareiškėjo teigimu, VSD Išvada 2 buvo surašyta perrašant Išvadą 1. VSD nenustatė jokių naujų aplinkybių, rėmėsi vieninteliu prieš 20 m. buvusiu pareiškėjo tarnybos Rusijos federacijos kariniame dalinyje faktu, todėl ji negali būti laikoma patikimu įrodymu.

5. Be to, Migracijos departamentas neteisingai vertino klausimyne pareiškėjo pateiktą informaciją apie darbovietes, kuriose jis dirbo 2002–2022 m., t. y. po to, kai išėjo iš tarnybos kariniame dalinyje, taip pat užimtas pareigas (kai kuriose iš jų – generalinis direktorius). Visos įmonės, kuriose dirbo pareiškėjas, yra privačios statybų veiklą vykdančios bendrovės. Migracijos departamento vertinimas, esą darbas generalinio direktoriaus pareigose patvirtina asmens lojalumą Rusijai, yra nepagrįstas.

6. Sprendimas grindžiamas samprotavimais, tačiau ne objektyviais duomenimis. Pareiškėjas Sprendimu diskriminuojamas ir baudžiamas už tai, kad jis yra Rusijos Respublikos pilietis. Atsakovas neįvertino dabartinės pareiškėjo veiklos Lietuvoje, aktyvaus įsitraukimo ir indėlio į Lietuvos sportinį gyvenimą, neatsižvelgė į tai, kad jis padeda sportuoti neįgaliesiems, yra bėgimo varžybų („Waiting For ParkRun“) organizatorius. Taip pat atsakovas neteisingai ir neobjektyviai vertino informaciją socialiniuose tinkluose. Pareiškėjas pateikė duomenis, kad jis nėra lojalus Rusijos valdžiai, nepalaiko karo prieš Ukrainą, tačiau atsakovas į tai neatsižvelgė. Pareiškėjas dalyvavo 2 prieš Rusijos Ukrainoje vykdomą karinę agresiją Lietuvoje vykusiuose mitinguose bei aktyviai reiškė savo politines pažiūras, kurios priešiškos Rusijos vykdomai politikai.

7. Pareiškėjas yra atviras ir geranoriškas bendradarbiauti su Migracijos departamentu ir VSD, kad šios institucijos pagal kompetenciją visapusiškai ir objektyviai patikrintų ir įsitikintų, jog jis nekelia grėsmės valstybės saugumui.

8. Migracijos departamentas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius vertino atmestinai. Su Lietuva pareiškėją sieja ne tik sutuoktinė ir sūnus, kurie turi leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir pareiškėjo dėdė (motinos brolis) ir jo dukra (pareiškėjo pusseserė), kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir gyvena Lietuvoje. Atsakovas nevertino pareiškėjo integracijos Lietuvos Respublikoje.

9. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas delsė vykdyti įsiteisėjusius 2023 m. priimtus jam palankius teismo sprendimus, kuriuose konstatuota, jog jis nekelia grėsmės Lietuvai.

10. Pareiškėjui teko ieškoti naujo darbdavio, kuris galėtų priimti jį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą UTPĮ nustatytomis sąlygomis pagal jo turimą aukštąjį pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus išsilavinimą, UAB „Balticvita“, kurios ekonominės veiklos rūšis – „Gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba (4120)“ išdavė tarpininkavimo raštą dėl pareiškėjo priėmimo dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą (vyriausiuoju inžinieriumi) UTPĮ nustatytomis sąlygomis.

11. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė, neįvertinęs jo individualios situacijos, nesivadovaudamas gero viešojo administravimo principu.

12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir vertindamas, ar jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, atliko savarankišką tyrimą ir vertinimą, o ne tik rėmėsi VSD išvada. Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2022 m. vasario 24 d. Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios nebandė atsiriboti nuo Rusijos valdžios veiksmų ir reguliariai iki pat išvykimo iš Rusijos dalyvavo Rusijos valdžios bei karą prieš Ukrainą finansuojančios įmonės „Gazprombank“ organizuojamuose ir finansuojamuose sporto renginiuose, akcentuodamas gerą šių renginių organizavimą, draugiškai fotografavosi su asmenimis, demonstruojančiais Rusijos Gynybos ministerijos simboliką, ir demonstravo Rusijos triatlono federacijos oficialią simboliką, kuriam vadovauja K. Š. (Rusijos Gynybos ministro S. Š. dukra), kuri taip pat aktyviai palaiko karą Ukrainoje. Tokie pareiškėjo veiksmai atskleidžia jo subjektyvią poziciją dėl šios simbolikos demonstravimo ir poziciją dėl Rusijos Federacijos politinio režimo. Pareiškėjas skunde nepaneigė aplinkybės, kad jis, gyvendamas Rusijoje, priklausė bėgikų bendruomenei, kuri tvirtais ilgalaikiais ryšiais susieta su Rusijos struktūromis, finansuojančiomis bei skatinančiomis karą prieš Ukrainą.

14. Skundžiamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ne spėjimais ar įtarimais, o nustatytais faktais. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos.

15. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas siekia sudaryti klaidingą įspūdį, neva jis nėra niekaip susijęs su „Gazprombank“ ar „IRON STAR“. Nuo 2022 m. vasario 24 d. karo pradžios iki pat išvykimo iš Rusijos pareiškėjas savo socialiniuose tinkluose lojaliai vertino ne tik įmonę „Gazprombank“, bet ir organizaciją „IRON STAR“. Šios organizacijos simboliką jis savo socialiniuose tinkluose demonstruoja itin dažnai. Remiantis oficialiais „IRON STAR“ internetiniais resursais, „IRON STAR“ pagrindiniai partneriai yra Rusijos triatlono federacija ir „Gazprombank“.

16. Migracijos departamentas papildomai nustatė aplinkybes, susijusias su pareiškėju, kurios papildo VSD išvadą, įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika (sutuoktinė ir pilnametis sūnus turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje) bei pagrįstai konstatavo, kad šių asmenų buvimas Lietuvoje savaime nesuteikia jam teisės likti Lietuvoje ir pareiškėjui, o jo Lietuvoje pragyventas laikotarpis neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Pareiškėjo nurodomi asmenys (motinos brolis, pusseserė, pilnametis sūnus ir kt.) nėra laikomi šeimos nariais. Pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje.

17. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad jis turi ryšius su Rusijos Federacija. Pareiškėjas nėra turėjęs leidimų laikinai gyventi ir Lietuvoje nėra dirbęs, iki 2022 m. lapkričio 24 d. gyveno ir dirbo Rusijoje. Stiprius ryšius su Rusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo šeimos interesais.

18. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad UAB „Savrenta“ (toliau – ir Bendrovė) turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) biudžetui bei šiuo metu realiai nevykdo oficialiai deklaruojamos veiklos ir negali priimti pareiškėjo nuolatiniam darbui Lietuvos Respublikoje pagal darbo funkciją, dėl kurios buvo sulygta, už Bendrovės įsipareigotą mokėti mėnesinį darbo užmokestį. Pareiškėjas neatitiko sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, todėl Migracijos departamentas turėjo ne teisę, bet pareigą priimti ginčijamą Sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra teisinio pagrindo.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

20. VSD nurodė, kad pareiškėjo skunde nėra pateiktų argumentų, galinčių patvirtinti, kad VSD, teikdamas įvertinimą, būtų nukrypęs nuo nacionalinio saugumo koncepcijos ar būtų piktnaudžiavęs savo įgaliojimais (nacionalinio saugumo koncepciją panaudojęs be racionalaus pagrindo).

21. Byloje surinkti duomenys leidžia teigti, kad atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamą Sprendimą, nes VSD raštuose pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo siekis gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Nacionalinis saugumas yra susijęs su viešuoju interesu, kurio užtikrinimas turi prioritetą prieš formalų teisės normų taikymą.

22. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-13862-641/2024 konstatavo, jog VSD raštuose pateiktos išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui yra pagrįstos.

23. Stiprius ryšius su Rusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo šeimos interesais.

24. VSD nuomone, skundžiamas Sprendimas priimtas pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.

II.

25. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą atmetė.

26.1. pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis, iš kilmės valstybės išvykęs 2022 m. lapkričio 20 d. kelionės maršrutu Maskva – Stambulas – Roma – Ryga – Lietuva į Lietuvos Respubliką atvyko 2022 m. lapkričio 24 d.

26.2. Pareiškėjas 2023 m. sausio 8 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2301-LLG-1245 (toliau – ir Prašymas), ketindamas dirbti UAB „Savrenta“ aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją (Įstatymo 40 str. 1 d. 4¹ p. ir 44¹ str.).

26.3. Migracijos departamentas pagal pareiškėjo 2023 m. sausio 18 d. prašymą buvo priėmęs 2023 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 23S24370, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą tuo pagrindu, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

26.4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7090-1114/2023 panaikino Migracijos departamento 2023 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 23S24370, taip pat panaikino atsakovo sprendimus, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, uždrausta jam atvykti į Lietuvą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymus išnagrinėti iš naujo ir priimti dėl jų sprendimus (administracinė byla Nr. eI2-7090-1114/2023, teisminio proceso Nr. 3-61-3-03740-2023-4). LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

26.5. Migracijos departamentas, vykdydamas įpareigojimą iš naujo išnagrinėti asmens prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, 2024 m. liepos 22 d. priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti nacionaliniam saugumui, jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu, Bendrovė turi nepriemoką valstybės socialinių fondų biudžetams ir nevykdo ekonominės veiklos.

27. Teismas pažymėjo, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023, be kita ko, buvo nurodyta, jog VSD 2023 m. vasario 15 d. išvada Nr. 18-1786 (Išvada 1) nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo buvimas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tačiau ši pareiškėjo skunde akcentuojama aplinkybė, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti Sprendimo nepagrįstumą.

28. Migracijos departamentas, vykdydamas LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartį, 2023 m. liepos 17 d. išsiuntė VSD raštą Nr. 10K-8294, kuriuo prašė pateikti pakartotinę išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui. VSD 2023 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 18-8763 pateikė asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Byloje nėra ginčo, kad, pildydamas klausimyną Migracijos departamente, pareiškėjas nurodė, jog 1995–2000 m. studijavo (buvo kursantas) Maskvos karinės inžinerijos akademijoje, gavo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus diplomą, po studijų 2000–2002 m. tarnavo Maskvos karinės apygardos statybos valdyboje, karinio dalinio Nr. 55566 darbų vykdytoju, įgijo vyresniojo leitenanto karinį laipsnį. 2023 m. rugpjūčio 11 d. VSD raštas Nr. 18-8763 „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtina aplinkybę, jog VSD pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Grėsmės vertinimo išvada priimta atsižvelgus į geopolitinę situaciją, į tai, kad pareiškėjas yra išėjęs į atsargą iki jam sukaks 55 m., todėl turi pareigą dalyvauti Rusijos kariuomenės veikloje, jei būtų pakviestas bei išdėstytą informaciją, jog pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos kariniame dalinyje, privalo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

29. Teismas pritarė Išvadoje 2 pateiktam VSD vertinimu, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis yra įtrauktas į atsargą. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionaliniu saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos kariuomene (tarnybos Rusijos kariuomenėje), esant susiklosčiusiai geopolitinei situacijai. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.

30. 2023 m. gegužės 4 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prieglobsčio prašymą. VSD, atlikęs pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, pateikė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu 2023 m. rugpjūčio 11 d. teikė išvadą Nr. 18-8763. Papildomų aplinkybių, keičiančių minėtą 2023 m. rugpjūčio 11 d. VSD išvadą Nr. 18-8763, nenustatė. 2023 m. sausio 19 d. pareiškėjo klausimynas, 2023 m. liepos 19 d. Migracijos departamento vykdytos Rusijos Federacijos pareiškėjo apklausos transkripcija patvirtina aplinkybę, jog Migracijos departamentas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio, atlikdamas tyrimą detaliai apklausė pareiškėją bei suteikė jam galimybę pateikti paaiškinimus. Iš pareiškėjo apklausos duomenų nustatyta, jog jis, duodamas paaiškinimus Migracijos departamente, nurodė 1995–2000 m. studijavęs ir baigęs Kuibyševo karo akademiją Maskvoje, po Akademijos baigimo du metus tarnavo Statybų vadyboje Maskvos karinėje apygardoje, vykdė darbų vykdytojo, statybvietės viršininko pareigas. Paliudijo palaikantis draugiškus ryšius su kartu karinę tarnybą atlikusiu Rusijos Federacijos atsargos karininku A. I. (A. I.), kurių nenurodė pildydamas 2023 m. sausio 19 d. klausimyno 5 klausimą. Patvirtino esantis Rusijos Federacijos atsargos karininkas, turintis 1-ojo tinkamumo lygį, nebuvęs pašauktas į Rusijos Federacijos karinį komisariatą ar kitokį karinį padalinį. Deklaravo smerkiantis Rusijos Federacijos pradėtą karo agresiją Ukrainoje ir palaikantis Ukrainos tautą, turintis ryšių bei kilmės šaknų Ukrainoje ir Lietuvoje. 2024 m. liepos 15 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S166724 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, kuriame, be kita ko, pasisakyta dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-13862-641/2024 pareiškėjo skundą atmetė bei nurodė, kad byloje nustatytų ir pareiškėją individualizuojančių aplinkybių visuma sudarė pagrindą Migracijos departamentui spręsti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę. LVAT 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2490-463/2024 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą dėl jo grėsmės saugumui nebuvimo grindžia iš esmės analogiško pobūdžio motyvais ir aplinkybėmis, kurios buvo išnagrinėtos administracinėje byloje Nr. el3-13862-641/2024, todėl teisinis faktinių aplinkybių vertinimas negali būti skirtingas.

31. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu prieglobsčio prašymo byloje buvo konstatuota, jog tiek į bylą atsakovo pateiktos VSD išvados, tiek Sprendimo motyvų dalis dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo paneigia pareiškėjo ir jo atstovo argumentus, jog pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui vertinimas Migracijos departamento buvo atliktas formaliai, pasirėmus tik Išvada 1, kuri yra paremta tik pareiškėjo studijų karo akademijoje bei karinės tarnybos Rusijos karinėse pajėgose prieš 20 m. aplinkybe ir kuri teismų priimtuose sprendimuose buvo pripažinta vienareikšmiškai nepatvirtinančia pareiškėjo lojalumo Rusijos vykdomai politikai ir jo grėsmės Lietuvos valstybei, kadangi jo studijų ir darbo kariniame padalinyje metu 1995–2002 m. buvo visai kitokia geopolitinė situacija. Byloje ištirti įrodymai pagrindė, kad atsakovas pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui nustatė, remdamasis net keturis kartus (2023 m. vasario 15 d., 2023 m. gegužės 2 d., 2023 m. rugpjūčio 11 d., 2023 m. rugsėjo 27 d.) VSD atliktu pareiškėjo individualios situacijos vertinimu, kuris buvo vykdytas, skirtingai nuo pareiškėjo teiginių, ne tik įvertinus LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023, išdėstytus argumentus dėl pareiškėjo studijų karo akademijoje ir karo tarnybos Rusijos karinėse pajėgose prieš 20 metų aplinkybių bei jų vertinimo, kaip vienareikšmiškai nepatvirtinančių pareiškėjo lojalumo Rusijos vykdomai politikai ir jo grėsmės Lietuvos valstybei, tačiau ir kitų šiame teismo sprendime nustatytų pareiškėją individualią situaciją charakterizuojančių aplinkybių kontekste.

32. Teismas prieglobsčio byloje nurodė, kad pareiškėjas nei skundu, nei teismo posėdyje duotais paaiškinimais, nei į bylą pateikta įrodymų visuma nepaneigė Sprendime konstatuotų aplinkybių, jog jis gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar (ir) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijos Federacijos lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis). Pareiškėjas neneigė Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, kad aktyviai užsiėmė bėgimo, triatlono sportu, priklausė Rusijos bėgikų bendruomenei, nepaneigė, jog ši bendruomenė yra tvirtais ilgalaikiais ryšiais susieta su Rusijos struktūromis, finansuojančiomis bei skatinančiomis karą prieš Ukrainą. Pareiškėjas iki 2023 m. sausio mėn. bendravo su asmenimis, aktyviai palaikančiais Rusijos valdžios politiką Ukrainos atžvilgiu, ir atsakovui neatskleidė informacijos apie turimą artimą ryšį su draugu A. I., dirbusiu kontraktiniu Rusijos kariuomenėje ir esančiu Rusijos kariuomenės atsargos įskaitoje, kuris gali būti lojalus Rusijos režimui asmuo. Tai, teismo nuomone, patvirtina Sprendimo motyvų bei išvados, jog pareiškėjo gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas prieglobsčio byloje sprendė, kad VSD išvadose konstatuotos aplinkybės bei Migracijos departamento atlikto tyrimo dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo metu surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjo ryšiai iš karo tarnybos Rusijos kariuomenėje, suponuojantys galimą jo pažeidžiamumą, yra susiformavę ir nenutrūkę (tebesitęsiantys), kadangi pareiškėjas yra Rusijos kariuomenės atsargos karininkas, kuris, kaip nurodė pats, gali būti pakviestas atlikti karo tarnybą Rusijoje bei nėra nutraukęs ryšių su kartu su juo karo tarnybą atlikusiu atsargos karininku. Pareiškėjas neneigė, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką bei jau būdamas Lietuvoje iki 2023 m. sausio mėn. palaikė ryšius su Rusijos piliečiais, aktyviai palaikančiais Rusijos režimą. Teismas prieglobsčio byloje padarė išvadas, jog nepriklausomai nuo pareiškėjo deklaruojamo Ukrainos suvereniteto palaikymo, jo atliekami veiksmai labiau rodo ne antirusiškas, tačiau prorusiškas pareiškėjo pažiūras bei elgseną – priklausymą Rusijos bėgikų bendruomenei, kuri yra ilgalaikiais ryšiais susijusi su Rusijos struktūromis, finansuojančiomis bei skatinančiomis karą prieš Ukrainą, dalyvavimą „IRON STAR“ remiame bėgimo renginyje, kuris buvo remiamas Rusijos valdžios ir rėmėjų „IRON STAR“, „Gazprombank“, finansuojančių bei skatinančių karą Ukrainoje, „IRON STAR“, Rusijos gynybos ministerijos simbolikos bei Rusijos kariuomenę šlovinančio patriotinio sporto renginio „Volokamskij rubež“ ženklo viešinimas savo socialinėse paskyroje „Facebook“ ir „Instagram“. Todėl Migracijos departamentas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Tokia išvada padaryta atsižvelgus į tai, kad, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjo ryšius su Rusijoje gyvenančiais asmenimis bei jo paties prorusišką elgseną, VSD atliktą pareiškėjo, kaip Rusijos atsargos karininko, situacijos vertinimą bei tai, jog vien faktas, kad jis dabar nebepalaiko ryšių ir nebebendrauja su prorusiškas pažiūras turinčiais asmenimis, buvusiais Rusijos karininkais, pats savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra negrįžtamai nutrūkę (neatsinaujins) bei negali kilti grėsmė.

33. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas neatsižvelgė į ankstesniais teismo sprendimais konstatuotas aplinkybes. Nagrinėjant bylą nesurinkta jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas priimtu Sprendimu yra diskriminuojamas ir baudžiamas už tai, kad jis yra Rusijos Respublikos pilietis. Prašymo nagrinėjimas pagal teisės aktus ir jose įtvirtintas procedūras negali būti vertinamas kaip diskriminacija.

34. Teismo vertinimu, pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės, jog jis prieš daugiau nei 20 m. baigė studijas karinės inžinerijos akademijoje bei tarnybą Maskvos karinės apygardos kariniame dalinyje Nr. 55566 ir iš tarnybos pasitraukė savo noru, buvo išrašytas į atsargą (iki asmeniui sukaks 55 metai) be jokių išmokų, nepaneigia galimybės, kad pareiškėjas gali būti verbuojamas Rusijos žvalgybos tarnybų. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia Sprendime nustatytų ir išdėstytų faktų, kad kyla grėsmė Lietuvos valstybės saugumui dėl kontržvalgybinių rizikų Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kaip pagrįstai konstatuota Sprendime.

35. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad Bendrovė tarpininkavimo rašte Nr. 20230117-010045 nurodė, jog įsipareigoja kas mėnesį pareiškėjui mokėti mėnesinį 2 653 Eur darbo užmokestį. Sprendime konstatuota, jog remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis, nuo 2024 m. gegužės mėn. Bendrovėje įdarbintų asmenų nėra, o nuo 2024 m. birželio 27 d. nėra ir įdarbinto direktoriaus. Nustatyta, jog Migracijos departamento pateiktais duomenimis (kurių pareiškėjas neginčijo), Bendrovė turi 1 034,17 Eur nepriemoką Sodros biudžetui, t. y. daugiau negu vienos bazinės socialinės išmokos dydžio. Nurodytos aplinkybės pagrįstai leidžia abejoti pareiškėjo deklaruojamu gyvenimo Lietuvoje tikslu ir sąlygomis. Migracijos departamentas sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjui įrodyti ketinimų dirbti tikrumą, tačiau pareiškėjas šių aplinkybių neįrodė. Teismo posėdžio metu patvirtino, jog kitų atsakovo Sprendime nurodytų teisinių pagrindų, neginčija, išskyrus jo grėsmę valstybės saugumui. Tačiau pareiškėjo argumentai dėl to, kad jis nekelia grėsmės saugumui, yra paneigti byloje surinktų duomenų visuma.

36. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, jo socialinius ir ekonominius ryšius. Nustatyta, kad asmeniui nacionalinės vizos ar leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, jis neturi ilgalaikių ryšių, nes Lietuvoje nėra dirbęs. Pareiškėjo sutuoktinė (Rusijos pilietė) Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą deklaravo nuo 2023 m. lapkričio 24 d. iki 2024 m. liepos 1 d., iki to laiko pareiškėjo sutuoktinės gyvenamoji vieta buvo deklaruota Rusijoje. Sodros informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje nedirbo ir šiuo metu nedirba, o pilnametis sūnus (Rusijos pilietis) nuo 2020 m. liepos 14 d. iki 2024 m. birželio 4 d. turėjo leidimus laikinai gyventi, o nuo 2024 m. gegužės 31 d. jam išduotas leidimas nuolat gyventi, galiojantis iki 2029 m. gegužės 31 d., išduotas studijų ir darbo pagrindu. Be to, pareiškėjo sutuoktinė nuo leidimo nuolat gyventi išdavimo iš Lietuvos buvo išvykusi 5 kartus, o sūnus leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu 3 kartus vyko į Rusiją. Prieglobsčio byloje ir nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas tebepalaiko glaudžius ryšius su kilmės šalimi. Teismo posėdžio metu patvirtino, jog kilmės šalyje gyvena jo motina, Maskvos srityje pareiškėjas turi butą. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytų asmenų, dėdės ir pusseserės buvimas neatsveria grėsmės valstybės saugumui, juolab, kad nurodyti asmenys nelaikomi šeimos nariais. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo šeiminiai, socialiniai, ekonominiai ryšiai nepagrindžia glaudžios integracijos su Lietuvos valstybe.

37. Į bylą pateikti pareiškėjo papildomi duomenys apie pareiškėjo aktyvią sportinę veiklą Lietuvoje, padėkos už tai, publikacijos visuomenės informavimo priemonėse ir kiti panašaus pobūdžio duomenys, teismo įsitikinimu, negali paneigti Sprendime nustatytų leidimo neišdavimo pagrindų. Dėl panašaus pobūdžio įrodymų teismas yra pasisakęs prieglobsčio byloje.

38. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, jog atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė Įstatymo normas. Pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Sprendimo motyvus bei pareiškėjo situacijos vertinimą, priimtą sprendinį bei jų atitiktį pritaikytiems teisiniams pagrindams.

39. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašymą dėl norminio akto ištyrimo pateikė kaip alternatyvų prašymą, tačiau jame neišdėstė konkrečių teisinių motyvų dėl minėto norminio akto neatitikimo teisės aktams. Pagal minėto prašymo abstraktaus pobūdžio turinį teismui nekilo abejonė dėl prašomo ištirti norminio administracinio akto teisėtumo, todėl jo prašymo netenkino.

III.

40. Pareiškėjas M. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas – 1,21 Eur už advokato teisines paslaugas bei sumokėtą 11,25 Eur žyminį mokestį.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas neatliko pareigos visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes. Teismas nenagrinėjo ir nevertino esminių pareiškėjo skundo motyvų ir dalies pridėtų įrodymų, nors juos priėmė. Teismas neteisėtai suteikė išskirtinę įrodomąją galią VSD Išvadai 2, pabrėždamas, kad pritaria joje pateiktam vertinimui. Teismas neįsigilino į pareiškėjo individualias aplinkybes, priėmė formalų, deklaratyviais teiginiais paremtą nepagrįstą, neteisėtą ir neteisingą procesinį sprendimą.

42. Vykdydamas LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartį, Migracijos departamentas turėjo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. sausio 18 d. prašymą išduoti jam leidimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto pagrindu. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, privalėjo nustatyti, ar buvo pašalintos aplinkybės, dėl kurių ankstesnis Migracijos departamento sprendimas teismo buvo panaikintas. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nustatyta, kad VSD Išvada 1 nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvis saugumui, o daugiau kaip prieš 20 m. buvęs pareiškėjo tarnybos kariniame dalinyje faktas vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijos vykdomai politikai ir galimos grėsmės Lietuvos valstybei. Įvertinus VSD Išvados 1 ir Išvados 2 turinius, Išvada 2 negali būti laikoma pakankamu įrodymu, jog dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje kyla grėsmė valstybės saugumui. VSD Išvadoje 2 nenurodė jokių naujų nustatytų aplinkybių, kurios leistų daryti objektyvią išvadą dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje grėsmės. Tiek Išvada 1, tiek Išvada 2 pagrįstos tuo pačiu pareiškėjo biografijos (mokymosi ir darbo) faktu, kurį nurodė pats pareiškėjas, sąžiningai atsakydamas į atsakovo klausimus. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar Išvada 2 atitinka LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartyje išdėstytus reikalavimus. Teismas perrašė kai kurias tezes iš 2025 m. balandžio 17 d. priimto teismo sprendimo, priimto nagrinėjant ginčą dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 24S166724 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio. Pareiškėjas pažymi, jog, priešingai nei nurodytoje byloje, prieglobstis pareiškėjui nebuvo suteiktas ne dėl to, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, o dėl to, kad nenustatyta aplinkybių, jog pareiškėjas atitinka UTPĮ nustatytus pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo sąlygas. Taip pat pareiškėjas su skundu pateikė teismui įrodymus, kurie nebuvo vertinti byloje dėl prieglobsčio nesuteikimo. Teismas nevertino pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su atsakovo tendencingai ir nesąžiningai atrinktų publikacijų iš pareiškėjo paskyrų socialiniuose tinkluose vertinimu. Be to, teismas neteisingai nurodė, kad VSD pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui tikrino net 4 kartus, nes VSD raštai (2023 m. vasario 15 d., 2023 m. gegužės 2 d., 2023 m. rugpjūčio 11 d., 2023 m. rugsėjo 27 d.) yra lydraščio formos, kuriuose nurodyta, jog Migracijos departamentui nuomonė nebus teikiama arba jau yra pateikta Išvada 1. Pareiškėjas 2025 m. kovo 13 d. kreipėsi į VSD su prašymu atlikti pakartotinį jo galimos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, bet gavo formalų 2025 m. kovo 19 d. raštą Nr. 18-3118, kad teisės aktai nenumato galimybės užsieniečiui ar jo atstovui galimybės tiesiogiai kreiptis į VSD dėl grėsmės vertinimo. Taigi VSD atsakymas (raštas) ir VSD išvada dėl užsieniečio keliamos grėsmės vertinimo yra skirtingi dokumentai, todėl VSD rašto nurodymas automatiškai nereiškia, kad šio VSD rašto pagrindu yra sprendžiama dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas skunde nekėlė klausimo dėl VSD kompetencijos teikti išvadas dėl užsieniečių grėsmės valstybės saugumui vertinimo.

43. Pareiškėjas skunde akcentavo, jog Migracijos departamentas delsė vykdyti įsiteisėjusią LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartį ir pareiškėjo 2023 m. sausio 18 d. prašymą išduoti leidimą. Kadangi Migracijos departamentas delsė priimti sprendimą, pareiškėjui negali būti priekaištaujama, jog jis nebeatitinka leidimo išdavimo sąlygų, susijusių su darbdavio tarpininkavimu, nes kartu su prašymu jis pateikė visus reikiamus dokumentus. Jis kartu su skundu pateikė naujo potencialaus darbdavio UAB „Balticvita“ tarpininkavimo raštą, tačiau teismas šio įrodymų netyrė.

44. Pareiškėjas yra linkęs bendradarbiauti su Migracijos departamentu ir VSD, todėl sutinka būti tiriamas poligrafu.

45. Dėl priimtų atsakovo, VSD ir teismo sprendimų pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas dėl tautybės.

46. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat pareiškėjas, nekartodamas skunde nurodytų argumentų, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

47. Atsakovas Migracijos departamentas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

48. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia selektyviai atrinktomis aplinkybėmis, kvestionuodamas išsamaus ir kompleksinio tyrimo dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniams saugumui, todėl jo apeliacinio skundo argumentai laikomi deklaratyviais.

49. Pareiškėjas selektyviai cituoja LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023. Minėtoje byloje teismas nurodė ne tik tai, kad VSD išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui nėra pakankama konstatuoti, jog pareiškėjo buvimas / gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, bet ir tai, jog, įvertinus skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose išdėstytas aplinkybes, matyti, kad visapusiško ir objektyvaus individualaus vertinimo Migracijos departamentas neatliko, į sprendimus buvo perkelta VSD išvada. Taigi teismas nustatė konkretų trūkumą - Migracijos departamentas neatliko individualaus tyrimo. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į nurodytus teismo išaiškinimus, pašalino nustatytą trūkumą ir atliko individualų, visapusišką ir objektyvų tyrimą, surinko papildomus duomenis apie pareiškėją, kurie patvirtina VSD išvadoje pateiktus rezultatus. Šioje byloje turi būti vertinama ne VSD išvada ar jos turinys, o Migracijos departamento sprendimas.

50. Taip pat, atsakovo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis ir atsižvelgti į prejudicinę reikšmę turinčią teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2490-463/2024. Paties pareiškėjo prašymu nagrinėjama byla buvo sustabdyta, kol bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-13862-641/2024 (LVAT byla Nr. eA-2490-463/2024). Pareiškėjas prašyme pats nurodė, kad tiek šioje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. eI3-13862-641/2024, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl prieglobsčio bylos, esminis klausimas yra tai, ar pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, minėtoje byloje pareiškėjui prieglobstis nebuvo suteiktas būtent dėl jo keliamos grėsmės.

51. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog kitų ginčijamame sprendime nurodytų teisinių pagrindų, neginčija, išskyrus jo grėsmę valstybės saugumui. Atitinkamai pareiškėjo apeliaciniame skunde teikiami argumentai dėl kitų ginčijamo sprendimo pagrindų, atmestini.

52. Taip pat atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl poligrafo tyrimo, nes pareiškėjo atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, kurių jis nepaneigė. Taigi galimas tyrimas poligrafu nepašalins pareiškėjo pažeidžiamumą suponuojančių aplinkybių (pareiškėjo veikla, prorusiškos pažiūros, polinkis demonstruoti su Rusijos režimų susijusią simboliką ir kt.), kartu sudarančias pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia objektyviais įrodymais savo teiginių, kad jis yra diskriminuojamas dėl tautybės. Aplinkybė, kad teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, negali būt vertinama, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas dėl savo individualių savybių.

54. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrįstų argumentų, kad asmens teisė į gyvenimą ir darbą Lietuvos Respublikoje galėtų būti užtikrinama ignoruojant nacionalinio saugumo interesus – saugomus gyvybinius ir pirmaeilius valstybės saugumo interesus. Pareiškėjo nurodomos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių (toliau – ir Direktyva) tikslai, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, būtų nustatyti nacionalinėje teisėje, išlaikant vertinimo objektyvumą ir teisėtumą, bus pasiekti, jeigu viešojo administravimo institucijos individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai nurodys argumentus, kodėl neišduodamas ar panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrins nepriklausomi ir nešališki teismai, vadovaudamiesi, be kita ko, ir Europos Sąjungos bendraisiais principais, taip pat nacionaliniu konstituciniu teisinės valstybės principu. Atitinkamai nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

55. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

56. VSD vertinimu, apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas. VSD raštais – 2023 m. vasario 15 d. Nr. 18-1786, 2023 m. gegužės 2 d. Nr. 18-4779, 2023 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 18-8763, 2023 m. rugsėjo 27 d. Nr. 18-10162 (toliau – ir VSD raštai) Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė Sprendimą, nes, vadovaujantis jame nurodytais Įstatymo pagrindais ir reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, yra pakankamas pagrindas manyti, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atitinkamai teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo Migracijos departamento Sprendimas paliktas galioti.

57. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos kariuomene – šie pareiškėjo ryšiai nebuvo atsitiktiniai, tarnybą Rusijos kariuomenėje jis pasirinko kryptingai, po tikslinių studijų Maskvos karo akademijoje, kur jis įgijo inžinieriaus specialybę ir aukštą vyresniojo leitenanto (karininko) laipsnį. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.

58. Tai, kad teismas, išsamiai išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, jog VSD yra kompetentingas subjektas vertinti, ar pareiškėjo, kaip užsieniečio, buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nereiškia, kad teismas suteikė išskirtinę įrodomąją galią VSD išvadai. Teismas, pripažindamas VSD išvadą vienu iš įrodymų pareiškėjo keliamai grėsmei konstatuoti, atsižvelgė, be kita ko, į tai, kad VSD visapusiškai įvertino turimus duomenis, išnagrinėjo LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartį ir joje išdėstytas su pareiškėju susijusias aplinkybes. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad reikalavimas įrodyti pareiškėjo konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, būtų akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose.

59. Teismas buvo saistomas administracinėje byloje Nr. el3-13862-641/2024 pateikto teisinio faktinių aplinkybių vertinimo ir toks vertinimas negali būti skirtingas nagrinėjamoje byloje.

60. VSD papildomai pažymi, jog pareiškėjas ilgą laiką (nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2022 m. rugsėjo 16 d.) buvo Rusijos Federacijos įmonių direktorius ir ?kcininkas. Pareiškėjas nenutraukė verslo ryšių Rusijoje net ir 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus Rusijos plataus masto karinei agresijai Ukrainoje. Šios faktinės aplinkybės papildomai patvirtina teismo išvadą, kad jis ilgą laiko tarpą po 2022 m. vasario 24 d. viešai ir aktyviais veiksmais demonstravo pagarbą bei lojalumą Rusijos valdžiai. Pareiškėjas atsakovui neatskleidė aplinkybių, kad jis buvo ne tik Rusijos Federacijos įmonių samdomas darbuotojas, bet ir įmonių savininkas. Taip pat pareiškėjas Rusijos Federacijoje vertėsi ir individualia veikla, tačiau šios aplinkybės Migracijos departamentui irgi nenurodė. Pareiškėjo sutuoktinė (Rusijos Federacijos pilietė) 2008–2023 m. dirbo Rusijos Federacijos valstybinėje mokymo įstaigoje Odincovo 10-ajame licėjuje, 2022 m. vasario 9 d. ji buvo apdovanota Maskvos srities švietimo ministro garbės raštu. Iki 2023 m. lapkričio 23 d. gyvenamąją vietą ji deklaravo Rusijos Federacijoje. VSD duomenimis, pareiškėjo sutuoktinė iki šiol verčiasi korepetitorės darbo praktika Rusijoje. Lietuvos Respublikoje ji niekada nėra dirbusi. Turėdama leidimą gyventi Lietuvoje ji periodiškai grįžta į Rusijos Federaciją. Be to, Rusijos Federacijoje iki šiol gyvena pareiškėjo brolis, kiti giminaičiai, verslo partneriai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

61. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. 24S171758, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

62. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek atsakovo surinktus duomenis, tinkamai pritaikė Įstatymo normas, tuo tarpu pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Sprendimo motyvus bei jo situacijos vertinimą.

63. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismas neatliko pareigos visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, Išvada 2 negali būti laikoma pakankamu įrodymu, jog dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje kyla grėsmė valstybės saugumui, taip pat teismas neteisingai nurodė, kad VSD pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui tikrino net 4 kartus, dėl priimtų sprendimų pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas dėl tautybės.

64. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

65. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. sausio 18 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ketindamas UAB „Savrenta“ dirbti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą (pagal profesiją – vyriausiasis inžinierius). 2023 m. kovo 7 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 23S24370 ir 2023 m. kovo 9 d. sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą Nr. 23SD5794, nes buvo nustatyta, kad jo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Nesutikdamas su šiais Migracijos departamento sprendimais, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7090-1114/2023 pareiškėjo skundą tenkino – panaikino minėtus Migracijos departamento sprendimus ir įpareigojo pareiškėjo 2023 m. sausio 18 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 trečiojo suinteresuoto asmens VSD apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

66. Taip pat nustatyta, kad 2023 m. gegužės 4 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento 2024 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 24S166724 nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei VSAT pavesti vykdyti M. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją procedūrą. Pareiškėjas dėl šio Migracijos departamento sprendimo panaikinimo kreipėsi į Regionų administracinį teismą, kuris 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-13862-641/2024 pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2490-463/2024 Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nagrinėtu atveju Migracijos departamentas gavo VSD išvadas, kuriuose konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Išvadas VSD grindė tuo, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į jo buvusį ryšį su Maskvos karinės apygardos karinio dalinio Nr. 55566, turimą karinį vyr. leitenanto laipsnį, išėjimą į atsargą, tačiau žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, perspektyvinio vertinimo prasme kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertino, kad pareiškėjui suteikus prieglobstį Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

67. Migracijos departamentas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ir priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, nes: i) asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; ii) asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečių Įstatyme nustatytu pagrindu; iii) darbdavys (priimančioji įmonė, priimantysis subjektas) turi nepriemoką valstybės socialinių fondų biudžetams; iv) darbdavys (priimančioji įmonė, priimantysis subjektas) nevykdo ekonominės veiklos.

68. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje. Išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.). Taip pat jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, arba bent vienas iš darbdavių, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas: turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar valstybės socialinių fondų biudžetams (išskyrus atvejus, kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas) (16 p. b dalis); yra likviduojami, bankrutuojantys arba nevykdo ekonominės veiklos (16 p. d dalis).

69. Vertinant skundžiamą Sprendimą tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-968/2024).

70. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-408-968/2024). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, pakanka. Teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar tarp įrodymų nėra prieštaravimų ir panašiai. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, tačiau ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas ir įvertinusi ginčijamo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

71. Pažymėtina, kad VSD net 4 raštais (2023 m. vasario 15 d. Nr. 18-1786, 2023 m. gegužės 2 d. Nr. 18-4779, 2023 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 18-8763, 2023 m. rugsėjo 27 d. Nr. 18-10162) pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD duomenimis, M. K. 1995–2000 m. studijavo karinės inžinerijos akademijoje, po studijų gavo paskyrimą ir 2000–2002 m. dirbo Maskvos karinės apygardos karinio dalinio Nr. 55566 darbų vykdytoju (karinis laipsnis – vyr. leitenantas). VSD vertinimu, M. K., tarnaudamas Rusijos Federacijos kariniame dalinyje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas įvertino nurodytą informaciją ir atsižvelgė į tai, jog net ir pasibaigus karinei tarnybai pareiškėjas Rusijoje sėkmingai vykdė veiklą statybų srityje, užėmė vadovaujančias pareigas, kas patvirtina jo lojalumą Rusijai. Nėra duomenų, kad, gyvendamas Rusijoje, pareiškėjas nepalaikė Kremliaus vykdomos politikos, priklausė Rusijos opozicijos judėjimui, politinei partijai ar dalyvavo protesto akcijose Rusijoje bei viešai skelbė politines idėjas. Priešingai, Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo socialinių tinklų paskyras, nustatė, jog po 2022 m. vasario 24 d. karo pradžios pareiškėjas nebandė atsiriboti nuo Rusijos valdžios veiksmų ir reguliariai iki pat išvykimo iš Rusijos dalyvavo Rusijos valdžios bei karą prieš Ukrainą finansuojančios įmonės „Gazprombank“ organizuojamuose ir finansuojamuose sporto renginiuose, akcentavo gerą šių renginių organizavimą bei draugiškai fotografavosi su asmenimis, demonstruojančiais Rusijos gynybos ministerijos simboliką. Be to, pareiškėjo paskelbtose nuotraukose užfiksuota, kad, dalyvaudamas šiuose renginiuose, jis pats reguliariai dėvėdavo ir viešai demonstruodavo oficialią Rusijos triatlono federacijos, kuriai nuo 2020 m. vadovauja aktyviai karą prieš Ukrainą palaikanti K. Š. (buvusio Rusijos Gynybos ministro dukra), simboliką. Taigi pareiškėjas, gyvendamas Rusijoje, priklausė bėgikų bendruomenei, kuri susijusi su Rusijos struktūromis, finansuojančiomis bei skatinančiomis karą prieš Ukrainą.

72. Taip pat Migracijos departamentas, vertindamas asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvoje, nustatė, kad jis nėra turėjęs leidimų laikinai gyventi ir Lietuvoje nėra dirbęs. Pareiškėjas nuo 2019 m. lapkričio 8 d. iki 2022 m. gruodžio 22 d. buvo UAB „Savrenta“ direktorius, 2022 m. lapkričio 24 d. kartu su sutuoktine atvyko į Lietuvą ir Lietuvoje gyveno tik jo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi ir prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu. Pareiškėjo sutuoktinė ir pilnametis sūnus yra Rusijos piliečiai, turintys leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje niekada nedirbo ir šiuo metu nedirba, jos gyvenamoji vieta Lietuvoje buvo deklaruota nuo 2023 m. lapkričio 24 d. iki 2024 m. liepos 1 d., o prieš tai ji buvo deklaruota Rusijoje. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarties išaiškinimus, atliko individualų, visapusišką ir objektyvų tyrimą, atsižvelgė ne tik į VSD pateiktas išvadas, bet ir surinko papildomus duomenis apie pareiškėją.

73. Be kita ko, vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainos Respubliką, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

74. Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81), 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

75. Taigi teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024 ir kt.). Esant aukščiau įvardintoms nustatytoms aplinkybėms, nepaneigiančioms pareiškėjo potencialaus pažeidžiamumo, nulemto jo sąsajų su Rusija, pareiškėjo siekis laikino leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jo siekiui (Sprendime teisingai nustatytomis, detaliai išvardintomis ir išsamiai įvertintomis aplinkybėmis) negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

76. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

77. Pareiškėjas posėdžio pirmosios instancijos teismo metu patvirtino, kad kitų ginčijamame Sprendime nurodytų teisinių pagrindų, išskyrus jo grėsmę valstybės saugumui, neginčija, todėl teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų dėl kitų Sprendime nurodytų atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindų.

78. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

79. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

80. Konkrečiu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai teismui nekelia abejonių, todėl netenkintinas pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat pareiškėjas, prašydamas ištirti norminio administracinio akto (Aprašo) teisėtumą, nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, todėl abstraktaus pobūdžio jo prašymas netenkinamas.

81. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai nusprendė pareiškėjo skundą atmesti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

82. Pareiškėjas prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.