Kauno apygardos teismo sprendimas

Procesinio dokumento kategorija 2.2.2.8.2.; 3.2.6.1.; 3.4.3.9.3.

2018 m. gruodžio 6 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MAX24“ veiklos pripažinimo pasibaigusia dėl bankroto,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi UAB „MAX24“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto vizija“. 2018 m. sausio 22 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, kuris 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi buvo patikslintas. 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Kreditoriams apie teismo posėdį pranešta paskelbiant apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį specialiame interneto tinklalapyje (CPK 133 straipsnio 3 dalis, 235 straipsnio 6 dalis). Taip pat kreditoriams apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešė bankroto administratorė ir pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus (2018 m. lapkričio 22 d. el. laiškas).

Kreditoriai iki posėdžio dienos jokių prašymų teismui nėra pareiškę.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis numato, kad po to, kai bankroto administratorius pateikia šio įstatymo 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus (likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus) ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą, teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Iš bylos duomenų, bankroto administratorės įgalioto asmens prašymo ir ataskaitos nustatyta, kad buvusio direktoriaus sutuoktinė perdavė administratoriui įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir turėtų prekių likučius. Administratorius nustatė, kad UAB „MAX24“bankroto byla buvo iškelta dėl to, kad mirė įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, o veikla po to vykdoma nebuvo.

Administratorius patikrinęs perduotus įmonės dokumentus nenustatė ginčytinų sandorių ir tyčinio bankroto požymių, todėl nebuvo kreiptasi į teismą dėl tyčinio bankroto. Administratorius išanalizavo prekių ir paslaugų pirkimo sandorius iš kurių nustatė, kad už prekes ir paslaugas buvo atsiskaitoma grynais pinigais ir per banko sąskaitą, mokant pavedimu. Administratorius nerado pažeidimų, kurios būtų galima traktuoti, kaip aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nurodė, jog įvykdyti pinigų mokėjimai yra susiję su įmonės atliktais sandoriais ir buvo atliekami siekiant atsiskaityti su valstybės biudžetu, kreditoriais. Administratorius neteikė teismui ieškinio dėl žalos atlyginimo iš vadovo, kadangi įmonės vadovas miręs.

Bankroto bylos iškėlimo dieną įmonėje darbuotojų nebuvo, įmonė veiklos nevykdė. Registrų duomenimis įmonė nekilnojamųjų daiktų ir transporto priemonių neturėjo. Bankroto procedūros metu įmonė gavo 200 Eur už parduotas atsargas, iš kurių buvo tik iš dalies padengtos administravimo išlaidos, turto nurašymo ar perdavimo aktai nebuvo sudaryti, nes visas perduotas turtas buvo parduotas. BUAB „MAX24“ debitorių taip pat neturėjo. Byloje liko nepatenkinti 25 473,79 Eur dydžio finansiniai kreditorių reikalavimai.

Bankroto administratorės pateikta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. (KM)-D2-3430 patvirtina, kad BUAB „MAX24“ su aplinkos apsaugos departamentu yra atsiskaičiusi.

Kreditoriai iki šios dienos nėra pateikę teismui jokių argumentų ar įrodymų, jog bankroto procedūra negali būti baigiama ir yra aplinkybių, dėl kurių ji turėtų būti tęsiama.

Teismui patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazę nustatyta, jog bylų, kuriose BUAB „MAX24“ dalyvautų proceso šalimi, nėra.

Sprendžiant dėl įmonės pabaigos teismas privalo patikrinti ar yra tiek formalusis, tiek materialusis pagrindas tokiam sprendimui priimti. Šiuo atveju matyti, jog formalusis pagrindas yra. Sprendžiant dėl materialiojo pagrindo buvimo spręstina, jog teismas gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013; 2013 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2224/2013, ir kt.). Konkrečiai tai reiškia, jog teismas turi įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, kad kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi, jeigu administratorius atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu. Šiuo atveju, teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, jog įmonė turėtų daugiau turto ar kad būtų sandorių, kuriuos nuginčijus to turto daugiau atsirastų. Todėl atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes spręstina, jog yra ir materialusis pagrindas pripažinti įmonę pasibaigusia.

Be to pažymėtina, jog vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (nesant prima facie įrodymų dėl egzistavimo realios galimybės tokiu būdu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesne apimtimi) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-979/2014; 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007).

Taigi esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas konstatuoti, jog administratorė atliko visus procedūrinius veiksmus, būtinus užbaigti bankroto procedūrą ĮBĮ 32 straipsnyje nustatytu pagrindu ir pripažinti įmonės veiklą pasibaigusia, o byloje esantys ir ištirti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog bankroto procedūrą būtų tikslinga tęsti. Todėl priimtinas sprendimas dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis).

Pažymėtina, kad pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį, teismas tvirtina kreditorių reikalavimus bei kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimus iki priimama nutartis nutraukti bankroto bylą arba sprendimas dėl įmonės pabaigos. Kadangi ĮBĮ nenumatyta teismo pareigos priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos tvirtinti nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, o jau byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai liko nepakitę, todėl teismas pakartotinai jų netvirtina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MAX24“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) veiklą pasibaigusia likvidavus dėl bankroto.

Įpareigoti bankroto administratorę atlikti veiksmus, numatytus Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje.

Įpareigoti bankroto administratorę sprendimo kopiją įteikti kreditoriams.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.